„Nereikia rinktis specialybių pagal tam tikrus stereotipus: kad tai yra labai populiaru, kad trūksta darbuotojų, kad gerai apmokama. Jeigu tu pasirinksi specialybę žvelgdamas ne į save, o į išorinius kriterijus, kad ir kaip tai atrodytų gražiai išoriškai, bet, jeigu tai tau netinka kaip asmenybei, tai ateis laikas, kai jausiesi einantis nuolat iš komforto zonos, kol pateksi į panikos zoną“, – šiandien įspėja ji.

G. Šimulionytė su tuo susidūrė ir asmeniškai, kai tiesiog nebejautė jokio džiaugsmo kasdieniu savo darbu. Nors iššūkių neriant į TECH netrūko, galiausiai ji jaučiasi tvirtai dėl savo pasirinkimo ir tikina, kad šis darbas neša ne tik finansinį atlygį.

„Jeigu yra žmonių, kurie įvertino, kad TECH sritis jiems patinka, kad jie mėgsta spręsti tam tikras užduotis, mėgsta matematiką, mėgsta loginius dalykus, taip pat mėgsta nenuobodų darbą, nuolat kintantį darbą, tai TECH sritis yra ta sritis“, – sutinka ji.

Pati sprendimą keistis priėmusi vos per dvi dienas ir galiausiai dėl mokslų metusi savo darbą, dabar G. Šimulionytė atvira: „Dirbu kompanijoje, kurioje norėjau dirbti. Dirbu su nuostabia komanda ir jaučiu, kad šis darbas man tinka ir patinka“.


Nenorėdavo eiti į darbą, būdavo sunku susikaupti

Paprašyta prisiminti, nuo ko jos kelionė į TECH prasidėjo, G. Šimulionytė sakė ilgainiui ėmusi suprasti, kad didžioji dalis užduočių, kurias ji kaip mokymų srities projektų koordinatorė turėjo atlikti, jai visai nepatinka.

„Aš nenorėdavau eiti į darbą ir man reikėdavo save versti kažką daryti. Susikaupti. Tarkim: „Grita, susikaupk, turi šiandien paskambinti tam ir tam, tą ir tą suderėti, to ir to paprašyti“. Aš ėmiau suprasti, kad tam tikros užduotys man netinka. Nei kaip asmenybei, nei šiaip man jos patinka“, – apie virsmo pradžią pasakojo pašnekovė.

Ji yra baigusi vadybos bakalauro ir nuotolinio mokymosi informacinių technologijų magistro studijas.

„Didžioji dalis magistro paskaitų buvo techninės ir aš supratau, kad man tai patinka. To vedama, po magistro studijų, išėjau iš darbo ir prisijungiau būti IT projektų koordinatore. Darbas kaip ir toks pat, tiesiog patys projektai buvo IT projektai. Geriau mačiau, kaip viskas vyksta, kas tai yra tie IT projektai, kaip jie vykdomi, gavau daugiau techninių užduočių. Tai taip žingsnis po žingsnio ir artėjau prie tos IT srities“, – tikino G. Šimulionytė.

Pastebėjo atsitiktinę reklamą: turėjau dvi dienas

Ji vis aiškiau suprato, kad geriausiai jaučiasi atlikdama technines užduotis, spręsdama tam tikrus galvosūkius, kai nereikėdavo pernelyg bendrauti su aplinkiniais.

„Neturėjau planų mokytis programuoti. Tiesiog savo smegenyse pasėjau tą mintį, kad techninės užduotys man labiau prie širdies. Ir tada atsitiktinai pastebėjau reklamą socialiniame tinkle, kad viena IT akademija kviečia mokytis Java programavimo. Man viskas susijungė, kad taip, čia mano šansas, kad reikia bandyti. Turėsiu daug galvosūkių, kuriuos galėsiu spręsti. Turėjau dvi dienas suruošti dokumentus, pakėliau ant kojų visą savo šeimą, kad man padėtų juos surinkti, ir sėkmingai įstojau“, – prisiminė G. Šimulionytė.

Jos pasirinkti kursai truko lygiai metus. Pirmąjį semestrą sudarė intensyvi teorinė dalis, antrąjį – praktika.

„Krūvis – labai didelis, bet kursai buvo kokybiški. Juos dėstė žmonės iš IT kompanijų. Tie žmonės yra susidūrę su praktika, mus ruošė praktikai. Nebuvo tik teorinis dėstymas. Ir po teorinės dalies pusę metų buvo praktiniai darbai. Tai buvo darbas komandose, kur turėjome sukurti produktą kartu su kitais bendramoksliais. Ir po to sekė praktika realioje įmonėje“, – pasakojo pašnekovė.

Dėl mokslų atsakė ir darbo: įsiminė dėstytojo žodžiai

Paklausta, ar pavyko suderinti darbą ir mokslus, G. Šimulionytė pripažino, kad tai buvo pirmasis rimtas iššūkis, darbą ji galiausiai metė.

„Supratau, kad turiu rinktis – arba darbas, arba mokslai. Tai čia buvo tas pirmas, turbūt, iššūkis. Nes išėjus iš darbo, automatiškai, tu neturi pastovių pajamų, nors prieš tai pakankamai gerai gyvenai ir net negalvojai, kad kažkada neturėsi darbo. Buvo streso tikrai. Bet supratau, kad kelio atgal nebėra. Arba grįžti ten, kur dirbai, arba drastiškai keiti profesiją“, – aiškino ji.

Priėmus šį sprendimą, tikina G. Šimulionytė, lengviau netapo. Būdavo dienų, kai galvodavo, kad programavimas jai – per sunku, reikalauja per daug darbo, klaidžios buvo ir užduotys.

„Mane labai motyvavo vienas dėstytojas, kuris, matydamas, kad daug žmonių taip pas mus galvoja, kad yra per sunku, kad krūvis – didelis, pasakė: „Nesijaudinkite, nebūtinai pabaigę tuos kursus turite tapti programuotojais. IT sritis yra labai plati. Ir yra labai daug specialybių, kurioms reikia programavimo pagrindų, nors tu tiesiogiai neprogramuoji“. Aš tada ir supratau, kad, jeigu man nepasiseks programuoti, galiu pasirinkti būti testuotoja. Arba dar kažkuo. Tarkim, analitike. Ar net gi vėl – projekto koordinatore, bet jau konkrečios programavimo komandos. Tai mane labai nuramino. Supratau, kad, net jeigu kažkas nepavyks, turiu labai daug kelių, kur pasukti“, – pasakojo pašnekovė.

Dirba viename skandinaviškų bankų: aš gaunu kur kas daugiau iš to

Vis dėlto šiuo metu ji sėkmingai dirba programuotoja viename iš skandinaviškų bankų, automatizuoja procesus.

„Ši sritis yra gana specifinė, nes pats procesų automatizavimas dažniausiai vyksta labai didelėse, brandžiose korporacijose, kur pokyčiai pakankamai lėtai vyksta. Yra tam tikros procedūros, kurias turi atlikti organizacijų viduje darbuotojai. Ir pakeisti tas procedūras yra labai sunku. Vis dar yra įmonių, didelių įmonių, kur darbuotojai atlieka daug pasikartojančių užduočių, daug užduočių rankomis. Pavyzdžiui, spausdina dokumentus, tada tuos dokumentus neša kažkam peržiūrėti, dar kažkam – pasirašyti, o galiausiai – išsiųsti į paštą. Tai mano darbas yra visą tai perkelti į sistemas, kad žmonėms nereikėtų to daryti rankomis, kad viską būtų galima rasti vienoje vietoje. Ir išspręsti tą tokią logistiką, sakyčiau, darbo viduje“, – paklausta apie savo kasdienybę, pasakojo G. Šimulionytė.

Labiausiai jai patinka, nė neslėpė, kad šis darbas suteikia tiesioginės naudos kitiems.

„Aš neretai sulaukiu labai daug padėkų už tai, kad padėjau žmogui palengvinti darbą. Kažkam nebereikia jau metai iš metų daryti tų pačių pasikartojančių užduočių. Kažkam kai kurių užduočių visai nebereikia daryti, nes jas padaro sistemos ar sisteminiai robotai. Aš suprantu, kad šis darbas neša ne tik finansinį atlygį. Aš gaunu kur kas daugiau iš to“, – šiandien džiaugiasi programuotoja.

Nuneigė du populiariausius mitus

Pastebėjus, kad kasdien turbūt turėtų susidurti bent su dviem populiariais mitais – apie moteris programavime ir darbo bankuose specifiką – G. Šimulionytė šyptelėjo, kad kalbų būna visokių.

„Daug kas galvoja, kad bankai nėra pati geriausia darbovietė, kur galėtum dirbti. Visi nori eiti į startuolių įmones. Bet tai yra mitas. Ypač skandinaviški bankai turi labai gerą kultūrą. Labai yra vertinama lygybė, ypač lyčių lygybė. Yra vertinamas darbo ir poilsio laikas. Tai man ir labiausiai patiko, ir iki šiol patinka. Turėčiau pasakyti, kad nesijaučia ir hierarchinės struktūros, kas irgi dažnai būna toks mitas. Visi lygūs yra reikšti savo nuomonę, siūlyti sprendimus ir rinktis tą darbą, kurio, tarkim, nori. Nėra žmonių, kurie yra kažkaip viršesni už tave. Skandinaviškose įmonėse taip nebūna“, – užtikrino ji.

Kalbėdama apie moterų kasdienybę TECH, programuotoja patikino, kad neretai moterys, visų pirma, pačios sau užsiklijuoja etiketes, kad kažko daryti negali.

„Kai aš atėjau dirbti į IT, irgi jaučiausi nejaukiai, nes ir užsiklijavau tą etiketę, ir man visada atrodydavo, kad, jeigu kažkas nepasinaudoja mano sprendimu, pasiūlymu, mintimi arba man neatsako, arba kažkaip kitaip sureaguoja, aš įsivaizduodavau, kad tai dėl to, kad aš esu moteris. Bet taip nėra. Ir dauguma žmonių net taip negalvoja. Tai tiesiog yra normalus bendravimas darbe, kur žmonės vertina tave pagal tai, ką tu sakai ir darai, o ne pagal tai, kas tu esi ar pagal lytį“, – sako ji.

Nubrėžė sėkmės kelią: mokymai, mentorius ir praktika

Paklausta, kaip pritraukti daugiau moterų į TECH, G. Šimulionytė patikino, kad atsakymas yra švietimas. Kartu turėtume normalizuoti visas specialybes kaip pasirinkimą bet kokiam žmogui, dalintis geraisiais pavyzdžiais.

„Svarbu žinoti, kodėl tą darai. Jeigu tai darai, tarkim, tik dėl pinigų, tai turbūt gali surasti dar geresnę specialybę, kuri dar daugiau apmokama. Jeigu darai dėl to, kad patinka, tai, manau, kai patinka, tie iššūkiai yra labai nežymūs. Aš irgi susiduriu su nemažai iššūkių, kai ir pervargstu, ir galvoju, kad mano smegenims jau šitas darbas per sudėtingas, bet natūraliai pailsi, pasportuoji ir vėl eini dirbti, nes tau patinka tas darbas. Mano pirmadieniai nėra nemėgstami. Aš labai mėgstu grįžti į darbą po savaitgalio, nes aš jo visai pasiilgstu“, – pagrindinį skirtumą nuo ankstesnio savo karjeros kelio įvardijo pašnekovė.

Anot jos, pradedant programuoti, labai svarbu išsirinkti tinkamus mokymus, susirasti mentorių ir kuo greičiau kibti į praktinius darbus.

„Užtenka, tikrai, kelių mėnesių įgyti pagrindams. Tai labai patarčiau turėti ir žmogų, kuris padėtų kartu mokytis. Ypač, jeigu jis – labiau patyręs. Nes ir darbo aplinkoje mes vieni nedirbame. Mes dirbame su kolegomis, kurie peržiūri tai, ką tu padarei, pataria kažkaip kitaip padaryti, pasiūlo sprendimą, kurio tu galbūt net nematei vienas dirbdamas. Tai labai svarbu turėti, su kuo pasidalinti, pasitarti. Ir šokti tiesiai į praktiką“, – paragino ji.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)