1918-ųjų vasarą Lietuvos Taryba pasitiko neramiai. Vokietija ir toliau neketino leisti grupelei Vilniuje susispietusių inteligentų perimti Lietuvos vairą. Kaizeris Vilhelmas II manė, kad lietuvius reikia laikyti „ant ilgo pavadžio“, o įtakingoji vokiečių karinė vadovybė buvo įsitikinusi, kad pavadys turi būti kuo trumpesnis.

Lietuviai užtarimo galėjo tikėtis tik iš nuosaikių Vokietijos parlamento narių. Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo reikalauti į Berlyną vargais negalais išvykę delegatai buvo maitinami tuščiais pažadais, todėl Antanas Smetona ir jo vedamas Tarybos Prezidiumas ryžosi dar vienam nevienareikšmiškai vertintam žingsniui – Lietuvos karalystės idėjos įgyvendinimui.

Lietuvos monarchijos projektas: karaliaus kandidatų sąraše nuo Ispanijos karo aviacijos aso iki veidmainio vietinio didiko
© wikipedia
Lietuvos Tarybos Prezidiumas (1918 m.). Iš kairės sėdi: A. Smetona (pirmininkas), J. Staugaitis (antrasis vicepirmininkas), stovi: J. Šernas (sekretorius), J. Šaulys (pirmasis vicepirmininkas)

Daugelis Lietuvos šviesuolių prieš šimtmetį manė, kad autoritetingas monarchas efektyviau valdys iš sunkios nelaisvės pančių išsivadavusią valstybę, nei tai darytų tarpusavio rietenose skęstantys, menkai išprususios liaudies rinkti nepatyrę parlamentarai. Lietuvos valstybės architektai tikėjo, kad iš garsios karališkosios dinastijos kilęs aristokratas, tapęs Lietuvos valdovu, tarptautinių santykių arenoje gerokai sustiprintų Lietuvos pozicijas, o ir vokiečiai nebedrįstų ignoruoti lietuvių siekių.

Karaliaus paieškų sūkuryje atsidūrė įtakingas pažintis Šveicarijoje mezgęs teisininkas, literatūros istorikas Juozas Gabrys-Paršaitis. Šio neoficialaus lietuvių diplomato būstą Lozanoje amžininkai ironiškai vadindavo „karalių pasamdymo biuru“. Nors Lietuva prieš šimtą metų tebuvo mažai kam girdėtas Europos pakraštys, pretendentų užsidėti Lietuvos karūną netrūko. Kas buvo tie žmonės?

1918 m. pavasarį propagandinėje vokiečių spaudoje pasipylė svarstymai apie Lietuvos sosto suteikimą pačiam Vokietijos imperatoriui Vilhelmui II. Gabaus, tačiau irzliu ir isterišku charakteriu pasižymėjusio prūso, nekentusio netgi savo motinos, išrinkimas būtų reiškęs Lietuvos prijungimą prie Prūsijos. Atmetus protestanto Vilhelmo II kandidatūrą kaip netinkamą kraštui, kuriame vyrauja katalikybė, vokiečiai suskubo piršti kitą Trojos arklį.

Lietuvos monarchijos projektas: karaliaus kandidatų sąraše nuo Ispanijos karo aviacijos aso iki veidmainio vietinio didiko
© wikipedia
Vokietijos imperatorius Vilhelmas II

Tai Vetinų dinastijos atstovas, katalikiškos Saksonijos valdovų šeimos atžala Frydrichas Christianas – aukščiausiais ordinais apdovanotas kariškis, Maltos ordino riteris, kuriam pirmasis karininko laipsnis buvo suteiktas sulaukus vos dešimties metų.

Lietuvos monarchijos projektas: karaliaus kandidatų sąraše nuo Ispanijos karo aviacijos aso iki veidmainio vietinio didiko
© Almanach de Gotha
Saksonijos karaliaus sūnus Frydrichas Christianas

Iš Vokietijos kylantis spaudimas skatino lietuvius patiems pasirūpinti Lietuvos Nepriklausomybei grėsmės nekeliančio monarcho paieška.

Vienas iš realiausių kandidatų, ne kartą susitikęs su Šveicarijos lietuvių veikėjais, buvo Ispanijos

Alfonso XIII pusbrolis, infantas (princas) Alfonsas, kilęs iš Europoje puikiai žinomos Burbonų dinastijos. Tai buvo aukštas, liesas, malonios išvaizdos, kilnaus būdo žmogus. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Georgas von Boninas Reichskancleriui tvirtino, kad ispanui itin rūpi Lietuvos klausimas. Jis pasisakė už neutralaus, su Vokietijos monarchų šeima giminystės ryšiais nesusijusio Lietuvos valdovo išrinkimą.

Lietuvos monarchijos projektas: karaliaus kandidatų sąraše nuo Ispanijos karo aviacijos aso iki veidmainio vietinio didiko
© wikipedia
Ispanijos princas Alfonsas

Kilmingam ispanui netrūko gabumų – jis iki šiol laikomas vienu iš Ispanijos karo aviacijos pradininkų. Vėliau, pilietinio karo metais, Ispanijos diktatorius Fransiskas Frankas pakėlė doną Alfonsą į brigados generolus ir paskyrė karinių oro pajėgų vadu. Jo žmona, trijų sūnų motina princesė Beatričė buvo žymiosios karalienės Viktorijos anūkė, todėl šią karališkąją porą pasirinkusi Lietuva galėjo tikėtis Jungtinės Karalystės palankumo.

Princą Renė iš Parmos Burbonų dinastijos į Lietuvos karaliaus sostą net kelis kartus siūlė Austrijos imperatorienės dvaras, tačiau J. Gabrys manė, kad šis kavalerijos karininkas Lietuvai nėra tinkamas. Tiesa, jaunajam princui netrūko drąsos. Dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, Renė norėjo kariauti už Prancūziją ir įsiplieskus Antrajam pasauliniam karui, tačiau nebuvo priimtas į kariuomenę. Išvykęs į Suomiją, kuri Žiemos kare turėjo atremti Raudonąją armiją, savanoriu įstojo į Suomijos maršalo Manerheimo vadovaujamas pajėgas. Šį kartą jam buvo patikėtos ne kovinės, o diplomatinės užduotys – princas Renė turėjo užtikrinti Prancūzijos ir Italijos paramą Suomijai.

Lietuvos monarchijos projektas: karaliaus kandidatų sąraše nuo Ispanijos karo aviacijos aso iki veidmainio vietinio didiko
© wikipedia

Dar vienas kandidatas – minėtojo Renė brolis Feliksas. Negavęs Lietuvos karūnos, princas Feliksas vedė Liuksemburgo didžiąją kunigaikštytę Šarlotę ir tapo šios nykštukinės šalies valdovu. Prabangiai gyventi įpratęs didikas garsėjo švaistūnišku gyvenimo būdu. Liuksemburgo visuomenės akiračiuose sklido legendos, esą apsilankymus kazino mėgęs monarchas azartiniuose žaidimuose prarado apie 800 hektarų jo žmonai priklausiusio Griunevaldo miško.

Lietuvos monarchijos projektas: karaliaus kandidatų sąraše nuo Ispanijos karo aviacijos aso iki veidmainio vietinio didiko
© Brigitte Gastel Ancestry
Princas Feliksas iš Parmos Burbonų dinastijos

Galimybe tapti Lietuvos valdovais domėjosi ne tik Vakarų Europos aristokratija, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų palikuonys. Nesvyžiaus dvaro savininkas kunigaikštis Albertas Radvila tikino laikąs save lietuviu ir netgi priekaištavo dėl to, kad istorinė Radvilų tėvonija – Nesvyžius – 1917 m. Lietuvių informacinio biuro sudarytame etnografinės Lietuvos žemėlapyje palikta už Lietuvos ribų. Deja, paaiškėjo, kad šis didikas žaidžia dvigubus žaidimus. Grįžęs į gimtinę, jis siūlėsi tapti ir Baltarusijos karaliumi, o vėliau savo politinę veiklą nukreipė į Lenkiją, palaikė ryšius su maršalu Juzefu Pilsudskiu ir savo rūmuose organizavo jo susitikimą su lenkų aristokratais.

Lietuvos monarchijos projektas: karaliaus kandidatų sąraše nuo Ispanijos karo aviacijos aso iki veidmainio vietinio didiko
© Narodowe Archiwum Cyfrowe
Kunigaikštis Albertas Radvila sėdi prie jo valdose, Nesvyžiuje, sumedžiotų kurtinių

Ateitį su Lietuva norėjo susieti ir kitas žymios giminės atstovas – Andruškovkos dvaro Ukrainoje savininkas grafas Mykolas Tiškevičius. Lietuviai į jį žvelgė kaip į galimybę įgyti stiprų ramstį, kurio autoritetas ir ryšiai su stambiais Lietuvos žemvaldžiais, draugiški santykiai su aukštais Vokietijos pareigūnais bei solidus piniginis kapitalas praverstų Lietuvos valstybei. Atrodo, kad ir pats grafas nesipurtė nuo minties įsijungti į Lietuvos kūrimo darbus. Jis svarstė apie žemių įsigijimą Lietuvoje ir užmezgė tamprius ryšius su Šveicarijos lietuviais, tačiau galop išvyko į Lenkiją ir savo dienas baigė Gniezne.

Realius sprendimus priiminėjo ne Šveicarijoje rezidavę lietuviai, o Vilniuje įsikūrusi Lietuvos Taryba, kuri į aktyvią J. Gabrio diplomatinę veiklą žvelgė įtariai. A. Smetona ir jam palanki delegatų dauguma nenorėjo paleisti iš rankų itin svarbios kortos – įtakingo Vokietijos parlamentaro, Centro partijos įkūrėjo Matthias Erzbergerio palankumo. Lietuvą Reichstage užtaręs politikas įnirtingai siūlė savo kandidatą į Lietuvos sostą. Nenuostabu, kad tai buvo M. Erzbergerio kraštietis, Monake gimęs, tačiau Viurtembergo grafų kraujo turintis Wilhelmas von Urachas. M. Erzbergeris jį gyrė kaip dorą kataliką, darbštų ir išsilavinusį žmogų, patyrusį generolą, turintį užtektinai atžalų, garantuojančių sosto paveldėtojų tęstinumą.

Lietuvos monarchijos projektas: karaliaus kandidatų sąraše nuo Ispanijos karo aviacijos aso iki veidmainio vietinio didiko
© wikipedia
Viurtermbergo grafas, Uracho kunigaikštis Wilhelmas – išrinktasis Lietuvos karalius Mindaugas II

J. Gabrys-Paršaitis nepritarė W. Uracho kandidatūrai – mat jo įvaizdis Europos kilmingųjų akyse esą jau buvo sugadintas. W. Urachas nesėkmingai siekė Monako sosto, o vėliau jam nepavyko tapti kitos mažos valstybės – Albanijos – karaliumi. Du kartus „išbrokuotas“ neaiškios kilmės princas, anot J. Gabrio, atrodė kaip labai silpnas kandidatas į Lietuvos sostą. Be to, karo metu jis vadovavo Vokietijos kariuomenės brigadai, Vakarų fronte kovojusiai su prancūzais, tad tikėtis šios tautos palankumo pasirinktam karaliui nebuvo prasmės.

Nepaisydamas nepritarimo balsų, A. Smetona ėmė veikti. Tarybos Prezidiumas, kurį Jonas Vileišis kaltino „darbu slapčiomis“ ir negebėjimu sutelkti narius, pasirūpino, kad 1918 m. birželį W. Urachui būtų įteiktas viduramžių karaliaus rinkimo tvarką primenantis „pacta conventa“ – pasižadėjimų rinkinys, su kuriuo Urachas sutiko be jokių pretenzijų. Pagal projektą Lietuva turėjo tapti nuosaikia konstitucine monarchija, kurioje karalius savo veiksmus derintų su tautos atstovybe (Taryba bei Seimu), sudaryta iš 15 asmenų, bei Ministrų kabinetu. Prisibijota užsieniečių įtakos, tad svarbi pasižadėjimų dalis susieta su įsipareigojimu oficialia karaliaus rūmų kalba laikyti lietuvių kalbą, o Uracho atžalas išleisti mokytis į užsienį tik tuomet, kai jie baigs lietuviškas mokyklas.

1918 m. liepos 11 d. susirinkusių Tarybos narių diskusija nebuvo ilga – tebuvo likęs formalus balsavimas. Kilęs ginčas dar kartą išryškino gilėjančią prarają tarp Tarybos kairiųjų ir dešiniųjų. A. Smetonos vadovaujama 13 delegatų dauguma priėmė nutarimą dėl Lietuvos valstybės paskelbimo paveldima konstitucine monarchija ir Viurtembergo grafo Wilhelmo von Uracho išrinkimo Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Monarchijos kritikas Petras Klimas pavadino tokį Tarybos žingsnį revoliuciniu ir peržengiančiu turimus įgaliojimus. Jis ir dar keturi delegatai buvo įsitikinę, kad išrinkti aukščiausius valstybės pareigūnus gali tik sušauktas Steigiamasis Seimas.

Žinia apie skandalingą lietuvių nutarimą per J. Gabrį ir kitus „diplomatus“ netrukus pasiekė Vakarų Europos politikų ausis. Nesuderintu „vienos lietuvių bendrijos“ sprendimu nepatenkinti vokiečiai išsyk pareikalavo spaudoje išplatinti pareiškimą, smerkiantį W. Uracho išrinkimą karaliumi kaip neteisėtą. Atsisakius tai padaryti, grasinta sustabdyti pagrindinio lietuviško laikraščio „Lietuvos aidas“ leidybą. W. Uracho pakvietimas tapti Lietuvos karaliumi buvo akivaizdus savarankiškos Lietuvos Tarybos, simboliškai persivadinusios į Lietuvos Valstybės Tarybą, politinės veiklos rezultatas. Nepaisant to, šiam sprendimui nepritarė ne tik dalis Lietuvos inteligentų, bet ir užsienio lietuviai.

Pirmasis pasaulinis karas sugriovė senųjų Europos monarchijų sistemą. Tad tų pačių 1918 m. mėn. lapkričio 2 d., kuomet pralaimėjimo kare palaužti vokiečiai Lietuvai leido formuoti Vyriausybę ir nebedarė formalių kliūčių W. Urachui atvykti į Vilnių, Lietuvos Taryba atsisakė W. Uracho paslaugų. Viurtembergo grafas jau mokėsi tarti lietuviškus žodžius, tačiau suprato dinamiškai kintančią politinę situaciją ir dar kartą įrodė savo politinį taktą, pareikšdamas, kad linki Lietuvai sėkmės ir neturi jokių pretenzijų dėl sosto, į kurį atsisėsti jam taip ir neteko.


DELFI LT1918
1