Mergaitės taip nedaro

Vairo iš rankų V. Kasciuškevičienė nepaleido ir pokalbio su Delfi metu – važiavo iš vieno Vokietijos krašto į kitą. Šiuo metu ji dirba būtent vokiečių vadovaujamoje įmonėje, tad ir daugiausiai laiko praleidžia čia. Save vadinti „fūriste“ jai labai patinka.

„Valgyti darome mašinoje, miegame mašinoje. Gyvename 2 kv. m. Viskas sutelpa, viskas po ranka yra, niekur bėgioti nereikia. Virtuvė, prieškambaris, darbo kambarys – viskas vietoje“, – su šypsena apie savo kasdienybę pasakoja ji.

Nors ir pati V. Kasciuškevičienė yra sutikusi stereotipais dar aklai besivadovaujančių vyrų, kurie galvoja, kad moterų vieta – tik prie puodų, didesnė dalis aplinkinių džiaugiasi drąsiu jos profesiniu pasirinkimu. O su skeptikais ji ir pati stengiasi nebegaišti laiko.

„Likęs tik stereotipas. Čia nėra jokio fizinio darbo. Kaip vienas mano kolega sako, statybininko darbas – taip, bet ir ten moterų dirba: stato, mūrija… Čia yra fizinis darbas. O mano atveju fizinio darbo nėra jau tokio. Nemanau, kad čia būtinai vyras turi dirbti, nes ne kiekvienas vyras irgi išdirba. Yra atėję ir apsisukę, išėję. Turi būti ištvermingas, orientuotis kelyje, mašinos didyje“, – pasakoja vilkiko vairuotoja.

Prie vilkiko vairo sėdo, kad galėtų išlaikyti šeimą

Paklausta, kaip ši jos karjeros kelionė prasidėjo, V. Kasciuškevičienė pripažino už tai esanti dėkinga savo tėčiui. Jis buvo vairuotojas, vežiojo gyvulius, tad prie vairo dažnai sodindavo ir dukrą. Deja, tėtis anksti mirė, bet meilė vairavimui liko – pašnekovė kurį laiką vairavo mikroautobusą, tapo viena pirmųjų tarpmiestinio autobuso vairuotojų moterų Klaipėdoje.

„Aš buvau išsilaikiusi B, C ir D kategorijas, E dar neturėjau. Galų galiausiai, gavosi taip, kad, kur gyvenime beėjau, dirbau vyrišką darbą. Man kažkaip daugiau sekasi tai. Paskui pagalvojau, kodėl aš turiu dirbti vyrišką darbą, o gauti moterišką atlyginimą? Sakau sau – einu dirbti ten, kur sugebėsiu, bet ir gausiu normalų vyrišką atlyginimą, kad galėčiau išlaikyti savo šeimą“, – pasakojo ji.

Anot V. Kasciuškevičienės, prieš 15 metų atlyginimų skirtumai tarp vyrų ir moterų buvo išties dideli net už lygiai tą patį darbą.

„Jei tu esi moteris, tau mažesnį vis tiek atlyginimą moka, nei kad vyrams. Esą vyrai gali ir maišus tampyti, nors tą patį darbą ir aš atlikdavau, ir maišus tampydavau. O atlyginimą vis tiek mažesnį gaudavau. Negali taip būti. Jei moteris atlieka tą patį darbą kaip vyras, kodėl turi gauti mažesnį atlyginimą? Juk mokėti turi už darbą, o ne už lytį“, – įsitikinusi pašnekovė.

Vilma Kasciuškevičienė

Dukra užaugo fūroje: aš jas užauginau nuotoliniu būdu

Aptariamu gyvenimo etapu ji viena augino 3 dukras. Kai išvyko į pirmąjį reisą, mažiausiajai jų buvo vos 4-eri, tad ji „praktiškai užaugo fūroje“, sako pati V. Kasciuškevičienė.

„Aš anksčiau „ratais“ važiuodavau – savaitė ar dvi ir vėl namuose. Dabar jau ir po 2–3 mėnesius išbūnu. Smagu vaikui buvo, dabar norėtų pasivažinėti, bet jau laiko nebėra. Apie mano dukras turbūt atskiros temos reikėtų. Užaugo vaikai superiniai. Jei dabar mokykloje moko nuotoliniu būdu, aš jas užauginau nuotoliniu būdu. Visuomet tikrai būdavome „ant ryšio“, kiekvieną žingsnį jų žinojau, visą laiką bendravo ir bendrauja, pasakoja“, – džiaugiasi pašnekovė.

Matydamos tokį pavyzdį, jos dukros ir pačios išmoko neskirstyti darbų į vyriškus ar moteriškus – nuo pat mažumės išmoko savarankiškumo.

„Mano vaikai visus darbus dirba. Gyvename kaime, todėl jos moka ir pjauti, ir kalti, ir remontus daryti. Esame išgyvendinę stereotipą apie neva vyriškus ar moteriškus darbus“, – sako V. Kasciuškevičienė.

Sulaukė ir klausimų, ir baimių: moterys tokio darbo vengia

Rasti darbą srityje, kur dažniau dirba tik vyrai, pripažįsta V. Kasciuškevičienė, nėra lengva. Pavyzdžiui, ieškodama autobuso vairuotojos darbo, išgirdo ir nuostabas: „Moteris? kaip įdomiai“, ir nuogąstavimus, tai kaip pakeis ratą, jei sprogs padanga?

„Jei tu turi atitinkamus įrankius… Esu ne vieną kartą vėliau ir viena pati keitusi tą ratą. Ir tikrai įmanoma jį pakeisti, nereikia ypatingų jėgų turėti, tą ratą ant pečių nešti. Atsiridenai, uždėjai ir viskas“, – paprasčiau į situacijas stengiasi žiūrėti pašnekovė.

Pradėjusi dirbti vilkiko vairuotoja, lietuvių vadovaujamoje įmonėje ji buvo antroji moteris. Iš viso Lietuvoje V. Kasciuškevičienė žinojo gal 5 kitas moteris vilkiko vairuotojas.

„Tų moterų ir šiandien nėra tiek daug, kad susitiktume. Vieną ar kitą kartą pamatai, esu porą kartų ir kelte mačiusi, bet šiaip kely nematai. Didelis tas pasaulis, apvažiavau ir Italiją, ir Ispaniją, visas šalis – vyrų susitinki, o moterų ne“, – pasakoja ji.

Papasakojo apie kasdienybę

Paklausta, kaip atrodo vilkiko vairuotojo darbas, V. Kasciuškevičienė išskyrė ant pečių krentantį didelį atsakomybės svorį – už savo ir aplinkinių, krovinio ir vilkiko saugumą.

„Ta kasdienybė tokia… Važiuoji, pro langą žiūri visą dieną ir viskas. O paskui poilsiauji, kiek išeina. Dabar mano darbas daugiau naktinis, važiuoju naktimis, o dieną ilsiuosi. Pavyzdžiui, dabar grįžtu į bazę, pasidarau 24 val. pauzę ir vėl paskui išvažiuoju. Vieną savaitę – 24 val., o kitą – 45 val. stovi ir vėl važiuojame. Arba važiuojame, arba miegame“, – juokėsi ji.

Pašnekovė pasakojo, kad naktimis jie į bazes išvežioja maisto produktus, kurie rytais pasiekia parduotuves.

Vilma Kasciuškevičienė

Apie nuotykius galėtų parašyti ir knygą: nutraukia pokalbį, neatpažįsta

Atrodo, apie savo nuotykius prie vairo V. Kasciuškevičienė galėtų parašyti ir knygą. Ilgainiui ji įprato nebematyti kitų vairuotojų reakcijų į save, bet dukra, pamena, vis stebėdavosi: „Mama, tu pažiūrėk, kaip jie visi į tave žiūri“.

„Yra buvę piktų žodžių, bet nedaug. Aš pati nesu pikta ir žmones gerus sutinku visą laiką. Pirmoje įmonėje su lietuviais dirbau 11 metų. Tikrai labai geri ir draugiški buvo vyrai, visą laiką padėdavo. Ir aš padėdavau, kiek galėdavau. Prie svetimų stengiuosi neiti, nežinai, kas per žmogus, bet su savais tikrai viskas gerai“, – pasakoja ji.

Kelionių metu vilkikų vairuotojai dažnai kalbasi naudodamiesi racijomis. V. Kasciuškevičienė juokiasi, kad jos balsas kartais kitiems gali atrodyti kiek vyriškas, tad yra buvę, kai kolegos net nesupranta, kad kalbasi su moterimi.

Kartą, tai sužinojęs, kitas vairuotojas iki tol sklandų pokalbį iškart nutraukė – turbūt negalėjo patikėti, kad taip lengvai gali bendrauti su moterimi. Yra buvę, kad ir susitarus stabtelėti kavos, savo pašnekovės vairuotojai neatpažįsta – tikisi pamatyti „vyrą“, su kuriuo ką tik diskutavo apie automobilius, darbą ar panašiai.

Ragina ir kitas moteris nebijoti

Tad moterims, kurios galbūt planuoja sukti į tarp vyrų šiandien dar populiaresnes profesines sritis, V. Kasciuškevičienė tikino norinti palinkėti stiprybės ir vidinė tvirtybės.

„Moteris labai pastūmėja, kai pamato kitas moteris. Yra noras, bet yra baimė. Kaip atrodys čia tarp vyrų? Kai aš sutinku moteris, kurios nori eiti ta linkme, bet bijo, visą laiką sakau – nebijokite. Nebėra to tokio vyras ar moteris. Iš tikrųjų, kitą kartą tu dar lengviau jautiesi tarp tų vyrų“, – užtikrina ji.

V. Kasciuškevičienė džiaugiasi, kad šis darbas jai ir jos vaikams padėjo pamatyti Europą, atvėrė tokius kelius ir galimybes. Tiesa, vis dažniau aplanko ir mintys daugiau laiko praleisti namuose. Savo ateitį ji mato tik Lietuvoje.

„Dabar nostalgija namams. Man labai patinka Ispanija, bet kažkur išvažiuoti gyventi – ne. Aš tik Lietuvoje. Lietuva man – geriausia šalis“, – užtikrina ji.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją