Nors Stasio Krasausko pavardė šiandien gal ir nėra plačiai žinoma, šis lietuvis buvo tikra septintojo dešimtmečio legenda. Jam sekėsi, atrodo, viskas, ko ėmėsi: buvo puikus plaukikas, vandensvydžio rinktinės kapitonas, nepamirštamas dailininkas, populiariausias SSRS ir už jos ribų sovietmečio Lietuvos grafikas, turėjęs puikų balsą ir stebinęs aktoriniais gebėjimais.

Nagrinėjantys S. Krasausko gyvenimą yra juokavę, kad prie šio lietuvio lopšio, greičiausiai, meldėsi mūzos. Gamtos dosniai apdovanotas kūrėjas ilgai negalėjo apsispręsti, kuriuo profesiniu keliu jam sukti, gyveno gana bohemiškai ir mirė nesulaukęs nė 50-ies. Vis dėlto jis paliko ryškų pėdsaką mūsų šalies meno istorijoje – iliustravo knygas, o atrodė, kad visą epochą.

Tėvus atstojo senelis: išmokė mylėti gamtą ir plaukimą

S. Krasauskas gimė 1929 m. gegužės 29 dieną Kaune. Tėvų, kalbėdamas apie save, jis neminėdavo. Žinoma, kad šeima kartu gyveno tik kelerius metus, vėliau jų keliai išsiskyrė. Berniukas glaudėsi tai pas tėtį, tai pas mamą, kol neapsikentęs tokio anūko likimo auginti jį nusprendė senelis Leonas.

Panašu, būtent senelis S. Krasauskui tapo tikru autoritetu. Vaikas daug laiko leisdavo miškuose, čia pamilo gamtą, ėmė pažinti augalus, skirti paukščių balsus, žvėrių pėdsakus. Senelis stengėsi, kad jo anūkas stiprus būtų ne tik siela, bet ir kūnu – jis skyrė daug laiko berniuko fiziniam lavinimui, vos šešerių jį išmokė ir plaukti. Tiesa, gana savitu būdu – apjuosdavo virvę aplink pilvą ir liepdavo pačiam kapanotis Nemune. Nors tai gali atrodyti išties barbariškai, S. Krasauskui vanduo labai patiko, Nemune jis praleisdavo daug laiko.

Vėliau S. Krasauskas persikėlė gyventi į kaimą, ten dirbo įvairius ūkio darbus, tačiau visuomet ilgėjosi Kauno ir didžiosios jo upės. Tik pasitaikius progai, čia grįžo, ėmė mokytis suaugusiųjų mokykloje ir įsidarbino apipavidalintoju.

„Kaune po karo, kai aš buvau vienas kaip pirštas ir iš pradžių teko pavargti ir pabadauti, dažnai bėgdavau prie Nemuno. Šokdavau į vandenį ir plaukdavau… Ir maždaug ties viduriu upės, kai jau pradėdavau ramiau alsuoti, įtraukdavau pilnus plaučius oro, nerdavau į patį dugną, atsiguldavau ant smėlio ir upė nešdavo mane... Ir jausdavausi laimingas“, – knygoje „Dramatiškos biografijos“ cituojamas S. Krasausko atsiminimas.

Plaukimą pamėgęs jaunuolis netrukus ėmė garsėti įvairiais triukais – esą mėgdavo paslapčia prinerti prie atokiau besimaudančių merginų, pakutenti joms padus ir išnėręs per pagarbų atstumą kartu stebėtis: „Kas čia vandenyje plaukioja?“. Į ežerą jis esą yra šokęs ir bėgdamas nuo agresyvaus šuns – taip nuo jo apsigynęs.

Mo muziejaus nuotr.
Mo muziejaus nuotr.

Išsiskyrė tarzaniška figūra ir užsispyrimu: pasiekė 28-is rekordus

Ir nors plaukimas galėjo likti tik hobiu, užsispyrusį ir puikių fizinių duomenų jaunuolį, beplaukiojantį tarp kitų vaikų, pastebėjo treneris Raimondas Bagdonavičius. S. Krasauskas greitai perprato, ko iš jo norima, ėmėsi mokytis naujų plaukimo technikų ir jau 1946-aisiais Klaipėdoje surengtame 1-ajame po karo Lietuvos plaukimo čempionate pasiekė aukštų rezultatų.

„Sportinėje arenoje S. Krasauskas sušvito 1946 m. Klaipėdos jachtklubo įrengtame 50 m. atvirame baseine, kur buvo vykdomas I-as pokario metų Lietuvos plaukimo čempionatas. Tarzaniška figūra išsiskyręs jaunuolis iš karto teikė vilčių sėkmingam sportiniam keliui. Ir išties, jau 1948 m. sąjunginėse profsąjungų plaukimo varžybose, 400 m krūtine (buvo ir tokia disciplina), Stasys iškovojo III vietą. Tai buvo labai netikėta visiems varžovams, kadangi plaukikas atvykęs iš respublikos, kurioje nėra žiemos baseinų, galėtų varžytis dėl aukščiausių apdovanojimų“, – Lietuvos plaukimo federacijai yra pasakojęs S. Krasausko sportinių dienų draugas Vladas Kupstys.

Iš tiesų, aptariamu metu Lietuvoje nebuvo jokio profesionalaus baseino, tad plaukikai galėdavo treniruotis vos kelis mėnesius per metus. S. Krasauskas į vandenį šokdavo dar ankstyvą pavasarį ir iš jo išlipdavo kone paskutinis, įpusėjus rudeniui. Yra užfiksuotas prisiminimas, esą kai Lietuvoje buvo pastatytas pirmasis uždaras baseinas, jo inžinierius tik šyptelėjo, kad nėra plaukiko, kuris sugebėtų vos 9 laipsnių temperatūros vandenyje keturis kartus jį perplaukti. S. Krasauskas, pasakojama, tuomet ne tik nuplaukė 50 metrų, bet ir atliko posūkį bei ramiai išlipo iš vandens – jis buvo užsigrūdinęs it ruonis, o ir itin užsispyręs. Pavyzdžiui, kartą, norėdamas įrodyti savo universalumą, Lietuvos čempionate jis dalyvavo visiškai skirtingose rungtyse: plaukimo krūtine, nugara, delfinu ir šonu, estafete, ir laimėjo net aštuoniose jų.

„1949 m. Lietuvos čempionate S. Krasauskas laimi 8 nugalėtojo medalius įvairiuose nuotoliuose tuo įrodydamas savo visapusiškumą. Jam paklūsta 28 Lietuvos respublikos rekordai“, – prisimena V. Kupstys.

Stasys Krasauskas / Lietuvos plaukimo federacijos nuotr.
Stasys Krasauskas / Lietuvos plaukimo federacijos nuotr.

Sportą iškeitė į meną

1948-aisias S. Krasauskas įstojo į Kūno kultūros institutą. Nors sportuoti jam labai sekėsi – domino ne tik plaukimas, bet ir vandensvydis (S. Krasauskas tapo Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonu), šuoliai į vandenį, dalyvaudavo jis ir tinklinio bei krepšinio varžybose, panašu, širdis galiausiai ėmė šauktis kažko naujo.

Po maždaug metų nuo studijų pradžios, pasakojama, S. Krasauskas susipažino su būsimais žymiais architektais broliais Nasvyčiais, tuo metu jie jau studijavo Vilniaus dailės institute. Manoma, kad būtent jie, pamatę S. Krasausko piešinius, šaržus ir grafikos darbus, pasėjo jam mintį sukti meno link.

1952-aisiais S. Krasauskas nusprendė mesti mokslus Kūno kultūros institute ir ėmė svarstyti, kokį gyvenimo kelią jam toliau rinktis. Traukė ne tik dailė, bet ir dainavimas. Nors į Vilniaus dailės instituto direktorių plaukikas kreipėsi tik spalį, kai stojamieji egzaminai jau buvo seniai pasibaigę, jam buvo padaryta išimtis. Jei iš pradžių kurso draugai dar traukė naujoką per dantį, manydami, kad tokia išlyga jam pritaikyta, nes visais laikais švietimo įstaigoms trūkdavo gerų sportininkų, darbų kokybe ir originalu jiems greitai teko vytis S. Krasauską.

„Menininkui būdinga visa tai, kas būdinga kiekvienam žmogui: jis moka šypsotis, juoktis, jam būna linksma, kartais jis būna nusiteikęs labai svajingai, kartais liūdnas... Ir visos žmogiškos savybės turi persiduoti ir dailininkui. Todėl man kartais juokingai skamba, kai sako: štai – jis lyrikas, jis – dramatikas, epikas ar humoristas. Jei jis moka ir juoktis, ir šypsotis, ir mąstyti, ir judėti, tai taip ir turėtų būti. Kai jam linksma, jis daro linksmus dalykus, kai susimąstęs – mąslius“, – savo karjeros posūkio nesureikšmino pats S. Krasauskas.

Sužavėjo romantizmu, grožiu ir harmonija

Būtent tada jis ėmė pažinti ir bohemišką gyvenimo būdą. Studijoje kurso draugai praleisdavo daug laiko, čia gimdavo daug kūrybos darbų, vykdavo aštrios diskusijos, o dėstytojai pamena girdėdavę ir sodrų S. Krasausko dainavimą.

Dar pirmame studijų kurse S. Krasauskas ėmė spausdinti savo darbus viešai. Nors mėgdavo iliustruoti grožinius kūrinius, buvo vertinamas ir kaip karikatūristas. Jau vaikystėje jis neatsisakydavo nupiešti šaržus draugams, vėliau taip pat visur nešiodavosi sąsiuvinį eskizams.

Mo muziejaus nuotr.
Mo muziejaus nuotr.

Savo diplominio darbo tema S. Krasauskas pasirinko Juozo Tumo-Vaižganto kūrinį „Dėdės ir dėdienės“, nusprendė jį iliustruoti. Dailininkas visus vertintojus sužavėjo romantizmu – tai buvo nematytas reiškinys Lietuvos grafikos istorijoje.

„Satyrą, siaubą ar grubią ekspresiją S. Krasausko grafikoje ilgainiui nustelbia klasikinio grožio ir harmonijos ilgesys. Svarbiausia ir neretai vienintelė raiškos priemonė daugelyje kūrinių – tai plona, tiksli, griežta linija, linoleumo ir medžio raižiniuose – balta juodame fone. Dailininkas vengė eksperimentuoti su grafikos spauda, technika jam buvo lyg disciplinuojantis veiksnys, ir ilgainiui labiausiai pamėgo autocinkografiją, gerai tinkančią preciziškam piešiniui dauginti. Grafiką jis vadino juodos ir baltos kova, visa jo kūryba – nespalvota ir, anot jo paties ir amžininkų, – mąsli. Pagrindinis jos motyvas – žmogaus kūnas ir judesys. Dailios, proporcingos ir energingos nuogos figūros, kurių dekoratyvi stilizacija neturi nieko bendra su folkloro primityvumu, čia įvaizdina abstrakčias sąvokas ir poetines metaforas, modernaus pasaulio žmogų paverčia galingu ir belaikiu, jaunystę ir meilę padaro amžiną“, – jo kūrybą analizuoja dailės istorikė, kritikė Erika Grigoravičienė.

Kurti įkvėpė ir žmona, paveikslais buvo nukabintos namų sienos

Nors pasuko į meną, taip lengvai plaukimo S. Krasauskas nepaleido. Kurį laiką dar sportavo Vilniuje, Palangoje per audrą plaukiodavo nušokęs nuo tilto. Galiausiai 1953-iaisiais jis ir vedė plaukikę Nijolę Leščiukaitytę, su ja susilaukė dvejų dukrų – Aistės ir Rasos.

„Yra punktyrinių linijų ir linijų, kurios įrėžiamos su jėga ir įtampa. Mano tėčio gyvenimo ir kūrybos linija būtent tokia. Manau, kad gražiausias tėčio kūrinys ir buvo jo gyvenimas“, – apie savo tėtį yra sakiusi Aistė Krasauskaitė. Kartu su mama ji parengė ir išleido knygą „Juoda ir balta. Prisiminimai apie Stasį Krasauską“.

Žurnalistams A. Krasauskaitė taip pat yra pasakojusi, kad mama nepaprastai žavėdavosi tėčio kūryba, jų namuose esą visos sienos buvo nukabintos tėčio kurtais paveikslais. Maža to, žmona esą buvo ir S. Krasausko kūrybos įkvėpėja. Menininko aplinkos žmonės, tyrinėdami jo kūrinius, dažnai atpažįsta juose būtent dailininko žmoną.

Geru mini ir draugai: žinojai, kad neišduos, neapgaus, nepaliks vieno

Vilniaus Žvėryno rajone apsistojusios jaunos šeimos kaimynas buvo poetas Algimantas Baltakis. Būtent jo dėka S. Krasauskas susipažino su tokiais rašytojais kaip Mykolas Sluckis ar Justinas Marcinkevičius. Nors buvo grafikas, greitai rado bendrą kalbą ir su literatais.

S. Krasauskas kurdavo nuo ryto iki pietų, o tuomet neretai eidavo susitikti ir aktualijų aptarti su draugais, daug laiko leisdavo populiarioje „Neringos“, vėliau – Dailės parodų rūmų kavinėje.

„Tai buvo gamtos nepaprastai apdovanotas žmogus. Tarp daugelio išskirtų jo savybių aš norėčiau pabrėžti talentą draugauti. Tai ne toks jau dažnas talentas šiame gyvenime. Su juo visada buvo ramu, jauku ir šilta. Žinojai, kad jis neišduos, neapgaus, nepaliks vieno. Gal todėl jis ir turėjo tiek daug draugų. Su kiekvienu mokėjo būti tikras, atviras, tiesus“, – režisieriaus Rimanto Smetonos filme apie S. Krasauską atviravo J. Marcinkevičius, pripažinęs, kad savo draugu jį laikė dvidešimt metų.

Baigus studijas, S. Krasauskui buvo pasiūlytas darbas satyros ir humoro žurnale „Šluota“, tačiau jis šio pelningesnio pasiūlymo atsisakė, ėmė kurti iliustracijas pažįstamiems menininkams kaip laisvai samdomas grafikas, labai mėgo iliustruoti poeziją.

„Pamatyti, perskaityti, atskleisti puses, kurių galbūt pačioje literatūroje nėra. Literatūra sužadina asociacijas, apmąstymus. Kada tu „įeini“ kaip bendraautorius, praplėsdamas, kartais galbūt net diskutuodamas su pačiu literatu. Kūrybinga knyginė grafika, kai tu matai ne tik literatūroje, kai vaizdai dar papildo, pasako – tai man atrodo įdomus menas“, – dokumentiniame filme „Mintys balsu. Stasys Krasauskas“ apie savo požiūrį į darbą pasakoja pats S. Krasauskas.

Žmogus, iliustravęs epochą: lietuvis tapo septintojo dešimtmečio legenda
© epaveldas.lt

Derino ir sportą, ir meną

Jo darbai išsiskiria tuo, kad juose neretai vaizduojamas realistinis, nuogas ir stiprus žmogaus kūnas. Kitaip tariant, S. Krasauskas tęsė klasikinio meno tradiciją, naudodamas šiuolaikines priemones.

„Aš pats, ko gero, būčiau kūręs ne tokius stiprius žmones, jei nebūčiau sportavęs, nebūčiau matęs tos sportininko judesių gracijos ir kūnų harmonijos“, – yra pripažinęs S. Krasauskas.

Vaizdinius, visų pirma, jis kurdavo galvoje, tik tuomet atvaizduodavo juos meninėmis priemonėmis. Kūrėjas pasakoja, kad aplankančios vizijos jam kartais trukdydavo užmigti, po sunkesnių darbų norėdavosi lengvesnių, tad jis bandydavo laviruoti tarp skirtingų atsakomybių. Kalbėdamas apie profesinius pavyzdžius, iš lietuvių dailininkų jis išskirdavo tik Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

Širdyje kirbėjo ir noras dainuoti, sekėsi vaidinti

Nors jau buvo pripažintas tarp menininkų, 1959-aisiais S. Krasauskas dar dalyvavo paskutinėse rimtose sporto varžybose, svarstė ir apie dainininko kelią – lankė vokalo mokytojos Ninos Karnavičienės pamokas.

1961-aisiais S. Krasauskui buvo pasiūlytas vienas pagrindinių – kunigaikščio Liutauro – vaidmuo Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“, kurią statė operos dainininkė ir režisierė Vlada Mikštaitė. Savo partiją, tikinama, jis išmoko iš klausos, per gana trumpą laiką, bet sukūrė išties įsimintiną vaidmenį.

Tuomet buvo įkalbinėjančių S. Krasauską stoti į konservatoriją ir rimtai mokytis dainavimo, bet, būdamas 32-ejų, turėdamas išlaikyti šeimą, šios idėjos jis atsisakė.

„Iki šiol atsimenu jo švarų, stiprų tenorą, traukiantį dainą „Saulė nusileido už aukštų kalnų“. Kartais mes ir sudėtingesnius dalykus dainuodavome“, – yra pasakojęs J. Marcinkevičius.

Pats S. Krasauskas ir sau nesibodėjo mesti įvairių kūrybinių iššūkių. Pavyzdžiui, režisieriui Raimondui Vabalui statant kino filmą apie kalinių pabėgimą iš Kauno IX forto, S. Krasauskas čia suvaidino jūreivį Sašą.

Buvo pripažintas tik prieš mirtį

S. Krasauskas atsisakė stoti į Komunistų partiją ir kurti ideologizuotus kūrinius, nebandė įtikti valdantiesiems. Manoma, būtent dėl to, nors jau buvo žinomas, jis ilgai nebuvo priimtas į Dailininkų sąjungą, neturėjo savo dirbtuvių.

1961-aisiais S. Krasauskas buvo pakviestas dėstyti Dailės institute piešimą, toliau kūrė grafikos darbus, iliustravo knygas, Viljamo Šekspyro „Sonetus“, Karaliaus Saliamono „Giesmių giesmę“, sukūrė „Poezijos pavasario“ emblemą. Šiuo metu jis taip pat sukūrė garsiuosius savo grafikos darbų ciklus „Moters gimimas“, „Amžinai gyvi“, „Vasara“, „Kur eini, žmogau?“, „Judesys“.

Į Dailininkų sąjungą S. Krasauskas galiausiai buvo priimtas tik 1962-aisiais, dar po ketverių metų jam paskirtos ir dirbtuvės Vilniaus Senamiestyje. Pirmoji didelė S. Krasausko darbų paroda Vilniuje buvo surengta vos 1970-aisiais.

Žmogus, iliustravęs epochą: lietuvis tapo septintojo dešimtmečio legenda
© wikipedia

Iki paskutinių dienų tikėjo, kad gyvens

S. Krasauskas, net artėdamas prie savo penkiasdešimtmečio, iš bendraamžių išsiskyrė tvirtu sudėjimu, sportiška figūra ir gera sveikata. Jis mažai kuo sirgo, tačiau kartą pajutęs, kad balsas kimsta, nusprendė apsilankyti pas gydytojus. Deja, čia išgirdo skaudžią diagnozę – vėžys. Nors gydytojai dar bandė padėti, S. Krasauskas buvo siunčiamas į kone pačias moderniausias to meto gydymo įstaigas Maskvoje, jis vis labiau silpo.

Kai 1977-ųjų sausį už graviūrų ciklą „Amžinai gyvi“ S. Krasauskui buvo įteikta valstybinė SSRS premija ir suteiktas LSSR liaudies menininko vardas, apdovanojimus jis atsiėmė ir plojimus sutiko su šypsena. Vis dėlto dar tų pačių metų vasario 10-ąją, eidamas 48-uosius metus, užgeso Maskvos ligoninėje ir atgulė Antakalnio kapinėse. S. Krasausko kūriniai iki šiol yra saugomi Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

„Likus kelioms dienoms, regis, trims, iki mirties, paskutinį kartą lankiau jį ligoninėje ir kalbėjausi. Jam jau buvo sunku kalbėti ir kvėpuoti. Prisimenu paskutinius man ištartus jo žodžius. Paklausiau: „Ar naktį blogai jautiesi?“. Jis atsakė: „Blogai. Taip blogai dar niekada nesijaučiau. Bet tikiu, kad tai buvo ligos viršūnė, krizė, ir aš ją įveikiau. Gyvensiu.“ Po trijų dienų jo netekome, bet jo žodžiai „gyvensiu“ – tikra tiesa. Fiziškai jo nebėra, bet jis liko gyvas draugų, artimųjų, šimtų ir tūkstančių žmonių atmintyje. Žmonių, kurie žavisi jo kūryba, graviūromis“, – pastebėjo rusų poetas Robertas Roždestvenskis.


www.DELFI.lt
116