Apie krepšinį pirmą kartą ji pati sužinojo, kai Lietuvoje svečiavosi futbolininkai iš Latvijos. Išgirdusi apie sporto šaką, kuri moko komandinio darbo ir visapusiškai lavina kūną, tuomet Švietimo ministerijoje dirbusi E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė tuo taip susidomėjo, kad būdama vos 21-erių į lietuvių kalbą išvertė ir išleido taisykles, subūrė moterų krepšinio komandą, už savo pinigus nupirko lanką ir kamuolį, o galiausiai kartu su pagalbininkais Kaune įrengė pirmąją aikštelę.

Aptariamu metu, XX a. trečiajame dešimtmetyje, populiariausios sporto šakos Lietuvoje buvo futbolas, boksas ir lengvoji atletika. Pati E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė buvo lengvaatletė, kuriai priklausė 60 ir 200 metrų bėgimo, šuolio į tolį ir į aukštį bei rutulio stūmimo Lietuvos rekordai.

Į Lietuvą grįžo jau suaugusi: čia atrado pašaukimą ir meilę

E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė gimė 1900 m. rugsėjo 14 d. Totoriškiuose, dab. Švedukalnyje, Rokiškio apskrityje. Pirmojo pasaulinio karo metais jos šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau gyveno Vidurinėje Azijoje, Kryme. Rusijoje mergaitė baigė garsią Pakrovskajos gimnaziją, ten ir susidomėjo sportu, gimnastika, baletu, šokiais – lankė reguliarius užsiėmimus.

Būdama 20-ies, E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė grįžo į Kauną ir įsidarbino tuometinėje Švietimo ministerijoje, redagavo pirmąjį sporto žurnalą „Lietuvos sportas“, vėliau dirbo ir Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje.

Visą šį laiką ji aktyviai sportavo: užsiėmė lengvąja atletika, mėgo ir tenisą. E. Kubiliūnaitę-Garbačiauskienę galima pavadinti geriausius rezultatus pasiekusia 20 a. pr. Lietuvos sportininke. Už sportinius pasiekimus ji buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu.

Lietuvoje E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė sutiko ir savo būsimą vyrą Steponą Garbačiauską. Jis taip pat buvo vienas sporto populiarinimo pradininkų Lietuvoje, užsiėmė lengvąja atletika, futbolu, sporto žurnalistika, dirbo ir Užsienio reikalų ministerijoje.

XX a. Lietuvos krepšinio legenda (iš S. L. Karalevičiaus knygos / Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.)
XX a. Lietuvos krepšinio legenda (iš S. L. Karalevičiaus knygos / Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.).

Nebuvo nei sporto statinių, nei priemonių, nei lėšų: kam galėjo ateiti į galvą sportuojanti moteris?

„Kartu su Karoliu Dineika, tada dar tik būsimu vyru Steponu Garbačiausku ir kt. ji ėmėsi populiarinti sportą šalyje ir įkūrė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą – pirmąją organizaciją, kuri rūpinosi lengvąja atletika ir futbolu. Elena troško sportu sudominti tautiečius, kurie tada dar buvo įsitikinę, kad sportas yra dykaduonių užsiėmimas. Ji rengė įvairius leidinius, brošiūras ir buvo pirmojo sportui skirto žurnalo „Lietuvos sportas“ redaktorė. Tokių entuziastu kaip ji dėka, sportas šalyje gyvavo ir išpopuliarėjo“, – LRT radijui yra pasakojusi istorikė, mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė.

Iš tiesų, Lietuvoje 1920 m. rugsėjo 16 dieną buvo įkurta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), po poros metų – ir Lietuvos sporto lyga (LSL) su Moterų komitetu joje. 1922 m. pradėtas leisti ir minėtas žurnalas „Lietuvos sportas“.

Svarbu suprasti, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo sudėtinga tiek politinė, tiek ekonominė situacija. Nebuvo nei sporto statinių, nei sporto priemonių, nei lėšų sportui. Be to, Lietuvos gyventojų požiūris į sportą, bei į moteris, kurios aktyviai reiškiasi visuomeniniame gyvenime, buvo negatyvus. Tad ir pačios sportuojančios moterys buvo kuklios, jų skaičius sporte buvo itin mažas.

„Tai buvo Lietuvos atstatymo laikais. Karo nualintoj, svetimų armijų karių batais numindžiotoj tėvynėj tik skurdas ir vargas tebuvo. Kas tada galvojo apie sportą, fizinį auklėjimą mokyklose, o dar labiau, kam galėjo ateiti į galvą sportuojanti moteris?“, – yra rašiusi pati E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, cituojama sporto istoriko Jono Narbuto knygoje „Sportas Nepriklausomoje Lietuvoje“.

XX a. Lietuvos krepšinio legenda (iš S. L. Karalevičiaus knygos / Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.)
XX a. Lietuvos krepšinio legenda (iš S. L. Karalevičiaus knygos / Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.).

Darbą atliko pati, tačiau garbę atidavė kitam: lemiamą vaidmenį suvaidino S. Darius

Savo atsiminimuose E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė rašė, kad žinia apie krepšinį ją pasiekė 1921-aisiais, kai Kaune apsilankė Rygos latvių YMCA futbolo komanda. Jie ir papasakojo apie „basketball“ vadinamą žaidimą su kamuoliu. Šiuo žaidimu ji taip susižavėjo, kad tuoj paprašė taisyklių, pati jas išvertė ir viešai išspausdino.

Tiesa, tai padarė sporto entuziasto, kariškio, o vėliau – ir žinomo lakūno Stepono Dariaus vardu. Greičiausiai taip pasielgė bijodama, kad į moters parengtą leidinį apie sportą bus žvelgiama kreivai, o S. Darius jau turėjo autoritetą visuomenėje. Jis pirmininkavo LFLS, priklausė LSL komitetui, žurnalo „Sportas“ redakcinei komisijai, buvo tik grįžęs iš JAV. S. Darius vėliau žaidė ir pirmose oficialiose rungtynėse Lietuvos vyrų krepšinio istorijoje, įgijo teisėjo kvalifikaciją.

Beje, įdomu tai, kad prieš 100 metų visai kitaip atrodė ir kai kurios krepšinio taisyklės. Pavyzdžiui, komandai kamuolį buvo leidžiama laikyti neribotą laiką, kai dabar vienai atakai skiriamos 24 sekundės, neegzistavo tritaškio zona – visi metimai vertinti 2 taškais, baudos metimai – 1 tašku. Tiesa, Lietuvoje, visų pirma, įsigaliojo taisyklės iš Vokietijos, o ne JAV – su mažesniu kamuoliu, be lentų, tik su krepšiu.

XX a. Lietuvos krepšinio legenda (iš S. L. Karalevičiaus knygos / Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.)
XX a. Lietuvos krepšinio legenda (iš S. L. Karalevičiaus knygos / Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.).

Dangą atstojo plūkta žemė, stovą – rąstas, bet „krepšinis moterų tarpe bujojo“

„Elena buvo ne tik pirmoji entuziastė išvertusi krepšinio taisykles, bet ir variklis, subūręs moterų komandą bei apmokęs kitas komandas žaidimo taisyklių. Už savo lėšas ji nupirko pirmąjį kamuolį bei lanką, o pagal latvių atsiųstus brėžinius su bendramintėmis įrengė ir pirmąją aikštele. Be to, ji organizavo pirmąjį krepšinio čempionatą. Vyrams tuo metu krepšinis neatrodė rimtas užsiėmimas ir jie šį žaidimą praminė „Bobų zabova“ („Moterų žaidimas“). Taigi krepšinį šalyje pirmosios išpopuliarino moterys“, – yra pasakojusi I. Jakubavičienė.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad pirmoji Lietuvoje krepšinio aikštelė buvo įrengta suorganizavus talką, vadovaujantis latvių atsiųstais brėžiniais. 16 metrų pločio ir 24 metrų ilgio aikštelės danga buvo plūkta žemė, krepšio stovą atstojo rąstas. Merginos treniravosi Kauno miesto Vytauto parke šalia didžiojo tako esamoje erdvėje, pirmoje krepšinio aikštėje.

Pirmosios Lietuvos moterų krepšinio pirmenybės surengtos 1922 m. rudenį tarp LFLS ir Kauno Šaulių Būrio moterų komandų. Pirmasis draugiškas susitikimas baigėsi rezultatu 10:0 LFLS naudai. Pirmasis Lietuvos krepšinio čempionatas vyko spalio mėnesį, į jį buvo užsiregistravusios 4 moterų komandos, tačiau aikštelėje pasirodė tik 2 jų.

Pati E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė teigė, kad „1923 metais krepšinis moterų tarpe bujojo“. Savo ruožtu S. Darius „Basketbolo žaidime“ rašė, kad 1923 m. Lietuvoje buvo 18 vyrų ir 24 moterų krepšinio komandos.

XX a. Lietuvos krepšinio legenda (iš S. L. Karalevičiaus knygos / Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.)
XX a. Lietuvos krepšinio legenda (iš S. L. Karalevičiaus knygos / Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.).

Į olimpiadą vyko kaip žurnalistė, gailėjo gerų sportininkių

Galima teigti, kad galiausiai E. Kubiliūnaitei-Garbačiauskienei su bendraminčiais pavyko įtikinti visuomenę sporto nauda ir svarba. 1924 m. lietuviai pirmą kartą debiutavo olimpiadoje, ji pati į žaidynes vyko kaip sporto žurnalistė, buvo ir Lietuvos moterų atstovė Tarptautinėje moterų sporto organizacijoje.

„Visi mūsų norai virto neišsipildžiusia pasaka, nes nebuvo pinigų ir visuomenės supratimo mus paremti, nors mūsų pajėgumas nesiskyrė nuo kitų valstybių sportininkių moterų, dalyvavusių olimpiadoje“, – kalbėdama apie lietuvių moterų norą dalyvauti 1924 m. olimpiadoje, yra sakiusi ji.

1925 m. E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė paskutinį kartą teisėjavo krepšinio varžybose Lietuvoje. Beje, ji tapo pirmąja Lietuvoje krepšinio teisėja moterimi.

XX a. Lietuvos krepšinio legenda (iš S. L. Karalevičiaus knygos / Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.)
XX a. Lietuvos krepšinio legenda (iš S. L. Karalevičiaus knygos / Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.).

Pati persikėlė į Šveicariją, o Lietuva tapo krepšinio šalimi

1931 m. E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė kartu su vaikais Rita ir Sigitu išvyko gyventi į Šveicariją, kur jos vyras buvo pašauktas atlikti diplomatinę tarnybą.

Nors čia galėjo gyventi ramiai bei patogiai, E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė greitai ėmėsi įvairios prasmingos veiklos: lankė užsiėmimus dietinio maitinimosi srityje, dėstė, įgijo kosmetikos žinovės diplomą. Žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais ji kartu su vyru įsteigė Pabėgėlių rėmimo fondą, pagelbėjusį daugybei žmonių.

E. Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės gyvybė užgeso jai būnant 96-erių, Ciuriche. Kartu su vyru jie buvo palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Didelį žingsnį į priekį Lietuvos krepšininkai padarė, kai 1936 m. į Lietuvą iš JAV grįžo rinktinės žaidėjas, olimpinis čempionas Pranas Lubinas. Tais pačiais metais Lietuva buvo priimta į tarptautinę krepšinio organizaciją FIBA.

„1937 metų vieną dieną Lietuva netikėtai tapo krepšinio šalimi“, – staigų krepšinio populiarumą po pergalės Europos čempionate apibūdino akademikas Algirdas Žukauskas.

Beje, nenusileido ir moterys – 1938 m. Europos moterų krepšinio čempionate mūsų rinktinė iškovojo sidabro medalius.

Ilgainiui krepšinis tapo antrąja Lietuvos religija, žaidžiama nuo aikštelių mokykloje iki sporto halių.