Jau beveik trejus metus kasdien į darbą ji eina su džiaugsmu, nors išgirdęs, kuo dirba smulki šviesiaplaukė moteris, ne vienas ir antakį kilsteli, ir juoktis pradeda ar net tiesiog nutyla.

Nors tai nėra itin malonu, pati V. Sadauskienė antrina per šį laiką dar nesutikusi kitos moters suvirintojos. Tiesa, tuoj priduria, kad veltui – realybė čia tikrai nebėra tokia, kaip kartais gąsdinama.

„Buvo, kas juokėsi, labai šaipėsi. Nenoriu sakyti, kad kažką įrodžiau, bet kartais pagalvoju, kad jie ir toliau sėdi be darbo, o aš jaučiuosi užtikrintai – suvirintojų trūksta gal 20 metų, tad darbo geram specialistui tikrai visada bus“, – šypteli ji.

Pasirinkimu nustebino

V. Sadauskienė pasakojo, kad, iš tiesų, nuo pat mažumės buvo „prie meno“, baigė dizaino studijas ir svarstė savo ateitį sieti su mokytojos ar siuvėjos profesija, tačiau požiūrį pakeitė gyvenimas Norvegijoje, o žengti galutinį žingsnį įkvėpė buvęs vyras.

„Norvegijoje mačiau, kaip moterys dirba vyriškus darbus – vairuoja vilkikus, tinkuoja, montuoja elektros instaliacijas. Galvojau, puiku, bet pati apie tai nesvarsčiau. Grįžusi į Lietuvą norėjau studijuoti, mąsčiau apie mokytojos darbą – man jis labai gražus ir prasmingas. Galvojau ir apie siuvimą, nes siūdavau sau sukneles, vis kažką vaikams. Buvau ir įstojusi į siuvimą, tačiau paskutinę minutę atsisakiau, turbūt kažkokia vidinė nuojauta. Tuomet buvęs vyras, pats dirbantis statybose, man patarė pagalvoti apie kokią panašią specialybę, kad nepražūčiau moteriškame kolektyve ar tarp vaikų“, – prisiminė pašnekovė.

Prisėdus prie profesinėse mokyklose siūlomų įgyti specialybių, jos akys užkliuvo už suvirinimo – darbas atrodė kruopštus, atidus.

„Dokumentų pasirašyti atėjau su savo trimis vaikais. Atėjo mano eilė, man sako: „Jūs kur, į slaugytojas?“. Sakau: „Ne, į suvirintojas“. Ir toje salėje – tokia tyla, visi – į mane. Galvoju, ką blogai pasakiau? Po Norvegijos man atrodė, kad jokių stereotipų nebėra, lygios teisės, visi, ką norime, galime dirbti ar studijuoti, tačiau pamačiusi tuos žvilgsnius supratau, kad vis dėlto vyriški ir moteriški darbai dar tikrai egzistuoja“, – šiandien juokiasi ji.

Violeta Sadauskienė
Violeta Sadauskienė. Šaltinis: Asmeninio albumo nuotr.

Buvo vienintelė moteris, net ir sveikintis išmoko kitaip

Dėl tokio aplinkinių požiūrio nuleisti rankų V. Sadauskienė tikrai nebuvo linkusi. Tiesa, jos žiniomis, toje Kauno profesinėje mokykloje, kur ji mokėsi, moterys suvirinimu niekada anksčiau nesidomėjo. Moterų nebuvo ir tarp suvirinimo mokytojų.

„Moterys buvo dvi – budinti ir valytoja. Viskas. Tačiau visi žiūrėjo palankiai, tikrai nejaučiau jokios nei pagiežos, nei menkinimo. Gal pati labai nedrąsiai jaučiausi, nes neįsivaizdavau, kaip čia viskas bus. Atėjusi pasakiau, kad, jei matys, kad man nesiseka, tegul pasako iš karto, kad negaišinčiau nei savo, nei mokytojų laiko, bet man tiesiai šviesiai buvo parodyta: „Eik ir virink“. Patalpose kiekvienam stovėjo po suvirinimo aparatą, praktikavomės ant įvairių plokštelių, kitų detalių“, – suteiktu pasitikėjimu džiaugėsi pašnekovė.

Vis dėlto tam tikrų nepatogių situacijų pradžioje išvengti nepavyko. Pavyzdžiui, tik įėję į patalpas vyrai buvo pratę spausti vienas kitam rankas, o štai prie jos nejaukiai sustodavo, kol vienas jų pasiūlė susidaužti kumščiais arba „Duoti žaibą“. Toks pasisveikinimas greitai prigijo.

„Iki šiol bendrauju su keliais bendrakursiais, viskas puiku. Beje, dauguma ir jaunesni buvo, ką tik po mokyklos, o aš jau tokia vyresnė. Iš pradžių buvo viskas labai nauja, nes niekada nebuvau dirbusi tokio darbo, niekas manęs prieš tai nemokė. Žinote, kiti pasakoja, kad su tėčiais garaže auga, stebi – aš to nemačiusi buvau. Viskas buvo iššūkis“, – pasakojo ji.

Violetos Sadauskienės darbas
Violetos Sadauskienės darbas. Šaltinis: Asmeninio albumo nuotr.

Darbą gavo po pusmečio nuo mokslų pradžios

Pirmąjį suvirintojos darbą V. Sadauskienė gavo dar besimokydama profesinėje mokykloje, vos po pusmečio nuo mokslų pradžios. Darbdavys, gaminantis nerūdijančio plieno baldus pagal individualius užsakymus Skandinavijos rinkai, ją pakvietė prisijungti prie komandos.

„Pažiūrėjo, ar moku kažkiek, ar gaudausi ir panašiai. Žinių tikrai turėjau labai mažai, tai kolegos galiausiai mane ir apmokė, visomis darbo subtilybėmis pasidalino. Iki šiol vis dar kasdien mokausi, virinu TIG būdu“, – pasakojo ji.

Pašnekovė džiaugiasi, kad kolektyvas, kuriame šiandien dirba, jaunas ir palaikantis, visuomet atsakantis į visus klausimus, dar ir sutinkantis juos entuziastingai: „Būdavo, kad paaiškina man, kaip daryti, o aš nesuprantu. Tai klausiu ir antrą, ir trečią kartą. Tikrai ten juos užknisdavau, ir klaidų padarydavau, ir dabar dar padarau – visko būna. Tačiau tikrai labai maloniai mane priima“.

Paklausta apie savo kasdienybę, suvirintoja pasakojo, kad diena dažniausiai prasideda nuo pasitarimo su kolegomis, brėžinių aptarimo ir paruoštų dalių įvertinimo, o tuomet jau imamasi virinimo.

Violeta Sadauskienė
Violeta Sadauskienė. Šaltinis: Asmeninio albumo nuotr.

Nuneigė vyraujančius mitus: nei prasigėrė, nei broko pridarė

Anot V. Sadauskienės, šiandien suvirintojo profesiją supa dar labai daug mitų. Ne vieną jų girdėjo ir ji.

„Kai įstojau, man visi sakė: „Oi, tu prasigersi“, „Visi suvirintojai – kreivarankiai“. Ir aš vos ne į ašaras, bet galvojau, kad, na, negali taip būti. Stovi pastatai, tiltai tvirčiausi ir jie negriūna – kažkas tai tikrai gerai virina. Ilgainiui supratau, kad yra daug specifinių niuansų. Iš išorės gražiai atrodo, bet paėmus į rankas galima perlaužti“, – pasakojo pašnekovė.

Kitas mitas, su kuriuo ji susidūrė – kad šis darbas reikalauja jėgos, tačiau ir jį tuoj juokdamasi nuneigia: „Sunkiausias mano naudojamas įrankis – plaktukas, ne bėgius juk viriname“.

Violeta Sadauskienė
Violeta Sadauskienė. Šaltinis: Asmeninio albumo nuotr.

Kartais ir pati nesako, kuo dirba

Vis dėlto per šiuos metus, kai dirba, kitų moterų suvirintojų ji nesutiko. Paklausta, kaip mano, kodėl, V. Sadauskienė patikino, kad moterys greičiausiai nedrįsta pagalvoti apie tokią galimybę arba net bijo prisipažinti apie savo profesiją.

„Nuomonė, iš tikro, kartais yra ir baisi. Visi galvoja, kad, jei dirbi suvirintoja, tai tarp kažkokių žalių sienų, kaip kad fabrikuose būdavo senovėje, kad aplink yra vien tepalai, murzina, o tau reikia kilnoti didelius svorius. Tačiau ten, kur aš dirbu, to tikrai nėra“, – užtikrina ji.

Vis dėlto ir pati pašnekovė patikina kiekvienam sutiktam tikrai nepuolanti pasakoti, kuo dirba. Nors tai naujose draugų kompanijose ypač mėgsta paminėti jos pažįstami, pati ji neretai linkusi pasakyti, kad „dirba prie metalo“, tad dažniausiai visi galvoja, kad kokia sekretore.

„Nesakau, nes dažnai būna tokia pauzė, į mane pasižiūri, kad smulkaus sudėjimo, ir tada arba juokiasi, arba galvoja, kad čia kažkoks nejuokingas pokštas. Ypač vyrai nepatikliai reaguoja. Jei jaučiu, kad tikrai įdomu, papasakoju, parodau nuotraukas ir užsimezga pokalbis“, – pasakojo suvirintoja.

Violetos Sadauskienės darbas
Violetos Sadauskienės darbas. Šaltinis: Asmeninio albumo nuotr.

Džiaugiasi grįžusi į Lietuvą: man čia labai artima

Tiesa, pati pašnekovė yra skaičiusi, kad moterų suvirintojų gana daug buvo karo metais, kai vyrai išeidavo į tiesiogines kovas, o štai moterys likdavo dirbti gamyklose ar fabrikuose.

„Iš tiesų, tai labai kruopštus darbas, reikalaujantis atidumo, susikaupimo. Kaip kad kokioje siuvykloje reikėtų tiesią siūlę padaryti. Tavo darbas turi būti tiesus, lygus, gražus, be skylių ir silpnų vietų. Man labai patinka“, – patikino V. Sadauskienė.

Jei galėtų, šypteli, turbūt praktikuotųsi ir po darbo, tačiau šiandien namuose laukia trys sūnūs – 10-ies, beveik 8-erių ir 5-erių metų berniukus ji augina viena

„Pasikeitė gyvenimo planai, išsiskyrė keliai ir likau viena su trimis vaikais. Darbas, namai, vaikai. Po darbo važiuoju tiesiai namo, paruošiame namų darbus ir ta pati rutina – nuo skalbimo ir tvarkymosi iki maisto gaminimo. Norėjau auginti vaikus Lietuvoje, kad jie būtų tikri lietuviai, be problemų kalbėtų lietuviškai ir mokytųsi būtent Lietuvos mokyklose. Norvegija yra puiki šalis, man patiko, tačiau nesijaučiau ten sava. Kai išvažiuodavome iš Lietuvos, tai visi liūdni, o grįžę visi atsigavome. Nėra, kad čia turtingai labai gyventume po Norvegijos, bet esame laimingi. Esu dėkinga už patirtį, tačiau visur gerai, bet namie geriausia – man čia labai artima“, – pokalbį užbaigė ji.