Mergaitės taip nedaro

„Man atrodo, kad kiekvienoje šalyje susikūriau tam tikrą gyvenimą, kurį paskui teko palikti“, – kalbėdama apie savo praeitį, šypteli S. Jurkynaitė.

Šiandien ji – CyberSOC direktorė, tačiau kelionėje iki šios darbo pozicijos netrūko nei sunkumų, nei iššūkių. Gyvenant svetur teko ir indus plauti, ir naktinį darbą dirbti, net gyventi rūsyje, tačiau visos šios patirtys, aiškina, praturtino ir galiausiai atvedė tinkamiausiu keliu.

S. Jurkynaitės teigimu, šiandien TECH srityje dirba daug kitų sričių mokslus baigusių specialistų. Persikvalifikuoti nėra lengva, bet, turint atitinkamas savybes bei požiūrį, esą ne tik galima, bet ir rekomenduotina.

„Tikrai galima, ir netgi ne galima, o reikia, įsitraukti į šias sritis, jeigu esi baigęs humanitarinius ar socialinius mokslus. Nes reikia žmonių, kurie gali rašyti. Sklandžiai aprašyti tam tikrus produktus ar procesus. Reikia žmonių, kurie gali į technologijas ar saugumą pažiūrėti iš teisinės pusės. Galbūt teisininkų reikia. Bet ko. Iš tikrųjų, su bet kokia specialybe galima atrasti save TECH. Tik norėčiau dar kartą pabrėžti, kad nėra taip, kad šiandien persikvalifikavau ir dirbu. Tikrai reikia įdėti labai daug darbo. Ir kitas galbūt dalykas, ką reikia turėti omeny, norint dirbti šitoje srityje, tai kad reikės mokytis nuolat. Kasdien“, – perspėjo laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Gilino žinias apie muziką, literatūrą, filmus ir kalbas

Pirmosios S. Jurkynaitės studijos buvo susijusios su muzika. Ši sritis ją pradėjo dominti dar paauglystėje, kai įsidarbino Utenos radijo stotyje.

„Pamačiau truputį iš vidaus, kaip atrodo ne tik iš žurnalistinės pusės darbas radijuje, bet ir iš techninės pusės. Ir kaip būtent tie menai ir technologijos, jeigu taip galima sakyti, susijungia į vieną. Ir būtent dėl to išvažiavau studijuoti Anglijoje muzikines technologijas“, – savo profesinio kelio pradžią prisiminė ji.

Į Angliją pašnekovė išvyko prieš 15 metų. Lietuva tik neseniai buvo įstojusi į ES, nei pažįstamų, nei draugų čia tuomet ji dar neturėjo. Manė, užsienyje pabus, kol baigs mokslus, tačiau didelis ir įvairus pasaulis taip sužavėjo, kad S. Jurkynaitė nusprendė studijas tęsti Nyderlanduose, Amsterdame.

„Mokiausi laisvųjų menų mokslų koledže, pagrindinė sritis buvo literatūros ir filmų teorija. Bet, kadangi tai buvo gana nestandartinis koledžas, teko pasimokyti įvairių kitų dalykų. Ir dalis to buvo mainų programa Kanadoje, Toronto universitete, kur studijavau slavų kalbas ir literatūrą“, – pasakoja S. Jurkynaitė.

Teko ir indus plauti, ir gyventi rūsyje

Tiesa, šiame kelyje jai netrūko iššūkių. Nors gyvenimo sąlygos svetur nelepino, bene įsimintiniausia patirtis ir nutiko Kanadoje, kai apsistoti lietuvei teko tiesiog rūsyje.

„Atvykus viskas pasirodė labai brangu, buvo sudėtinga susirasti gyvenamąją vietą. Tačiau radau skelbimą, kad moteris nuomoja savo rūsį, kuriame ji buvo įrengusi skalbyklą. Ir ten, toje skalbykloje, buvo ir lova, ir dušas. Tai aš ten ir apsigyvenau. Nebuvo labai šilta, galbūt nuo skalbimo mašinos pasišildydavau kartais ar nuo džiovyklės, bet kažkaip, kai labai kažko nori, tai tokios smulkmenos kaip gyvenimas rūsy nei tuo metu neatrodo kažkoks labai didelis trukdis, nei dabar, pažiūrėjus atgal“, – šypteli ji.

Pasak S. Jurkynaitės, laikui bėgant, sunkumai, ištikę kelio, kuriuo pasiryžai žengti, pradžioje, neretai pasimiršta, lieka tik praturtinanti patirtis.

„Kai Anglijoje mokiausi, dirbau naktimis oro uoste. Visą naktį dirbi, iš ryto važiuoji į paskaitas, tada po paskaitų šiek tiek, jeigu lieka laiko, pamiegi, ir vėl važiuoji į darbą. Žiūri atgal ir netgi romantiška kažkaip atrodo tas periodas. Bet visur visada reikėjo sunkiai dirbti. Dažnai žmonės, ypač, kai sužino, kad mokiausi užsienyje, galvoja, kad kažkaip man pasisekė, kad galbūt kažkas labai padėjo, ar finansiškai, ar kitaip. Tai, žinoma, kad ir pasisekė, ir padėjo, bet visose šalyse teko dirbti sunkiai, teko plauti indus, teko daryti įvairiausius kitus darbus, pasiimti paskolas. Tai tikrai niekas nebuvo labai sklandu, nebuvo lengva, bet buvo verta“, – užtikrina ji.

Nuo administratorės – iki vadovės, atsakingos už 50 mln. vartotojų saugumą

Baigusi studijas, kurį laiką S. Jurkynaitė dirbo Lietuvos ambasadoje Nyderlanduose. Būtent tuomet ir pajuto trauką TECH – ši sritis pasirodė perspektyvi ir įdomi.

„Įdomiai skambėjo startuoliai, technologijos, kažkas į tą pusę. Pradėjau tiesiog ieškoti panašaus darbo. Kadangi neturėjau patirties šioje srityje, pagalvojau, kad lengviausia yra pradėti nuo administracinės pozicijos ir taip įsitraukti į tą organizacijos ar kažkokios kompanijos gyvenimą, pasitikrinti, ar čia man, ar vis dėlto ne“, – pasirinktą strategiją atskleidė pašnekovė.

Taip ji pradėjo dirbti Europos mokslo ir akademinių tinklų asociacijoje ir per 5 metus nuo kelias dienas per savaitę dirbančios projektų vadovo padėjėjos užaugo iki kibernetinės saugos veiklos vadovės, atsakingos už 50-ies milijonų vartotojų kibernetinę saugą.

„Iš pradžių, aišku, buvo labai baisu. Tikrai. Nesupratau terminologijos, nelabai žinojau, kiek daug ir kaip platu yra tos technologijos. Kadangi teko prisidėti prie labai daug skirtingų projektų, kad ir labai nedidele dalimi, bet vis tiek tai padėjo susidaryti bendrą įspūdį, koks yra platus spektras įvairiausių sričių. Bet paskui po truputėlį kažkaip pradėjau suprasti, išmokau, supratau, kas man yra įdomiausia, kur link traukia, ir tai buvo kibernetinis saugumas“, – pasakoja S. Jurkynaitė.

Pabrėžia įkvepiančių pavyzdžių svarbą: turi 3 patarimus

Paklausta, kaip toks karjeros šuolis pavyko, ji patikino neturinti sėkmės receptų. Atradus sritį, kuri yra nuoširdžiai įdomi, ir įdėjus labai daug pastangų į tobulėjimą, durys esą pradeda vertis pačios.

„Man pasisekė, kad aš sutikau tokių žmonių, kurie man buvo autoritetai, role models. Ir vyrai, ir moterys, kurios galbūt neturėjo techninio išsilavinimo, bet vis tiek padarė labai įspūdingas karjeras. Pradėjau matyti, kaip jos mėgaujasi darbu, kaip atranda save, kaip gali pritaikyti savo sugebėjimus. Ir jos mane, iš tikrųjų, paskatino, kad tu irgi taip gali. Nes kartais tikrai atrodo, kad, na, niekada aš tiek neišmoksiu visko ir niekada nesužinosiu, ir niekada nebūsiu tokia ekspertė, kokia norėčiau būti, kad man sektųsi šitoje srityje. Bet kai kiti žmonės pasako: „Pasižiūrėk, man pavyko ir tau tikrai gali pavykti, ir tu turi tai, ko reikia, kad tau pasisektų, na, ir tuomet tiesiog nebebijai“, – patikino S. Jurkynaitė.

Anot jos, moterų trūkumas TECH yra pasaulinė problema. Šiuo metu kibernetinėje srityje dirba tik kiek daugiau nei 20 proc. moterų. Todėl bet kokia šios srities mentorė, galinti pasidalinti savo žiniomis su pradedančiomis, yra aukso vertės.

„Tai neturi būti kažkokia formali mentorystė. Gali būti ir tiesiog paskatinimas, pavedimas už rankos galbūt, sudominimas, užnorinimas pasižiūrėti, kaip tai atrodo, pasimatuoti tą sritį ir galbūt joje pasilikti. Kitas dalykas, ką aš pastebėjau, tai kad nėra arba yra labai silpni moterų, dirbančių kibernetiniame saugume, tinklai. Ta tinklaveika galbūt galėtų būti stipresnė. Manau, kad daug kur, taip pat ir Lietuvoje, yra tokie ganėtinai susibūrę vyrų tinklai, berniukų klubai, kur jie keičiasi informacija apie profesinę veiklą. Reikėtų kažkaip tą irgi mums, moterims, pačioms daryti. Ir jausti ne kažkokią tai konkurenciją, o suprasti, kad kuo daugiau mūsų bus, tuo visiems iš to bus geriau. Trečias dalykas turbūt yra labai aktyviai pasakoti apie savo darbą. Tai, ką aš dabar darau, bet galima pasakoti nebūtinai kažkokiose žiniasklaidos priemonėse, bet tose pačiose mokyklose ar studentams, ar dar kažkam. Tiesiog skleisti žinią apie tai, kas tai yra tos technologijos, kas gali jose dirbti, kokių sugebėjimų reikia, ir kad visi gali save realizuoti“, – kaip išspręsti moterų TECH srityje trūkumo problemą, patarė S. Jurkynaitė.

Kaip šiandien pasirūpinti savo kibernetiniu saugumu?

Paklausta, kaip atrodo jos darbo kasdienybė, pašnekovė pasakojo, kad ji susijusi su kibernetinio saugumo operacijų centru, kuriam vadovauja. Naudodami pažangiąsias technologijas, analitikai stebi klientų IT infrastruktūrą, o pastebėję anomalijas, rizikas, pažeidžiamumus ar atakas, praneša klientams ir padeda jas valdyti, pataria, kaip būtų galima stiprinti IT infrastruktūros saugumą.

„Programavimo šiame darbe beveik nėra. Aš pati programuoti moku labai nedaug. Norėčiau galbūt išmokti daugiau, bet mūsų darbe svarbus ne tik technologijų kūrimas, bet ir jų panaudojimas. Pažangiausių technologijų panaudojimas, atrinkimas, sujungimas tam, kad kibernetinis saugumas būtų proaktyviai užtikrinamas, o ne tik reaguojama į jau įvykusias atakas“, – sako S. Jurkynaitė.

Specialistės teigimu, didelė klaida manyti, kad aš – pats asmeniškai, mano verslas ar įmonė, kurioje dirbu – niekam neįdomus.

„Mes visi turime duomenų, kurių kažkam reikia, kuriuos galima panaudoti ar prieš mus arba savo kažkokiais kitais tikslais. Tai kaip, atrodytų, galbūt niekam neįdomų ar neišsiskiriantį automobilį užrakiname ir bandome apsaugoti, taip reikėtų bandyti apsaugoti ir savo elektroninius duomenis. „Mes niekam neįdomūs“ girdime ne tik iš pavienių žmonių, bet ir iš įmonių, organizacijų. Mano patarimas – įvertinti ne tai, kokio dydžio esate, bet kokias rizikas valdote“, – patarė pašnekovė.

Anot jos, neretai pagalbos kreipiamasi, kai jau būna per vėlu.

„Būkite budrūs. Ir žinokite, kad tu negali laimėti loterijoje, kurioje nedalyvauji. Jeigu atrodo, kad kažkas yra per gerai, kad būtų tiesa, tai greičiausiai taip ir yra. Tokios atakos kaip telefoniniai sukčiai, Nigerijos princai – jau visiems žinomos, dabar yra ir daug daugiau sofistikuotų atakų, kai susiduriama su labai įtikinamai atrodančiais raginimais atidaryti nuorodą ar parsisiųsti dokumentą. Tai gali apgauti net ir pačius atidžiausius žmones“, – įspėjo S. Jurkynaitė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (10)