Mergaitės taip nedaro

Išskirtiniu talentu, atkaklumu apdovanota mergaitė brolių ir įtakingų pažinčių dėka baigė garsų užsienio universitetą ir šiandien yra tituluojama ne tik pirmąja mūsų šalies gydytoja, bet ir viena pirmųjų lietuvių moterų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą.

Atrodo, anuomet B. Burbaitė-Eidukevičienė tiesiog pralenkė laiką. Būdama vos 25-erių, įgijo medicinos ir chirurgijos daktaro vardą, tačiau negalėjo grįžti į Lietuvą dėl čia galiojusių įstatymų, draudusių moterims dirbti gydytojomis. Pirmąjį pacientą Vilniuje ji priėmė tik po 13-os užsienyje praleistų ir buvo viena iš vos 7 tuo laiku praktikavusių moterų gydytojų.

Tiesa, jos asmeninis gyvenimas – mažai kam žinomas. Išlikusi vos viena nuotrauka, kurioje gydytoja kartu su dar pora draugių, nežinoma nei kur tiksliai ji gimė – Biržų ar Prienų rajone, nei kur palaidota. Paslaptys iki šiol gaubia ir B. Burbaitės-Eidukevičienės santuokinį gyvenimą, brandžiu gyvenimo etapu suliepsnojusius romantiškus jausmus.

Neeiliniai gabumai išryškėjo labai anksti

B. Burbaitė-Eidukevičienė gimė 1867 m., pasiturinčių ir išsilavinusių ūkininkų šeimoje. Augo kartu su dviem broliais, Jurgiu ir Aleksandru, abu jie tapo kunigais.

„Tik išsilavinusių, plataus akiračio brolių materialiai remiama mergaitė, kurios neeiliniai gabumai išryškėjo labai anksti, buvo išleista į mokslus. Ji mokėsi Vilniaus mergaičių gimnazijoje, nes netoli Vilniaus kunigavo abu broliai, gyveno pas būsimojo lenkijos diktatoriaus Juzefo Pilsudskio tetą Stefaniją Lipmanaitę, laikusią mokinių bendrabutį. Čia artimai susipažino ir susibičiuliavo su abiem broliais Pilsudskiais – Bronislovu ir Juzefu“, – knygoje „Garsios Lietuvos moterys“ pasakoja istorikė Anelė Butkuvienė.

Baigusi gimnaziją, būsimoji gydytoja įstojo į Šveicarijoje esantį Ciuricho universitetą, kurį po penkerių metų sėkmingai baigė. Jos medicinos ir chirurgijos daktaro vardą liudijantį diplomą tuomet puošė prierašas „Virgo doctissima“, reiškiantis „mokyčiausia mergina“.

Ciuricho universitetas 1838-1864 m.

Įstatymai draudė moterims dirbti gydytojomis

Deja, įgytas statusas ir išsilavinimas jai neleido dirbti Lietuvoje, tuomet buvusioje Rusijos imperijos sudėtyje. Vadovaujantis to meto įstatymais, moterims Rusijos imperijoje drausta verstis gydytojo praktika.

1892 m. pavasarį, kai B. Burbaitė-Eidukevičienė atsiėmė diplomą, Rusijos valdžia išleido įsakymą persekioti slaptąsias lietuviškas ir lenkiškas mokyklas, dauguma žemdirbių kentė badą, kurio metu mirė milijonai žmonių. Rusijos imperijai tada vadovavo griežtuoju pramintas imperatorius Aleksandras III.

Nenuostabu, kad B. Burbaitė-Eidukevičienė nusprendė bent kurį laiką negrįžti į gimtinę. Ji persikėlė į Vokietiją, kur tapo žinoma kaip okulistė, čia gyveno net aštuonerius metus, tačiau gimtųjų kraštų nepamiršo.

Po 13 metų užsienyje – į Lietuvą: dirbo vos 7 gydytojos

„Pagaliau draudimas dirbti Lietuvoje buvo panaikintas, tačiau nei garsaus universiteto diplomas, nei kelerių metų darbo patirtis nesuteikė Barborai galimybės be kliūčių grįžti į tėvynę. Ji dar privalėjo išlaikyti kvalifikacinius egzaminus. 1900 m. spalio 14 d. Kijevo Šv. Vladimiro universiteto kvalifikacinė komisija jai suteikė vardą – moteris-gydytoja.

Po trylikos užsienyje praleistų metų, vėlyvą 1900-ųjų rudenį, Burbaitė grįžo į Vilnių ir pradėjo verstis gydytojo praktika. Ji buvo viena iš septynių tuo laiku praktikavusių moterų gydytojų“, – yra rašiusi A. Butkuvienė.

Savo pirmąjį kabinetą B. Burbaitė-Eidukevičienė atsidarė Pylimo, vėliau – Vilniaus gatvėje. Kur dirbo, ten ir gyveno, teikė plataus profilio paslaugas. Praėjusio amžiaus pradžioje Vilniuje iš viso dirbo vos 76 gydytojai.

Barbora Burbaitė (dešinėje) su draugėmis (A. Matulaitytės nuotr.)

Pacientus priimdavo ir nemokamai, priglausdavo savo namuose

Įdomu tai, kad B. Burbaitė-Eidukevičienė tuomet buvo kone vienintelė gydytoja, paskelbusi vieną dieną per savaitę nemokamai priimanti pacientus. Liudininkai tikina, kad dėl savo jautrumo ir rūpestingumo, o kartu ir profesinių žinių, ji labai greitai išgarsėjo apylinkėse.

„Daug ligonių ji išgelbėjo nuo gresiančio aklumo, kurį sukeldavo trachoma, ta skurdo ir nešvaros liga, paplitusi tarp varguolių. Gydytoja iš visos širdies stengėsi padėti visiems pacientams, kurie į ją kreipdavosi. <...> Garsėjo ir griežtumu, nes buvo reikli, nepkantė akivaizdaus apsileidimo. Ne vieną apsileidėlį išbardavo sakydama, kad vanduo nieko nekainuoja“, – rašė jos gyvenimą nagrinėjusi istorikė.

Būdama dosni ir jautri kitų vargui, B. Burbaitė-Eidukevičienė ligonius kartais net priglausdavo savo namuose, nurodo gydytojos istorija besidomėjęs „Lygių galimybių plėtros centras“.

Imta sekti, buvo sulaikyta ir tardyta

Čia taip pat dėstoma, kad tuo pat metu gydytoja užsiėmė ir visuomenine veikla – rėmė tautinio atgimimo judėjimą, žavėjosi socialdemokratinėmis idėjomis, rūpinosi politiniais kaliniais.

B. Burbaitės-Eidukevičienės kabinetas netrukus tapo ir kairiųjų aktyvistų posėdžių vieta, nes manyta, kad į gydytojos darbo vietą niekas nekreips didelio dėmesio. Vis dėlto ilgainiui jos butą imta sekti, apie gydytoją buvo pateikiami nepalankūs agentūriniai atsiliepimai, kartą Varšuvoje ji buvo sulaikyta ir tardoma.

Politinei veiklai B. Burbaitė-Eidukevičienė greičiausiai galėtų būti dėkinga ir už mylimąjį. Su aktyviu politiniu veikėju Pranu Eidukevičiumi jie susipažino popieriaus ir piešimo reikmenų parduotuvėje, vadintoje socialdemokratų konspiracinių susitikimų vieta.

P. Eidukevičius pagal išsimokslinimą buvo šaltkalvis, tačiau geriau neabejotinai žinomas kaip socialdemokratų ir komunistų veikėjas. Nuo 1887 m. jis dalyvavo socialistų veikloje Kaune, Rygoje, Gardine, Lodzėje ir kt. Už streikų organizavimą daug kartų suimtas, kalintas. Po Rusijos revoliucijos jis perėjo į bolševikų pusę, buvo pirmojo Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmininkas.

Įsimylėjo būdama 45-erių, susituokė kalėjime

Jiems susitikus, B. Burbaitė-Eidukevičienė jau buvo 45-erių, P. Eidukevičius – pora metų jaunesnis. Neaišku, ar ši meilė buvo abipusė, gal ir tiesiog nulemta sutuoktinio išskaičiavimų.

„Burbaitė pamilo gilia vėlyva meile, visą jos gyvenimą pasukusia kita linkme ir atvedusia prie asmeninės tragedijos. Visą savo rūpestį, širdies šilumą paskyrė mylimajam“, – rašo A. Butkuvienė.

Anot gydytojos gyvenimu besidomėjusios istorikės, praėjus nedaug laiko nuo jų pažinties pradžios, P. Eidukevičiuis buvo suimtas, jam grėsė tremtis į šiaurę, tad jiedu susituokė Vilniaus kalėjime.

Tik pasinaudojus visais įmanomais savo kaip gydytojos ryšiais, B. Burbaitei-Eidukevičienei pavyko pakeisti jam skirtą tremties nuosprendį privalomu išvykimu į užsienį. P. Eidukevičius emigravo į JAV ir į Vilnių grįžo tik po kelių metų.

Kartu sutuoktiniai gyveno maždaug trejus metus. Žinoma, kad 1919 m. P. Eidukevičius pasitraukė iš Lietuvos vienas, be žmonos.

Pranas Eidukevičius

Apibūdina kaip natūralią, paprastą ir nuoširdžią

Sulaukusi 54-erių, B. Burbaitė-Eidukevičienė persikėlė į Šaulius ir toliau dirbo gydytoja, suteikdavo pagalbą ir nemokamai, esą net rėmė kelias skurstančias šeimas.

Šiauliuose gydytoja tapo ir oficialia darbininkų laikraščio redaktore, tačiau, spėjama, greičiausiai jam tik „paskolino“ savo vardą ir realios įtakos neturėjo. Vis dėlto minėto laikraščio vadovai buvo apkaltinti streiko organizavimu, tad keli redaktoriai, tarp jų ir B. Burbaitė-Eidukevičienė, pasiųsti į kalėjimą.

Lietuvai pasikeitus politiniais kaliniais su Sovietų Sąjunga, gydytoja išvyko į Maskvą, paskui – į Baltarusiją. Maskvoje tuomet gyveno ir P. Eidukevičius, užėmė čia solidžias pareigas, tačiau jų keliai greičiausiai nesusikirto.

„Burbaitė sėdi ant lovos, klausosi ir žiūri giliomis, atidžiomis akimis. Plaukai sušukuoti į viršų, kakta didelė, šviesi, lūpos suspaustos, niekad neištariančios nusiskundimo, galva kiek palenkta į šoną, lyg susimąsčiusio, lyg norinčio prisiglausti kūdikio. Ji nemėgo dirbtinio, išorinio blizgesio, nenešiojo papuošalų. Natūrali, paprasta, nuoširdi. Visuomet dėvėjo angliškas bliuzeles, baltas, esant galimybei – drobines. Veide atsispindėjo gilus išsimokslinimas, didelė vidinė kultūra, humanizmas“, – taip ją šiuo gyvenimo etapu savo knygose yra aprašiusi draugė Aldona Matulaitytė.

Buvo įkalinta, beveik apako, o galiausiai sušaudyta

Ji pasakojo, kad laisvalaikį B. Burbaitė-Eidukevičienė skirdavo kelionėms ir knygoms, mielai gelbėdavo likimo nuskriaustuosius. Pavyzdžiui, parūpindavo maisto ir drabužių kaliniams.

1937 m., būdama 70-ies, B. Burbaitė-Eidukevičienė buvo suimta ir įkalinta. Per porą metų ji taip nusilpo, kad beveik prarado regėjimą, tad 1939-ųjų gegužės 10 d., Ypatingojo tribunolo nutarimu, buvo sušaudyta už tė­vy­nės iš­da­vi­mą. Iki šiol nežinia, kur ji palaidota.

„Ši asmenybė medicinos istorijos Lietuvoje prasme yra labai svarbi, nes tai buvo pirmoji moteris medikė ir, galėtume sakyti, puikus pavyzdys, kai žmogus, turintis siekį, savo tikslą, nežiūrint visų sunkumų, gali įgyvendinti savo svają ir pasiekti užsibrėžtą tikslą“, – kuo B. Burbaitės-Eidukevičienės indėlis į medicinos istoriją yra svarbus, paaiškino Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas, gydytojas genetikas, profesorius dr. Algirdas Utkus.

Paklaustas, kokią B. Burbaitę-Eidukevičienę pažino pats, domėdamasis jos gyvenimo istorija, kalbėdamasis su kolegomis, pašnekovas patikino, kad šiandien neretai klausiama, koks turi būti medikas, kokiomis savybėmis jam reikėtų pasižymėti. Savo ruožtu B. Burbaitė-Eidukevičienė esą buvo žmogus, pasižymėjęs altruizmu, noru padėti žmonėms bet kokiu atveju, suteikti pagalbą.

Buvo 1 iš 7 gydytojų moterų, o dabar merginos gerokai lenkia vaikinus

Anot A. Utkaus, nors anuomet B. Burbaitė-Eidukevičienė ir buvo viena iš 7 praktikavusių moterų gydytojų, pastaraisiais metais Vilniaus universitete į medicinos studijas priimama gerokai daugiau merginų nei vaikinų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais jos sudarė net 75 proc. pirmakursių.

„Pasižiūrėjus istoriniame kontekste, tarpukario laikotarpiu, kai Vilniuje funkcionavo Stepono Batoro universitetas, maždaug nuo 1919 iki 1939-ųjų, merginos medicinos studentės vidutiniškai sudarė tik apie 25 proc. Šiek tiek kitokia situacija buvo Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, tuo metu medicinos fakultete daugiau nei pusė visų studentų buvo merginos.

Ilgą laiką ši profesija buvo kaip ir uzurpuota, taip pavadinkime, vyriškosios lyties. Atrodė, kad moterys negalėtų dirbti šio sunkaus, sudėtingo darbo, bet, kaip šiandien matome, moterys yra puikios specialistės“, – ką šis pokytis mums atnešė, įvertino profesorius.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (11)