Pravieniškių pataisos namuose įkalinti Kauno organizuotų nusikalstamų grupuočių nariai vadovavosi dar sovietiniais laikais sukurtomis nerašytomis taisyklėmis, o juos prižiūrintys pareigūnai toleravo kalinių subkultūrą ir net paklusdavo nuteistiesiems. Ir ypatingai tiems, kurie vadovavo aukščiausio rango nusikaltėlių įkurtai vadinamajai „kamorai“.

Taip teigia net aštuonerius metus Pravieniškių antruosiuose pataisos namuose kalėjęs kaunietis Ruslanas Laško, pravarde Rusla – vyras sulaužė griežtas nusikalstamo pasaulio taisykles ir ryžosi bendradarbiauti su teisėsauga. Pareigūnams „Pravieniškių mafijos“ įvykdytus nusikaltimus padėjęs atskleisti R. Laško buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl dabar, kaip pats sakė, turėtų būti laikomas „ožiu“.

Daugiau kaip prieš dvejus metus į laisvę išėjęs du kartus teistas R. Laško teigia, kad nutraukė savo santykius su nusikalstamu pasauliu – šiuo metu gyvena užsienyje. „Visą gyvenimą buvau banditu“, – Vilniaus apygardos teisme, kuris nagrinėja „Pravieniškių mafijos“ bylą, prisipažino R. Laško.

Būtent jo ir kitų buvusių Pravieniškių pataisos namų kalinių pasakojimai Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) ir Generalinės prokuratūros pareigūnams padėjo susidaryti vaizdą, kas metų metus vyko akylai saugomoje įkalinimo įstaigoje.

Įstaigoje, kuriai neoficialiai vadovavo būtent nusikaltėliai – R. Laško neslėpė, kad visus tuos zonoje praleistus metus jis buvo tiesioginis nuteistųjų atstovas sprendžiant įvairias problemas su pataisos namų administracija. Taip pat – ir šios atstovas, sprendžiant iškylančius klausimus su nuteistaisiais. O tai esą „atėjo“ dar iš sovietinių laikų – visuomet koks nors aukšto rango nuteistasis „tvarkydavo“ reikalus su pareigūnais.

<span style="color: #ff007f;">Pravieniškių mafija</span><span style="color: #ff007f;">.</span> Išskirtinė „kamorai“ vadovavusio Kauno „bachūro“ išpažintis
© DELFI / Domantas Pipas

Baudžiamojon atsakomybėn dėl Pravieniškėse įvykdytų nusikaltimų pareigūnai yra patraukę šešiolika asmenų – vienas jų yra Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnysis specialistas Evaldas Baronėnas. Teisėsauga įtaria, kad nusikalstamam susivienijimui vadovavo su Kauno organizuotomis grupuotėmis susiję Aidas Kupčiūnas, Artūras Račkelis, Andrius Obelienius, Artūras Zykovas, Rimantas Purmalis.

Apie tai, kaip pataisos namuose veikė nusikalstamas susivienijimas, pasakojama DELFI išleistoje knygoje „Pravieniškių mafija“. Joje cituojamas ir R. Laško pasakojimas, kuris jau liudijo Vilniaus apygardos teisme – vyras pasakojo ne tik kaip zonoje gyveno Kauno ir kitų Lietuvos miestų nusikalstamų grupuočių nariai, bet ir atskleidė, kaip buvo terorizuojami pirmą kartą į įkalinimo įstaigą patekę nieko bendro su nusikalstamu pasauliu neturintys nuteistieji, kaip iš jų buvo prievartaujami pinigai, taip pat kaip prekiaujama narkotinėmis medžiagomis, uždraustais daiktais ir kruviną nusikaltėlių kovą dėl valdžios.

Kovą, kurią pralaimėję „kamoroje“ gyvenę „bachūrai“ nenorėjo iš savo rankų paleisti valdžios – ir ją išsaugojo, tačiau, anot R. Laško, už tai pataisos namų administracijai esą buvo duotas dešimtatūkstantinis kyšis.

„Daug buvo nepatenkintų, kad buvo sumokėti pinigai iš bendro „obščiako“ – kai kurie net sakė, jog šie pinigai ne tam buvo skirti, tačiau kiti aiškino, kad būtent tokia jų ir buvo paskirtis“, – kalbėjo R. Laško.

Nutarė užimti „kamorą“

Save kaip gerai žinomą Kauno organizuotame nusikalstamame pasaulyje įvardijęs R. Laško pasakojo, kad į Pravieniškių pataisos namus pateko dar 2009 d. – prieš pakliūdamas į „bachūrų“ kontroliuojamą sektorių vyras jau žinojo, kas jo laukia įkalinimo įstaigoje. „Visi, kurie susiję su nusikalstamu pasauliu, tai žino, – pažymėjo jis. – Jau gyvendamas laisvėje žinojau tas taisykles, todėl manęs niekas nenustebino. Kai čia atvykau, mane pasitiko „kamoroje“ gyvenęs pažįstamas Edmundas Bilinskas, gyvenau pirmajame lokaliniame sektoriuje, bet ne iš karto „kamoroje“. Joje atsidūriau gerokai vėliau, dar prieš tai atvažiavo A. Kupčiūnas, kurį pats pasitikau.“

Pasak jo, tuo metu pataisos namams vadovavo su „Agurkiniais“ siejami kauniečiai Vidmantas Grigaliūnas ir buvusios „pupytės“ Vitos Jakutienės mylimasis Deimantas Bugavičius (jis 2015 m. lapkritį buvo nušautas Kaune) – kas vadovaus zonai ir gyvens „kamoroje“ nusprendžia čia įkalinti aukščiausio rango nusikaltėliai arba jį į šį postą paskiria į laisvę išeinantis „vierchas“.

Vadovavimas Kauno „bachūrų“ sektoriui atverdavo ypatingai dideles galimybes, todėl čia nuolat vyko kova dėl valdžios – kai į zoną pateko A. Kupčiūnas, prie savęs subūręs pažįstamus nusikalstamo pasaulio atstovus, jis siekė užimti „kamorą“. Ir tapti neoficialiu visų pataisos namų vadovu.

„Tie, kas vadovavo, turėjo galimybę uždirbti labai daug pinigų, nes „dvoikės vierchai“ kontroliuoja ir organizuoja visą prekybą narkotinėmis medžiagomis, taip pat „darosi“ pinigus iš naujai atvykusių nuteistųjų, reikalaudami iš jų pinigų už taip vadinamą ramų, gerą gyvenimą pirmajame lokaliniame sektoriuje, – sakė R. Laško. – Vadovauti pirmajam lokaliniam sektoriui reiškė vadovauti visai zonai. Žinoma, kituose sektoriuose yra savos taisyklės, tačiau kaip pasakys pirmasis lokalinis, taip ir turi būti.“

Jo teigimu, perimti valdžią iš V. Grigaliūno, kurio valdymui pritarė ne tokie galingi nuteistieji D. Bugavičius ir Irmantas Naujokas, nebuvo sudėtinga – ne visi „bachūrai“ palaikė „kamorą“, todėl A. Kupčiūnas, A. Račkelis ir A. Obelienius aplink save suskubo vienyti kitus nuteistuosius.

Pravieniškių pataisos namai, „kamora“
© DELFI / Domantas Pipas
Pravieniškių pataisos namai, „kamora“

„Buvo dvi stovyklos, – sakė liudytojas. – V. Grigaliūnas nebuvo priskiriamas prie kokios nors Kauno grupuotės, jis tiesiog gyveno bandito, kaip ir aš, gyvenimą, bet jį mažai kas žinojo. D. Bugavičius buvo priskirtas prie grupuotės, o I. Naujoko irgi nelabai kas žinojo. Tuo metu aš, A. Račkelis ir A. Kupčiūnas jau buvome žinomi laisvėje, buvome pakankamai stiprūs, kad nuspręstume, kas gali vadovauti „kamorai“.

Iš pradžių pradėta kalbėti, kad V. Grigaliūnas nesilaiko taisyklių, daro „bespridielą“ ir daugiau negali gyventi „kamoroje“. Vieną dieną įvyko konfliktas su A. Račkeliu – kartą susitikome, kai Vidma (V. Grigaliūnas) su manimi pasisveikino, o su A. Račkeliu – ne. Dėl to A. Račkelis labai įsižeidė, aiškino, kad jis negali taip elgtis, bet kažkaip viskas išsisprendė, kai V. Grigaliūnas pasakė, jog būdamas „viršus“ gali atiduoti valdymą. Bet A. Račkelis pasakė, kad nereikia, viskas tvarkoje, ir atrodė, kad tuo viskas baigėsi. Bet nesibaigė – netrukus V. Grigaliūnas buvo sumuštas.“

Liudytojas prisiminė, kad V. Grigaliūnas buvo sumuštas, kai grįžo į gyvenamąsias patalpas iš ilgalaikio pasimatymo. „Su juo dar pakalbėjau, išgėriau arbatos, ir tada jis nuėjo ilsėtis, o aš – į parduotuvę apsipirkti, – teisme kalbėjo R. Laško. – Su manimi buvo A. Račkelis, D. Bugavičius ir kiti, o kai išėjau, įeinantys į parduotuvę pasakė, kad Vidmą „išvežė specu“. Negalėjau patikėti, bet A. Račkelis su A. Kupčiūnu pasakė, jog taip ir turėjo įvykti, nes šis nesilaikė taisyklių, buvo „bespridielnikas“, aiškino, jog jis neturėjo būti toje pozicijoje. Supratau, kad jie iš anksto žinojo, jog tai įvyks.“

Pasak R. Laško, bet kokį zonoje kylantį konfliktą sprendžia „kamoros vierchai“, tačiau šįkart viskas buvo kitaip: „Tai padarė kita stovykla, kuri norėjo perimti valdymą – A. Kupčiūnas ir A. Račkelis tuo metu turėjo didesnę atsvarą nei V. Grigaliūnas. Ne visada reikia būti „kamoroje“, kad suprastum, kas yra stipresnis. Ne tik statusu, bet ir fizine jėga.“

Staiga ištuštėjo kalinių „obščiakas“

R. Laško negalėjo pasakyti, kodėl reikėjo V. Grigaliūną sumušti, jei šis „kamoros“ valdymą sutiko atiduoti gera valia.

Po sumušimo V. Grigaliūnas buvo išvežtas į ligoninę, o vėliau – perkeltas į kitą zoną. Tuo metu „kamoroje“ likę D. Bugavičius ir I. Naujokas ilgai čia neužsibuvo.

„Tada visi rinko naująjį atsakingąjį – didelė dalis norėjo, kad būtent aš juo būčiau išrinktas, – pasakojo R. Laško. – Žinoma, dalis nuteistųjų palaikė D. Bugavičių, bet gerokai didesnė – mane, nes su visais gerai sutardavau, jei kas man nepatikdavo, sakydavau tiesiai šviesiai, kaip yra. Taip ir buvau išrinktas „kamoros“ atsakinguoju – norėjau padaryti, kad niekas nesipyktų, zonoje nevyktų muštynės ir pan. Dabar gailiuosi, kad sutikau būti „kamoros vierchu“, nes A. Kupčiūnas, A. Obelienius ir A. Račkelis manimi pasinaudojo – apie metus buvau formaliu „dvoikės kamoros vierchu“, spręsdavau su administracija gerbūvio reikalus, klausimus dėl patalpų remonto, inventoriaus pirkimo ir pan. Tačiau realiai visiems neteisėtiems reikalams, o būtent daugiausia prekybai narkotinėmis medžiagomis, jų patekimui į zoną, spręsdavo A. Kupčiūnas, A. Obelienius ir A. Račkelis.“

Jo teigimu, „kamoros vierchai“ tvarkė narkotikų prekybos reikalus, pagal tradicijas visi gauti pinigai turėjo eiti į bendrą „obščiaką“, tačiau realiai pinigai „ėjo jiems patiems“.

„Kai supratau, kad A. Kupčiūnas ir A. Račkelis norėjo užimti „kamorą“ vien dėl to, jog galėtų valdyti prekybą narkotikais ir iš naujai atvykusių kalinių prievartauti turtą, nutariau pasitraukti, bet prieš pat pasitraukimą 2013 m. kovą mane ir A. Kupčiūną užpuolė 8-10 asmenų ir sumušė – A. Obelieniaus „kamoroje“ tuo metu nebuvo, jis buvo išėjęs į pasimatymą, – sakė liudytojas. – Naktį, kai miegojau, pajutau, kad vyksta muštynės – viskas vyko taip greitai, kad buvo neįmanoma ką nors suprasti... Po šio užpuolimo A. Kupčiūnui buvo lūžusi koja, jį net į ligoninę išvežė.“

<span style="color: #ff007f;">Pravieniškių mafija</span><span style="color: #ff007f;">.</span> Išskirtinė „kamorai“ vadovavusio Kauno „bachūro“ išpažintis
© DELFI / Domantas Pipas

Pasak jo, po šio užpuolimo tuometinis pataisos namų vadovas Virginijus Ceslevičius pasikvietė abiejų stovyklų nuteistuosius ir liepė susitvarkyti vidinius reikalus.

Pagal nerašytas kalinių taisykles po šio užpuolimo turėjo būti perrinkta „kamoros“ valdžia, o nukentėjusieji išvežti į kitas įkalinimo įstaigas. Tačiau tai neįvyko – vėliau R. Laško iš kitų nuteistųjų sužinojo, kad už taisyklių sulaužymą esą pataisos namų administracijai galėjo būti duotas įspūdingo dydžio kyšis.

„Girdėjo kalbų, kad administracijai buvo sumokėta, jog mus užpuolę nuteistieji būtų išvežti į kitus pataisos namus, ir tai įvyko pirmą kartą visoje pataisos namų istorijoje, kad po „kamoros vierchų“ sumušimo tie patys sugrįžo į „kamorą“, – sakė R. Laško. – Po sumušimo praėjus dviem dienoms krepšinio aikštėje įvyko „schodniakas“ – kažkas paklausė, kiek pinigų yra „obščiake“, A. Obelienius pasakė, kad pinigai buvo paduoti administracijai, jog mes nebūtume išvežti. Dėl to daug buvo nepatenkintų. Šiame „schodniake“ pasakiau, kad daugiau nebūsiu atsakingasis, gyvensiu pagal griežtas taisykles – jeigu mane lies, atsakysiu už save, o ne už kokį nors kalinuką, kuris ateis ir pasakys, jog įvyko konfliktas su administracija.“

Kiek pinigų buvo „obščiake“, R. Laško nežino, tačiau neslepia girdėjęs, kad dešimtimis tūkstančių. „Bet kuris nuteistasis galėjo ateiti ir paklausti, kiek yra sukaupta pinigų, – sakė jis. – Iš esmės tai turėjau žinoti, bet į šiuos reikalus nesikišau, o visus pinigus kontroliavo A. Kupčiūnas ir A. Račkelis.“

Pasak buvusio „bachūro“, zonoje buvo du „obščiakai“ – vienas buvo bendras, į kurį kiekvienas į zoną atvykęs nuteistasis turėdavo susimokėti „atvykimo“ mokestį – apie 100 eurų. „Mokėti turėjo tik „bachūrai“, o „dūchai“ ir „gaidžiai“ nemokėdavo, šie pinigai buvo mokami laisvanoriškai, visi „bachūrai“ žinojo, kad reikia susimokėti šią pinigų sumą, – sakė R. Laško. – Šie pinigai buvo skirti paremti „dvoikės bachūrus“, kai šie patenka į drausmės būrį ar ligoninę, iš šių pinigų jie yra „šildomi“ – jiems perkamas maistas, vaistai ir pan.“

Buvo ir kitas „obščiakas“, į kurį suplaukdavo pinigai už prekybą narkotinėmis medžiagomis, telefonais, alkoholiu, vaistais, sporto papildais ir kitais uždraustais objektais. „Kai „kamoros vierchu“ buvo V. Grigaliūnas, „obščiake“ esanti suma būdavo žinoma visiems „bachūrams“, tačiau kai į „kamorą“ atėjo A. Kupčiūnas ir A. Obelienius, niekas be jų ir A. Račkelio, gal E. Palukaičio ir R. Purmalio, nebežinojo, kokios yra pinigų sąskaitos bei sumos sąskaitose“, – kalbėjo liudytojas.

Po sumušimo į „kamorą“ A. Kupčiūnas grįžo po kelių mėnesių – tą pačią dieną zonoje buvo sumušti trys nuteistieji, palaikę anksčiau „kamorai“ vadovavusį V. Grigaliūną ir jo parankinius. Vienas jų vėliau nuo patirtų sužalojimų mirė.

Liudytojo teigimu, vienas sužalotų nuteistųjų – Kęstutis V., kuris buvo sumuštas vien dėl to, kad nuo „bachūrų“ nuslėpė, jog prieš patekdamas į zoną laisvėje dirbo apsaugininku.

„Toks žmogus negali gyventi su „bachūrais“, – sakė R. Laško. – Kai gavau „Sodros“ popierius, patvirtinančius, kad jis dirbo apsaugininku, pasikviečiau Kęstutį V. ir paklausiau, kodėl nuslėpei šią informaciją – jis teisinosi, kad įsidarbino apsaugoje, jog galėtų įvykdyti nusikaltimą. Tačiau tam nebuvo pateisinimų – pasakiau, jog turės išeiti.“

Kęstutis V. neišsikėlė, o po kiek laiko su būrio draugais buvo sumuštas, be to, jam į užpakalį buvo įspirta morka. Po sumušimo vienas nukentėjusiųjų – Mindaugas M. dar buvo ir „apipiltas“, o tai reiškė, jog iš „bachūro“ pažemintas iki žemiausios „gaidžių“ kastos.

Tuo metu sunkiausiai sužalotas M. Janulis ilgą laiką praleido medikų žinioje, tačiau po metų mirė. Bet šis įvykis nė kiek nepakeitė gyvenimo Pravieniškėse – nuteistieji ir toliau vadovavo zonai, prekiavo narkotikais ir spręsdavo, kam lemta būti „bachūru“ ar jų vergu, iš naujai atvykusių nuteistųjų ir toliau buvo reikalaujama susimokėti už gyvenimą, o kai koks nors nieko bendro su kalėjimo subkultūra neturintis kalinys atsisakydavo susimokėti, turėdavo „stoti ant slidžių“.

<span style="color: #ff007f;">Pravieniškių mafija</span><span style="color: #ff007f;">.</span> Išskirtinė „kamorai“ vadovavusio Kauno „bachūro“ išpažintis
© DELFI / Domantas Pipas

„Tai reiškia, kad toks asmuo negali dienos metu būti 1-ojo lokalinio sektoriaus patalpose, turi būti tik lauke, nesvarbu, koks yra oras ar metų laikas, galėdavo būti žiema ir net minus trisdešimt laipsnių, toks asmuo tik vėlai vakare galėdavo grįžti eiti miegoti į savo brigadą ir anksti ryte atsikėlęs vėl turėjo eiti į lauką“, – R. Laško teigimu, kai kurie „naujokai“ taip „slidinėjo“ ir po kelis mėnesius, kol sutikdavo mokėti pinigus arba būdavo pažeminami, sumušami.

Kad „naujokai“ tapo „kamoros bachūrų“ aukomis, R. Laško teigimu, pataisos namų administracija neabejotinai žinojo – nematyti, kad nuteistieji „slidinėja“, buvo neįmanoma: „Pareigūnai tokį žmogų matydavo dažnai, jie turėjo viską žinoti, kas vyksta pataisos namuose – kai buvau nuteistųjų atsakinguoju, viską žinojau.“

Kalinys net prisipažino, kad ne kartą pareigūnams siūlė į sektorių nekelti nieko bendro su organizuotu nusikalstamumu neturinčių kalinių, nes iš karto bus aišku, jog šie taps „bachūrų“ aukomis ir turės šiems tarnauti: tvarkyti kambarius, gaminti maistą, plauti indus ir t.t. „Dalis žmonių net negalėjo su mumis gyventi, bet administracija, nors tai ir žinodavo, tačiau vis tiek juos atkeldavo – būdavo įkalinami net verslininkai, kurie nieko bendro su nusikalstamomis struktūromis neturėjo“, – pasakojo R. Laško.

Svarbiausia – turėti pinigų

Buvęs „kamoros vierchas“ teigė, kad A. Kupčiūnas zonoje buvo atsakingas ne tik už prekybą narkotikais, bet ir uždraustų daiktų patekimą į zoną.

„Narkotikus zonoje vartojo apie 90 proc. nuteistųjų“, – pažymėjo R. Laško, o už jų prekybą atsakingas A. Kupčiūnas su bendrais net juodąją buhalteriją vedė.

„Narkotikai dažniausiai buvo permetami iš laisvės – visi iš anksto žinojo, kada tai įvyks, – teisme pasakojo svarbus liudytojas. – Permestus narkotikus turėdavo paimti nuskriaustieji – jie ant tvoros užmesdavo čiužinį, tada perlipdavo per tvorą ir juos paėmę permesdavo jau į sektorių, o čia vergai nunešdavo arba tiesiai į „kamorą“, arba – į slėptuves. Anksčiau galėdavo ir kiti pasirūpinti narkotikų, bet prie A. Kupčiūno buvo įvesta kontrolė – „kamora“ uždraudė kitiems „įsivaryti“. Todėl juos reikėdavo pirkti – dozė kainavo 30 eurų.“

O narkotikais prekiavo vergai – jie neturėjo kito pasirinkimo. Nors su prekyba narkotikais R. Laško teigia buvęs nesusijęs, tačiau „kamoros vierchai“ jam kartais duodavo pinigų – gal iš pagarbos, gal iš draugystės A. Kupčiūnas per dvejus metus į R. Laško sąskaitą parduotuvėje buvo pervedęs apie 3 tūkst. eurų.

„Svarbiausia turėti pinigų, o už pinigus zonoje galima gauti absoliučiai visko, ko norisi“, – teigė buvęs nuteistasis, pažymėjęs, kad uždraustų daiktų nuteistiesiems parūpindavo ir įkalinimo įstaigoje dirbantys pareigūnai. O alkoholį nuteistieji dažniausiai ne „įsivarydavo“ iš laisvės, o pasigamindavo patys – savadarbiai gamybos aparatai taip pat būdavo pasigaminami.

„Alkoholis Pravieniškėse yra vartojamas nuolat“, – patikino nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas R. Laško.

Jis taip pat pasakojo, kad nuteistieji iš savo pinigų rūpinosi geresnėmis gyvenimo sąlygomis – už savo pinigus remontavosi patalpas, pirkdavo įvairius buities daiktus ir techniką. „A. Obelienius yra nupirkęs boilerius, tada pas mus šiltas vanduo atsirado“, – buvusio nuteistojo teigimu, pataisos namų vadovybei visiškai nerūpėjo, nei kaip, nei už ką gyvena nuteistieji.

Anot jo, A. Kupčiūnas zonoje tapo pinigų vergu – pagal vadinamąsias senas „poniatkes“ buvo įprasta, kad jei „vierchai žiūri lagerį“, kontroliuoja prekybą narkotinėmis medžiagomis ir uždirba iš to pinigus, tai pinigai yra visų „lagerio bachūrų“.

„Nei A. Kupčiūnas, nei A. Obelienius, nei A. Račkelis tokių „poniatkių“ nesilaikė ir norėjo uždirbti pinigus tik sau, o uždarbis siekė ne vieną dešimtį ar šimtą tūkstančių eurų“, – pabrėžė R. Laško. Jis teigė, kad su A. Kupčiūnu santykius nutraukė, kai į pataisos namus buvo uždarytas druskininkietis Einaras Vosylius.

„2015 metų pavasarį man paskambino iš laisvės pažįstamas ir pasakė, kad turi atvykti toks E. Vosylius, kurio tėvas, pravarde Pieštukas, buvo žinomas Druskininkuose – sutikau pasitikti šį nuteistąjį“, – liudytojo teigimu, netrukus zonoje kažkas paleido kalbas, kad jo tėvas yra turtingas. Tuo esą nutarė pasinaudoti A. Kupčiūnas – nutarė „nubilietuoti“ E. Vosylių, nors jį ir pasitiko R. Laško: pareikalavo sumokėti 10 tūkst. eurų.

Šiuos pinigus, R. Laško teigimu, E. Vosyliaus tėvas sumokėjo Kaune A. Kupčiūno žmonėms.

„Po šio įvykio aš pasakiau, kad jokių reikalų neturėsiu“, – teigė jis.

Nutraukęs ryšius su „kamoros“ vadovais R. Laško vėliau išėjo į laisvę ir nutarė atsisakyti kriminalinės praeities. Jeigu jis nebūtų sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga, šiandien sėdėtų prieš kitų „Pravieniškių mafijos“ byloje teisiamų kaltinamųjų - vyras prisipažino, kad kartu su jais darė nusikaltimus zonoje, taip pat ne kartą pasirūpino kvaišalų patekimu į zoną.

Dainiaus Sinkevičiaus knygos "Pravieniškių mafija" viršelis
© DELFI
Dainiaus Sinkevičiaus knygos "Pravieniškių mafija" viršelis

„Pravieniškių mafija“ – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys. Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.

Daugiau apie „Pravieniškių mafiją“ skaitykite tokio paties pavadinimo knygoje. Pasakodamas apie šiurpą keliančius įvykius pataisos namuose, autorius nevengia kritikos teisėsaugos pareigūnams, kurie metų metus nesugebėjo sutramdyti zonai vadovavusių nusikaltėlių, ir atskleidžia, kokį pragarą turi ištverti pirmą kartą už grotų patekę nuteistieji, ką jie išgyvena išėję į laisvę.

Knygą „Pravieniškių mafija“ galima įsigyti knygynuose, prekybos centruose ir internetu – knygynai ją siunčia ir į užsienį.


www.DELFI.lt
82