Lietuvos atgimimo pradžią žymėjusio 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto pasirašymas buvo sutiktas tyliai. Netikėtas Tarybos narių žingsnis suerzino okupacinę valdžią, kuri nė neketino leisti paskleisti žinios apie istorinės reikšmės nutarimą. Savotiškam Lietuvos Tarybos viešųjų ryšių specialistui Petrui Klimui teko nusivilti – jo parengtus straipsnius be skrupulų atmesdavo kruopšti cenzūra.

Dėl „nutrūktgalviškų“ tekstų rašymo P. Klimą barė net ir savi – Jurgis Šaulys ir kiti Tarybos dešinieji. Situacija vis labiau aštrėjo: valdininkas Kiugleris iškoneveikė „bolševikų fantazuotojų“ lietuvių politinius sumanymus, o patį P. Klimą išvadino įžūliu begėdžiu, dėstančiu nesveikam asmeniui būdingas mintis. „Šit tau ir nepriklausomybė vokiečių globoje!“, – anuomet galvojo P. Klimas, dėl savo principingumo sulaukęs grasinimų karo lauko teismu ir tremtimi į Vokietiją sunkiems fiziniams darbams.

Lietuvoje leidžiami laikraščiai buvo priversti ignoruoti Nepriklausomybės akto pasirašymo faktą, tačiau užsienyje, visų pirma Vokietijoje, žinia pasklido gana greitai. Akto „kontrabandos“ per pasienį istorija apaugusi įvairiomis legendomis. Aišku tiek, kad pagrindine didžiosios naujienos išviešinimo „kaltininke“ tapo dvarininkaitė Jadvyga Chodakauskaitė, slapta perdavusi deklaracijos tekstą patikimam vokiečių karo žurnalistui, neatsilaikiusiam prieš jaunos panelės žavesį. Vokiečio pastangomis žinia apie Tarybos sprendimą pasiekė imperinei Vokietijos politikai nepalankių laikraščių redakcijas.

Lietuva po 1918 m. vasario 16 d.: netikėlių tautos mitas ir kitos vokiečių pinklės
© Archyvas

Ryžtinga vasario 16 d. deklaracija įrodė, kad Lietuvos Tarybos nariai nėra „vokiečių pastumdėliai“. Nelegalios proklamacijos ir iš lūpų į lūpas sklindanti žinia apie Tarybos ryžtą kėlė jos prestižą liaudies akyse. Lietuvos gyventojams vis rečiau kilo politinės sąmonės nebuvimą ne kartą atskleidęs klausimas, kurį iš vieno ūkininko prieš šimtmetį išgirdo ir signataras, kunigas Justinas Staugaitis: „Kada, tėveli, tas ruselis sugrįš?“ Galimybė turėti lietuvišką valdžią daugeliui paprastų Lietuvos artojų nebeatrodė visiškai miglota.

Apdumtiems okupacinės valdžios pareigūnams beliko griebtis atsakomųjų veiksmų. Manyta, kad laisvos, be Vokietijos globos egzistuojančios Lietuvos idėją galima sukompromituoti klasikiniu būdu – įrodant, kad vietiniai gyventojai yra beformė, neraštinga, inteligentijos neturinti tamsi masė, kuri ne tik nesugebėtų susitvarkyti savo kieme, bet ir tokiu „neatsakingu“ elgesiu keltų grėsmę krašto žmonių gerovei.

Kaip atsvara šiam tariamai niūriam scenarijui vokiečių valdomoje žiniasklaidoje imta skleisti mintis apie „artimą“ Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimą, kuris neva garantuotų Lietuvos ūkio klestėjimą ir ekonomikos atsigavimą, o iš tiesų reikštų visišką vietinių išteklių pajungimą Vokietijos reikmėms ir Lietuvos germanizaciją.

Lietuva po 1918 m. vasario 16 d.: netikėlių tautos mitas ir kitos vokiečių pinklės
© Archyvas

Šiuo planu susižavėjo keli Lietuvos vokiečiai. Dvigubus žaidimus žaidęs Daudžgirių dvaro savininkas baronas Frydrichas von der Roppas, kiek anksčiau padėjęs Lietuvos Tarybai užmegzti ryšius su įtakingais Vokietijos veikėjais, dabar tapo uoliu Tarybos kritiku ir pareiškė, kad dalis jos narių (kairieji) yra „užsikrėtę Rusijos revoliucija“. Kitas vokietis, iš Panevėžio apylinkių kilęs dvarininkas Erichas Kaizerlingas susirašinėjime su Vokietijos pareigūnais stengėsi pabrėžti lietuvių provincialumą, Lietuvos miestų ir miestelių nelietuvišką sandarą, tačiau negailėjo pagyrų lietuviškai žemei – tai būsianti puiki dirva vokiečių kolonizacijai ir įvairių išteklių gavybai! Sklido kalbos, kad Šiaulių apskrities okupacinė valdžia vietiniams propagandistams agitaciniais tikslais netgi parūpino retai anuometinėje Lietuvoje matytą naujovę – automobilį.

Tarybos nariai suvokė, kad pralaužti okupacinės valdžios pastatytą informacinę sieną gali padėti svarus Vokietijos parlamento (Reichstago) narių žodis. Juozo Gabrio ir saujelės kitų Vakarų Europoje gyvenusių lietuvių pastangomis pavyko užmegzti draugiškus santykius su įtakingais Vokietijos politikais. Vienas iš jų – Katalikų centro partijos lyderis Matthias Erzbergeris – 1918-ųjų pavasarį tapo itin svarbiu Lietuvos klausimo sprendėju.

Šis politikas Reichstage nuolat kritikavo vokiečių okupacinės valdžios Lietuvoje poelgius, vadindamas juos „klaidų legionu“, ragino pakeisti karinę valdžią į civilinę, o dar 1917 m. pažadėjo, kad lietuviai ateityje turės „nepriklausomą karalystę“. Nenuostabu, kad imperinei tradicijai ištikimas Vokietijos generolas Maxas Hoffmannas dienoraštyje paliko iškalbingą įrašą: „Erzbergeris darosi pavojingas“.

Kovo mėnesį Lietuvos Tarybos nariai vėl sėdo už įtampos kupinų diskusijų stalo. Nuomonių skirtumai niekur nedingo: kairieji su Steponu Kairiu priešakyje kaltino dešiniuosius – Antano Smetonos stovyklą – oportunizmu, gėdingu pataikavimu Lietuvą „į purvą murkdančiui“, su Vokietija saistančiui gruodžio 11 d. aktui, kurį Stanislovas Narutavičius be užuolankų įvardijo „laisvės iliuzija“. Tuo metu Vladas Mironas tvirtino, kad politika – tai galimybių menas. Jis tikėjo, kad reikia elgtis nuosaikiau ir netampyti liūto už ūsų: „Su Vokietija mes gal būsime surištomis kojomis, bet turėsime liuosas rankas“.

Visiems buvo aišku, kad reikia siųsti Tarybos narių delegaciją į Berlyną, kur būtų galima susitikti su kancleriu ir užsitikrinti Reichstago narių palankumą. Tačiau Lietuvą valdantys vokiečių kariškiai dar ilgai neleido Tarybos nariams išvykti į užsienį. Vokietijos pajėgos sėkmingai įsitvirtino Estijoje, išstūmė bolševikus iš Minsko, Mogiliovo bei kitų Gudijos žemių ir pasirašė su jais taikos sutartį, tad okupantai apie nuolaidas pavergtoms tautoms nė negalvojo. Ilgai lauktas Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas buvo paskelbtas 1918 m. kovo 23 d., tačiau kaizerio Vilhelmo II pasirašytame akte nebuvo net užsiminta apie vasario 16 d. nutarimą – valdančiųjų Reicho sluoksnių mintyse Lietuva ilgainiui turėjo tapti gruodžio 11 d. aktu užprogramuotu Vokietijos satelitu, galingų lėlininkų valdoma marionete.

Tarybos izoliavimas ir jos įvaizdžio griovimas tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo tiesiausias kelias į Lietuvos sujungimą su viena iš Vokietijos žemių – Saksonija arba Prūsija, įperšant „Lietuvos vainiką“ savo dieviškumu kone įtikėjusiam šešiasdešimtmečiui Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II arba vos dvidešimt keturių metų tesulaukusiam Saksonijos princui Frydrichui Christianui. Bijant didėjančios Lietuvos aneksijos grėsmės, A. Smetonos diriguojamas Lietuvos Tarybos prezidiumas vis dažniau ėmė veikti savavališkai, nerasdamas ar net neieškodamas kompromiso su S. Kairio grupe.

Lietuva po 1918 m. vasario 16 d.: netikėlių tautos mitas ir kitos vokiečių pinklės
© Archyvas

Sudėtingų santykių su vokiečiais akivaizdoje Tarybos nariams norėjosi daugiau aiškumo, kurį, kaip ir Reichstago narių paramą, galėjo užtikrinti autoritetingo, Vakarų pasaulyje pripažinto monarcho išrinkimas. Prasidėjo būsimojo Lietuvos karaliaus paieškos.
Lošimas dėl Lietuvos ateities įgavo pagreitį, o P. Klimas ir jo bendražygiai puikiai suprato svarbą nelikti pasyviais bręstančių įvykių stebėtojais: „Reikia įsirėžus toliau kovoti. O kaip tik toji kova dar priešais!“


DELFI LT1918
6