Šimtmečio metus – 1918-uosius, labai gražiai reziumuoja lapkričio 23 d., kai buvo įkurta Lietuvos kariuomenė ir, be abejo, gruodžio 29 d. įsakymas „Į Lietuvos piliečius“, kuriuo gyventojai buvo pakviesti ginklu apginti savo naujai susikūrusią valstybę. Pažvelkime giliau į Lietuvos savigynos organizavimo pradžią ir tam svarbius aspektus.

1918 m. spalio 5 d. naujasis Vokietijos kancleris princas Maksas fon Badenas, paskelbė, kad jis sutinka su istorine JAV prezidento Vudrau Vilsono „14 punktų deklaracija“ ir yra nusiteikęs Vokietijos okupuotose teritorijose leisti kurtis tautinėms valstybėms. Iš dalies fon Badenas taip bandė sustabdyti imperijos byrėjimą, tačiau jo pareiškimas turėjo rezonansinę galią ir buvo svarbus.

Jau lapkričio 11 d. savo Nepriklausomybę paskelbė Lenkija, o po savaitės – Latvija. Tuo tarpu Lietuva turėjo atlikti savo darbus, kad jos anksčiau paskelbta nepriklausomybė neliktų tik tuščia deklaracija. Todėl tuo laiku darbą pradėjo pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, kurios priešakyje atsistojo kontraversiška, bet charizmatiška asmenybė – istorikas Augustinas Voldemaras. Jo Vyriausybei reikia padėkoti už lapkričio 23 d. įstatymą, kurį minime kaip Lietuvos kariuomenės pradžią.

Visgi tenka pripažinti, kad nors buvo talentingas mokslininkas, didelio įžvalgumo 1918 m. pabaigos geopolitiniuose raidos procesuose pirmasis Lietuvos Vyriausybės vadovas neparodė. Jam atrodė, kad realios agresijos Lietuva artimiausiu metu nepatirs ir šaliai užteks mažos kariuomenės labiau policinės funkcijoms vykdyti. Voldemaras tikėjosi, kad padėtį Europoje nulems Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusi Antantės koalicija, kuri suvaldys ginkluotų konfliktų grėsmes. Šios viltys pasirodė nepagrįstos. Viena pirmų aiškių grėsmių buvo iš Rytų.

Krašto apsaugos ministro Voldemaro dešiniąja ranka buvo generolas Kiprijonas Kondratavičius. Nors nuoširdžiai nekentė bolševikų, jis pirmiausia buvo carinės Rusijos patriotas, Rusijos pilietiniame kare palaikęs „baltųjų“ stovyklą. Lietuva jam buvo tik vienas iš šio karo etapų – stabdyti bolševizmą, čia, be abejo, reikėjo, tačiau tolesnis Lietuvos likimas ne itin domino pirmąjį krašto apsaugos viceministrą...

Panaši buvo daugelio rusų karininkų, kuriuos noriai kvietė į talką Voldemaras, pozicija. Tuo buvo pasipiktinęs ne vienas lietuvis karininkas. Vincas Grigaliūnas – Glovackis apie Kondratavičių atsiliepė taip: „Jis sakėsi esąs baltgudys, bet iš tikrųjų buvo šimtą nuošimčių juodašimtis kacapas.“ Šiuos žodžius Grigaliūnas – Glovackis pagrindė teiginiu, kad net kariuomenės štabe Kondratavičius reikalavo versti įstatymus rusų kalba, nes lietuvių kalbą, kurios nemokėjo, jis laikė viso labo „mužikų kalba“.

Lietuva prieš 100 m.: besikurianti kariuomenė, pirma akistata su bolševizmu ir pažadinta tautos valia
© nuotr. LCVA
Karininkas Vincas Grigaliūnas – Glovackis, apie 1918-1924 m.

Kitokį nusiteikimą demonstravo jauni, bet ambicingi lietuviai karininkai kaip pavyzdžiui tautinius dalinius Rusijos kariuomenės sudėtyje kūręs Kazys Škirpa, pirmasis užsirašęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Šiandien kontraversiškai vertinamas dėl veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, Škirpa suvaidino nedviprasmišką vaidmenį kuriantis Lietuvos kariuomenei.

Škirpai atrodė, kad tėvynės ginimo iniciatyva priklauso tiems, kam ji išties brangi, o rusų karininkai, tegul ir turi patirties, Lietuvos likimu yra mažai suinteresuoti. Jis svarstė, o kas jei vardan sėkmės prieš bolševizmą, jie dalį ar visą Lietuvos atiduos didesnei valstybei – Lenkijai arba Vokietijai? Juk šios turi didesnes galimybes kažką priešpastatyti bolševikams...

Tokio mintys nebuvo iš piršto laužtos. Civilizuotoje Europoje buvo nemažai žmonių, siūliusių telkti jėgas ir kartu smogti anticivilizaciniam bolševikų judėjimui. Vienas garsiausių, o gal tiksliau, vėliau išgarsėjusių žmonių su tokia nuomone, buvo tuometinis Didžiosios Britanijos vyriausybės narys Vinstonas Čerčilis, kurio nuomone, siekiant nušluoti bolševizmą nuo žemės paviršiaus, tinka, bet kokios priemonės, net cheminis ginklas. Tiesa, Čerčilio siekio kariauti su Sovietų Rusija neparėmė jo paties vyriausybė.

Lietuva prieš 100 m.: besikurianti kariuomenė, pirma akistata su bolševizmu ir pažadinta tautos valia
© nuotr. Vikipedija
Vinstonas Čerčilis, 1918 m.

Stiprios valios buvo daugiau besikuriančioje Lenkijoje, kuri norėjo atkurti savo valstybę pagal Abiejų Tautų Respublikos dar 1772 m. turėtą teritoriją, todėl Rusiją matė kaip geopolitinę priešininkę. Lietuvos interesas su lenkais turėjo labai aiškų susikirtimą, nes nauja, tautiniais pagrindais kuriama Lenkija, aiškiai norėjo dominuoti visoje buvusio Abiejų tautų respublikos teritorijoje, o lietuviams, kaip ir baltarusiams, ukrainiečiams, žydams bei latviams galėjo būti numanomas tautinių mažumų likimas. Kitas galimas atramos taškas buvo karą pralaiminti Vokietija, tačiau jos kariuomenė vis dar buvo Lietuvoje.

Lygiagrečiai šiems procesams egzistavo iniciatyva krašto gynybą organizuoti kartu su baltarusiais. Būtent todėl dalis kariuomenės buvo komplektuojama Kaune, kur jai turėjo vadovauti Pirmojo pasaulinio karo patirties turėjęs pulkininkas Pranas Liatukas, o kita dalis, kurią sudarė daugiausiai baltarusių tautybės žmonės, tuomet vadinami baltgudžiais, buvo komplektuojama Gardine. Čia jai turėjo vadovauti pulkininkas Michailas Lavrentjevas. Taigi 1918 m. pabaigoje lietuvių ir baltarusių tautinės aspiracijos dar dažnai buvo matomos drauge. Itin aktyvus čia buvo ir baltarusių tautinis veikėjas pulkininkas Konstantinas Jezavita, savo pozicijas dažnai derinęs ir su lietuviais, stengęsis, kad į kuriamos valstybės sudėtį būtų įtraukti ir žydai.

1918 m. gruodžio mėn. pradžioje vyko buvusios Gardino gubernijos baltarusių suvažiavimas, kuriame iškelta mintis jungtis prie Lietuvos. Lietuvos valdžia džiugiai sutiko pagausėjimą iš baltarusių pusės. Gal tai lėmė istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prisiminimas, o gal ir tai, kad baltarusiai, kaip ir lietuviai nenorėjo nei išlikti Rusijos, nei tapti atsikuriančios Lenkijos dalimi. Kita vertus, dalis lietuvių karininkų kritikavo ir planus pritraukti baltarusius. Tuo tarpu lapkričio 28 – gruodžio 2 d. vykusių Lietuvos Tarybos posėdžių metu, premjeras Voldemaras, nepasitikėdamas lietuvių jėgomis apsiginti, nervingai kalbėjo:

Minske yra gudų organizacija. Jeigu ji neatsilaikytų, tai trauktųsi iki Vilniaus. Čia ir kitos tautos liečiamos. Savo jėgomis mes neilgai tegalėsime gintis. Vokiečiais daug remtis negalime. Rūpinamasi įeiti į kontaktą su Santarve. Tuo rūpinasi mūsų pasiuntiniai. Vokiečiai sutinka. Gal jie ir patys susilauks Santarvės kariuomenės.“.

Lietuva prieš 100 m.: besikurianti kariuomenė, pirma akistata su bolševizmu ir pažadinta tautos valia
© nuotr. LCVA
Augustinas Voldemaras

Voldemaras buvo teisus tuo atveju, kad gruodžio 10 d. Raudonoji armija išties užėmė Minską ir judėjo toliau. Lietuvių karininkų priekaištus premjerui parėmė ir Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16-osios akto signataras Aleksandras Stulginskis. Jam buvo nesuvokiama, kodėl kai kuriose kariuomenės daliniuose, pavyzdžiui aviacijoje, dominuoja rusų karininkai, kurie svajoja prisidėti prie baltųjų judėjimo ir įtraukti Lietuvą į Rusijos pilietinį karą. Voldemaras Stulginskiui atkirto, kad lietuvių specialistų nėra, o lenkais jis nepasitiki, nes jų tikslas bus atkurti didingą Lenkiją, kurioje lietuvių kultūriniam savarankiškumui nebus vietos.

Todėl jis orientuojasi į gudus, žydus, ar net vokiečius, ypatingai Prūsijos lietuvius, tarnavusius Vokietijos kariuomenėje. Voldemaras savo tikslą sukurti tokią daugiatautinę kariuomenę grindė grynu praktiniu reikalavimu, patyrusių lietuvių karininkų trūkumu. Juk katalikai lietuviai Rusijos imperijos kariuomenėje buvo diskriminuojami ir negalėjo užimti aukštų postų. Stulginskis nenusileido, jis bijojo, kad atsitraukdami vokiečiai į Vilnių įleis lenkus, kurie esą, daug geriau organizuoti ir beregint išstums lietuvių pozicijas iš Vilniaus. Šiuo atveju itin įdomias mintis pareiškė Vasario 16-osios akto signataras Jonas Vileišis. Jo nuomone – „Kariuomenė turi būti valstybinė. Tautiški pulkai neapgins Vilniaus“. Įdomi ir pakankamai logiška Vileišio įžvalga dėl pasipriešinimo bolševizmui: „Bijote bolševizmo? Stokite ant tikro demokratizmo pamatų – nieko nereikės bijoti“.

Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona, dar visai neseniai siūlęs per Vokietiją Lietuvai sugrįžti į Europą, dabar buvo atsargesnis ir net sakėsi, kad vokiečių reikia bijoti labiau nei bolševikų. Šiuo atveju, pirmininko nuomonė jau buvo išimtis. Patys vokiečiai buvo pakeitę strategiją Lietuvos atžvilgiu. Vokiečių generolas Hofmanas palaikė idėją, kad Vilniaus vyskupu taptų lietuvis, o ne lenkas. Kai tai padaryti atsisakė Vasario 16-osios akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys, kadaise ir įteikęs aktą Hofmanui į rankas, ši vieta gruodžio 1 d. atiteko Jurgiui Matulaičiui, vėliau Katalikų bažnyčios paskelbtam palaimintuoju už bandymą sutaikyti Vilniuje lietuvius ir lenkus. Tai buvo svarbus ženklas, kad Lietuva galinti išlaikyti Vilnių. Čia karą pralaimėjusios, bet vis dėlto, aiškios regioninės galybės – Vokietijos parama, buvo reikalinga.

Tuo pat metu lietuviai karininkai neapsikentė Kondratavičiaus ir nusprendė panaikinti karinius laipsnius. Šis metodas, priminęs bolševikų naudotus, nebuvo populiarus, tačiau taip buvo sumažinta rusų karininkų, linkusių remtis aukštesne hierarchine padėtimi, įtaka. Žinoma, Kondratavičius pažiūrėjo į lietuvius, kaip į potencialius bolševikų rėmėjus, todėl iš jo pusės vyko dar didesnis užsidarymas ir nenoras klausytis. Netrukus lietuviai karininkai ėmė neklausyti rusiškų komandų, o vadui įėjus, net nebeatsistodavo.

Kol Lietuvos kariuomenėje virė chaosas, Vilniuje organizavosi dvi kitos galingos jėgos. Užupio g. 5 susibūrė Lenkijos „legionų“ štabas, tikėjęsis, kad Vilnius greitai taps Lenkijos dalimi, o Varnų g. 5 būrėsi bolševikų štabas, kuriam Vilnius buvo tik viena pirmųjų stotelių į Vakarus, laukiant europinės, o vėliau ir pasaulinės revoliucijos... Čia ateinančios Raudonosios armijos jau lūkuriavo vietiniai rėmėjai – dažnai visai nenusimanantys kaip realybėje atrodo bolševizmas, bet tikintys utopiniais pažadais apie šviesų rytojų. Nerami situacija Vilniuje – rusų belaisvių ir grįžimo namo laukiančių vokiečių plėšikavimai rodė poreikį kariuomenei taip pat ginti eilinį Lietuvos gyventoją.

Kraštą kontroliavę vokiečiai jau nebuvo pajėgūs stabdyti Lietuvos kariuomenės organizavimosi, tačiau kartu buvo linkę leistis į derybas su ką tik užgimusia Lenkijos valstybe. Vokietija bijojo, kad stipri Lenkija pateiks jai savo sąskaitų, todėl planavo Lietuvą panaudoti ir kaip galimų mainų objektą. Lietuvos politikams čia reikėjo gudriai laviruoti.

Situacija buvo labai kebli. Kalbėdamasis su vokiečiais Kondratavičius išsidavė, kad Lietuvos karinės pajėgos nesudaro nei 500 kovai pilnai parengtų vyrų. Škirpa, kartu su būsimu architektu, o tuomet karininku Vytautu Landsbergiu – Žemkalniu nuvyko pas Lietuvos Tarybos narį, Vasario 16-osios akto signatarą Petrą Klimą ir bandė tartis ką daryti kritiniu atveju. Situacija prastėjo sparčiai – gruodį pirmi bolševikų kariai pradėjo žengti į Lietuvos teritoriją. Premjeras Voldemaras desperatiškai siuntinėjo notas į įvairias Europos šalis prašydamas pagalbos. Artėjant Raudonajai armijai, dalis lietuvių kariuomenės atsitraukė į Alytų, o baltarusiai į Gardiną. Vilniuje pagausėjo agituojančių apie jau tuoj pat ateisiantį „šviesų rytojų“. Nepaisant šios situacijos premjeras Voldemaras išvyko į Vokietiją derėtis dėl paskolos Lietuvai.

Lietuvoje likę karininkai, nusiteikę su ginklu ginti tėvynę, o jei reikės kovoje ir žūti, linko manyti, kad išvykdamas premjeras vengia atsakomybės. Todėl netrukus kilo krizė, kuri išvertė iš posto ir premjerą Voldemarą ir jo dešiniąją ranką – krašto apsaugos viceministrą Kondratavičių. Karininkai ėmėsi ieškoti naujo žmogaus, kuris sutelktų tautą, atsidūrusią pavojaus akivaizdoje. Priežastis tam buvo daugiau nei apgailėtina. Gruodžio 22 d., likęs be savo pagrindinio politinio stogo Voldemaro, išsigando ir kariuomenei faktiškai vadovavęs Kondratavičius. Jis karius pasiuntė į Kauną, o pačią krašto apsaugos ministeriją į Gardiną, o susirinkti visiems liepė 1919 m. sausio 6 d., taigi – po dviejų savaičių... Tačiau įvykiai rutuliojuosi daug sparčiau už šiuos planus.

Karininkų toks elgesys buvo palaikytas, jei ne atviru sabotažu, tai bent gėdingu bailumu ir Kondratavičiaus dienos Lietuvos kariuomenės priešakyje tapo suskaičiuotos. Iš tiesų, buvusiose Gardino gubernijos žemėse gyventojus patraukti galėjo tik tam tikros federacinės idėjos, o lietuviško tautiškumo skatinimas, savaime aišku, negalėjo būti priimtinas tiems, kas savęs nelaikė etniniais lietuviais. Tačiau tai nepateisina Kondratavičiaus veiksmų, nes jis pernelyg linko ignoruoti pačių etninių lietuvių orientacijas. Patriotiškai nusiteikę Lietuvos karininkai pripažino, kad reikėjo rasti kompromisą tarp lietuvių ir tautinių mažumų. Tokiu kompromisu tapo ką tik iš Rusijos grįžęs Mykolas Sleževičius. Nors jis buvo lietuvis patriotas, tačiau buvo priimtinas baltarusiams ir žydams. Sklandė legendos, kad 1905 m. Odesoje vykstant pogromui prieš žydus, tenykštei lietuvių bendruomenei vadovavęs Sleževičius, net stojęs į žydų pusę ir bandęs kovoti kartu su jais.

Lietuva prieš 100 m.: besikurianti kariuomenė, pirma akistata su bolševizmu ir pažadinta tautos valia
© nuotr. Vikipedija
Mykolas Šleževičius

Sleževičius 1918 m. gruodžio 23 d. Lietuvos tarybos posėdžio metu pakvietė visus laikytis rimties ir paskelbė, kad norėtų koalicinės vyriausybės nuo visų politinių jėgų. Jo blaivi, bet ryžtinga kalba išsiskyrė visame emocijų kupiname to meto kontekste, tad netrukus karininkai pradėjo šūksniais palaikyti Sleževičių. Tą pačią dieną, likusių Lietuvos Tarybos narių, tarp jų ir pusvalandį diktatoriumi pabuvusio Šilingo, Sleževičius buvo paskirtas Vyriausiuoju karo vadu. Nei prieš tai, nei po to Lietuvoje tokios pareigybės nebuvo, tačiau visai netrukus jis atsisakė tokio pretenzingo rango ir tapo antruoju Lietuvos premjeru bei suformavo naują vyriausybę. Sleževičius iškart ėmėsi darbo, neformaliai patariamas Škirpos, kuriuo pasitikėjo, jis skubiai iš kariuomenės atleido Kondratavičių, o krašto apsaugos ministru vietoj iš esmės šių pareigų vis tiek nesugebančio eiti premjero Voldemaro paskyrė pulkininką Mykolą Vėlykį. Nuspręsta šalinti iš kariuomenės štabo visus baltagvardiečius ir pakeisti juos karininkais lietuviais. Beveik iš karto nuspręsta plačiai šaukti ir savanorius.

Lietuva prieš 100 m.: besikurianti kariuomenė, pirma akistata su bolševizmu ir pažadinta tautos valia
© nuotr. epaveldas.lt
Antrojo Lietuvos ministro pirmininko – Mykolo Sleževičiaus – 1918 m. gruodžio 27 d. atsišaukimas į Lietuvos piliečius, raginantis ginklu ginti tėvynę. Laikraščio „Lietuvos aidas“ fragmentas.

Milžiniškos svarbos turėjo jo parengtas gruodžio 29 d. atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“, kuriame visi Lietuvos piliečiai, nepaisant etninių, religinių, socialinių ir pasaulėžiūrinių skirtumų, buvo pakviesti stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, o tie, kas negali to padaryti, aktyviai prisidėti prie Lietuvos gynybos. Laikas atėjo – nepriklausomybės kovos turėjo prasidėti. Tačiau, pagaliau, stoti į tėvynės gynybą buvo pakviesta visa Lietuva, kuri per ateinančius metus apgynė savo teisę į nepriklausomybę.

Lietuva prieš 100 m.: besikurianti kariuomenė, pirma akistata su bolševizmu ir pažadinta tautos valia
© nuotr. LT1918
Lietuvos nepriklausomybės kovos, 1919-1920 m.

DELFI LT1918
14