Prieš daugiau nei 14 metų Lietuvoje pradėjo veikti antros pakopos pensijų kaupimas, leidęs gyventojams pasirūpinti papildomomis pajamomis senatvėje, o ne tik viltis, kad valstybė mokės išgyventi leidžiančią pensiją. Papildomas kaupimas ir privatūs fondai užsienio valstybėse veikia jau ilgus dešimtmečius. Portalas DELFI domisi, ar valstybėse, kuriose populiarus papildomas kaupimas, pensininkai tikrai gyvena geriau.


Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) skelbia, kad asmeninis pensijų kaupimas vsigi leidžia užsitikrinti didesnes pensijas senatvėje. Kaip pastebi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Vytautas Mitalas, pagal EBPO skaičiavimus aštuoniose valstybėse, kuriose savanoriškas kaupimas yra labai paplitęs, vidutinė pensijų pakeitimo norma siekia 63 proc. buvusio atlyginimo. Į šių šalių sąrašą patenka JAV, Jungtinė Karalystė, Airija, Belgija, Kanada, Vokietija, Japonija ir Naujoji Zelandija.



Kuo patrauklus kaupimas?



„Tai net 18 proc. punktų daugiau nei Lietuvos pensijų pakeitimo norma. Be to, minimose šalyse privalomos pensijų įmokos dengiama tik kiek daugiau nei pusė pensijoms reikalingų lėšų“, – komentavo ekspertas.


Kalbant apie Lietuvą, be antros pakopos pensijų fondų gyventojai gali pasirinkti ir trečią pakopą, kurioje kaupia visiškai individualiai ir norimas sumas. Taigi šiuo metu Lietuvoje turime trijų pakopų pensijų kaupimą: pirma pakopa – valstybės mokama pensija iš einamųjų lėšų, antra pakopa – pusiau privatus kaupimas, prie kurio prisideda ir valstybė, skatindama papildomą kaupimą, ir trečia pakopa, kur asmuo kaupia pensijai visiškai privačiai.

V. Mitalas teigia, kad tokios sistemos tvarumas priklauso nuo to, ar realiai žmogui pakaks lėšų oriai gyventi pensijoje ir ar dirbančiųjų lūkesčiai bus patenkinti.

Olandiškų pensijų belieka tik pavydėti: ko galėtų pasimokyti Lietuva?
© DELFI / Andrius Ufartas



„Kaupimas yra patrauklus tuo, kad ten kaupiami realūs pinigai, ir jie yra kaupiančiųjų turtas: saugomas ir paveldimas. Tuo metu einamasis mokėjimas, kai iš dirbančiųjų įmokamų pinigų yra mokamos pensijos, grįsta „Sodros“ sistema yra priklausoma nuo tuo metu dirbančiųjų sumokamų įmokų ir politikų įtakos“, – savo pastebėjimais dalijosi pašnekovas.



Lyderės – Olandija, Danija ir Islandija



Turto valdymo bendrovės „INVL Asset Management“ Pensijų fondų ir mažmeninių pardavimų padalinio vadovė dr. Dalia Kolmatsui svarstė, kad vertinant pensijų sistemų efektyvumą reikėtų atsižvelgti į jų suteikiamą prognozuojamą pakeitimo normą, kuri rodo, kiek procentų prognozuojamos pensijos sudaro nuo žmogaus pajamų, ir pensijų sistemos turtą, lyginant su šalies bendruoju vidaus produktu (BVP).



Pasitelkdama jau minėtos EBPO duomenimis D. Kolmatsui išskyrė Olandiją ir Daniją, kuriose vidutinės pensijos dydis atitinkamai siekia 97 ir 86 proc. iki pensijos buvusių pajamų.


„Svarbu paminėti, kad abiejose šiose šalyse net apie 70 proc. šios pakeitimo normos sudaro privataus pensijos kaupimo, o ne viešojo socialinio draudimo išmokos“, – akcentavo pašnekovė.



Žiūrint, pavyzdžiui, į Olandijos pensijų kaupimo sistemą iš arčiau, matyti, kad šalis išsiskiria didžiausiu privataus pensijų kaupimo bendrovių valdomu turtu, siekiančiu net 184 proc. šalies BVP. Antroji vieta pagal turtą atitenka Islandijai, kurioje privačių pensijų fondų turtas sudaro 155 proc. BVP. Be to, verta paminėti, kad Islandijoje net 90 proc. pensijų pakeitimo normos yra finansuojama asmeninėmis lėšomis.

Dalia Kolmatsui
© DELFI / Andrius Ufartas
Dalia Kolmatsui




„Visose šiose šalyse privačios pensijų sistemos veikia jau ilgus metus, jose kaupime aktyviai dalyvauja tiek darbdaviai, tiek gyventojai, atidėdami dalį gaunamų pajamų savo ateičiai“, – pabrėžė ekspertė.



Ko galime pasimokyti iš užsienio pavyzdžių?



Nors Lietuvoje papildomai gyventojai kaupia dar tik daugiau nei 14 metų, kuriant papildomo kaupimo sistemą šalis jau galėjo pasinaudoti kitų šalių gerąja patirtimi. Tai pastebi ir D. Kolmatsui.



„Lyginant su Vakarų Europos šalimis, pensijų sistema Lietuvoje kūrėsi vėlai, tad tai leido perimti daugelį gerųjų užsienio šalių praktikų, tokių kaip įmokomis, o ne išmokomis pagrįsta kaupimo sistema, pensijų turto atskyrimas nuo valdymo įmonės turto, valdymo mokesčių reguliavimas, – kalbėjo ji. – Kai kuriose srityse, tokiose kaip pensijų fondų valdymas remiantis gyvenimo ciklo pensijų fondų strategija, įdiegus 2019 m. numatytus pakeitimus, Lietuva netgi lenks dalį užsienio šalių savo pensijų kaupimo sistemos modernumu“.



Vis dėlto Lietuva nuo kai kurių šalių pensijų sistemos klausimais skiriasi tuo, kad kai kuriose Vakarų valstybėse itin įsigalėję ir stiprūs profesiniai pensijų kaupimo fondai.



„Jie yra populiarūs daugelyje Europos Sąjungos šalių ir yra viena iš galimybių padidinti kaupimo apimtis. Paprastai profesiniai pensijų fondai dominuoja šalyse, kuriose yra stiprios profesinės sąjungos, – kalbėjo D. Kolmatsui. – Visgi Lietuvoje profesinių pensijų fondų steigimas, nepaisant egzistuojančios teisinės bazės, kol kas taip ir neįgavo pagreičio. Pagrindinės to priežastys – silpnos profesinės sąjungos ir santykinai nedidelė rinka, kuri riboja galimybes siekti masto ekonomijos“.

Iš kitos pusės pašnekovė įsitikinusi, kad nuo šių metų prie papildomo darbuotojo kaupimo pensijai atsiradusios platesnės galimybės prisidėti darbdaviams šiek tiek primena profesinius pensijų fondus.



„Antrosios pakopos pensijų fondai, kuriose lėšos „užrakintos“ iki pensinio amžiaus, daugeliu savybių yra panašūs į profesinius pensijų fondus. Be to, pensijų įmokoms tiek į antrą, tiek į trečią pakopą taikomas papildomas valstybės skatinimas per taikomas mokesčių lengvatas, todėl šis kaupimo būdas tampa vis aktualesnis darbdaviams, ypač tiems, kurie aktyviai konkuruoja darbo rinkoje dėl aukštos kvalifikacijos specialistų pritraukimo“, – teigė ji.

Papildomas kaupimas – besikeičiančios visuomenės pasekmė



Kaip jau minėta, ekonomiškai stipriose valstybėse gyventojų pensijos klausimas jau ilgus metus nepaliekamas vien valstybei. Kaip pasakojo D. Kolmatsui, valstybinės pensijos sistemos buvo kuriamos tais laikais, kai šeimose gimdavo daug vaikų, o senyvo amžiaus žmonės negyvendavo taip ilgai dėl prastesnės sveikatos apsaugos sistemos.

Šeimoms mažėjant ir gyventojams gyvenant vis ilgiau sistema, kai pensijos mokamos tik iš tuo metų dirbančiųjų surenkamų mokesčių pradėjo kelti dvejonių, ar tikrai dirbantieji galės aprūpinti didėjančias pensininkų gretas. Todėl pradėti kurti privatūs kaupimai, kur žmonės galėtų kaupti pinigus savo senatvei patys, o ne tik pasikliauti valstybės pažadu pasirūpinti senatve.

„Šiuo metu, ilgėjant gyvenimo trukmei ir mažėjant gimstamumui, didėjant emigracijai, surenkamų mokesčių neužtenka užtikrinti žymaus dydžio pensijoms. Tad valstybinės sistemos labiau orientuojasi į bazinių poreikių užtikrinimą. O oriai senatvei užtikrinti yra būtinas privatus papildomas kaupimas pensijų fonduose. Šiuo metu ir Europos Komisija rekomenduoja ES valstybėms turėti mišrią, diversifikuotą pensijų kaupimo sistemą, kurią sudarytų tiek valstybinė pensija, tiek privatūs pensijų fondai“, – komentavo turto valdymo bendrovės atstovė.

Olandiškų pensijų belieka tik pavydėti: ko galėtų pasimokyti Lietuva?
© DELFI / Andrius Ufartas

D. Kolmatsui pridėjo, kad vis dėlto pasaulyje privačių pensijų fondų idėja nėra tokia nauja. Pirmųjų tokių fondų atitikmenis galima rasti dar XVII a. Per visus šiuos metus jie keitėsi tol, kol įgavo dabartinę savo formą: „Kalbant apie pastarąjį laikmetį, pensijų fondų sistemos yra nuolat tobulinamos, o šalys ne tik įvertina kitose sistemose padarytas klaidas, bet ir atsižvelgia į sau svarbias aplinkybes“.



Pasak jos, Lietuva gali džiaugtis, kad savo pensijų fondų istoriją pradėjo tik 2004 m., kai jau buvo galima pasimokyti iš kitų šalių padarytų klaidų: „Todėl mūsų pensijų fondų investicijos išskaidomos po visą pasaulį, pensijų turtas yra atskirtas nuo valdymo įmonės turto, pensijų fondų veikla griežtai reguliuojama ir prižiūrima Lietuvos banko“.

Didžiausias trūkumas – stabilumo nebuvimas



Nors pensijų kaupimo sistemos nuolat tobulinamos ir keičiasi, būtent stabilumo nebuvimą LLRI analitikas V. Matalas įvardija kaip didžiausią Lietuvos pensijų kaupimo sistemos trūkumą.

„Nuo 2000 m. prasidėjusiuose svarstymuose Vyriausybėje iš pradžių kalbėta apie daug radikalesnę reformą, nei ji buvo įgyvendinta. Atėjus ekonominei krizei įmokos į antrosios pakopos pensijų kaupimo fondus, iš pradžių siekusios 5,5 proc. atlyginimo, buvo sumažintos ir pradėta keisti pačias kaupimo taisykles. Verta pasakyti, kad šie pokyčiai daryti ne vien tik dėl pensijų sistemos netobulumo, bet dėl pačios „Sodros“ sistemos pamatinių ydų: politinės įtakos ir visų rūšių valstybinio draudimo pinigų maišymo viename katile. Prieš pat ekonominę krizę senatvės pensijos ir ypač motinystės išmokos buvo padidintos taip staigiai ir nepagrįstai, kad sistema neatlaikė“, – įsitikinęs pašnekovas.



Nepaisant dažnų ir radikalių pensijų kaupimo sistemos pokyčių, V. Matalas teigė, kad pensijų kaupimo istorija Lietuvoje yra gana sėkminga, nes vidutinė fondų grąža per visą kaupimo laikotarpį buvo gana sėkminga ir viršijo infliaciją.

„Tai reiškia, kad buvo pasiektas pagrindinis tikslas – taupomi pinigai apsaugoti nuo nuvertėjimo. Visgi dažnas taisyklių keitimas padarė savo ir nemažai dirbančiųjų paliko nepatikliai žiūrinčius į kaupimą. Būtent menko įsitraukimo į kaupimą iššūkį ir bando spręsti vykdoma dabartinė reforma“, – akcentavo pašnekovas.
Čia galite sužinoti, kaip toliau galite kaupti savo pensiją.


Mano finansinė ateitis
15