Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimo pasiekimų, galima juokauti, užtektų net keliems asmenims. Pripažinta rašytoja, publicistė, gerbiama mokytoja ir kaimo felčerė, visuomenės veikėja, kovojusi už moterų teises, o kartu – politikė, išrinkta į Steigiamąjį Seimą ir net bandžiusi tapti pirmąją moterimi prezidente pasaulyje.

Tokie gyvenimo vingiai nustebti priverčia ir šiandien, tad galima tik nujausti, kaip į ambicingą, tačiau nė 1,5 m ūgio nesiekiančią bajoraitę žiūrėta XIX a. pab. ir XX a. pr. Lietuvoje. Vis dėlto jokie žvilgsniai iš vėžių Gabrielės Marijos Jadvygos Petkevičaitės neišmušė, o pasirinktą Bitės slapyvardį pavyko pateisinti su kaupu.

Gimė bajorų šeimoje, augo mokoma patriotizmo ir demokratijos

G. Petkevičaitė-Bitė gimė bajorų Jono Leono ir Malvinos Onos šeimoje 1861 m. kovo 18-ąją. Jos tėtis buvo gydytojas, dirbo ligoninėje, tačiau sveikata besiskundžiančius neretai priimdavo ir namuose, čia neatsisakydavo namiškių pagalbos.

Deja, vienas tokių kartų buvo lemtingas – užsikrėtusi šiltine nuo ligonių, G. Petkevičaitės-Bitės mama mirė šiai būnant vos 9-erių. Šeimoje augo dar 5 vaikai, tad namų ūkį greitai perėmė tėvo sesuo Regina. Pats tėvas ėmė dar daugiau dirbti, tačiau stengėsi dėmesio skirti ir vaikų auklėjimui.

„Mūsų namai buvo tikra patriotizmo ir demokratizmo mokykla. Niekuomet ne apie vieną žmogų nebūdavo ir už akių paniekos žodis tartas, ne vienas, įėjęs į mūsų namus, nepritirdavo nešvelnumo, kad jis ir elgetos krepšiais būtų apsikabinęs“, – rašė G. Petkevičaitė-Bitė 1927 m. leidinyje „Lietuva“.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

Vaikus labai mylėjo, bet savų taip ir nesusilaukė

Ne tik broliai ir sesuo turėtų būti dėkingi G. Petkevičaitei-Bitei, vyriausiam vaikui šeimoje, už globą. Žinoma istorija, kai G. Petkevičaitės-Bitės tėtis po lova rado besislepiantį vos trejų metų našlaitį iš daugiavaikės valstiečių šeimos. Sakoma, kad gydytojas berniuką tiesiog ištraukė iš palovio ir parvežė auginti savo dukrai Gabrielei, vėliau išgelbėtas berniukas – Antanas Kasperavičius – tapo pedagogu ir muziejininku.

Mirus broliui Vladislovui, G. Petkevičaitė-Bitė išaugino ir tris jo vaikus. Vėliau, įsteigusi moksleivių ir kultūros darbuotojų šelpimo draugiją „Žiburėlis“, ji rėmė gabius jaunuolius, padėjo jiems siekti mokslo. Pavyzdžiui, rašytojos dėka skulptūros mokslus baigė Bernardas Bučas ir Juozas Zikaras.

Nors savo atžalų G. Petkevičaitė-Bitė neturėjo, o ir apskritai nėra išlikusių jokių įrodymų, kad kada būtų mylėjusi ar užmezgusi romantinius santykius, rašytoja aplinkinius stebino savo empatija, kantrybe ir tiesmukiškumu.

„Dar sykį bučiuoju Tau galvelę. Tave visuomet kaip sūnų mylėjusi, baigiu dar prašymu: nebūk šiaudadūšis! Nesirūpink per daug migiu ir jovalu. Ne tam mes sau žmogaus vardą įsidėjome!“, – viename laiškų globotiniui Antanui rašo G. Petkevičaitė-Bitė, taip kartu atskleisdama ir vaikams bandomas įdiegti vertybes.

Klastinga liga užklupo paauglystėje

G. Petkevičaitė-Bitė iš pradžių mokėsi namuose, jos mokytoju porą metų buvo ir pirmasis lietuviškų kalendorių leidėjas, publicistas bei poetas Laurynas Ivinskis. Vėliau mergaitę tėtis nuvežė į Latviją, apgyvendino Mintaujoje esančioje privačioje mergaičių mokykloje.

Manoma, kad būtent čia G. Petkevičaitė-Bitė susidūrė su klastingomis sveikatos problemomis, nulėmusiomis nedidelį jos ūgį ir kuprelę, dažnai matomą nuotraukose. Tvarka mokykloje buvo griežta, auklėjimas – taip pat, tad mergaitei greičiausiai prasidėjo strėnų tuberkuliozė, jai ėmė krypti nugarkaulis. Laiku nepasirodžius specialistams, G. Petkevičaitės-Bitės ūgis ir liko vos 142 cm, rašytoja visą gyvenimą kentė skausmus, šlubavo.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

Nors ir būdama silpnos sveikatos, su pažeistu stuburu, septyniolikmetė G. Petkevičaitė-Bitė Latvijoje baigė aukštesniąją mokyklą, išlaikė egzaminus ir gavo namų mokytojos diplomą.

Sakoma, anuomet būsimoji rašytoja itin mėgo matematiką, jai sekėsi skambinti pianinu, dainuoti ir piešti, tačiau jos noro studijuoti Maskvos universitete dailę ar matematiką tėtis griežtai nepalaikė, liepė grįžti į gimtinę ir tarnauti namuose.

Kaip tapo Bite?

Grįžusi į Joniškį mergina prižiūrėjo brolius, padėjo tėčiui darbe, baigė sodininkystės ir bitininkystės kursus. Po metų ji užveisė maždaug 50-ies avilių bityną ir apie bičių auginimą parašė knygelę. Pelną, gautą už parduodamą medų, būsimoji rašytoja skyrė gabiems, bet neturtingiems mokiniams remti.

Žinoma, kad G. Petkevičaitė-Bitė slapta yra dirbusi mokytoja (daraktore), daug dėmesio ji skyrė mergaičių švietimui, tapo vaistinės vedėja, įsitraukė į uždraustos spaudos platinimą – lietuviškas knygas platindavo per ligonius, saugodavo net savo kambaryje, po grindimis suręstoje slėptuvėje.

Kartu su kita pedagoge, tautosakininke Jadvyga Juškyte jos įkūrė „Žiburėlio“ draugiją, lėšas nepasiturintiems rinko ir iš Amerikos lietuvių, ir iš pas G. Petkevičaitės-Bitės tėtį kortomis ateinančių pažaisti aplinkinių rajonų bajorų. Tarp šios draugijos globotinių buvo tokie iškilūs lietuviai kaip Jonas Biliūnas, Adomas Varnas, Kazys Būga bei Kipras Petrauskas.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

1899 m. Palangoje G. Petkevičaitė-Bitė kartu su rašytoju, lietuvybės propaguotoju ir politiniu veikėju Povilu Višinskiu režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, lėšos už vaidinimą taip pat buvo skirtos „Žiburėlio“ draugijai.

Rašyti į lietuvišką spaudą G. Petkevičaitė-Bitė pradėjo 1891 m. Tų metų „Varpo“ numeryje pasirodė jos tekstas „Žinios iš Lietuvos“, vėliau ir straipsnis „Moterų darbai ant platesnės dirvos“. Pirmąjį savo tekstą ji pasirašė Gabrielos slapyvardžiu, vėliau dar išbandė ir Volungės, Širšės pseudonimus, tačiau galiausiai apsistojo ties Bite. Šis slapyvardis jai taip pritiko, kad vėliau tapo net pavardės dalimi.

Gyvenimo tikslu laikė išmokyti skaityti, rašyti ir kelti tautišką sąmonę

„Kad ir dabar buvo kliūčių, tačiau vyriausias mūsų veiklos obalsis buvo – „mokyti liaudis skaityti, rašyti ir kelti joje visokiais įmanomais būdais tautišką sąmonę;“ tą obalsį aš pradėjau sekti nuo „Varpo“ atsiradimo meto, nes „Aušra“ nepateko savo gyvavimo laiku man į rankas. Mokyti, apskritai imant, pradėjau jaunutė (18 m. amžiaus). Mokinau, ko ir kaip mokiniai norėdavo. Pasitenkindavau pasakymu, kad mokinys mokytis nori ir neturi lėšų mokėti už pamokas. Ir tada tekdavo slapta mokyti, nors ir rengiant į mokyklas. Mokinių turėdavau visokio luomo; pasitaikydavo ir turtingesnių, kurie už pamokas atsilygindavo, bet tokių buvo maža. Taip pat iš pradžių mokydavau įvairių tautų; ne tik savuosius, bet ir žydus, lenkus, net ir vokiečius. Bet pati nesuprasdavau, kodėl toks darbas morališkai manęs nenuteikdavo.

Tik „Varpas“ atvėrė man akis – tapo tuo kompasu, kurs padėjo man gyvenime orientuotis. Buvo tat tikras „kurmio“ darbas... Ir toks „kurmio“ darbas, kaip mes anų laikų veikėjai jį vadindavome, Palangos spektaklio metu man puikiai sekėsi. Darbavaus tada po tėvo gydytojo sparnu, būdama Joniškėlio vaistinės vedėja ir iš dalies felčerio darbą dirbdama. Senam, daugiau kaip 30 metų tarnavusiam felčeriui susirgus, vyriausybė stengėsi įkišti mano tėveliui rusą padėjėją. Bijodama tokio, mums visą darbą kliudančio žmogaus, stojau į darbą, kurį dirbau veik devynerius metus be jokio atlyginimo. Tuo laiku tėvas turėjo daug praktikos ir man teko aibė darbo.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

Mano tėvelis buvo didžiai išpopuliarėjęs ir įgijęs nemaža visų gyventojų simpatijos ir kaip gydytojas, ir kaip žmogus... Geroka tėvo populiarumo dalis teko ir man, jo dukteriai, iš pradžių be jokių nuopelnų. Laiminga buvau, kad galėjau, tuo populiarumu naudodamasi, lengvai pasiekti liaudį ir įgyti joje nemaža įtakos. Iš savo pusės, darbuodamasi šalia tėvo, kiek galėdama stengiaus visa, ką buvau iš jo paveldėjusi, didinti, ne mažinti“, – pati apie šį laiką knygoje „Iš mūsų vargų ir kovų“ rašė G. Petkevičaitė-Bitė.

Kovojo už lyčių lygybę ir moterų teisę balsuoti

1901 m. Petkevičiai iš Joniškėlio persikėlė į dvarą Puziniškyje. Šeimos namuose, Puziniškio dvare, nuolat rinkdavosi inteligentai, čia atvykdavo ir Jonas Biliūnas, Jonas Jablonskis, Jurgis Bielinis, kiti žymūs to meto šviesuoliai. Kartu su Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaite) būtent šiame dvare G. Petkevičaitė-Bitė parašė dalį bendrų kūrinių, kuriuos išleido slapyvardžiu „Dvi moteri“.

Pasak istorikų, G. Petkevičaitė-Bitė buvo aktyvi judėjimo už lygias lyčių teises Lietuvoje dalyvė ir viena moterų judėjimo Lietuvoje pradininkių. Jos dėka šiandien Lietuvos moterys turi balsavimo teisę, o Lietuva gali vadintis demokratiška valstybe.

„Moterys yra ne kvietkos ir ne lėlės“, – atsiminimuose rašė G. Petkevičaitė-Bitė.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

Dar 1907 m. ji pirmininkavo steigiamajame Lietuvos moterų sąjungos suvažiavime ir ilgą laiką buvo šios sąjungos pirmininkė, nors įprastai šias pareigas užimdavo kunigas. Šiai organizacijai G. Petkevičaitė-Bitė parašė veiklos programą, pati rengė ir suvažiavimo nuostatus. Savo įvadinėje kalboje rašytoja akcentavo visų to meto Europos moterų judėjimų pagrindinę idėją − moterų ir vyrų lygybės būtinybę socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo srityse.

Kovodama už moterų teises, G. Petkevičaitė-Bitė dalyvavo Stokholme vykusiame šeštajame tarptautiniame moterų suvažiavime, atstovavo Lietuvai Tarptautiniame moterų balsavimo sąjungos kongrese Ženevoje.

Kūryba visada buvo greta

Nors rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas yra teigęs, kad G. Petkevičaitės-Bitės – auklėtojos ir žmonių užtarėjos – darbai kultūriniame Lietuvos gyvenime turi didesnės reikšmės, negu jos literatūriniai kūriniai, verta paminėti ir kelis G. Petkevičaitės-Bitės kūrybos darbus.

Bene vertingiausiu rašytojos literatūriniu palikimu laikomas trijų tomų „Karo metų dienoraštis“, atskleidžiantis karo kasdienybę paprastų žmonių akimis. G. Petkevičaitė-Bitė rašė ir apysakas, apsakymus („Vilkienė“, „Dievui atkišus“, „Homo sapiens“ ir kt.), yra romano „Ad astra“ autorė, leido atsiminimus (pavyzdžiui, „Iš mūsų kovų ir vargų“), skelbė publicistikos ir kritikos straipsnius, nuo 1901-ųjų „Varpe“ nuolat spausdinti jos „Pasikalbėjimai“.

G. Petkevičaitė-Bitė taip pat rinko ir publikavo etnografinę medžiagą – daugiausia domėjosi liaudies medicina, nemažai laiko skyrė tautosakos rinkimui, spausdino ją rusų žurnale „Živaja starina“.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

Literatūrologai analizuoja, kad savo kūryboje G. Petkevičaitė-Bitė svarstė įvairias socialinio, dvasinio ir ekonominio gyvenimo temas, kritikavo žmonių ydas, prietarus, skelbė humanizmo, demokratiškumo, socialinės lygybės idėjas.

Įsitraukė į žurnalistinę veiklą, dirbo mokytoja

1909 m. mirus tėvui, G. Petkevičaitė-Bitė įsitraukė į žurnalistinę veiklą Vilniuje, dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, leido „Lietuvos ūkininko“ priedą „Žibutė“, skirtą moterų ir vyrų lygybės klausimams aptarti, priklausė „Lietuvių mokslo draugijai“, skaitė paskaitas.

Apie tą laiką ji yra rašiusi „Karo meto dienoraščiuose“: „Tautos gyvybė apie Vilnių – o du tos istorijos, arba, geriau pasakius, gyvybės ašigaliai – tai mūsų senovė su Gediminu ir Vytautu priešaky ir mūsų spaudos atgavimas su Petro Vileišio spaustuve ir jo leidžiamomis „Vilniaus žiniomis.“

Tiesa, žurnalistinę G. Petkevičaitės-Bitės veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Rašytoja skubiai grįžo į Puziniškį, kur mokė kaimo vaikus, įsteigė šventadieninius kursus suaugusiems. Baigusi medicinos felčerių kursus Panevėžyje, ji gydė kaimo žmones, rašė jau minėtą „Karo meto dienoraštį“.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

1919 m., pakviesta paties Juozo Balčikonio, ji ėmė mokytojauti Panevėžio gimnazijoje ir tą sėkmingai darė maždaug penkerius metus. Čia dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas, įkūrė „Žiburėlio“ draugijos skyrių. Nuo 1920 m. G. Petkevičaitė-Bitė buvo renkama direktoriaus pavaduotoja mergaičių klasėms, 1921 m. rašytojos iniciatyva gimnazijoje įkurta mokytojų savišalpos draugija „Atsarga“.

Į politiką patraukė su bendraminčiais, pirmininkavo pirmajam Steigiamojo Seimo posėdžiui

Į politiką G. Petkevičaitė-Bitė patraukė 1902 metais, įsiliedama į Lietuvių demokratų partiją, kurią subūrė jos bendraminčiai „varpininkai“ Jonas Vileišis ir P. Višinskis. Partijos programoje buvo numatyta ir kova už abiejų lyčių politinę, švietimo lygybę – tai buvo nepaprastai svarbu rašytojai. 1905 m. G. Petkevičaitė-Bitė dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.

1920 m. gegužės 15 d. G. Petkevičaitė-Bitė nuo Panevėžio apygardos buvo deleguota į Steigiamąjį Seimą kaip socialistų liaudininkų demokratų partijos atstovė (pirmuoju numeriu), dirbo Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo komisijoje. Būdama vyriausia Steigiamojo Seimo nare po politiko Simono Rozenbaumo, kuris nemokėjo lietuvių kalbos, ji, 59-erių, pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui.

Posėdžio sekretore rašytoja pasirinko jauniausią Seimo narę – 24 metų Oną Muraškaitę, o savo kalboje pabrėžė tarnystės žmonėms svarbą ir tai, kad „moterų teisių lygybė nėra mūsų tikslas, bet įrankis“. Tačiau jau po keturių mėnesių iš užimamų pareigų G. Petkevičaitė-Bitė pasitraukė, manoma, neapsikentusi politinių rietenų.

Tuomet ji grįžo mokytojauti į Panevėžį, dirbo įvairiose visuomeninėse ir šalpos organizacijose, dalyvavo savivaldybių ir moterų judėjimo veikloje. 1924 m. G. Petkevičaitė-Bitė buvo išrinkta į Panevėžio apskrities savivaldybę, aktyviai dalyvavo švietimo ir socialinės apsaugos komisijų darbe, 1928 m. dar kartą buvo išrinkta Moterų sąjungos valdybos pirmininke.

Galėjo tapti pirmąja pasaulyje moterimi, išrinkta prezidente

Išskirtiniai G. Petkevičaitei-Bitei buvo ir 1926 m., kai ji drauge su visuomenininke Felicija Bortkevičiene kandidatavo į Lietuvos prezidento postą. Tikėtina, abi jos tokį sprendimą priėmė dėl tos pačios priežasties – norėjo parodyti, kad moterų balsas turi būti girdimas, sprendžiant visuomenei svarbius klausimus.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

Jei bent viena jų būtų laimėjusi, Lietuva būtų galėjusi tapti pirmąją šalimi pasaulyje, kurią valdyti išrinkta moteris. Pirmoji moteris prezidento postą pasaulyje po rinkimų užėmė tik 1974 m., ja tapo Argentinos lyderė Marķa Estela Martķnez de Perón. Iki tol moterys prezidento postą nebent „paveldėdavo“ iš savo vyrų.

1926 m. Lietuvoje į prezidento postą buvo iškeltos keturios kandidatūros – Kazio Griniaus, Antano Smetonos, F. Bortkevičienės ir G. Petkevičaitės-Bitės. Galiausiai rinkimus laimėjo ir surinkęs 50 balsų prezidentu tapo K. Grinius, A. Smetona gavo tik 2 Seimo balsus, o už F. Bortkevičienę ir G. Petkevičaitę-Bitę balsavo vos po 1 asmenį. Pirmąja Lietuvos Respublikos prezidente po daugiau nei 80-ies metų, 2009 metų liepos 12 dieną, tapo Dalia Grybauskaitė.

Užminė daug mįslių: mes dar nesame giliai suvokę asmenybės svarbos kultūroje ir visuomenėje

Žinoma, kad gyvenimo pabaigoje G. Petkevičaitė-Bitė vertėsi kukliai, skundėsi silpna sveikata, buvo apsistojusi nuomojamame kambarėlyje Panevėžyje. Iki pat mirties 1943 m. ji tvarkė užrašus, skelbė savo kūrybą.

Dar 1931 m. G. Petkevičaitė-Bitė savo draugei J. Juškytei rašė: „Gyvenu, kaip visuomet, gera viltimi, rankų nenuleisdama. Nors kasdien šalčiau darosi šiam pasaulyje... Trūksta idėjos draugų.“

G. Petkevičaitė-Bitė mirė 82-ejų metų, jos laidotuvėmis rūpinosi ištikimasis globotinis A. Kasperavičius, rašytoja į paskutinę kelionę palydėta iškilmingai.

Literatūrologė Viktorija Daujotytė, kalbėdama apie G. Petkevičaitę-Bitę, yra pasakiusi, kad dar daug kas nepermąstyta ir nesuvokta slypi tame prasmių lauke, kuris apibrėžiamas Bitės, Gabrielės Petkevičaitės, vardu.

„Jos asmenybė yra intensyvesnė už kūrybą, savo asmenybine visuma, į ją įjungiant ir visa, kas rašytojos sukurta, ji lemia daugiau. Tad ir įsirašymas į kultūrą kitas – asmenybinis, žmogiškojo fenomeno. Mes dar nesame giliai suvokę asmenybės svarbos kultūroje ir visuomenėje. Mūsų humanistika, taip pat ir mokyklinė humanistika, dar neišnaudojo galimybių, kurias teikia išskirtinių asmenybių įdomumas, asmenybinio turinio reikšmingumas, sąmonės aukštumas“, – pastebėjo ji Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“.


www.DELFI.lt
42