„Stereotipai apie moteris inžinerijoje yra visur, ne tik aviacijoje. Net moteris automobilių mechanikė jau būtų egzotika, o čia dar ir lėktuvus taiso. Tai žmonėms ir kelia nuostabą – kad moteris gali taisyti tokias dideles mašinas“, – supratingai dėsto vyr. lėktuvų mechanikė.

Iš Agarinių kaimo kilusi D. Mockevičienė ir pati iki baigdama mokyklą ne tik niekada nebuvo skridusi lėktuvu, bet net ir jo mačiusi iš arti. Vis dėlto rinkdamasi tolesnį savo karjeros kelią pajuto, kad aviacijos mechanikos inžinerija gali būti tikrasis pašaukimas ir sėkmingai dirba šioje srityje.

Į TOP 5 dažniausiai pašnekovės girdimus klausimus tikrai patektų ir klausimas apie automobilius, tad, užbėgdama įvykiams už akių, ji paaiškina: „Negalėčiau suremontuoti automobilio savarankiškai vien todėl, kad neturiu pakankamai žinių apie juos“.

„Moku naudotis įrankiais ir atlikčiau darbą, jei man kas nors parodytų, kaip ir ką daryti. Lygiai taip pat automobilių mechanikas savarankiškai neatliktų lėktuvo remonto be žinių bagažo“, – patikina, stebindama užtikrintumu ir ramybe.

Vyr. lėktuvų mechanikės Daivos Mockevičienės kasdienybė
Vyr. lėktuvų mechanikės Daivos Mockevičienės kasdienybė. Šaltinis: Asmeninis albumas

Nebuvo ne tik skridusi lėktuvu, bet net jo mačiusi iš arti

Paklausta, iš kur kilo meilė lėktuvams, D. Mockevičienė prasitaria įspūdingos istorijos neturinti – besimokydama maždaug dešimtoje klasėje vieną dieną tiesiog pasakė mamai: „Mama, noriu šokt parašiutu, ir lėktuvu skrist noriu“.

„Tai taip ir prasidėjo, kažkaip pasiliko galvoje ši mintis. Pasirinkau mokytis tokius dalykus, kurie buvo reikalingi stoti į lėktuvų pilotavimą, bet tai buvo labiau atsarginis variantas. Galvojau, kad pavyks įstoti į verslo vadybą. Tik, kai reikėjo pildyti stojimo dokumentus, akys vis krypo į aviacijos srities specialybes. Lėktuvų pilotavimui valstybės finansuojamoje vietoje trūko balo, todėl ir pasukau į aviacijos mechanikos inžineriją. Įstojau trečiu numeriu, pasirašiau studijų dokumentus ir žengiau visiškai nežinomu keliu“, – prisiminė ji.

Studijų pradžioje D. Mockevičienė aiškino tikrai nežinojusi, kas jos laukia, gerai ir nesupratusi, apie ką iš viso aviacijos mechanikos inžinerija yra, bet pripažįsta jutusi, kad tai – geras pasirinkimas.

„Nebuvau nei lėktuvu skridusi, nei jo ant žemės mačius, kadangi gyvenome kaime ir aplink niekur arti tų aerodromų nebuvo. Bet pradėjus studijuoti pamačiau, kad man gerai sekasi, buvo įdomu mokytis apie lėktuvus. Kad man patinka ne tik mokytis apie lėktuvus, bet ir prie jų krapštytis, supratau praktikos metu“, – sakė pašnekovė.

Sužinoję, kad dirba su lėktuvais, iš karto klausia, ar stiuardesė

Kartu su bendrakurse jos atliko praktiką, kurios metu susipažino su lengvaisiais orlaiviais. Tarp 41 pirmakursio merginų buvo vos 4-ios.

„Buvau nusiteikusi, kad teks studijuoti su daug vaikinų, todėl labai nesureikšminau to. Atėjau studijuoti to paties, kaip ir jie, todėl mokėmės visi kartu ir vieni iš kitų. Žinoma, kalbant apie aviacijos srities dalykus, jei gerai pamenu, visi dėstytojai buvo vyrai, tik dalį bendrųjų dalykų dėstė moterys“, – pasakojo D. Mockevičienė.

Paklausta, kaip mano, kas lemia tai, kad net tos mergaitės, kurios nuo mažumės žavisi lėktuvais, dažniausiai nesiryžta studijuoti būtent su aviacija susijusios inžinerijos ar, pavyzdžiui, pilotavimo, ji pripažino ir pati, kai papasakoja dirbanti su lėktuvais, iš karto sulaukianti klausimo, ar tik nėra stiuardesė.

Tiesa, dėl to kaltinti tik stereotipų pašnekovė nelinkusi – inžinerinės studijos kainuoja brangiau, svarbus ne tik susižavėjimas aviacija, bet ir noras suprasti apie lėktuvus daugiau, nei visi kiti.

„Jeigu merginos nori ir turi pašaukimą pilotavimui ar tai pačiai mechanikai, jos tuo ir užsiima. Žinoma, visada atsiras tokių, kurie sakys, kad tai – ne moteriškas darbas, kad moterims vieta tik ten, kur lengviau ir fiziškai dirbti nereikia. Be abejo, negali nekreipti dėmesio ir į moters fiziologiją, kai reikia daryti pertrauką karjeroje todėl, kad nori sukurti šeimą. O pertrauka aviacijos srityje lemia daug, nes ši sritis nestovi vietoje, specialistas nuolat turi palaikyti kvalifikaciją“, – svarstė D. Mockevičienė.

Vyr. lėktuvų mechanikės Daivos Mockevičienės kasdienybė
Vyr. lėktuvų mechanikės Daivos Mockevičienės kasdienybė. Šaltinis: Asmeninis albumas

Buvo vienintelė mergina mechanikė

Pradėjusi mokytis aviacijos mechanikos inžinerijos, ji buvo principingai nusiteikusi, kad būtinai turi dirbti išsilavinimą atitinkantį darbą – tuomet esą daug studentų dirbdavo ne pagal įgytą specialybę.

Todėl ketvirto studijų kurso pabaigoje nusprendusi persikraustyti į Kauną, pašnekovė ilgai nedvejojo ir išsiuntė savo CV su motyvaciniu laišku „Ryanair“ oro linijų kompanijos techninio aptarnavimo bazei, sutrumpintai vadinamai tiesiog KAMS. Nors teigiamo atsakymo pernelyg nesitikėjo, netrukus čia įsidarbino ir sėkmingai dirba jau penkerius metus.

„Buvau vienintelė mergina mechanikė. Kolegos priėmė labai gerai. Žinoma, jiems buvo keista, kad mergina – mechanikė, klausdavo, ar nenoriu pereiti į avioniką, kur fizinio darbo mažiau, nes reikia dirbti su lėktuvo elektros sistemomis. Tačiau galiausiai, kai pamatė, kad tikrai nepersigalvosiu, nustojo klausinėti. Kadangi prieš tai nebuvau dirbusi prie keleivinių lėktuvų, turėjau daug ko išmokti, daug klausdavau. Žinojau, kad geriau jau daugiau kartų paklausti, nei ką nors sugadinti. Teko priprasti dirbti vyriškoje kompanijoje, tačiau, kai vienija bendras tikslas – sutaisyti lėktuvą – svarbu yra tik tai, kaip gerai atlieki savo darbą, o ne tai, ar esi vyras, ar moteris“, – įsitikinusi D. Mockevičienė.

Tikrina ir taiso „Boeing 737-800NG“ lėktuvus

Paprašyta daugiau papasakoti apie savo darbą, pašnekovė tikino šiuo metu su komanda taisanti tik „Boeing 737-800NG“ lėktuvus. Kaune jiems reguliariai atliekama planinė patikra, šalinami defektai.

„Gamintojas nustato, kas kiek laiko ir kokie darbai turi būti atlikti, kad užtikrintume saugų orlaivio eksploatavimą, panašiai kaip su automobilio technine priežiūra. Patikrinimai būna labai įvairūs – nuo kelių dienų iki kelių savaičių, priklauso nuo orlaivio amžiaus. Tam, kad darbas vyktų efektyviai, visi darbuotojai yra suskirstyti į zonas (uodega, variklis, kairys sparnas, dešinys sparnas, kabina, bagažo skyrius), kurios turi darbo kortas, nurodančias, kokie darbai turi būti atlikti.

Vienu metu dirbant su tiek daug skirtingų zonų, atsiranda tikimybė, kad darbai persidengs ir, pavyzdžiui, negalima bus tvarkyti defektų vienoje zonoje, kol nebaigtas darbas kitoje. Todėl mūsų darbe labai svarbu yra komunikacija ir darbo pasiskirstymas“, – aiškino D. Mockevičienė.

Vyr. lėktuvų mechanikės Daivos Mockevičienės kasdienybė
Vyr. lėktuvų mechanikės Daivos Mockevičienės kasdienybė. Šaltinis: Asmeninis albumas

Žavisi lėktuvo varikliu ir sparnais

Anot jos, penkeri metai gali atrodyti daug, tačiau aviacijos specialistui tai – tik pati karjeros pradžia. Pirmus metus leidi bandydamas nuodugniau susipažinti su lėktuvu ir suprasti, kaip veikia jo sistemos, o vėliau gilini žinias, imi keisti darbo zonas.

„Turbūt labiausiai žavinčios lėktuvo vietos yra variklis ir sparnas. Daugiausia darbo irgi – ant sparno, kadangi tai yra pagrindinis lėktuvo elementas, susidedantis iš daugybės komponentų. Be kita ko, daugiausia rūpesčių kelia struktūriniai defektai, o čia jau negali išskirti vienos zonos“, – toliau apie savo darbo specifiką dėsto D. Mockevičienė.

Sunkiausiais darbais pati pašnekovė laiko tas užduotis, kurių nepavyksta padaryti iš pirmo karto – net paprastam veiksmui atlikti kartais gali prireikti daug kantrybės ir fantazijos.

„Maloniausias darbas yra pabaigtas darbas, kaip bebūtų. Visuomet malonu išlydėti sutaisytą lėktuvą į kitą skrydį“, – nedvejojo ji.

Tapo vyr. mechanike, sustoti neketina ir toliau

Per 5 darbo metus D. Mockevičienei pavyko pakilti pareigose – šiuo metu ji yra vyr. lėktuvų mechanikė. Kitaip tariant, tarsi tarpininkė tarp inžinierių ir mechanikų.

„Užimti vyr. mechanikės pareigas buvo ir džiaugsminga, nes tai reiškė, kad mane pastebėjo ir įvertino, ir baugu. Tikrai dar neturėjau tiek daug žinių apie lėktuvą, todėl buvo neramu, kad gal nežinosiu, kaip galiu padėti mechanikams. Taip pat iš prigimties esu rami ir visuomet dažniau darydavau tai, ką man sakydavo, nei pati nurodydavau, ką daryti. Tapti lyderiu, vadovaujančiu komandai, nėra lengva, nes atsiranda tokių, kurie gali suabejoti tavo kompetencija, gali nenorėti klausyti nurodymų, todėl svarbu įgauti ir kolegų pasitikėjimą, pagarbą“, – pripažino pašnekovė.

Ji sutiko, kad, nors tiesiai į akis niekas niekada ir nepasako, „manau, kad yra tokių, kuriems tiesiog sunku vykdyti moters, nors ir vyr. mechanikės, nurodymus“.

Vis dėlto sustoti ji neketina ir mažais žingsneliais, tačiau užtikrintai, keliauja link tikslo įgyti licenciją, leidžiančią mechanikui sertifikuoti lėktuvą, kad jis yra tinkamas skraidyti.

„Manau, svarbu neklausyti neigiamų nuomonių iš aplinkinių, kuriems atrodo, kad tai – ne tau. Niekas kitas nei tu nežino, kas tau yra geriausia ir miela širdžiai. Reikia koncentruotis į tai, kas, tavo manymu, tau yra geriausia. Suklysi ir suprasi, kad tas kelias buvo ne tau – puiku, nes dabar žinai, ko tikrai nenori. Svarbiausia – nebijoti bandyti ir tikėti savimi, o dar geriau – apsupti save bendraminčiais, kurie palaikys, o ne sakys, kad negali“, – paklausta, ką galėtų patarti toms moterims, kurios galbūt svarsto apie profesiją, apipintą panašiais stereotipais, linkėjo D. Mockevičienė.