Jau 7 metus I. Gražulevičiūtė gali save vadinti TECH bendruomenės dalimi, tačiau neretai išgirsta ir nuostabą: „Kodėl tu moteris ir backende?“, ir pastabas, kad „Ieva – ne moteris, nes ji backend daro“.

Asimiliuotis tai, pripažįsta pašnekovė, nepadeda, o galvoje vis kirba ir vidinis kritikas, ir kiti klausimai, susiję su pasitikėjimu savimi. Todėl ji labai puikiai supranta, kaip nelengva gali būti moterims, dirbančioms srityse, populiaresnėse tarp vyrų.

„Labai svarbu, pirmiausia, susigyventi su savo vidiniu kritiku. Nes aš dirbu 7 metus, bet tikrai iki šiol turiu tą vadinamą apsišaukėlio sindromą, kai visą laiką atrodo, kad gal man čia tas nepavyks, o gal aš čia padariau nepakankamai gerai. Ir reikia priprasti, kad tas balsas yra ten, nekreipti į jį dėmesio ir neleisti jam atkalbėti nuo darbų.

Kitas labai svarbus dalykas – susirasti palaikymo tinklą. Tikrai labai daug žmonių nori mentoriauti. Yra programos kaip „Women go tech“, kur rasi žmonių, su kuriais tu visada gali pasikalbėti, kad galbūt sunku, paprašyti patarimo, ką galėčiau išmokti, kad man geriau sektųsi.

Ir, trečia, turbūt, yra rasti, kas smagu. Reikia žaidimo faktoriaus. Tarkime, darbe darai, ko reikia darbui, o namie darai, kas tau su tuo darbu susijusio yra smagiausia. Kad būtų kažkoks hobio ar džiaugsmo elementas tame“, – trimis svarbiausiais patarimais su svarstančiais apie karjerą TECH dalijosi programuotoja laidoje „Mergaitės taip nedaro“.

Kelias susidėjo iš atsitiktinumų

Paklausta, kaip pati atsidūrė TECH, I. Gražulevičiūtė patikino, kad tai susidėjo iš atsitiktinumų. Ji studijavo fiziką, planavo tęsti mokslus lazerinės fizikos doktorantūroje, tačiau aptariamą vasarą remontavo laboratoriją – tai ir paskatino susirasti papildomą darbą.

„Draugui buvo jo pažįstama atsiuntusi praktikos pasiūlymą, bet jis nenorėjo, persiuntė man. Nuėjau aš į praktikos atrankas – ten buvo galima ir programuotoja, buvo galima ir testuotoja. Aš patirties su tuo neturėjau, bet turėjau draugę testuotoją. Ji man papasakojo, kaip atrodo jos darbo diena, ir aš atsakiau daugmaž į testavimo klausimus, patekau į testavimo praktiką. Man visai patiko ir nusprendžiau pasilikti čia, netęsti doktorantūros“, – prisiminė pašnekovė.

Praktiką I. Gražulevičiūtė pradėjo neturėdama jokios patirties IT, tad ir didelių lūkesčių sau tuomet nekėlė. Įmonė taip pat ieškojo žmogaus, kuris padėtų su labai paprastais darbais.

„Nebuvau nusiteikusi, kad toks čia mano gyvenimo planas. Aš galvojau, niekada nesu dirbusi privačiame sektoriuje, tik universiteto laboratorijose. Ir, atrodo, pasitaikė proga pabandyti pažiūrėti, kaip tai atrodo. Iš tikrųjų, eidama bijojau, bet ne tiek labai, kad nenueičiau“, – šyptelėjo ji.

Programuoti paskatino kolegos: skirdavo valandą po darbo

Pašnekovė įsitikinusi, kad pradėti nuo praktikos – labai geras sprendimas, norintiems patekti į TECH. Po maždaug poros metų testavimo srityje ji pradėjo ir programuoti.

„Turėjau labai gerus kolegas. Jiems buvau užsiminusi, kad labai norėčiau pabandyti programuoti, ir jie pradėjo mane mokyti. Kiekvieną savaitę, penktadienį po darbo, skirdavo valandą paaiškinti man teoriją, sugalvoti namų darbus. Aš juos savaitgaliais darydavau ir taip po truputį išmokau“, – kaip toliau vystėsi jos karjera, pasakojo I. Gražulevičiūtė.

Ji prisipažino, kad pati kolegų to nebūtų drįsusi prašyti, tačiau paskirtas laikas atsipirko su kaupu – programuoti išmoko, su kolegomis ir toliau bendrauja, pati mielai dalijasi savo žiniomis su kitais.

Rekomenduoja internetinius kursus, ieškoti mentoriaus

„Tikrai visada galima klausti. Visada atsiras žmonių, kurie nori dalintis žiniomis. Nori kažką paaiškinti. Nes, iš esmės, tuo būdu ir pats daugiau išmoksti, kai turi paaiškinti kažkam kitam, ką pats moki“, – įsitikinusi ji.

Tiesa, paklausta, ar norintiems programuoti taip pat patartų TECH srityje karjerą pradėti nuo testavimo, I. Gražulevičiūtė patikino, kad tokiu atveju rekomenduotų iš karto imtis programavimo, nešvaistyti laiko ir resursų kitoms sritims.

„Pažinti geras būdas yra internetiniai kursai. Pasižiūrėti ką nors apie testavimą, pasižiūrėti ką nors apie skirtingus programavimo būdus ir pažiūrėti, kas labiausiai traukia. Ir tada bandyti ieškoti praktikos, bandyti ieškoti kursų“, – patarė ji.

Prieina ir klausia, kodėl čia dirba moteris

I. Gražulevičiūtė lygina, kad fizikos ir testavimo srityse merginų stoka šiandien jau nebėra tokia ryški, kaip backend programavimo srityje.

„Būtent backendo programavime kartais būna tokių keistų situacijų, kad koks nors kolega, naujai prisijungęs, tiesiog prieina ir klausia: „Kodėl tu moteris ir backende?“, – pasakoja programuotoja.

Tačiau jai pačiai ši sritis tikrai neatrodo nemoteriška. Anot I. Gražulevičiūtės, bene didžiausi stereotipai čia yra du – kad sritis nėra vizuali ir sociali.

Atseit, tai yra pagrindiniai dalykai, kurių moterims reikia. Bet, iš tikrųjų, jinai yra sociali tuo, kad labai daug darbo vyksta komandoje ir reikia nuolatos kalbėtis, ką mes norime padaryti, kaip mes norime padaryti. Ir kadangi dažniausiai vis tiek dirbi prie kažkokio galutinio produkto, tai tą vizualiąją dalį savo darbo pamatai“, – šiuos stereotipus nuneigė pašnekovė.

Papasakojo, kaip atrodo darbo diena

Paprašyta papasakoti, kaip atrodo jos diena, I. Gražulevičiūtė patikino, kad kiekvieną rytą komanda pradeda susirinkimu, vėliau seka su programavimu susiję darbai. Dažniausiai – papildyti programą įvairiomis funkcijomis, užtikrinti integralumą su duomenų bazėmis. Suprasti, kaip veikia visa sistema, jai labai patinka.

„Aš esu žiūrėjusi labai gerą laidą apie tai, kad nuo pat mokyklos yra formuojama, kas yra moteriška, kas yra vyriška. Kad jeigu bus pateiktos profesijos knygoje, tai moteris bus administratorė, kirpėja. O vyras bus inžinierius, mechanikas ir taip toliau. Iš dalies, nuo labai mažens mums sudėliojama, kas yra moteriška, kas yra vyriška. Ir net ne visai aišku, kodėl. Tiesiog iš seno taip susidėstė. Aš tikrai nejaučiu kažkokio nuolatinio jausmo, kad čia yra kažkas vyriško, ko aš neturėčiau daryti“, – užtikrino pašnekovė.

Jos teigimu, pokyčių reikėtų siekti ne tik mokyklose, bet ir aktyviau dalintis istorijomis apie TECH srityje dirbančias moteris. Ir pati I. Gražulevičiūtė pripažino dar kovojanti su nepasitikėjimu savimi, būdingu ir kitoms dirbančioms merginoms.

„Nepasitikėjimas savimi yra labai didelis stabdis merginoms. Yra labai daug jaudulio, ar viskas man gerai pavyks, ar aš čia pakankamai gerai padariau. Tai nukreipia energiją nuo darbo“, – pastebėjo ji.

Mato save aukštose TECH pozicijose

I. Gražulevičiūtė šiuo metu programuoja ir darbo metu, ir po darbo – kuria tinklalapį, kuriame talpins techninių knygų apžvalgas, mokosi, kaip pačiai savo parašytą kodą perkelti į serverį, turi ir mentorių. Tačiau apie tai pasakodama tuoj priduria, kad toks aktyvumas tikrai nėra būtinas kiekvienam.

„Esu girdėjusi, kad čia yra vienas iš mitų, kuris atbaido moteris kartais nuo techninių sričių. Nes toks gilus įsitraukimas į pomėgį, kai skiri visą dieną ir naktį, dažnai yra labiau vyriška savybė. Ir tada, kai moterys pamato, kad ne, aš po darbo noriu veikti kažką visiškai kito, jos galvoja, kad joms ta sritis netinka. Bet, iš tikrųjų, žinau ir vyrų, ir moterų, kurie programuoja darbo metu, mokosi darbo metu, savo laisvu laiku turi kitus hobius arba skiria dėmesį šeimai. Ir tikrai yra labai geri specialistai“, – užtikrino ji.

Lygiai taip pat, aiškina I. Gražulevičiūtė, nėra tiesa, kad programuotojai turi būti tik introvertai, geriau iš viso nebandyti apibrėžti savo asmenybės ir jai tinkamos profesijos tokiais bruožais.

„Aš labai norėčiau tapti kuo labiau techniška ir galbūt eiti į tas roles, kur taip pat būna mažai moterų. Į architekto arba staff inžinieriaus, nes man labai norisi būti tuo pavyzdžiu moterims, kad tai galima daryti ir nieko baisaus neatsitinka“, – ateities planais pasidalijo ji.