Mergaitės taip nedaro

Kunigaikštienė Ona, kuriai šiandien suteikiama Vytautienės pavardė, gyveno sunkiais ir permainingais LDK laikais. Nors ankstyvoji rašytinė Lietuvos istorija yra vyrų istorija, Onos indėlis į politinį gyvenimą buvo toks svarbus ir ryškus, kad vietos čia atsirado ir jai. Išlikusiuose liudijimuose giriamas kunigaikštienės išsilavinimas, nebūdingas to meto moterims, drąsa, aštrus protas ir įžvalgumas, prilygintas net burtininkų sugebėjimams.

Greičiausiai būtent šios savybės jai padėjo iš provincialios kunigaikštytės pakilti iki įtakingos politikės. Net tuomet, kai Vytautas neturėjo LDK sosto ir didelės politinės įtakos, su Onos nuomone buvo skaitomasi.

Jų meilė ir partnerystė aplinkiniams kėlė įspūdį, stebėtąsi, kad lietuvės moterys šeimoje ir valstybėje turi tiek teisių. Be to, kad dalyvaudavo politiniuose įvykiuose ir net turėjo savo antspaudą, Ona taip pat aktyviai veikė vidaus ir tarptautinėje komunikacijoje – jai laiškus rašydavo Europos valdovai, ji dalyvaudavo svečių priėmimuose, lydėdavo sutuoktinį užsienio kelionėse ir mažiausiai vieną kartą išgelbėjo savo vyrui gyvybę.

Onos vardą žinojo kaimyninių šalių valdovai, dovanomis žarstėsi ir taip palankumą įgyti bandė Kryžiuočių ordino nariai. Ir nors jai mirus Vytautas dar prieš tų pačių metų Kalėdas vedė antrą kartą, pats galiausiai išreiškė norą būti palaidotas būtent šalia Onos.

Nežinomas nei pagoniškas vardas, nei gimimo data

Koks menkas tuomet tebuvo moterų vaidmuo, patvirtina istorinių šaltinių analizė. Nėra išlikę jokių pasakojimų, kokia tiksliai buvo Onos gyvenimo pradžia, kur ji gimė, kaip tiksliai atrodė. Nežinomas ir jos tikrasis, tėvų suteiktas, pagoniškas vardas, dokumentuose likęs tik gautas jau po krikšto – Ona.

Onos tėvas greičiausiai buvo Eišiškių kunigaikštis Sudimantas, kilęs iš Gediminaičių giminės. Manoma, kad ji ištekėjo už Vytauto maždaug 1370-aisiais. Tuo metu Vytautui tebuvo 20 metų, Ona už jį greičiausiai nebuvo vyresnė. Po metų gyvenimo santuokoje jiems gimė pirmoji ir vienintelė dukra Sofija.

„Apie Vytautą sakyta, kad jis buvęs neaukštas, bet tvirtas, kalbėjęs mažai, bet taikliai, mokėjęs pajuokauti, negėręs jokių svaigiųjų gėrimų, tik vandenį. Kaip ir visi jo luomo vyrai, jis mėgo medžioklę, žaidė šachmatais ir iki vestuvių su Ona jau buvo dalyvavęs žygiuose į Maskvą ir į Prūsiją. Jis kalbėjo keliomis kalbomis, tėvo dvare ir karo žygiuose pažino kitų tautų kultūrą, o ir jo paties dvarui nemažą įtaką darė Vakarų Europos vertybės.

Jaunutė Ona buvo „mergaitė iš girių“, gimusi ir augusi Eišiškių (o gal Smolensko) kunigaikščio šeimoje. Atitekėjusi į Senuosius Trakus, į Vytauto tėvo kunigaikščio Kęstučio dvarą, ji turėjo išmokti daugelio dalykų, pirmiausia – išgyventi ir bet kokiomis aplinkybėmis visur palaikyti savo vyrą. Ji daugiausia lavinosi didžiojo kunigaikščio dvare, o paskui Prūsijoje, buvo tikrai išprususi ir gerai išmanė politiką. Tokiu išsilavinimu tuo metu reta moteris galėjo pasigirti“, – apie šių asmenybių būdą daugiau rašoma gidės Liudos Matonienės knygoje „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“.

Pirmą kartą paminėta aprašant išgelbėtą gyvybę

Pirmą kartą Ona Vytautienė kaip kunigaikštienė paminima 1382-aisiais Bychovco kronikoje. Aptariamas įvykis tragiškas – Vytautas laikomas nelaisvėje. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tuo metu vyko kovos dėl vadovo sosto, suimti ir į Krėvą nugabenti jie buvo kartu su Kęstučiu, tačiau penktą suėmimo dieną Kęstutis nužudytas. Galimo Vytauto nužudymo išvengti greičiausiai padėjo Onos sumanumas ir drąsa, o tai padarė milžinišką įtaką visai Lietuvos valstybės raidai.

„Po didžiojo kunigaikščio Kęstučio mirties didysis kunigaikštis Jogaila nusiunčia Vytautą su žmona į Krėvą ir liepia jį griežtai saugoti kambaryje. <...> Didysis kunigaikštis kalėjo Krėvoje, o pas jį vaikščiojo dvi moteriškės kloti kambaryje patalo jam ir kunigaikštienei. Paguldžiusios jos išeidavo. Aplinkui budėjo sargyba. Ir jo didžioji kunigaikštienė išgirdo žmones vieną kitam sakant: „Jeigu didysis kunigaikštis Vytautas ilgiau sėdės, bus kaip ir jo tėvui“. Ji patarė jam taip: kai tarnaitė ateis kloti jam patalo, kad jis apsivilktų vienos tarnaitės drabužiais, o su antrąja tarnaite išeitų, o pirmoji pasiliktų su ja. Ir jis pagal jos patarimą apsivilko vienos tarnaitės drabužiais, su antrąja išėjo ir nusileidęs iš pilies į pabėgo į Prūsiją pas vokiečius“, – nurodoma minėtame metraštyje.

Tiesa, kaip pačiai Onai pavyko ištrūkti iš nelaisvės, nėra žinoma, tačiau galiausiai ji grįžo pas savo vyrą ir jiedu kartu pasidavė Vokiečių ordino globai. Ordinas sutiko Vytautą remti, bet bėglių porai teko krikštytis.

Ona Vytautienė

Gyvenimas nebuvo ramus: laidavo už vyrą, buvo paimta įkaite

Jau savo, Onos, vardu kunigaikštienė minima kitoje istorijoje, aprašant 1389 m. organizuotą nepasisekusį Vytauto sąmokslą prieš Skirgailą, kuriuo siekta atsiimti Vilnių. Manoma, kad prisidengęs sesers vestuvėmis jis pasiuntė į Vilnių vežimus su gyvulių mėsa, žvėriena ir šienu, lydimus ginkluotų vyrų, kurie jo vardu turėjo užimti pilį, bet sukilimo planas buvo atskleistas.

Kai kur minima, kad būtent tuo metu Gardine Ona Vytautui dar kartą išgelbėjo gyvybę, bet daugiau šio įvykio detalių nepateikiama. Tikėdamiesi Vytautą sutramdyti, Ordino vyrai įkaitėmis buvo paėmę pačią Oną su dukra ir Vytauto seserimi Ringaile Elžbieta, tačiau visos jos galiausiai išvaduotos.

Onos vardas minimas ir pasirašant Astravo sutartį, kai jai teko laiduoti už vyrą, kad šis tęsės savo pažadus Jogailai ir jo žmonai Jadvygai.

„Ona, iš Dievo malonės Lietuvos kunigaikštienė, Trakų, Lucko ir t. t. Ponia (Anna Dei gratia ducissa Lithuaniae, domina Trocensis, Luczensis etc), davė du raštu, vieną lenkų karalienei Jadvygai, o antrą – lenkų karaliui Jogailai Vladislovui su pasižadėjimu, kad jos vyras Vytautas neapleis Lenkų karalystės karūnos ir kad visuomet ištikimai gins karalių ir karalienę nuo jų priešų“, – cituojami rašytiniai šaltiniai istoriko Igno Jonyno veikale „Vytauto šeimyna“.

Valdovai gyrė protą, įžvalgumą, vadino net burtininke

Po Astravo sutarties sudarymo Vytautas ir Ona tapo visateisiais Lietuvos valdovais. 1392 m. Vytautas tapo LDK didžiuoju kunigaikščiu, o Ona Vytautienė, liudytojų teigimu, puikiai ėjo pirmosios ponios pareigas – protinga, svetinga, žinanti savo vertę, tačiau kartu ir viena puošniausių Rytų Europos moterų.

„Ji buvo jo patarėja ir pagalbininkė, kurios skvarbų protą, įžvalgumą ir sumanumą vertino kaimyninių šalių valdovai. Ona gerai suprato vaidmenį ir įtaką, todėl tvirtino, kad po jos mirties Vytautas nieko nepasieksiąs. Onai Vytautienei buvo priskiriamos netgi burtininkės galios“, – rašo istorikė Anelė Butkuvienė savo knygoje „Garsios Lietuvos moterys“.

Tiesa, istorikė doc. dr. Jolanta Karpavičienė šį fenomeną yra paaiškinusi kiek kitaip.

„Vaizdžiai tariant, Vytautas ir buvo tas kaltininkas, kuris įtraukė moterį į viešąją valstybės erdvę, į viešąjį politinį diskursą. Vytautas buvo tas valdovas, kuris pradėjo sistemingai Lietuvoje formuoti europinio tipo valdovo dvarą su tam tikra struktūra, politiniu diplomatiniu ceremonialu, gyvensenos ypatybėmis. Vienas skiriamųjų to bruožų buvo privalomas valdovo sutuoktinės dalyvavimas viešajame diskurse“, – sakė ji.

Dovanomis lepino ir ją, ir jos tarnus: turėjo išrankų skonį

Pasak A. Butkuvienės, suprasdamas jos svarbą, Ordinas įvairiais būdais siekė įgyti Onos palankumą. Pavyzdžiui, jai buvo siunčiamos brangios dovanos – muzikos instrumentai (tarp kurių buvo ir neseniai Vokietijoje pagamintas klavikordas, portatyvas), vynai, vynuogės, knygos.

„Manytina, kad Ona Vytautienė, skirtingai nuo savo amžininkų, buvo raštinga moteris, nes vargu ar knygos būtų pradžiuginusios beraštę kunigaikštienę“, – aiškina istorikė.

Yra išlikę pasakojimai, kaip Ona lankėsi Ordino miestuose, ją tuomet esą lydėdavo ir 400 raitelių palyda, jos garbei buvo laikomos mišios, rengtos puotos.

„Onai Vytautienei ir dvylikai ją lydinčių ponių buvo padovanota puošnių galvos apdangalų, žiedų, brangenybių, taurių ir žirgų. Dovanų gavo net žemiausi palydos tarnai, nė vienas tarnas negrįžo namo tuščiomis rankomis. Ordino sąskaitų knygose yra išlikę tų dovanų sąrašai. Dovanos liudija ne tik Vytautienės politinę reikšmę, bet rodo ir išrankų kunigaikštienės skonį, kuriam norėta įtikti“, – analizuojama minėtoje knygoje.

Didysis kunigaikštis Vytautas ir jo žmona Ona (Nacionalinis muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai nuotr.)

Asmeniniai santykiai pašlijo, senatvėje liko vieniša

1410 m. Ona su Vytautu kartu vyko ir į Kežmaroko miestą netoli Lenkijos ir Vengrijos sienos, kur turėjo susitikti su Šventosios Romos imperijos valdovu tituluojamu Zigmantu Liuksemburgu. Kaip nurodo L. Matonienė, viduramžių Europoje valdovų susitikimai nebuvo dažni, tad, galima sakyti, kad ši kelionė buvo pirmasis Lietuvos valdovų poros užsienio vizitas, turėjęs įtakos ne tik mūsų šalies, bet ir viso Vidurio ir Rytų Europos regiono istorijai.

Dar 1413 m. Ona Vytautienė liudijo byloje su Vokiečių ordinu dėl Žemaitijos priklausomybės, tačiau asmeniniai jos ir Vytauto santykiai pašlijo.

Kunigaikštis Oną gerbė, paliko visas garbės regalijas, dovanojo žemes, kurias ji galėjo valdyti iki gyvos galvos, jei kartais mirtų anksčiau už ją, tačiau senatvėje ji liko vieniša.

„Nuo pat audringo blaškymosi kupino Vytauto gyvenimo pradžios ji buvo jam šviesi žvaigždė. <...> Senatvėje liko vienui viena. Vytautas, gerbdamas ir palikdamas jai visas garbės reagalijas, anksti buvo pasirengęs užmegzti naujus ryšius, nes moteris, kurią vėliau vedė, ko gero, iki vedybų viešai buvo laikoma jo meiluže“, – rašė lenkų rašytojas ir istorikas Ignotas Kraševskis.

Kartu nugyveno daugiau nei 40 metų, kartu buvo ir palaidoti

Ona Vytautienė mirė Trakuose 1418 m. liepos 31 d. ir buvo iškilmingai palaidota Vilniaus katedroje. Už jos sielą melstasi ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos bei Ordino bažnyčiose.

Vytautas vos po keturių mėnesių nuo Onos mirties, būdamas jau 68-erių, vedė Alšėnų kunigaikščio Jono dukrą Julijoną, taip pat našlę. Įdomu tai, kad Ona buvo tikra Julijonos teta.

Panašu, kad Onos įžvalgoms ar prakeiksmui buvo lemta išsipildyti. Naujai sukurta šeima vaikų taip ir nesusilaukė, per 12 bendrų gyvenimo metų jokių žymesnių pergalių Vytautas nebepasiekė.

Galiausiai prieš savo mirtį jis išreiškė norą būti palaidotas šalia savo pirmosios žmonos, šis prašymas 1430 metų spalio 27 dieną, jam mirus, išpildytas. Vytautas ir Ona kartu nugyveno daugiau nei 40 metų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)