ESTEP valdybos pirmininką ir partnerį dr. Klaudijų Manioką kalbina Laurynas Peluritis

Dažnai kalbant apie ES struktūrinius fondus ir per juos vykdytas investicijas Lietuvoje nevengiama užsiminti apie korupciją. Kiek tai pagrįsta?

Sakyčiau, kad korupcijos ryšys su struktūriniais fondais yra antraeilis. Pirmiausia, kas yra struktūriniai fondai? Tai yra parama investicijomis, kurios galų gale gula į biudžetą. Nuo narystės ES pradžios struktūriniai fondai gerokai padidino valstybės biudžeto apimtį, ypač tą dalį, kuri skirta investicijoms. Jei žiūrėtume į laikotarpį nuo 2004 m., tai apie pusę visų viešosioms investicijoms skirtų pinigų Lietuvoje yra iš ES. Su korupcija ryšys toks: kuo didesni valstybės ištekliai, tuo didesnė pagunda juos užvaldyti. Tačiau, jeigu lyginsime struktūrinius fondus ir kitus valstybės išteklius, paskirstomus per biudžetą, tai struktūriniai fondai yra daug geriau valdomi ir apsaugoti.

Pavyzdžiui, lyginant struktūrinius fondus ir nacionalinę valstybės investicijų programą (VIP), yra akivaizdu, kad VIP nėra nei strategiškumo, nei planavimo horizonto, nėra rezultatų, rodiklių, nėra tokios sistemiškos patikrų sistemos. Reikėtų pasidomėti rimčiau (tik valstybės kontrolė domisi tais dalykais), kaip leidžiami ne struktūrinių fondų pinigai. Kitaip tariant, struktūriniai fondai iš esmės yra skaidresnis mokesčių mokėtojų pinigų investavimo būdas. Gal yra perteklinių reikalavimų, bet visa sistema gerokai pažangesnė.

Tiesa ir tai, kad valstybės išteklių padidėjimas pirmaisiais narystės metais išprovokavo daugiau bandymų juos užvaldyti. Galima sakyti, kad tokių politinių darinių kaip Darbo partija atsiradimą paskatino struktūrinių fondų egzistavimo faktas. Tai buvo gana atvirai deklaruojama, juk turime bylą ir teismo sprendimą, kur daugelis epizodų yra įrodyti. Panašios tendencijos buvo stebimos ir kitose Vidurio Europos valstybėse: Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje. Tačiau mums tas tendencijas pavyko suvaldyti. Galima kalbėti apie struktūrinių fondų investicijų efektyvumą, tačiau sisteminio piktnaudžiavimo ir pasisavinimo nėra. Tokie neteisėto panaudojimo pavyzdžiai kaip „Mailiaus byla“ tėra vienetiniai atvejai. O ir juos paprastai išsiaiškina.

Šį klausimą galima papildyti ir žvelgiant iš euroskeptiškos retorikos pusės. „Investavo vs. korumpavo“ gali būti suvokiamas ir perkeltine prasme, kai korumpuojamas charakteris, mentalitetas, ta prasme, kad iš išorės ateina pinigai, kurie nėra uždirbti. Ir todėl sugalvojama investuoti į sparčiai tuštėjančių miestelių mokyklas, šaligatvius, takelius ir t. t. Kitaip tariant, gali atsirasti nepelnyto išlaidavimo tendencijų.

Yra tokių dalykų, kad tai yra tarsi svetimi pinigai, kuriuos galima lengviau leisti. Tokio mąstymo esama. Bet viskas dar painiau: pinigai kartais padėda paslėpti problemas, užuot jas išsprendę. Tai yra rimtesnė problema.

Kalbant apie struktūrinių fondų poveikį, neabejotina, kad didesnės investicijos (ypač į infrastruktūrą) Lietuvoje buvo tikrai reikalingos ir iš esmės pasiteisino. Dabar padėtis Lietuvoje, ypač infrastruktūros prasme, lyginant, kokia ji buvo prieš 15 metų, yra radikaliai pagerėjusi. Tačiau galbūt ten, kur buvo galima efektyviau susitvarkyti, tie pinigai tiesiog užkaišiojo įvairias skyles. Jie nepaskatino būtinų struktūrinių reformų. Geras pavyzdys yra aukštasis mokslas, – kai buvo studentų ir daug ES pinigų, jų visiems užtekdavo, padalindavo. Užuot galvojus apie efektyvesnį aukštųjų mokyklų valdymą, buvo galima tiesiog valdyti struktūrinius pinigus.

Galima kelti platesnį klausimą (kurį mes uždavėme savo knygoje apie pirmuosius 10 Lietuvos metų ES1), kaip per 15 metų ES paveikė mūsų šalį. Atsakymas toks - yra daug gerų kiekybinių pokyčių, bet mažai struktūrinių pokyčių (konkurencingumas, inovatyvumas ir pan.). Iš dalies dėl to, kad tų pinigų nelydėjo labai rimtas struktūrinių reformų paketas. Tą ES institucijos suprato gana vėlai, ir saugikliai bei papildomos sąlygos investuojant atsiranda tik dabar. Kitoje finansinėje perspektyvoje kalbama apie tai, kad struktūriniai fondai turėtų iš esmės finansuoti tik struktūrines reformas. Tačiau toks požiūris atsirado ne iš karto.

Struktūriniai fondai yra tikrai gera ir reikalinga investicija, kuri mums kasmet davė daugybę pinigų (tai yra daugiau kaip 2 proc. BVP per metus subsidija, kurią mes gavome 15 metų – pavyzdžiui, 2007–2015 m. ji siekė 2,36 proc. BVP per metus, o įskaičiuojant ir kitą ES paramą grynoji metinė ES subsidija siekė 2,72 proc. BVP) ir iš esmės pagerino infrastruktūrą bei gyvenimo kokybę Lietuvoje, bet tie pinigai galėjo būti panaudoti dar geriau, jeigu būtų vykusios ir struktūrinės reformos.

Gal ir lėtokai, bet vyksta ir struktūriniai pokyčiai. Geriausias dalykas, kuris matosi, tai mažesnė, ne radikaliai, bet nuosekliai mažėjanti korupcijos suvokimo rizika. Optimizmas didėja. Pasitikėjimas valstybe didėja. Aš matau vis daugiau atsiveriančių langų. Kaip bus toliau, labai priklauso nuo institucijų kokybės, ne nuo pinigų kiekio.

Trumpam įsivaizduokime: 2018 m. Lietuva, galioja visa ES teisė, reguliavimas ir taip toliau. Vienintelis skirtumas – niekada neegzistavo finansinė parama. Kokia tuomet būtų Lietuva?

Nors žmonės nesuvokia didelių skaičių, reikia juos pateikti. Iš ES iki šiol gavome apie 20 mlrd. eurų, na, tiksliau tiek būsim gavę panaudojus ir skirtuosius 2014–2020 m. finansų perspektyvai. Per 2004–2015 m. laikotarpį iš viso buvo sukurta apie 19 mlrd. eurų papildomo nominalaus BVP (apie 50 proc. dabartinio Lietuvos BVP). Tai beveik 6900 eurų kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Struktūriniai fondai tikrai prisidėjo prie ekonomikos augimo, konvergencijos su ES. Bet svarbiausia tai, kad jie pagerino gyvenimo kokybę Lietuvoje. Dabar galima pastebėti, kad periferijoje iš esmės viskas sutvarkyta, daugiausia iš tų investicijų, ir paslaugų kokybė pagerėjusi (Vilniuje mažiau ES paramos ženklų negu mažesniuose miesteliuose, Vilniuje ir ne visos gatvės sutvarkytos, ir yra mokyklų, kurias tėvai renovuoja savomis lėšomis). Taigi, galima sakyti, viešųjų gėrybių pasiūla Lietuvoje, – o jos labai trūko iki narystės ES, – labai ryškiai išaugo.

Kaip viskas atrodytų be struktūrinių fondų? Nemanau, kad būtų geriau. Daugeliu atvejų, bent jau pirmaisiais narystės metais, buvo akivaizdu, kad reikėjo pinigų, reikėjo investicijų, nes vien reguliavimu mažai pasieksi. Pavyzdžiui, kai kur tiesiog trūko infrastruktūros (pavyzdžiui, kelių, elektros stulpų, šilumos trasų, vandentiekio ir panašiai), o kai kada netgi reikėjo sukurti rinkas. Tam irgi reikia investicijų.

Gyvenimo kokybė būtų daug prastesnė. Aišku, ekonominė krizė gerokai sumažino fondų poveikį. 2009–2010 m. mes praradome beveik tiek pat, kiek gavome per struktūrinius fondus, ir gyvenimo lygis bei kokybė daug kur nukrito, o kai kur neatsigavo ir iki šiol. Krizė nubraukė didelę dalį struktūrinių fondų (ir apskritai visų) pastangų. Tačiau ji nubraukė tas pastangas visame pasaulyje. Pietų Europoje gerokai daugiau nei pas mus. Daugelis Pietų Europos šalių dar nėra pasiekusios 2004–2005 m. lygio. Graikija nepasiekė net 2003 m. lygio.

Ar Lietuva ruošiasi galimam ES investicijų sumažėjimui? Ir, prisimenant praeitą klausimą, ar tai gali reikšti, kad ir dabar atsiliekantys Lietuvos rajonai nukentės stipriau nei ekonomiškai pajėgūs šalies rajonai?

Atrodo, kad tų pinigų bus mažiau, tik neaišku, kiek mažiau. Dabartinis Komisijos pasiūlymas Lietuvai numato 24 proc. mažėjimą, kaip ir daugeliui kitų Vidurio Europos šalių. Gal jis bus ne toks staigus ir ne toks radikalus, bet jis bus. Apie tai galvojama. Ir aš pats aktyviai dalyvauju. Bet tie sprendimai nebus lengvi, nes niekam nėra paprasta nukirpti lėšas. Ir ne visose srityse bus vienodai. Energetikos efektyvumui, inovacijoms, mokslo tyrimams lėšų tikrai nemažės, o kitur reikės ieškoti būdų atsisakyti nereikalingos veiklos, finansavimą keisti reguliavimu, didinti žmonių ir įmonių finansinį indėlį.

Yra ir politinių veiksnių, ypač spaudimo didinti viešojo sektoriaus atlyginimus. Bus didesnis spaudimas didinti biudžetą, bus streso. Bet kol niekas nepriverčia, tol ir sunkūs sprendimai nepriimami. Visgi aš nemanau, kad kuriai nors sričiai bus iš esmės sumažintas finansavimas. Suveiks politinė logika, t. y. visiems po truputį pabarstydavo, tai dabar visiems po truputį atims. Kai kurioms sritims daugiau nei kitoms.

Mažiau pinigų teks keliams, geležinkeliams, energijos perdavimo linijoms ir panašiai. Tačiau tai reikš, kad patys turėsime daugiau finansuoti. Pavyzdžiui, infrastruktūra iš dalies finansuojama iš tarifų, vadinasi, tie tarifai turės didėti. Investicijų neišvengiamai reikės, ir už jas patys turėsime susimokėti daugiau. Bet tą tikrai galima padaryti, esame gerokai turtingesni, nei prieš penkiolika metų. Ir jei turėsim proto, bus ir pinigų.


www.DELFI.lt
6