1945-ųjų rugsėjo 15-osios vakaras, Miterzilio miestelis Alpių papėdėje. Nors karo bombos ant Europos nebekrenta ketvertą mėnesių, įtampa Sąjungininkų pasidalintame žemyne pulsuoja ir agresija vis dar gali prasiveržti kiekvieną akimirką. Komendanto valanda dažna ir įprasta kasdienybės palydovė.

Lemtingi cigaro dūmai

Tik po mirties vienu iš didžiausią įtaką ateities kūrėjų kartoms padariusiu XX a. kompozitoriumi pripažintas Antonas Webernas vakarieniauja. Kartu su juo – žmona Wilhelmine, dukra Christine, jos vyras Benno Mattelis ir trys anūkai.

61-erių menininkas sunkiai pakelia karo pabaigoje su nacistinės Vokietijos uniforma žuvusio sūnaus Peterio netektį. Ir taip gana silpnos sveikatos ir nedidelio, vos 160 cm ūgio austras sveria tik kiek daugiau nei 50 kilogramų. Jėgų nepridėjo ir pavasarį įvykusi skubi, sudėtinga evakuacija iš Vienos, į kurią pirmoji įžengė vokiečius nelengvai palaužusi Sovietų Sąjungos kariuomenė. Visgi įpročio po vakarienės patraukti cigarą atsisakyti jis negali, o gal ir nenori.

Viena karo metais
© Vida Press
Viena karo metais

Ne viename šią istoriją glaustai aprašančiame straipsnyje ar muzikos istorijos vadovėlyje tolesnė įvykių eiga pateikiama taip: vos A. Webernui prisidegus cigarą, nuaidėjo trys šūviai – amerikiečio kario paleistos kulkos mirtinai suvarpė kompozitorių.

Tvirtinama, kad austras pažeidė tuo metu regione galiojusį ir į lauką tamsiu paros metu draudusį išeiti komendanto valandos įsakymą, A. Weberno sušaudymo metu pradėjusį galioti vos prieš keliolika minučių.

Mįslingos įvykio aplinkybės ilgus metus ramybės nedavė vokiečių muzikologui Hansui Moldenhaueriui, nusprendusiam kiek įmanoma labiau praskleisti paslapties skraistę ir išsiaiškinti, kas tą vakarą nutiko kurortiniame Miterzilyje.

Miterzilio apylinkės
© Vida Press
Miterzilio apylinkės

Šūvius paleido virėjas

Kadangi JAV armijos archyvai H. Moldenhaueriui neatsivėrė, jis nusprendė eiti kitu keliu. Išsiaiškinęs, kad tuo metu Miterzilyje buvo įsikūrusi 42-oji JAV pėstininkų divizija, tyrėju tapęs muzikologas pats nusprendė apklausti gyvus galimus įvykių liudininkus – žuvusiojo artimuosius ir Austrijoje tuomet dislokuotus amerikiečių karius. Pokalbiai su jais vyko prabėgus keliolikai metų po karo ir mįslingos A. Weberno mirties.

Nors kai kurie incidento niuansai taip ir liko neišaiškinti, pagrindinį vaizdą H. Moldenhaueriui susidaryti pavyko – jau vėliau jis istoriją aprašė knygoje „A. Weberno mirtis: drama dokumentuose.“

Antonas Webernas
© Scanpix
Antonas Webernas

Tikrai aišku viena – mirtinus šūvius į vėliau labai išgarsėjusį žmogų paleido Raymondas Norwoodas Bellas. Armijoje – virėjas, o gimtinėje – restorano šefas, iš pirmo žvilgsnio visiškai nepavojingas vyriškis, kariuomenės nuotraukose įamžintas su kuklia šypsenėle.

Ir greta nušauto A. Weberno namų jis atsidūrė visai neatsitiktinai. Kaip atskleidė kartu su R. N. Bellu incidente dalyvavęs Andrew Murray, abu amerikiečiai atvyko pas kompozitoriaus žentą B. Mattelį, kuris karo metais buvo aktyvus nacių partijos veikėjas, o pokario mėnesiais įsisuko į kontrabandos verslą.

Tiksliai nėra aišku, ar į namą atvykę kareiviai kontrabandininką norėjo areštuoti, ar su juo nelegaliai bendradarbiauti – su savimi jie turėjo atsinešę cigarečių, gėrimų, skustuvų ir ananasą – užeidami į vidų vyrai prasilenkė su kiek anksčiau į kiemą išėjusiu A. Webernu ir jo nepamatė.

Šis, sutraukęs cigarą, laiptais lipo namo, kai žingsnius išgirdo JAV kariai. Nustebęs A. Murray apsimetė areštuojantis žentą-kontrabandininką, o gerokai išsigandęs R. N. Bellas išėjo pro duris įvertinti situacijos ir sutikti nelaukto svečio.

Kas konkrečiai įvyko po kelių sekundžių ir kodėl virėjas tris kartus šovė į A. Weberną, taip ir liks istorijos paslaptimi. Tiksliai paliudyti galėtų tik namo sienose iki šiol įstrigusios kulkos, tačiau jos amžiams taip ir liks nebylios. Pats šūvius paleidęs R. N. Bellas puolė ieškoti pagalbos, bet jai atvykus A. Webernas jau buvo miręs. „Viskas, tai yra pabaiga“, – artimieji prisiminė paskutiniuosius kompozitoriaus žodžius.

Užgraužė atgaila

Netrukus pateiktame raporte R. N. Bellas tvirtino buvęs užpultas, tačiau, atsižvelgiant į kompozitoriaus fizinę formą ir tai, kad amerikietis buvo gerokai aukštesnis ir tvirtai sudėtas, šis variantas lieka sunkiai tikėtinas. Bet kuriuo atveju, didesnio rezonanso tuomet įvykis nesukėlė, buvo užglaistytas, o incidentas greičiausiai iš tikrųjų įvyko komendanto valandos metu, nors patys H. Moldenhauerio apklaustieji liudininkai šios aplinkybės neakcentavo.

Aiškus yra kitas faktas – į gimtinę sugrįžusio R. N. Bello vidiniai demonai nebepaleido iki pat mirties. Keistas sutapimas, kad į alkoholizmo liūną nugrimzdusį virėją ji pasiglemžė prabėgus beveik lygiai dešimtmečiui po incidento Austrijoje – 1955-ųjų rugsėjo 3-ąją Šiaurės Karolinos valstijoje.

Nušovusio kario kapas
© twitter
Nušovusio kario kapas

Apie buvusį kareivį persekiojusius košmarus vaizdingai papasakojo Bello žmona.

„Kai jis sugrįžo namo po karo, man pasakė, kad tarnybos metu nužudė žmogų. Aš žinau, kad dėl to nepaprastai išgyveno. Kiekvieną kartą, kai apsvaigdavo, jis kartodavo: „O, kad aš nebūčiau nušovęs to vyro“. Akivaizdu, kad šis įvykis paskatino jo ligą ir greitą mirtį. Raymondas buvo labai geras žmogus, mylėjęs kiekvieną. Ir tai yra karo pasekmė, – tvirtino moteris. – Aš net negaliu pasakyti, kad savo slogučio įkarštyje jis kalbėdavosi su manimi. Jis kambaryje tarsi šnekėdavo su kokiu nors vaiduokliu.“

Tuo metu paties A. Weberno žmona praėjus keliems metams po įvykio užsiminė, kad kompozitorius tarsi nujautė savo mirtį. Vasarą, sėdėdamas ant suoliuko netoli Miterzilio bažnyčios, vieną vakarą jis prasitarė: „Kada nors norėčiau būti čia palaidotas“. Alpių apsuptyje menininkas ir atgulė amžinojo poilsio.

Remiantis H. Moldenhauerio surinktais liudijimais ir J. D. McClatchy libretu, Niujorke 2013-aisiais įvyko kompozitoriaus Michaelo Dellairos sukurtos vieno veiksmo operos „Weberno mirtis“ premjera.

Kūryba – „kultūrinis bolševizmas“

Kaip jau minėta, paties A. Weberno kurtos muzikos reikšmė ir jos išskirtinumas buvo pripažinti tik po paties kompozitoriaus mirties. Kartu su savo mokytoju Arnoldu Schönbergu ir kolega Albanu Bergu jie laikomi „Antrosios Vienos mokyklos“ ratelio pagrindu – tiesa, nors eksperimentuoti nevengė nė vienas iš vyrų, būtent A. Weberno muzika vertinta kaip „radikaliausia“, „maištingiausia“, daugelio ausiai ji neįprastai skamba ir prabėgus šimtmečiui po sukūrimo, atlikti ją sudėtinga.

Visiškai atsisakęs visų romantizmo epochai būdingų melodingumo apraiškų, austrų kompozitorius ėmėsi bandymų, pasuko radikalaus atonalumo ir dodekafonijos keliu, taip tarsi parodydamas kryptį ateities avangardo muzikos kūrėjams.

Dauguma A. Weberno kūrinių – itin trumpi, galintys priversti suglumti dėl neįprasto instrumentų ir balsų naudojimo bei skambesio (frazės trumpos, „melodija“ išskirstoma per tembrus, atskiriama pauzėmis): nėra nieko pernelyg keisto, jog kai kurie pirmieji premjeriniai vakarai, švelniai tariant, nenusisekė. Tiek jam, tiek kitiems klasikinės muzikos reformatoriams.

Štai 1913 m. Vienoje vykęs A. Schönbergo mokinių koncertas, kuriame buvo grojama ir A. Weberno muzika, baigėsi skandalu – nesuprantančiai ir pykstančiai publikai įsisiautėjus, renginį teko nutraukti policijos pareigūnams.

Panašus įvykis tais pačiais metais nutiko ir Paryžiuje, kur buvo nušvilpta Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ premjera. Ateityje šis kūrinys pradėtas statyti įvairių pasaulio šalių teatruose ir imtas laikyti šedevru.

Į valdžią atėjus naciams, A. Weberno muzika apskritai buvo išvadinta „kultūriniu bolševizmu“ ir „išsigimusiu menu“ – atlikti jo kūrinius buvo uždrausta, kompozitorius prarado ir dirigento darbą.

Gyrė nacius, gelbėjo žydus

Į ideologinę paraštę jį nustūmė vien priklausymas žydo A. Schönbergo bičiulių rateliui – jau nekalbant apie mokytojo tautybę, nacistinio meno puoselėtojų vizijos A. Weberno kūryba neatitiko nė iš tolo. Sukompromituoti jį ir kolegą austrą A. Bergą buvo bandoma įvairiais būdais – vienas nacių pareigūnas per Bavarijos radiją 1933-iasiais juos galimai tyčia pristatė kaip žydų kompozitorius, taip užkirsdamas gauti darbus dar iki anšliuso giliai nacistiniu oru kvėpuoti ėmusioje Vienoje.

Albanas Bergas ir Antonas Webernas
© Scanpix
Albanas Bergas ir Antonas Webernas

Tiesa, kalbant apie ilgalaikį A. Weberno santykį su naciais ir menininko požiūrį į paties Adolfo Hitlerio personą, iki šiol įžvelgiamas tam tikras paradoksas, o nuomonės išsiskiria.

Vienų amžininkų teigimu, dar 1933-iaisiais per privačias pamokas jis itin aršiai kritikavo Vokietijoje jau išplitusią nacistinę ideologiją ir jos požiūrį į kultūrą. Visgi vėliau – galbūt bandydamas apsisaugoti ir išsaugoti savo šeimos ramybę, apie A. Hitlerį ir jo priimamus sprendimus dažniausiai atsiliepdavo teigiamai, o kartais net ir šlovinančiai. Karo metais tai padėjo gauti darbo „ne pagal profesiją“.

Ypač įpykęs dėl A. Weberno požiūrio, namo į Vokietiją sugrįžo kitas žinomas vokiečių kompozitorius Karlas Amadeus Hartmannas. 1942-aisiais, pačiame II pasaulinio karo įkarštyje, abu vyrai susitiko Vienoje ir kartu ėjo į operos teatrą, keletą vakarų praleido kalbėdamiesi. A. Weberno kūrėjo talentu žavėjęsis vokietis nustebo, kad tarp profesionalų žinomo kompozitoriaus Vienos publika elementariai nepažįsta – A. Webernas buvo tarsi eilinis teatro lankytojas.

O netrukus tarp abiejų muzikų įvyko karštas ginčas, kurį K. A. Hartmannas apibūdino viename iš laiškų savo žmonai. „Pokalbis pakrypo apie politiką – aš neturėjau to girdėti. Esminė problema buvo Antono įsitikinimas, kad visais būdais reikia pripažinti ir palaikyti bet kurią jėgą, tuo metu esančią valdžioje. Jis svetimas man, mums nepakeliui“, – A. Weberno išsakytu palaikymu A. Hitleriui jo pasekėjams piktinosi K. A. Hartmannas.

Visgi, kaip jau minėta, lazda turi du galus. Kaip liudijo anuometinis smuiko virtuozas Louisas Krasneris, karo pabaigoje A. Webernas ir jo šeima nepaprastai rizikavo savo gyvybėmis – rūsyje leido pasislėpti žydų kilmės A. Schönbergo sūnui Gorgi ir jo šeimai, gaudavo jai maisto. Taigi, vardan išgyvenimo, žodžiais būdamas lojalus naciams ir jausdamas nuolatinę baimę, veiksmais A. Webernas sugebėjo išreikšti ir kitokį požiūrį į košmariškus tuometinius įvykius Europoje.

Po mirties – naujas požiūris

Kad reformatoriams ir neįprastu keliu pasukusiems kūrėjams nėra paprasta rasti kelią į žiūrovų širdis, liudija ir 1950-ųjų įvykis Niujorke. Vietos filharmonijos orkestro koncerto metu buvo atlikta A. Weberno simfonija op. 21, kurios klausėsi garsus JAV kompozitorius Mortonas Feldmanas.

Toliau programoje turėjo skambėti Sergejaus Rachmaninovo kūrinys, tačiau M. Feldmanas jo nebelaukė – supykęs dėl nepagarbios publikos reakcijos jis paliko salę. Koridoriuje M. Feldmanas susidūrė su tikra JAV muzikos legenda netrukus tapsiančiu Johnu Cage'u – šis salę paliko lygiai dėl tos pačios priežasties. A. Weberno muzikos išprovokuotas atsitiktinumas lėmė, kad abu vyrai susidraugavo, išplėtė savo pažinčių ratą – ateityje šios bičiulystės inspiruotas gimė ne vienas novatoriškas ir savo stiliaus klasika tapęs muzikos šedevras.

A. Weberno kūrinys
© Scanpix
A. Weberno kūrinys

Europoje A. Weberno muzika itin susidomėjo garsus prancūzų kompozitorius ir dirigentas Pierre'as Boulezas, nusprendęs inicijuoti visų austro kompozicijų garso įrašų sesiją. Net ir aptikus A. Weberno gyvenimo metais niekur neskelbtų kūrinių archyvą, absoliučiai visa jo sukurta muzika (orkestrui, chorui, ansambliams ir kt.) dėl unikalaus kompozicijų trumpumo sutilpo vos į 6 kompaktines plokšteles.

Plačiau nebesigilinant į A. Weberno kūrybos stilistiką norisi pažymėti, kad jo paties intuityviai nurodytu komponavimo, formų paieškos ir eksperimentų keliu žingsniavo visa eilė XX a. kompozitorių – be šioje istorijoje jau minėtų pavardžių, kulkų pakirsto austro kūrybos stilius turėjo daug įtakos Olivier Messiaen'o, Karlheinzo Stockhauseno, Luigi Nono, Gyorgy Ligeti ir kitų kūrybai.

Weberno „deimantų kasyklos“

A. Weberno surūkytas cigaras fatališkai susiklosčius aplinkybėms buvo viena iš beprasmės talentingo žmogaus žūties priežasčių, dar sykį iliustruojančių ir būties trapumą, ir atsitiktinumo faktoriaus reikšmę. Būtent apmąstymai apie šiuos aspektus, nuolat besiformuojantys kebliame nūdienos realybės kontekste, prisidėjo prie šio teksto gimimo – kartu su noru plačiau papasakoti apie tai, kas nebuvo papasakota.

Antonas Webernas
© Scanpix
Antonas Webernas

Tuščios spėlionės, ar silpnos sveikatos austrui būtų pavykę sulaukti viešo jo kūrybos „reabilitavimo“ akimirkų, ar likimas jam būtų parengęs kitų makabriškų pokštų.

Tačiau, kaip vaizdingai teigė pasaulinės šlovės būdamas gyvas sulaukęs I. Stravinskis, A. Weberno užsispyrimas neiškrypti iš pasirinkto nepopuliaraus tako anksčiau ar vėliau turėjo sulaukti pripažinimo: „Pasmerktas visiškai nesėkmei kurčiame neišmanymo ir abejingumo pasaulyje, jis atkakliai šlifavo savo deimantus, savo svaiginančius deimantus, kurių kasyklų takus pažinojo tobulai“.


www.DELFI.lt
11