Moisiejus Preisas – šiuo metu vienintelis žydas Lietuvoje, kalėjęs net trijose koncentracijos stovyklose – Štuthofe, Aušvice ir Dachau. M. Preisas savo akimis regėjo, kaip Kaune vaikus badė durtuvais, daužė naujagimių galvas į grindinį arba perplėšdavo pusiau. Jis matė, kaip koncentracijos stovykloje karininkas žmones kastuvėliu perskeldavo pusiau.

Stebuklingai išgyvenęs trijų koncentracijos stovyklų baisumus, 16-metis žydas grįžo į Kaune buvusius namus, girdėjo, kaip muša senas šeimos laikrodis, tačiau neatgavo nei namo, nei šeimos turto. Tačiau M. Preisas nepamiršo ir to, kad pirmą kartą nuo mirties jį išgelbėjo lietuvis Albinas.

Šiuo metu Švenčionyse gyvenantis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys M. Preisas papasakojo, ką patyrė šiurpiuose mirties lageriuose. Dabar jo bute, kur po žmonos mirties jaučiasi labai vienišas, visa kambario siena skirta mirties stovykloms prisiminti: nuotraukos, straipsniai, unikalus, kartu su Moisiejumi per visas stovyklas keliavęs katiliukas, iš kurio valgyta, kol 1945 m. gegužę iš Dachau jį, su kitais kaliniais, vedamą Alpių kryptimi, išlaisvino amerikiečių armijos kariai.

Išgelbėjo draugas Albinas

M. Preisas gimė Kaune 1930 m. Tėvas Prezidento gatvėje turėjo parduotuvę, kurioje prekiavo savo siūtomis kepurėmis ir skrybėlėmis. Visa šeima gyveno nuosavame mediniame name Ugniagesių g. 13. Ten Moisiejus ir gimė. Jis turėjo tris vyresnes seseris – Dorę, Rivę, Bertą. Mama Rachilė nedirbo, rūpinosi šeima, namais. Seserys mokėsi universitetuose, o vyriausioji Dora 1940 m. ištekėjo. Šeima turėjo keturis kambarius ir vieną didelį bendrą. Namuose visi kalbėjo gimtąja jidiš, Moisiejus, kaip ir kiti šeimos nariai, gerai mokėjo lietuvių kalbą, lankė kieme buvusią lietuvišką mokyklą.

– Tėvų giminė buvo plati, su dėdėm, tetom, pusbroliais sugyvenom draugiškai, – prisimena Moisiejus. Mūsų tėvas dirbo, išlaikė šeimą, visko užteko, prisimenu, kad seserys mėgo puoštis. Kai jos su savo ,kavalieriais eidavo į restoraną, būtinai pasiimdavo ir mane (juokiasi). Prisimenu dar ir šiandien nepaprastą kavos aromatą, pyragaičius. Staiga vieną dieną viskas sugriuvo. Čia nuotraukoj ant sienos mūsų namas, mama ir sesuo, čia – koncenctracijos stovyklos spygliuotos vielos gabalas, o čia – nuotraukos. Viską rinkau daug metų, nieko nepamiršau, viską prisimenu.

Moisiejus Preisas
© Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė
Moisiejus Preisas

Dar vokiečiai nebuvo įžengę į Kauną, kai prasidėjo pogromai, kai baltaraiščiai pradėjo šaudyti žydus. Man buvo tik 11 metų, kai vieną gražų birželio rytą Kaune į mūsų didelį kiemą užėjo vyrai su baltais raiščiais. Vieną jų gerai pažinojau, jis – namo kiemsargės vyresnysis sūnus. Jo motina tuo metu sėdėjo kieme ir skuto bulves.
„Žydai gyvena šiame name?“, – paklausė ginkluoti vyrai.

Mažasis Moisiejus draugavo su jaunėliu kiemsargės sūnum Albinu, kuris stovėjo šalia bulves skutančios mamos. „Ne, – pasakė Albinas. – Jie čia negyvena“.

Moisiejus pastebėjo kiemsargės sūnaus su baltu raiščiu ant rankovės žvilgsnį. Vyrai apsisuko ir nuėjo toliau. Tą dieną visi žydai, gyvenę ir dirbę tame kieme, kur buvo spaustuvė, limonado cechas, lovų dirbtuvė, išvesti ir sušaudyti. Tą kartą Albinas išgelbėjo Moisiejų ir visą jo šeimą.

Regėjo, kaip žudo vaikus

Po trijų dienų, birželio 27 d., įvyko antras labai žiaurus pogromas, prasidėjęs Kaune prie Lietūkio garažo.

– Kai 1941 m. atėjo vokiečiai, atėmė iš tėvo parduotuvę, atidavė kitiems. Žydai neturėjo teisės eiti į parduotuves, parkus, vaikščioti galėjom tik važiuojamąja gatvės dalimi. Mes su Albinu eidavom į parduotuvę, pirkdavom duoną, bulves. Tokiu būdu galėjom išgyventi. Po poros mėnesių visiems žydams buvo liepta rinktis į Vilijampolėje įkurtą getą. Paskelbus šią žinią, turėjom susiruošti per 24 valandas. Kai išėjom iš namų, dar neįsivaizdavom, kad niekada ten nebesugrįšim.

Visa mūsų šeima apsigyveno paskutiniame geto name Miško gatvėje. Ten buvom kelios šeimos – 15 žmonių. Miegojom ant grindų, vietos trūko. Tėvas pradėjo dirbti fabrike, nes dirbančių į getą neėmė. Seserys slapstėsi miškuose. Į Kauno getą buvo suvaryta apie 40 tūkstančių žmonių. Per vieną naktį užmušė pusantro tūkstančio, kitą naktį – apie 2300. O per vaikų akciją nužudyta apie 1600-1800 vaikų, kuriems buvo 12-13 metų. Vieną akciją mačiau, kai vaikus badė durtuvais, daužė naujagimių galvas į grindinį arba perplėšdavo pusiau. Žiaurumas buvo klaikus.

Ir tą kartą Moisiejui pavyko pasislėpti ir išsigelbėti. Pamačiusi įį, sugrįžusį gyvą, mama apalpo. Kitą kartą jis įkliuvo, kai įnešė į getą kelias detales ginklų gamybai, o jį pastebėjęs sargybinis ėmė šaukti. Moisiejus šoko į duobę ir paslėpė detales. Kai jas sargybinis surado, berniuką pasodino į karcerį, kur nei sėdėti, nei gulėti nebuvo vietos. Jį mušė, kankino, bet Moisiejus neprisipažino. Kartą vaikams vokiečiai pasakė, kad juos veš į kurortą ir susodino į prekinį vagoną. Nuvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur visus pasitiko dūdų orkestras.

– Mes nežinojom, kur mus atvežė. Kilometrą ėjom pėsčiomis, kas nukrisdavo, iškart nušaudavo. Prasidėjo selekcija, moteris atskyrė. Mama ir sesuo pateko į kitą koloną, o aš pats stengiausi pasistiebti ir patekti į suaugusiųjų tarpą, kur buvau drauge su tėvu. Prisimenu, tikrino dantis, rankas, kojas, ar pakankamai stiprios. Patalpino į ketvirtąjį baraką, o jame tilpo 200 vaikų, kuriuos prižiūrėjo barako vyresnysis, lenkas Jacekas, pramintas Kraugeriu. Mes jį taip vadinom už žiaurumą, sadizmą. Jis žudė vaikus. Vargšai vaikai buvo suvežti iš Lietuvos, Vengrijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos, tarp jų žydų buvo tik 8. Ant mūsų marškinių užsiuvo raudoną trikampį, tai reiškė, kad mes – ,,politiniai“.

Aš kalbėjau gražia lietuvių kalba, niekas nežinojo, kad esu žydas. Lenkų vaikus globojo kartu su jais atvykęs savanoris kunigas. Su juo vaikai buvo ramesni, mažiau kildavo konfliktų, tačiau išvengti žudymo jis nepadėjo – buvo nužudytas kartu su lenkų vaikais. Štuthofe prižiūrėtojais dirbo ukrainiečiai. Vokiečiai tik vadovavo lageriui. Rytais pakeldavo, liepdavo šliaužti keturiomis, bėgti, šokinėti, mušdavo, tyčiojosi iš mūsų. Po savaitės vaikus įsodino į mašinas ir vėl gabeno į stotį.

Pasigailėjo banditas su kastuvėliu

Moisiejų su kitais berniukais atvežė į Osvencimą, ten taip pat pasitiko su orkestru, o ant vartų buvo užrašas „Darbas išlaisvina“. Apgyvendino medinėse arklidėse. Aušvicas – vokiškas Lenkijos Osvencimo vietovės pavadinimas. Tai – didžiausia buvusios nacistinės Vokietijos koncentracijos stovykla Lenkijoje. Ten Moisiejus Preisas gavo numerį, nes Aušvico kaliniai nebeturėjo nei vardo, nei pavardės: kviesdavo pagal numerį. Drabužius atėmė, visi gavo į pižamas panašius apdarus. Daugelį atvežtųjų nužudydavo vos atvežus, juos grūsdavo į krematoriumą. Kiti mirdavo nuo bado ir išsekimo.

Kito tokio Lietuvoje nėra: tris koncentracijos stovyklas iškentęs Moisiejus savo akimis regėjo, kas buvo daroma Kaune
© Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė

Moisiejus jau buvo išmokęs saugotis pavojų ir atsargiai stebėjo aplinką. Jis gerai kalbėjo lietuviškai ir galėjo slėpti žydiškumą. Kartą pastebėjęs, kad prižiūrėtojas užsirašė jo numerį, persirengė ką tik mirusiojo švarku. Miręs išgelbėjo gyvąjį. Tokiu būdu jis pateko į kitą baraką. Dirbo į kalną nešiodamas akmenis.

– Po savaitės mus vėl sugrūdo į vagonus ir atvežė atgal į Štuthofą. Tai buvo 1943 m., o gal jau ir 1944 m., juk nežinojom nei dienų, nei metų. Dar kartą vagonuose mane su suaugusiais vežiojo tris dienas be vandens ir jokio maisto pirmyn atgal – tik tam, kad pasityčiotų. Po to atvežė į statomą Dachau koncentracijos lagerį. Ten barakai buvo laikini, iš faneros. Gultų nebuvo, guldė ant šaltos žemės. Kaliniai turėjo statyti medinius barakus ir trijų aukštų gultus..

Moisiejus atsidūrė brigadoje, kuri karštoje dervoje mirkydavo plytas. Jas reikėdavo ištraukti rankomis. Prižiūrėtojas mušė, ragino suktis greičiau. Darbas buvo sunkus. Jis nusprendė pabėgti į cemento krovimo darbus, bet ten vos įstengdavo pakelti maišą cemento.

– Žiema, kalnuose šalta, alkani visi, ant kūno tik marškiniai, įsispyrėm į medines klumpes. Vėl ieškojau galimybės pakeisti darbą. Perėjau į brigadą, kuri cementą pylė per tinklą į šulinį. Ištisą dieną dirbdavom cemento dulkėse. Net prižiūrėtojai išsibėgiodavo. Rankų oda suskilinėjo, žaizdos pūliavo. Išliko randai ant rankų.

Štai rankos su seniai užgijusiais randais. Palieskit, ar jaučiat, kokia oda po 70 metų? Vėl reikėjo keisti darbą. Kai mus išrikiuodavo po penkis, aš, vaikas, prisišliedavau prie suaugusiųjų ir eidavau. Pradėjau dirbti su presu, kapojusiu žagarus, vėl rankos buvo žaizdotos. Gerai tik, kad dirbau šalia statinės, kur kūrenosi žagarai ir buvo šilta. Karininkas – tikras žiaurus banditas, kurio bijojom, visada vaikščiojo su nedideliu kastuvėliu. Juo daužydavo visus jam neįtikusius – būdavo, kad net perskelia žmogų.

Kartą jis priėjo pasišildyti prie statinės, o aš, išsigandęs, ėmiau greitinti savo darbą. Kraujas iš mano rankų ėmė lašėti smarkiau. Karininkas išjungė presą ir pakvietė prieiti. Visi šalia buvę kaliniai nusprendė, kad man jau galas. Jis apžiūrėjo mano rankas, čiupo kito kalinio švarką, nupjovė gabalą medžiagos, sutvarstė rankas ir paklausė, iš kur aš, nes mano ženklas buvo kaip politinio kalinio. Pasakiau, kad iš Kauno, pamelavau, kad tėvas buvo stambus fabrikantas.

Tuomet jau buvau išmokęs vokiečių kalbą. Paklausė pavardės, nes mes visi buvom be pavardžių. Sakau, kad ,,Preisas“, o jis nustebęs atsako, kad ir jo pavardė Preisas. Nusivedė jis mane į prižiūrėtojų būdelę, davė kibirą, kad atneščiau briketų, parašė raštelį, kad laisvai praeičiau.

Vokiečiai gaudavo kepalus duonos, valgydavo tik minkštimą, o plutą išmesdavo – aš susirinkdavau ir suvalgydavau. Dar jiems kepdavau neluptas bulves, kurias jie nusilupdavo, man likdavo lupenos. Taip gyvenau mėnesį, kai staiga pajutau, kad nebevaldau vienos kojos. Dirbti nebegalėjau, man grėsė krematoriumas. Karininkas pernešė mane į būdelę, paguldė po suolu ir liepė gulėti. Maisto likučių užtekdavo ir aš pasveikau.

Po savaitės prasidėjo lagerio likvidavimas. Pirmąją partiją kalinių – 10 tūkstančių – išvedė į kalnus ir ten nužudė. Po poros dienų kitus išrikiavo ir 3-4 paras naktimis varydavo Tirolyje Alpių link, o dieną laikydavo miške.

Išlaisvinę amerikiečiai perspėjo daug nevalgyti

– Kartą visus suvarė į didelę duobę, ėmė snigti, žmonės sušaldavo, mirdavo. Atsiguliau po egle, užsiklojau šakomis, šalia kažkas užkūrė laužą, tokiu būdu sušilo kojos ir likau gyvas.

Rytą mus, apie tūkstantį žmonių, išvedė į kalnų kelią. Staiga pamatėm tanką su balta žvaigžde, nesupratom, kieno jis. Sargyba dingo. Mes bėgte, kas kur. Aš įlindau į rūsį su šiaudais ir ten išgulėjau pusdienį. Matau: ateina kariai, jie mane ištraukia ir veda į palapinę, o ten gydytojai, virtuvė, viskas kvepia, šilta. Pirmiausia man išbadėjusiam pasakė: „tik nevalgyk, nes mirsi, pradėk valgyti po truputį“. Supratau, kad jau laisvė! Amerikiečiai mus nuvežė į Miuncheną, vokiečių lakūnų kareivines, ten pamatėm lovas, pagalves. Atsigulėm. Rūsiuose vyresnieji rado alaus statines.

Po mėnesio buvusius kalinius užregistravo, išdavė dokumentus keturiomis kalbomis, su kuriais miestų komendantai turėjo juos aprūpinti nakvyne, maistu ir kelionės išlaidomis, kad galėtų pasiekti namus. Prasidėjo ilga kelionė.

Moisiejus Preisas
© Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė
Moisiejus Preisas

Vieną kartą užklydęs į Vokietijos miestelį, kur buvo vien ligoninės, Moisiejus ieškojo nakvynės, bet užtruko mėnesį, padėdamas dirbti gydytojams ir tokiu būdu užsidirbo maistui.

– Berlyne perėjau į rusų zoną, kur karininkas klausinėjo, kas esu, bet rusų kalbos nemokėjau, atsakinėjau su vertėju. Iki šiol negaliu pamiršti klausimo, ,,Kodėl likai gyvas?” Vėliau, po kelerių metų, pajutau, kad mane Sovietų Sąjungoje laiko nepatikimu žmogumi, nes buvau konclageryje.

Dalį kelio iki Vilniaus įveikiau pėsčiomis. Man suėjo 16 metų. Miegojau stotyje, laukdamas traukinio į Kauną, nes jis važiuodavo kartą per savaitę. Mane pastebėjo vilnietis žydas. Užkalbino, supratęs, kad aš žydas, nusivedė nakvoti į sinagogą, o ten radau sąrašus apie visų žydų likimus. Paaiškėjo, kad visa mano šeima nužudyta. Išdavė dokumentus, padėjo įsidarbinti dirbtuvėse Vilniaus gatvėje, leido gyventi sandėliuke. Labai norėjau pamatyti gimtąjį namą Kaune.

Nuvažiavau. Niekas nepasikeitę. Pasibeldžiau. Moteris atidarė duris, paklausė, kas aš? Sužinojusi, užtrenkė duris. Bandžiau ateiti dar kartą, girdėjau kaip muša senasis šeimos laikrodis. Jokių pasisavintų daiktų man net nesiruošė atiduoti.

Kito tokio Lietuvoje nėra: tris koncentracijos stovyklas iškentęs Moisiejus savo akimis regėjo, kas buvo daroma Kaune
© WeRemember



www.DELFI.lt
188