Vokietijos žygis į Rytus I-ojo pasaulinio karo metais ir jos pastangos įsigalėti Rytų Europoje vienas svarbiausių veiksnių prisidėjusių prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1918 m. Tiek pats Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas pasirašytas, tiek parengiamieji darbai jam vykdyti buvo atliekami būtent Vokietijos kariuomenei kontroliuojant padėtį Lietuvoje.

Todėl būtina apžvelgti tiek pačios Vokietijos okupacinę politiką užimtoje Lietuvoje, tiek vietos politikų pastabas išlaviruoti tarp okupacinės priespaudos ir tam tikros konjunktūrinės Vokietijos paramos Lietuvos valstybingumo siekiams. Todėl šiame straipsnyje norisi aptarti situaciją Lietuvoje nuo pat 1915 m. vasarą prasidėjusio Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į Lietuvą, iki paskutinių šių dalinių atsitraukimo, kuris įvyko tik 1919 m. pabaigoje, tai yra Lietuvai jau įtvirtinus savo valstybingumą.

Nepaisant to, kad legendinis Vokietijos imperijos kūrėjas Oto fon Bismarkas garsėjo savo legendiniu patarimu, kad Vokietija niekada neturinti kariauti dviem frontais. Jo nuomone, „geros politikos paslaptis – tai pirmiausia gera sutartis su Rusija“. Vis dėlto, Vokietijos vadovybė XX a. pradžioje jautėsi nuskriausta – jai atrodė, kad Anglija ir Prancūzija kontroliuoja visas kolonijas pasaulyje, o Rusija valdo Rytų Europą. Vadinasi, „vietos po saule“, trūksta būtent Vokietijai. Tai buvo bene pagrindinė motyvacija, kodėl Vokietija įsitraukė į karo veiksmus ir gal net per daug ambicingai, stojo į kovą abiejose pusėse.

Kaizerinės Vokietijos karo deklaracija, 1914 m. liepos 31 d.
© LT1918 archyvas

Vis dėlto, reikia pasakyti, kad prioritetinis frontas Pirmajame pasauliniame kare buvo Vakarų – Prancūzijoje ir kitur kovojo dvigubai daugiau vokiečių karių, nei buvusiose Rusijos imperijos teritorijose. Pradžioje Vokietijos kariuomenės strategai tikėjosi, kad su Rusija susidoros sąjungininkai, tokie kaip Austrija – Vengrija. Tačiau pastaroji mūšiuose parodė labai prastus rezultatus ir padėtį keisti buvo priversti vokiečių kariai.

1915 m. jų puolimas Rytų link palietė Lietuvos teritoriją. Svarbų vaidmenį čia vaidino Kauno tvirtovė. Rusijos vadovybė tikėjosi, kad ši moderni tvirtovė, viena didžiausių ir pati moderniausia visoje imperijoje, sugebės atlaikyti vokiečių puolimą. Šiuo atveju, jie buvo net labai neįžvalgūs – tiksliu smūgiu vokiečiai sugebėjo užimti devynių fortų dydžio tvirtovę, ginamą 60 000 karių įgulą vos per vienuoliką dienų ir netgi su mažesniu puolančių karių skaičiumi.

Atsitraukdama Rusijos kariuomenė elgėsi padrikai – generolai pykosi vienas su kitu, tačiau visur pravedė „išdegintos žemės“ taktiką. 1915 m. gegužės 1 d. vokiečių kariuomenė įžengė į Šiaulius ir paskaičiavo, kad 65 proc. miesto pastatų buvo suniokota. Netrukus vokiečiai ėmėsi teritorijos tvarkymo darbų – Lietuva turėjo tapti patogia kariuomenės užnugario stovyklos vieta, be to, buvo tikima, kad vienaip ar kitaip šis kraštas ilgam pateks į vokiečių įtaką.

Todėl karinė administracija sukūrė specialią sritį – Oberostą, kurioje atsidūrė ir Lietuva.

Oberosto (vok. Ober-Ost) – administracinio-teritorinio vieneto, sudaryto 1915 m. Vokietijos Rytų fronto kariuomenės okupuotose žemėse, žemėlapis
© LT1918 archyvas

Filosofas Zenonas Norkus, vokiečių Lietuvoje įvestą eksperimentinį Oberosto valdymą lygina su vėlesne sovietinės okupacijos padėtimi, duodamas suprasti, kad bolševikai mokėsi iš Oberosto kūrėjų. Oberostas buvo specifinis vien tuo, kad pati Vokietija Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno labai sunkiai – neveltui buvo įvestos maisto kortelės, griežta pasų sistema, įvairiausi mokesčiai.

Pastarųjų buvo daug ir nemažai jų, šiandienos skaitytojui atrodo arba kvaili arba žiaurūs. Buvo atiminėjama druska ir cukrus, nekalbant jau apie arklius. Tai galima pateisinti tuo, kad karas buvo labai nuostolingas ir badas prasidėjo net pačioje Vokietijoje. Tad nenuostabu, kad okupacinė administracija norėjo nulupti paskutinį kailį nuo okupuotų kraštų žmonių, kuriuos pagal visus blogiausius kolonijinės politikos standartus laikė beveik pusžmogiais. Vokiečiai taip stipriai išnaudojo tiek savo šalies, tiek užimtų šalių gyventojus, juos praktiškai apiplėšinėjo, kad Vokietijos pavyzdį savo ateities kūrimo koncepcijose 1917 m. nuolat vartojo ne kas kitas, o būsimas komunistinės revoliucijos lyderis Vladimiras Leninas.

Z. Norkus skaičiuodamas ekonominį krašto išnaudojimą lygina vokiečių okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais, su sovietų okupacija Josifo Stalino laikais (1944-1953 m.). Žinoma, skirtumas tas, kad vokiečių tikslas buvo tik ekonominis gyventojų nuskurdinimas, siekiant aprūpinti Vokietijos kariuomenę, tačiau jiems nebuvo aktualios represijos prieš gyventojus – jų kalinimas ir žudymas, kuris pasitaikydavo išimtiniais atvejais. Vokiečių tikslas buvo kitoks – jie buvo įsitikinę savo kultūriniu, ekonominiu ir technologiniu pranašumu, tad tikėjo, kad ilgoje perspektyvoje Lietuvos gyventojai, patys noriai maišysis su vokiečiais ir paprasčiausiai suvokietės. Tam buvo iškeliami pozityvūs Oberosto administracijos darbai Lietuvoje – per trumpą laiką milžiniškai išplėstas geležinkelių tinklas, kova su epideminėmis ligomis ir kiti darbai, kuriuos vokiečiai naudojo propagandai.

Išties požiūris buvo pragmatiškas – kiekvienas nužudytas žmogus perduos mažiau žaliavų Vokietijos karo mašinai, o aktyviai skatinant propagandą buvo tikima, kad jau šių žmonių vaikai, bent jau viešai kalbės vokiškai ir patys sieks, integruotis į vokišką gyvenimo būdą. Juk panaši politika Rytų Prūsijoje gyvenančių lietuvių atžvilgiu buvo davusi gerų rezultatų – daugybė naujų vokiečių atsirado čia nuo 1871 m., kai Vokietija buvo suvienyta...

Vokiečių požiūris į lietuvius ir Lietuvą

Kad vokiečių politikos strategai ir įgyvendintojai į lietuvius žiūrėjo pakankamai iš aukšto, gali parodyti ir keli pavyzdžiai. Vienas iš pačių aktualiausių šiuo atveju yra pats Vokietijos kariuomenės Rytuose štabo viršininkas ir vienas talentingiausių generolų Pirmajame pasauliniame kare Maksas Hofmanas dar 1917 m. rugpjūčio 15 d. politinius lietuvių veikėjus palygino su savo dukterim Liza, įgeldamas, kad Lizai penkeri.

Svarbiausias žmogus, nuo kurio priklausė Lietuvos ir kitų prie Vokietijos prijungtų teritorijų Rytų Europoje likimas buvo Liudendorfas, kuris minėjo, kad Kaune gyvenanti tokia tautų maišalynė, kad jie niekuomet nesukurtų unikalios kultūros, o be vokiečių priežūros, beregint papultų į lenkų įtaką. Tokios nuotaikos nebuvo retenybė ir buvo būdingos, ne tik tarp vadovybės, bet ir tarp paprastų kareivių. Vokiečiams krito į akis, kad lietuviai valstiečiai gyveno trobose su gyvuliais, vietiniai atrodė visai nesidomintys savo trobesių išore, vaikšto basi, o ir šiaip viskas jiems čia atsiduodavo bene viduramžiais. E. Liudendorfo aplinkos žmonės net lygindavo su Rytprūsiuose gyvenančiais lietuviais, mėgdami pasigirti, kad tie yra daug tvarkingesni, o ir laisvesni žmonės, nei buvę Rusijos imperijos valdiniai. Vokiečių administracijos požiūris buvo iš esmės kolonijinis.

Apskritai lietuviai buvo suprantami kaip atsilikusios Azijos dalis, tačiau, kitaip nei rusai, jie atrodė kultūriškai orientuoti į Vokietiją, taigi į Europą. Vokiečiai tikėjosi juos dėl to perauklėti, bet suprato, kad tam reikės daug laiko. Antai 1917 m. spalį aukšti pareigūnai tarėsi, kad Lietuva negali būti prijungta prie Vokietijos, nes tokiu atveju lietuviai turės rinkimų teisę, o tam pasak Oberosto vadų – jie dar nėra pasiruošę8. Vokiečių spauda lygindama Oberosto žemes, taigi ir Lietuvą su pačia Vokietija, dažnai minėdavo kad ji yra atsilikusi mažiausiai šimtu metų. Tačiau, aštriausiai pasirodė vienas iš Berlyno atvykęs korespondentas, kurio nuomone, lietuviai ne itin pažengė į priekį... nuo Kryžiuočių ordino laikų.

Vokiečių pastatytas vienas didžiausių tuo metu pasaulyje buvusių tiltų Lyduvėnuose (1916–1918 m.)
© LT1918 archyvas


Lietuvių požiūris į vokiečius ir Vokietiją

Svarbu pažvelgti kaip padėtį vertino ir patys lietuviai. 1918 m. kovą iš Rusijos su slapta misija grįžo karininkas Kazys Škirpa, puoselėjęs planus kurti lietuvių karinius dalinius. Iš arti stebėjęs visus bolševikų revoliucijos žiaurumus Škirpa buvo labai nustebęs, kai pamatė, kad Lietuvoje žmonės tikisi kone išlaisvinimo iš žiaurios vokiečių okupacijos:

„Kai kurie jų vis dar svajojo susilaukti pagalbos iš Rusijos, kurią jie vaizdavosi sau esant neribotų laisvių šalimi, po to, kai tos didelės valstybės tironas – Caras, per šimtus metų engęs rusų ir kitas tautas, tapo nuo sosto nusodintas. Jie neturėjo supratimo, kad tos laisvės, rusų revoliucijos suteiktos, privedė pačią Rusiją prie anarchijos, bado ir pražūties“.

Greitai Škirpa suprato, kodėl situacija tokia niūri – jo nuomone vokiečiai jautėsi nugalėtojais, žiūrėjo į vietinius gyventojus iš aukšto, lyg į savo vergus, su kuriais galima daryti, ką nori. Tačiau jau kurdamas Lietuvos karines pajėgas šis karininkas parodė ir savo drąsą, bei ūmų būdą – o vienam vokiečiui kariui, atsisakiusiam duoti jam, kaip karininkui, pagarbą net pagrasino bizūnu ir visaip iškoneveikė liūdininkų akivaizdoje.

Nemažai Lietuvos kultūros veikėjų buvo pripratę prie carinės Rusijos, kurioje gimė ir augo, tikėjo, kad 1917 m. revoliucija padarys Rusiją demokratine ir leis laisviau kvėpuoti mažosioms tautoms. Tuo tarpu į vokiečių interesus buvo žiūrima su baime, bijota germanizacijos. Tokiomis nuostatomis išsiskyrė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė <...>, Kauno miesto muziejaus direktorius Tadas Daugirdas <...> ir nemažai kitų. Tačiau Lietuvos Taryboje nusistovėjo mintis, kad noromis, nenoromis reikia siekti tam tikrų kompromisų su vokiečiais. Tą nuomonę argumentavo įtakingi Tarybos nariai Petras Klimas <...>, Jokūbas Šernas <...>, o ir pats pirmininkas Antanas Smetona <...>.

Tiesa, Taryboje buvo ir kairiųjų politikų grupė, kuriai faktiškai vadovavo Jonas Vileišis. Jis buvo neseniai kalintas vokiečių ir net išvežtas darbams į Vokietiją, tad iš ten grįžęs į Lietuvą, pastariesiems simpatijų nepuoselėjo ir skatino vengti šiltesnių pareiškimų Vokietijos atžvilgiu.

Po Vasario 16-osios – Lietuva jau nepriklausoma, bet ar laisva?

Nors suprasdami sunkią Lietuvos gyventojų būklę okupacijos metu, turime pripažinti, kad Oberostas buvo naudingas kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, kadangi turėjo tvirtą geografinę - administracinę sanklodą palyginti su Rusijos imperija, kurios gubernijų ribos visai nepriminė besikūriančios valstybės. 1918 m. net ir paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, faktiškai šalyje tebeviešpatavo Vokietijos kariuomenė ir Oberosto tvarka buvo neginčytina. Tebeviešpatavo gausūs ekonominiai ir administraciniai suvaržymai.

Vokietijos kariai žiūri nuo Gedimino bokšto
© LT1918 archyvas

Tačiau politiniame elite atsirado bandymų. Antai 1918 m. balandį K. Škirpa kreipėsi į Lietuvos Tarybą siūlydamas prašyti vokiečių leisti sukurti oficialius karinius dalinius skirtus kovui su nusikalstamumu ir tikėtinu bolševikų veržimusi į Lietuvą, tačiau Taryba nesutiko sutikti su šiuo planu, manydami, kad jis per ankstyvas, o gal vokiečių bus ir nesuprastas.

Reikia sutikti, kad siekdami savo interesų, vokiečiai kai kada padėdavo Lietuvai. Jau minėtas M. Hofmanas, nors Lietuvos Tarybos politine išmintimi nepasitikėjo, o Vilnių buvo linkęs atiduoti Lenkijai, 1918 m. vasarą ėmė keisti poziciją – dienoraščiuose jis mini, kad verta spausti Vatikaną tikintis lenkų tautybės vyskupą Vilniuje pakeisti lietuviu, nes šis bus palankesnis mažai Lietuvai, o ne didelei Lenkijai, kuri pavojingesnė pačiai Vokietijai. Dar įdomesnė buvo jo pozicija metų pabaigoje – M. Hofmanas, gailėjosi, kad vietiniai gyventojai gali patekti bolševikų priespaudon, tačiau minėjo, kad nebegali sulaikyti savo karių, kurie tiesiog trokšta kuo greičiau baigti karą ir grįžti namo į Vokietiją.

Reikia prisiminti, kad Lietuvos kariuomenės kūrimąsis dar buvo tik pradinėje stadijoje, tačiau Kompjeno paliaubų metu, Vokietija įsipareigojo Vakarų šalims palaikyti tvarką Rytų Europoje ir neleisti jos užimti bolševikams.

Šioje vietoje reikėtų paminėti ir dar vieną dėmenį – tai vokiečius samdinius, kurie liko kovoje kovoti prieš bolševizmą ir už pinigus ėjo į Lietuvos kariuomenės gretas. Nemažai istorikų ir amžininkų teigia, kad jei ne šie daliniai, Lietuvos nepriklausomybės kovos, galėjo būti ir pralaimėtos. Ypač daug samdinių atvyko iš Saksonijos žemės. Samdiniai paprastai buvo Rytų fronte patirtį įgiję vokiečių kariai nekentę tiek Rusijoje, tiek tuomet ir pačioje Vokietijoje stipriai plitusio komunizmo ir bolševikų, ginklu žadėjusių visame pasaulyje įdiegti pasaulinę revoliuciją. Todėl jie už palyginti nedidelius pinigus stojo į besikuriančių tautinių valstybių karines pajėgas ir taip panaudodavo savo patirtį, norėdami atremti pasaulinei revoliucijai pasiruošusias bolševikų armijas.

1919 m. Vokietija, nors pralaimėjusi karą, vis dėlto, norėjo išlaikyti įtaką Rytų Europoje. Dėl šios priežasties, net kamuojama didelio ekonominio išsekimo ji paskyrė Lietuvai nemažą paskolą – 130 milijonų markių. Paskola buvo skirta siekiant pririšti Lietuvą prie Vokietijos. Tas ne visai pavyko, nes Lietuvos politikai sugebėjo išsireikalauti skolos nurašymą kaip kompensaciją už kaizerinės okupacijos metu vykdytas rekvizicijas. Žinant, kad tuo metu Lietuva ūkiškai labai stipriai priklausė nuo Vokietijos, tokia politikų drąsa ir sugebėjimai palieka gerą įspūdį.

Žinoma, Vokietija į tai atsižvelgė tik siekdama ir toliau išlaikyti įtaką, net ir nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Tai iš esmės ir įvyko, net po to, kai 1919 m. pabaigoje paskutiniai vokiečių kariuomenės daliniai kirto Lietuvos sieną, palikdama lietuviams patiems ginti savo valstybę. Vokietija, bent iki tol, kol pati sustiprėjo, leido Lietuvai egzistuoti kaip nepriklausomai valstybei, o 1923 m., net nesipriešino, kad ši prisijungtų Klaipėdos kraštą, žinoma, tikėdama, kad sustiprėjusi lengviau jį atsiims iš mažos Lietuvos, nei kurios didesnės valstybės.

Reziumuojant svarbu suprasti, kad Vokietija, siekdama gerokai globalesnio tikslo – siekimo tapti dominuojančia jėga kontinentinėje Europoje, nebuvo nusiteikusi suteikti Lietuvai jokio savarankiškumo. Tačiau, Vokietijos pergalė rytinėje Europos dalyje ir jos pralaimėjimas vakarinėje buvo naudingiausias Lietuvai – nes aptramdė jos apetitą, bet kartu prisidėjo prie Rusijos imperijos, 120 metų valdžiusios Lietuvą nuo 1795 m. susilpninimo, kas leido Lietuvai kuriam laikui išsivaduoti iš jos įtakos. Lietuvos politiniai veikėjai, nors ir piktinosi vokiečių priespauda, sugebėjo išnaudoti ją ir ateities tikslams.

Verta prisiminti, kad 1918 m. vasario 16 d. Lietuva dar buvo pilnai kontroliuojama Vokietijos, tad Nepriklausomybės Aktui paskelbti ir ruoštis kovoti dėl jo įgyvendimo galėjo tik pakankamai brandūs žmonės. Kaizerinės Vokietijos generolas M. Hofmanas, nors buvo genialus karo vadas, politiškai apsiriko laikydamas Lietuvos Tarybos politinę brandą savo penkerių metų dukters lygio. Lietuvos Taryba išnaudojo istorinį šansą ir parodė, kad lietuvių tauta yra subrendusi savo valstybei.


DELFI LT1918
8