Lapkričio 9-ąją minėjome Tarptautinę dieną prieš fašizmą ir antisemitizmą. Tai – kasmetinė proga paminėti susivienijimą priešinantis šiuolaikinėms fašizmo ir antisemitizmo formoms, kurią jau nuo 1993 metų organizuoja organizacija UNITED. Praėjus net 17-ai metų nuo Europos Sąjungos įstatymų, draudžiančių diskriminaciją, priėmimo, tam tikros visuomenės grupės vis tiek susiduria su plačiai paplitusia diskriminacija, tad, akivaizdu, kalbėti šia tema – tikrai reikia.

Jaunos merginos požiūris į esamą situaciją

Nors visuomenė šiandien jau yra linkusi gerokai atsakingiau, nei tai buvo daroma anksčiau, vertinti savo išsakytus žodžius ir labiau apgalvoti tai, kokias pasekmes jų veiksmai gali turėti kito asmens gyvenime, vis dėlto, net ir patys žmonės pastebi, kad tobulėti dar tikrai yra kur. Štai dvidešimt vienerių metų amžiaus Karolina (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas) teigė, kad įvairias visuomenės grupes diskriminuojančių pasisakymų šiandien tenka išgirsti ne taip jau retai, kaip norėtųsi. Tiesa, kaip mano pati mergina, dažniausiai, tai pasitaiko būtent vyresnių žmonių, tai yra tėvų, senelių ir kitų artimųjų tarpe.

„Manau, kad mes, jauni žmonės, jau į daug ką žiūrime visiškai kitaip nei mūsų tėvai ar seneliai. Žinoma, ant jų irgi nesinori pykti ar smerkti tam tikros jų nuomonės, juk tai – taip pat savotiška diskriminacija, tačiau, dažnu atveju, išgirdus tam tikrą visuomenės grupę, rasę, tautybę ar net lytį diskriminuojančius pasisakymus, aš, kaip jaunas žmogus, tikrai sutrinku. Aš tiesiog nesuprantu, kodėl kažkam šiandien dar atrodo, kad jo teisės yra aukščiau už kito žmogaus teises. Ar ne to mus turėjo mokyti patys mūsų tėvai?“, – savo įžvalgomis dalijosi jauna mergina.

Pasak Karolinos, ji pastebi, kad kone jautriausia tema tarp vyresnių žmonių tebeišlieka LGBT bendruomenės tikslai ir veikla.

„Nors pati tiesioginio ryšio su LGBT bendruomene neturiu, man, kaip tikrai tolerantiškam žmogui, kartais darosi jautru klausytis vyresnių žmonių pareiškimų apie homoseksualų santykius ir kitas panašias temas. Kartais, vien paskaičius komentarus socialiniuose tinkluose, būna labai liūdna, kad dvidešimt pirmame amžiuje žmonės dar kvestionuoja tokius dalykus ir smerkia tuos, kurių supratimas ir požiūris į gyvenimą yra kažkuo išskirtinis“, – dalijosi ji.

 LGBTQ

Kaip teigė Karolina, bendraamžių tarpe šiuolaikinių fašizmo ir antisemitizmo formų aptikti jai tenka labai retai.

„Esu linkusi stebėti ir gerai klausytis žmonių, su kuriais bendrauju, tad tikrai galiu pasakyti, kad bendraamžiai, kurie supa mane – tolerantiški įvairovei. Manau, kad tai yra susiję su tuo, jog mes esame karta, užaugusi su socialiniais tinklais ir galimybe plačiai pažinti pasaulį, net neišeinant iš namų. Nors dažnai vyresnieji internetą ir tai, kad mes nuolat naršome jame, vertina kaip didžiulį blogį, akivaizdu, kad tai mus išmoko ir teigiamų dalykų, pavyzdžiui, tolerancijos ar nebijoti pripažinti kitų žmonių išskirtinumus ir tam tikras ypatybes“, – teigė ji.

Vis dėlto, mergina pastebi, kad stiprią įtaką jaunesniajai kartai ir jos požiūriui į tam tikrus dalykus, turi įvairūs sukrėtimai.

„Tikrai nesinori sakyti, kad jauni žmonės šioje vietoje viską daro gerai, kad visada yra tolerantiški, kad nieko nediskriminuoja. Juk labai akivaizdus to pavyzdys yra tai, ką matėme ir girdėjome visuomenėje, prasidėjus karui Ukrainoje. Visas pasaulis buvo ir yra sukrėstas šių žiaurių įvykių. Mes visi palaikome Ukrainą, stipriai trokštame jos laisvės, gailime nekaltų civilių, tačiau čia atsiveria ribos ir kitiems žiauriems dalykams, kuriuos darome mes patys“, – pasakojo Karolina.

Anot merginos, kartais atrodo, kad stiprus palaikymas ukrainiečių tautai išreiškiamas per absoliučią neapykantą Rusijos piliečiams.

„Pati turiu pažįstamų bendraamžių, kurie Lietuvoje gimė ir augo, tačiau jų pavardė – rusiška. Man ne kartą teko iš jų lūpų girdėti, kad, prasidėjus karui Ukrainoje, jie nenori net savo pavardės garsiai pasakyti ar prekybos centre bijo su tėvais, seneliais kalbėti ne lietuvių, o, pavyzdžiui, rusų kalba, kuria tarp namiškių buvo kalbama nuo pat jų vaikystės. Jie tiesiog bijo tų piktų žvilgsnių, bijo būti, gražiai tariant, paraginti grįžti ten, kur, sakykime, yra jų šaknys ir panašiai“, – dalijosi ji.

Pasak Karolinos, tai – tik vienas iš pavyzdžių, kada žmonės, negalėdami nieko pakeisti, atsiduria tokiose nemaloniose situacijose dėl tam tikrų savo išskirtinumų ar ypatybių.

„Žinau, kad Lietuvoje žmonės yra diskriminuojami ir dėl kitokių įvairiausių dalykų, tačiau, manau, kad mes, kaip visuomenė, tikrai augame ir keičiamės, ir labai noriu tikėti, kad mano pačios vaikai, anūkai – jie bus dar supratingesni ir tolerantiškesni kitam, kad ir koks jis bebūtų. Man atrodo, kad vienokia ar kitokia diskriminacija – nėra geras kelias išsakyti savo nuomonę ar išreikšti požiūrį į tam tikrus dalykus“, – kalbėjo jauna mergina.

Diskriminacijos Lietuvoje – labai daug

Sakoma, kad tolerancija įvairovei pasaulyje nuolat auga, o žmonių požiūriai į tam tikrus dalykus jau gana stipriai skiriasi nuo to, ką matėme ar girdėjome anksčiau. Kaip buvo teigiama Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) komentare, per pastaruosius kelis šimtus metų ir žmogaus teisių srityje pavyko pasiekti išties daug.

„Panaikinta vergovė, moterys gavo teisę balsuoti, tos pačios lyties asmenų santykiai (su keliomis valstybių išimtimis) nebelaikomi nusikaltimu, sudaryti pagrindiniai žmogaus teisių dokumentai, saugantys prigimtines žmogaus teises ir kita“, – pasakojo LŽTC advokacijos vadovė Monika Guliakaitė-Danisevičienė ir tyrimų vadovė Kristina Rūkaitė.

Anot LŽTC, turėdama galimybę matyti įvairovę ir išeiti iš anksčiau nubrėžtų ribų, visuomenė tikrai tampa sąmoningesnė, tačiau tam tikri dalykai – nesikeičia.

„Tam tikros neigiamos išankstinės nuostatos yra giliai įsišaknijusios ir vis dar gyvuoja mūsų sąmonėse. Tiesa, tai galima suprasti. Augus aplinkoje, kurioje moterys neturi tokių pačių teisių kaip vyrai, o tamsesnės odos spalvos žmonės yra laikomi mažiau verti lygių teisių – vadovautis alternatyviu požiūriu nėra lengva“, – buvo teigiama komentare.

Lietuvos žmogaus teisių centras

Tiesa, LŽTC atstovių teigimu, svarbu atkreipti dėmesį ir į dar vieną dalyką.

„Neigiamos nuostatos nėra tik senų, stereotipinių tradicijų reikalas – kintant istoriniams ir politiniams kontekstams, neigiamas požiūris ar priešiškumas tam tikroms bendruomenėms ar asmenų grupėms gali būti ir būna aktyviai skatinamas iki šių dienų. Būtent todėl sąmoningumas nėra savaime didėjantis. Jį reikia nuolat skatinti ir palaikyti“, – aiškino jos.

Situacija Lietuvoje – panaši kaip ir visame likusiame pasaulyje.

„Turint omenyje, kad Lietuvoje homoseksualūs santykiai buvo dekriminalizuoti tik 1993 metais, akivaizdu, jog homofobinė diskriminacija šalyje vis dar yra gaji, nors ir mažėja“, – buvo teigiama LŽTC komentare.

LŽTC teigimu, Lietuvoje nuo 2005 metų atliekami ir socialinės distancijos tyrimai, kuriais siekiama išsiaiškinti, kokios grupės Lietuvoje patiria didžiausią atskirtį ar diskriminaciją.

„Kalbant apie LGBTQ+ bendruomenę, 2005 metų duomenys atskleidė, kad su homoseksualiais asmenimis kaimynystėje nenorėjo gyventi net 61 procentas Lietuvos gyventojų. 2022 metais tokių asmenų buvo beveik 36 procentai“, – pasakojo atstovės.

Lietuvoje vis dar pasitaiko ir rasinės bei tautinės netolerancijos pavyzdžių.

„Beveik 20 metų didžiausią distanciją patirianti grupė išlieka Lietuvos romai. 2005 metais net 77 procentai Lietuvos gyventojų nenorėjo turėti kaimynų romų, o 2022 metais tokių asmenų buvo beveik 59 procentai. Musulmonai ir pabėgėliai, 2022 metų duomenimis, taip pat buvo vertinami nepalankiai. Atitinkamai, 37,5 procento ir 33 procentai Lietuvos gyventojų nenorėjo jiems išnuomoti būsto“, – buvo teigiama LŽTC komentare.

Diskriminacija

Taigi, pasak LŽTC, nors tyrimai rodo gerėjančią situaciją, diskriminacijos Lietuvoje vis dar yra labai daug.

„Vis pasitaiko diskriminacijos atvejų švietimo, sveikatos apsaugos, vartotojų teisių srityse, taip pat neapykantos nusikaltimų dėl seksualinės orientacijos, etninės kilmės, odos spalvos, kalbos ir kitų“, – pasakojo M. Guliakaitė-Danisevičienė ir K. Rūkaitė.

Jaunoji karta – atviresnė, tačiau ne šventa

Sakoma, kad su kiekviena karta sąmoningumo ir tolerancijos atsiranda vis daugiau, tačiau, pasak LŽTC, nors apklausos rodo jaunosios visuomenės dalies pritarimą tam tikriems žmogaus teisių klausimams, asmens turima tolerancija tikrai nepriklauso nuo jo amžiaus.

„Galime kalbėti apie istorinį palikimą, sovietinę praeitį, kurioje augo ir gyveno dalis visuomenės, dabar turinti priešiškas nuostatas tam tikrų grupių atžvilgiu. Jaunoji karta jau užaugo laisvoje, demokratiškoje valstybėje, kurioje Konstitucijos pagrindas – žmogaus teisių apsauga“, – situaciją komentavo LŽTC.

Kaip teigė LŽTC atstovės, vertinant bendrai, jaunoji karta yra atviresnė, tačiau ji taip pat nėra apsaugota nuo įvairių neigiamas nuostatas kurstančių naujų judėjimų.

„Vienas iš tokių pavyzdžių – seksizmu paremta didėjanti kova už vyrų teises, kada dėl savo prasto socialinio ar emocinio statuso vyrai imai kaltinti moteris ir moterų teisių judėjimus“, – buvo teigiama komentare.

Lygybė

Tiesa, LŽTC komentare išsakyti pastebėjimai patvirtina ir anksčiau jaunos merginos Karolinos išsakytą nuomonę, esą nusiteikimas prieš vieną ar kitą bendruomenę, ar asmenų grupę, priklauso ir nuo istorinių bei politinių įvykių.

„Tada tam tikros grupės ar visuomenės išnaudoja kitų menkinimą, žeminimą ar kitas panašias priemones savo tikslams pasiekti ar tam tikriems veiksmams pateisinti. Pavyzdžiui, kolonijiniu laikotarpiu plačiai išplito evoliucijos teorija, kuri buvo naudojama baltuosius pozicionuoti kaip turinčius viršenybę prieš kitų odos spalvų žmones, taip plačiu mastu pateisinant kolonijinę ekspansiją ir jos brutalumą“, – teigė M. Guliakaitė-Danisevičienė ir K. Rūkaitė.

Taigi, anot LŽTC, tokie įvykiai visuomenes paveikia gerokai stipriau negu galima pamatyti plika akimi, tad sąmoningumas ir tolerancija – ne visada susiję su jaunu amžiumi.

Svarbu suprasti esminius dalykus

Kaip buvo teigiama LŽTC komentare, karas ar teroristiniai išpuoliai yra sukrečiantys įvykiai, kurių akivaizdoje gana dažnai yra ieškoma kaltų, tad neretai žmonės, reaguodami į juos, sąmoningai ar nesąmoningai nusiteikia prieš tam tikrą žmonių grupę, tačiau šioje vietoje reikėtų nepamiršti tam tikrų dalykų.

„Karas Ukrainoje parodė, kad žmonės pakankamai tiesiogiai ir ne visada tinkamai pasirenka pykčio taikinius – jais karo pradžioje tapo ir Lietuvos rusai arba rusakalbiai Lietuvoje. Svarbu atsiminti, kad ne tautybė lemia karo veiksmus, o tam tikri asmenys, valstybės vadovai, kurių sprendimai niekaip nepriklauso nuo jų tautybės, etninės kilmės, odos spalvos“, – aiškino LŽTC.

Kristina Rūkaitė

Pasak jų, tokiose situacijose labai svarbus ir žiniasklaidos vaidmuo.

„Šiais metais atliktame tyrime „Lietuvos nediskriminavimo politika: Lietuvos žydų ir romų bendruomenių atvejai“ (aut. Kristina Rūkaitė ir Monika Guliakaitė-Danisevičienė) atskleidžiama, kad romų bendruomenė iki šiol susiduria su didele stigma, kai žiniasklaidoje yra daugiausiai minimi kriminaliniame kontekste. Tyrime romų bendruomenės atstovai dalijosi, kaip tai veikia kasdienį gyvenimą ir patiriamą atskirtį“, – teigė M. Guliakaitė-Danisevičienė ir K. Rūkaitė.

Monika Guliakaitė-Danisevičienė

Taigi, pasak LŽTC atstovių, tai yra akivaizdus pavyzdys, kad būtina skatinti atsakingą žiniasklaidą, kuri neprisidėti prie išankstinių nuostatų skatinimo ir diskriminacijos kurstymo.

Vertėtų pagalvoti apie savo veiksmų pasekmes

Akivaizdu, kad tolerantiškumo lygmenyje tiek Lietuvai, tiek visam pasauliui – padirbėti dar yra kur, o pirmųjų pokyčių turėtų imtis ne kas kitas, bet kiekvienas iš mūsų.

„Visų pirma, vertėtų atsigręžti ir pagalvoti, kaip jausčiausi aš, jei būčiau išskirtas (-a) dėl savo
tautybės, kaltinamas (-a) už tam tikrų politikų veiksmus, dėl odos spalvos man būtų atsisakyta teikti paslaugas, dėl savo kilmės bijočiau lankytis tam tikrose viešose vietose. Pamėginti įsijausti į kitų žmonių situaciją ir paklausti savęs, ar tikrai buvimas lietuviu man savaime suteikia viršenybę prieš kitus“, – buvo teigiama LŽTC komentare.

Ar susidoros ES su nelygybe?

Kita vertus, LŽTC atstovės primena, kad kai kurie žodžiai ar veiksmai gali sulaukti ir rimto atsako.

„Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už neapykantos kurstymą – tyčiojimąsi, menkinimą, niekinimą, diskriminacijos ar neapykantos skatinimą prieš tam tikrą asmenų grupę dėl lyties, amžiaus, negalios, seksualinės orientacijos, rasės, etninės kilmės, odos spalvos ir kitų. Į tai patenka ir komentarai internete, ir veiksmai gatvėje“, – aiškino LŽTC.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)