Maža to, Aviacijos šventėje, prieš daugiau nei 80 metų vykusioje Tauragėje, A. Liorentaitė iššoko su parašiutu ir visam laikui į istoriją taip pat įsirašė kaip pirmoji šalyje parašiutininkė. Iki tol tokio šuolio sėkmingai nebuvo atlikęs nė vienas vyras ar moteris.

Vis dėlto ilgai skraidyti jai nebuvo lemta. Prieš Antrąjį pasaulinį karą A. Liorentaitė pasitraukė į JAV. Tą pačią naktį, kai kirto sieną į Vokietiją, jos tėviškė iki pamatų sudegė nuo rusų artilerijos sviedinių. Lietuvoje likę artimieji buvo ištremti į Sibirą, mirė lageryje.

Gyvendama svetur, A. Liorentaitė daugiau niekada nebeskraidė, tačiau šio jausmo nepamiršo iki pat mirties. Kai ją, jau garbaus amžiaus, JAV aplankė aviacijos entuziastai, lakūnė tik pasijuokė – tuoj pat skristų net ir raketa, jei tik tam tiktų. Deja, okupacija jos gyvenimą padalijo į dvi visiškai skirtingas dalis.

Padangė traukė kaip magnetas

A. Liorentaitė gimė 1906 m. lapkričio 11 d. Žvirgždaičiuose, Šakių apskrityje. Jos tėvai, Petras ir Barbora, buvo pasiturintys ūkininkai, užauginę aštuonis vaikus. Antanina buvo jauniausia jų.

Apie mergaitės vaikystę ir paauglystę žinoma nedaug. Aišku tik, kad ji baigė Vilkaviškio gimnaziją, paskui persikėlė į Kauną, kur vietos pašte dirbo telefoniste.

Matyt, taip ramiai jos gyvenimas ir būtų klostęsis, jei ne į aviaciją pasukęs brolis Jonas, Lietuvos karo aviacijos lakūnas, pulkininkas leitenantas. Spėjama, būtent jis pasėjo sesės širdyje meilę skrydžiui – pirmąjį kartą pakvietė paskraidyti virš Kauno.

„Skridau, nes neaprėpiama toluma, aukštybių giluma, laisvų debesų skraiste pasipuošusi Lietuvos padangė kaip magnetas traukė ir kvietė mane skristi, pakilti aukštai aukštai...“, – vėliau yra pripažinusi A. Liorentaitė.

Lakūnė A. Liorentaitė aerodrome prie lėktuvo. 1937 m. (Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.)
Lakūnė A. Liorentaitė aerodrome prie lėktuvo. 1937 m. (Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.).

Keldavosi paryčiais, aerodromą pasiekdavo pėsčiomis, o po to – tiesiai į darbą

Galimybė skristi ją taip sužavėjo, kad tai neišvengiamai tapo prioritetu virš bet kokių kitų pasirinkimų. Dienomis toliau dirbdama telefoniste, ji sugebėjo įstoti į Lietuvos aeroklubą, ir būti priimta į trečiąją civilių lakūnų mokymo grupę. Užsiėmimai tuomet vykdavo ne dienomis, o naktimis, nes šviesiuoju paros metu aerodrome treniruodavosi kariškiai.

Nors grupėje buvo ir daugiau merginų, galiausiai kursus baigė tik A. Liorentaitė. Jos pirmasis skraidymo instruktorius buvo lakūnas Antanas Mikėnas, skraidyti teko lėktuvu ANBO-II.

„Praktiniai užsiėmimai Aleksoto aerodrome prasidėdavo gana neįprastu laiku – antrą valandą nakties <...>. Lankydama skraidymo kursus, Antanina gyveno Aukštojoje Fredoje – iki aerodromo Aleksote eidavo naktį pėsčiomis penkis kilometrus, o po skraidymo nemigusi skubėdavo į darbą. Tokiu ritmu ji gyveno 1931–1933 m. – tokia buvo kursų trukmė“, – „Kauno dienai“ yra pasakojusi istorikė Anelė Butkuvienė.

Istorikės teigimu, lakūnų profesionalumo testą sudarydavo tokios užduotys: pakilti į 2 km aukštį, išbūti ore 30 min., nusileisti iki 1 km aukščio ir sustoti ne toliau kaip 50 m nuo ant žemės esančio ženklo; tęsiant skrydį, nusileisti iki 300 m aukščio ir sustoti ne toliau kaip 150 m nuo ženklo. Be to, dar reikėdavo padaryti 5 figūrinius aštuntukus.

Liepdavo ne į aerodromą lįsti, o puodus mazgoti

Būdama 26-erių, 1932 m., A. Liorentaitė pirmą kartą skrido savarankiškai, o 1933 metų liepą gavo civilės lakūnės licenciją – tapo pirmąja lakūne Lietuvoje. A. Liorentaitė 1935 m. buvo įtraukta į ypač aukštos kvalifikacijos lakūnų eskadrilę, tinkamą skraidyti karo meto sąlygomis.

Dokumentiniame filme „Į raketą sėsčiau“ užfiksuoti unikalūs kadrai, kai A. Liorentaitė pasakoja apie pirmąjį savo skrydį, iššūkius ore: „Tik pajutau, kad, kai nuo kalno ant Nemuno į pakalnę paskridus, tokį… Atrodo, kad lėktuvas prapuolė iš po manęs, aš likau sėdėti ore. Tik vienintelis toks jausmas buvo. O taip nieko – ir kilpos, ir suktukai, ir visi kiti man nebuvo baisūs“.

Ji taip pat neslėpė, kad būta skraidymo instruktorių, kurie jas, skraidančias moteris, pašiepdavo ir net varydavo lauk, esą nėra ko boboms į aerodromą lįsti, verčiau eiti puodus mazgoti.

Antanina Liorentaitė ir Amalija Pyragienė Kauno aerodrome (Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.)
Antanina Liorentaitė ir Amalija Pyragienė Kauno aerodrome (Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.).

Tapo pirmąja Lietuvos parašiutininke: nenorėjo tikėti, kad tą drąsų žygį atliko moteris

Savo drąsa A. Liorentaitė ir vėliau stebino dar ne kartą. Pavyzdžiui, 1936 m. birželio 7 d. Aviacijos šventės metu Tauragėje ji pati pasiprašė ir iššoko su parašiutu – taip tapo pirmąja Lietuvos parašiutininke.

Įdomu tai, kad tądien pūtė gana apgaulingas vėjas, tad leidžiantis A. Liorentaitei vos pavyko išvengti vandens, nedaug trūko, kad ji būtų panirusi į Jūros upę.

Šios dienos įvykius vėliau aprašė Lietuvos aeroklubo leidžiamas žurnalas „Lietuvos sparnai“: „nusistebėjimą žiūrovams sukėlė panelė lakūnė A. Liorentaitė, iššokdama iš lėktuvo su parašiutu. Pradžioje žiūrovai net nenorėjo tikėti, kad tą drąsų žygį atliko moteris. Tačiau tauragiškiai netrukus įsitikino, kad tai tikrai moters žygis, ir karštai sveikino pirmąją Lietuvos moterį, iššokusią su parašiutu“.

Tais pačiais metais Palangoje šuolį parašiutu atliko ir legendinis lakūnas Viktoras Ašmenskas, tačiau masiniu užsiėmimu parašiutizmas Lietuvoje tapo tik 1948 m.

Prisimena su pagarba ir šypsena: ir užsirūkydavo, ir taurelę išlenkdavo

Kolegos A. Liorentaitę vertino ne tik dėl puikių profesinių žinių, bet ir dėl asmeninių savybių. Įvairiuose šaltiniuose liudijama, kad ji buvo labai paprasta, nesibodėdavo vyrų kompanijos. Tiesa, kolegos, yra išlikusių pasakojimų, ją net šaukdavo ne Antanina, o Antanu.

„Ji buvo labai maloni ir draugiška moteris – jeigu kam parašiutą reikėdavo sulopyti ar sagą įsiūti, kreipdavosi į ją: „Antanina, gelbėk mus“. Tačiau ji buvo labai vyriško charakterio – ir papirosą užsirūkydavo, ir taurelę išlenkdavo. Kompanijoje vyrai nesigėdydami galėjo šalia jos blevyzgoti – ji nieko neimdavo į galvą. Pamenu, per vieną šventę vyrus prispyrė gamtiniai reikalai, tačiau aerodrome nebuvo tualetų. O ji ir sako: „Aš nusisuksiu į kitą pusę, o jūs nusilengvinkite“. Žinoma, šalia jos vyrai vis tiek stengdavosi elgtis pagarbiai, kad tik jos neįžeistų“, – „Respublikai“ yra pasakojęs jau minėtas V. Ašmenskas.

Jo teigimu, komandoje Antanina buvo sava ir vertinama už pareigingumą, atkaklumą, ryžtą, kuklumą, įgimtą ramumą.

Tą pačią dieną, kai kirto sieną, sodyba sudegė iki pamatų: artimųjų likimai – tragiški

Kai 1939 m. Lietuva atgavo Vilnių, A. Liorentaitė buvo perkelta dirbti čia, turėjo palikti Kauną, aerodromą ir skraidymą. Viena krašto okupacija tuomet keitė kitą, kol galiausiai 1944 m. liepą ji išvyko į Žvirgždaičius, o rugpjūtį perėjo sieną į Vokietiją.

Tą pačią dieną, kai ji kirto Vokietijos sieną, jų šeimos sodyba sudegė iki pamatų – į ją pataikė rusų artilerijos sviediniai. Lietuvoje likusios A. Liorentaitės seserys buvo išvežtos į Sibirą, brolio sūnus žuvo lageryje.

Pirmoji Lietuvos lakūnė ir parašiutininkė kelerius metus gyveno pabėgėlių stovyklose, kol galiausiai persikėlė į JAV, gyveno Čikagoje, Bridžporte. Čia ji dirbo milijonieriaus šunų vedžiotoja, laikraščio „Lietuvių balsas“ spaudos platinimo skyriuje, kitus atsitiktinius darbus.

Per šiuos metus A. Liorentaitė nė karto nepakilo į dangų.

ANBO II ir A. Liorentaitė su kolegomis (Lietuvos aviacijos muziejus)
ANBO II ir A. Liorentaitė su kolegomis (Lietuvos aviacijos muziejus).

Net ir gyvendama kukliai, dalijosi, ką turėjo

Nors uždirbo labai nedaug ir gyveno itin kukliai, A. Liorentaitė niekada nepamiršo Lietuvos, čia likusių artimųjų. Ji yra parėmusi paminklo lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui Kaune statybą, savo vardo vaikų sklandymo mokyklėlę. Savo sukauptą lietuviškų knygų biblioteką A. Liorentaitė padovanojo Kudirkos Naumiesčio vidurinei mokyklai.

1993 m. liepos 14 d. A. Liorentaitė už nuopelnus Lietuvos aviacijai buvo apdovanota Dariaus ir Girėno vardo medaliu.

„Jaučiuosi didžiai pagerbta, priėmusi Dariaus ir Girėno medalį iš lakūno Edmundo Jasiūno rankų. Jis sveikino mane kaip pirmąją Lietuvos moterį lakūnę ir parašiutininkę, užsitarnavusią šį medalį <...>. Mano širdis prisipildė giliu dėkingumu ir kažkokiu grauduliu... Taip toli nuo Lietuvos!.. Po tiek metų!.. Ak, žiūriu į medalį ir matau ne tik mūsų aviacijos didvyrius Darių ir Girėną, bet ir skaisčią Lietuvos padangę, visą būrį draugų... Lietuva, tai tu mane taip gausiai apdovanojai!.. Nežinau, kada jautriau išgyvenau: ar dabar, t.y. medalio įteikimo valandėlėje, ar tada 1932 m., kai pirmą kartą skridau solo ir netrukus – pirmą kartą iššokau parašiutu...“, – po medalio įteikimo lakūnė cituota „Lietuvių balse“.

Norėjo būti palaidota Lietuvoje net po 59-erių svetur praleistų metų

A. Liorentaitė mirė JAV 2003 m. vasario 4 d., sulaukusi 96-erių. Atsižvelgiant į jos valią, išreikštą testamente, palaidota ši Lietuvos kregždė po 59-erių svetur praleistų metų ten, kur ir gimė, Žvirgždaičių miestelyje, šalia tėvo ir sesers.

Įdomu tai, kad testamente ji reikalavo kūną tuoj po mirties sudeginti ir neplatinti jokių pranešimų apie jos mirtį nei Lietuvoje, nei JAV.

Šakių rajono savivaldybė 2021 metus paskelbė lakūnės – parašiutininkės A. Liorentaitės ir jos brolio lakūno J. Liorento metais.