„Tai yra sritis, kur niekada neužteks to, ką jau moki. Nuolatinis tobulėjimas ir domėjimasis, kas šiuo metu atsiranda rinkoje ir kaip keičiasi visa technologijų sritis, yra privalomas. Reikia nusiteikti, kad visą laiką seksi tas žinias ir toliau domėtis, gilintis. Niekada nežinosi visko“, – aiškina programuotoja.

Pati programavimą ji atrado gana atsitiktinai, o ir pirmasis darbas šioje srityje nebuvo apmokamas. Tačiau tuoj po to ledai pajudėjo ir dabar M. Glebauskaitė ne tik kartu su komanda kuria milijonams vartotojų aktualius įrankius, bet ir padeda įdarbinti naujus kolegas, dažniausiai vyrus.

„Manau, kad yra keli dalykai, kodėl aš dar neturėjau nė vienos moters kandidatės“, – užsimena ji, kalbėdama apie savo kasdienybę ir mitus, kuriuos ir pati asmeniškai turėjo atstovėti.


Mokykloje apie programavimą net nesvarstė

Paklausta, kodėl besimokydama mokykloje apie programavimą kaip apie būsimą karjeros kelią net nesvarstė, M. Glebauskaitė patikino, kad tai tikrai nebuvo radikalus sprendimas, veikiausiai tiesiog trūko žinių apie šią sritį.

„Visiškai nebuvo net mano radare kaip profesija, kurią galima rinktis. Gal aplinkoje tiesiog nebuvo artimų draugų, kurie dirbtų tokį darbą ar planuotų stoti į programavimą. Kaip žmonės nesvarsto tapti arklių dresuotojais, jeigu su tuo nesusiduria, taip aš nesvarsčiau tapti programuotoja“, – pripažino ji.

Anot pašnekovės, gerai besimokantys moksleiviai tuomet buvo kreipiami į mediciną, tačiau pati tuo nesidomėjo. Iš tiesų, baigdama mokyklą ji dar nežinojo, ką nori studijuoti, tačiau toliau mokytis labai spaudė mama.

Sužavėjo, kad tai ir techniška, ir kūrybiška

„Aš pasirinkau fiziką, nes nežinojau, ką rinktis. Mokykloje man visi dalykai sekėsi pakankamai gerai ir aš išvis nežinojau, ką aš noriu veikti“, – apie šį gyvenimo etapą pasakojo M. Glebauskaitė.

Tiesa, ji tuoj paaiškino, kad dėl šio pasirinkimo greičiausiai kalta ne tik mama, bet ir fizikos mokytoja – ji daug reikalavo iš savo mokinių, tačiau kartu ir išmokė juos, kaip mokytis būtent fizikos. Tačiau planas tiesiog pritapti nepavyko – pabaigusi vieną semestrą, studijas pašnekovė metė.

„Fizikoje turėjome programavimo paskaitą, ką aš kažkaip kartais net pamirštu, kai pasakoju savo gyvenimo istoriją, nes tuo metu manęs tai dar nesudomino. Žinojau, kad noriu baigti semestrą vieną ir išstoti, todėl neturiu net stipraus prisiminimo. Po fizikos pasiėmiau laisvus nuo studijų metus ir supratau, kad noriu vis dėlto labiau tiksliųjų mokslų srityje likti“, – pasakojo M. Glebauskaitė.

Tuomet ji įstojo mokytis statistikos, kur dar kartą susidūrė su programavimu.

„Tada man jau labiau rūpėjo studijos ir pradėjau gilintis į tai, ką darau. Supratau, kad aš visiškai ne taip įsivaizdavau programavimą. Kad čia nėra kažkas žiauriai nuobodaus, kai sėdi prie kompiuterio ir žiūri į tuščią tekstą, simbolius. Pamačiau, kad programavimas yra neįtikėtinai kūrybiškas dalykas, dizainas yra daug svarbesnis negu kažkokia tiesiog sausa logika ir kad čia ir yra būtent tas dalykas, kurio aš visą laiką ieškojau. Kažkas, kas būtų techniška, bet kartu ir kūrybiška. Ir susiję su žmonėmis, bet ir ne per daug. Jau pačiame pirmame kurse supratau, kad vėl gal ir ne visai tą, ką reikia, studijuoju, bet atradau tą karjeros kryptį, kur noriu eiti“, – prisiminė ji.

Pradėjo nuo neapmokamos praktikos, o dabar kuria sistemą milijonams

Anot M. Glebauskaitės, pažinodama save, ji suprato, kad savarankiškai ir be jokio išorinio postūmio mokytis bus sunku, tad nusprendė ieškoti praktikos. Darbovietėje ji buvo vienintelė kandidatė, kuri sutiko padirbėti nemokamai, tad buvo priimta dar net nebaigusi pirmojo statistikos studijų kurso.

„Nuėjau pirmą dieną ir man sako: „Sukurk duomenų bazę ir scriptą, kuris išrūšiuos duomenis“. Aš tokia: „Kas yra duomenų bazė? Kas čia išvis?“. Mačiau nusivylimą to žmogaus, kuris mane priėmė, veide, bet labai greitai ir išmokau tuos dalykus ir jau po kelių mėnesių susiradau pirmą apmokamą darbą“, – pasakojo pašnekovė.

Šiuo metu ji yra backend programuotoja. Kartu su komanda jie vysto internetinių tinklalapių kūrimo platformą.

„Komandoje esame gal 15 programuotojų. Visi yra vyrai, išskyrus mane. Bet tie kasdieniai iššūkiai tikrai daug įvairesni, negu atrodo iš šono žiūrint. Tai yra darbas, kuriame labai svarbu yra komandinis darbas, kaip tu gali spręsti problemas kartu su kitais žmonėmis. Yra daug kūrybiško darbo. Tu turi informacijos blokelius ir iš jų dėlioji didelę sistemą, kuria naudojasi milijonai vartotojų. Būna visokių netikėtų įvykių, kur kažkas „lūžta“ staiga, ir tu, nors ir patiri stresą, bet man tai tokia gana teigiama streso situacija, kur galvoji, kad dabar kažkas vyksta, bet aš čia gelbėsiu daug žmonių. Ir visada yra tas jausmas, kad kažkam darau įtaką. Kažką veikiu apčiuopiamo“, – džiaugėsi ji.

Mąsto progresyviai, bet vyresnės kartos pamokymai vis kiša koją

M. Glebauskaitė tikino, kad programuojančios moterys šiandien tikrai susiduria su mažiau iššūkių nei, pavyzdžiui, dirbančios automechanikos ar statybų inžinerijos srityse. Anot jos, kai programuotojų šiuo metu taip trūksta, visi specialistai yra labai vertinami. Tačiau, pastebi pašnekovė, tam tikri mitai, nors ir mažesne dalimi, vis dar egzistuoja.

„Tas mūsų tėvų, senelių požiūris vis dar yra daug labiau orientuotas į tai, kas yra vyriška, kas yra moteriška, ir visi mes vis tiek atsinešame tų dalykų. Kartais išlenda to tokio… Jeigu paklaustumėte, kas turėtų uždirbti daugiau – vyras ar moteris santykiuose, net ir tie patys progresyviausi žmonės sakys: „Aš nežinau kodėl, bet jaučiu, kad vyras turi daugiau uždirbti“. Ir yra pasitaikę darbe tokių komentarų, kurie mane priverčia jaustis nemaloniai, nors pats pasakęs apie tai nesusimąsto“, – aiškino ji.

Tarkime, vienas jos pažįstamas yra pasakęs, kad programavimas tolygu logikai, o vyrai geresni logikoje. Išgirsti tai tik įsibėgėjant programuotojos karjerai, M. Glebauskaitei tikrai nebuvo malonu.

„Mes dirbome kartu, bet tuo metu buvome neformalioje aplinkoje. Galbūt buvo ir po baro, ir atviresnis negu šiaip. Man tiesiai tą pasakė į veidą. Bandžiau vis klausti, tai ar tu manai, kad aš blogesnė programuotoja, ir tada man tiesiai neatsakė, kad aš esu blogesnė, bet pakartojo tą patį. Kas šiaip yra netiesa, nes programavime daug daugiau yra dalykų negu tiesiog logika“, – patikino pašnekovė.

Programuotojų ieško nuolatos, tačiau moterys neateina

M. Glebauskaitė šiuo metu taip pat dalyvauja įdarbinimo procese ir pastebi, kad į programuotojo darbo poziciją moterys tiesiog neateina.

„Manau, kad yra keli dalykai, kodėl aš dar neturėjau nė vienos moters kandidatės. Visų pirma, įmonės specifika, kad ieškome jau daugiau patirties turinčių programuotojų. Ir jeigu neseniai į rinką atėjusių programuotojų moterų yra daugiau, tai prieš ten 7 ar 8 metus jų tikrai buvo daug mažiau. Moterų, turinčių didelę patirtį, yra dar gerokai mažiau, negu jų tiesiog yra programavimo srityje“, – pastebėjo ji.

Be to, pasak pašnekovės, moterys pačios neretai sau užkelia labai aukštą kartelę: „Jeigu vyras aplikuoja į poziciją, tai nebūtinai bandys atitikti visus reikalavimus. O jeigu moteris aplikuoja, tai jau privalo“.

Turi patarimą bijantiems net pabandyti

M. Glebauskaitė šiandien mielai dalijasi savo sukaupta patirtimi, bando įkvėpti daugiau žmonių rinktis TECH sritį ir programavimą.

„Man mentorystė yra nuostabiausias dalykas. Aš labai džiaugiuosi, kad pati gavau anksti mentorių, kuriuo labai pasitikėjau. Dabar jaučiu norą, kad man irgi reikia kažką atiduoti. Aš labai daug pasiėmiau pati, tai reikia dalintis tuo toliau“, – aiškina ji.

Programuotoja sutinka, kad daug kam trūksta ne tik mentoriaus, bet ir pavyzdžio, kad moterys dirba IT ir tai daro sėkmingai. Be to, ši profesija tik vaduojasi iš įvairių mitų.

„Man pačiai pasisekė gan lengvai patekti į TECH sritį. Pradėjau gana anksti, bet bandau įsivaizduoti, jeigu dabar norėčiau patekti, vis tiek, net ir žinodama, kad moterys tai daro, kad, iš tiesų, nėra, ko bijoti, kad rinkoje labai trūksta moterų, vis tiek natūraliai jausčiau tą nerimą. Aš tiesiog galiu prisigalvoti dalykų, kas gali pasisukti blogai, ir man neužteks, kad kažkas sako, kad viskas bus gerai. Tai gal aš kažkaip ir norėčiau palinkėti – tam nerimui ir baimei galima leisti valdyti gyvenimą, leisti tiesiog bijoti ir neaplikuoti į kažkokią poziciją, nes galvoji, kad sutrukdysi savo aplikavimu, galima bijoti pakeisti tą profesiją, nes, atrodo, taip nepažįstama ir sunku, bet kažkaip palinkėčiau vis tiek bandyti. Bus blogiausia, tai bus blogiausia. Bet kažkas iš to visada išmokstama“, – užtikrino ji.