Talentingas ir jautrus vaikų poetas, kurio skambius eilėraščius apie du batus, skarotą eglutę ir žibuoklėm pražydusius šilelio šlaitus iki šiol beria net darželinukai, o kartu – negailestingas išdavikas, myriop pasmerkęs mažiausiai 15 partizanų, vieną laisvės kovotoją nušovęs pats. Žudikas ir vaikų poetas – abiem šiais epitetais iki šiol pristatomas Kostas Kubilinskas.

Mėgstama pabrėžti, kad K. Kubilinskas kūrybą buvo pasirinkęs aukščiausiu savo gyvenimo tikslu, todėl esą ir išdavė – mainais už galimybę rašyti bei būti spausdinamam. Vis dėlto istorikė Dalia Kuodytė yra svarsčiusi, kad „vargu, ar šiame kontekste etiška kalbėti apie kokius nors literatūrinius nuopelnus, o juo labiau juos kaip nors įamžinti“.

K. Kubilinskas buvo užverbuotas sovietų valstybės saugumo (MGB) ir gavo „Varno“ slapyvardį. Kartu su kitu agentu jie buvo pasiųsti į Dzūkiją, čia turėjo tikslą įsiskverbti į Dainavos partizanų apygardos štabą ir sunaikinti jos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. 1949 m. kovo 7 d. K. Kubilinskas paleido šūvį į laisvės kovotoją Benediktą Labenską (Labėną)-Kariūną, tuo metu A. Ramanauską-Vanagą pavadavusį. Paskui jis išdavė tikslią partizanų buvimo vietą ir nurodė du jų bunkerius.

Po šių įvykių K. Kubilinskas ir toliau rašė eilėraščius, dirbo leidyklose, redakcijose. Už kūrinius vaikams 1959 m. rašytojas gavo LTSR respublikinę premiją.

Tačiau nesulaukęs 40-ojo gimtadienio jis mirė poilsio namuose netoli Maskvos, greičiausiai perdozavęs alkoholio. Prieštaringas K. Kubilinsko gyvenimas ir autentiškos fotografijos – naujausioje straipsnių ciklo „Likimai“ dalyje.

Tikro tėvo nepažinojo, savo vaikystę lygino su šuneliu

Žinoma, kad K. Kubilinskas gimė Vilkaviškio apskrityje, Gižų valsčiuje, Rūdoje. Tačiau dėl tikslios jo gimimo datos nesutariama – manoma, kad iš tiesų jis gimė anksčiau, vienišai mamai, tačiau dokumentuose įrašyta data jau po jos vestuvių, 1923-ųjų liepos 1-oji. Esą ir šventė tuomet vyko viena – ir vestuvės, ir krikštynos.

Apie K. Kubilinsko tėvą taip pat nėra daug kalbama. Spėliojama, kad tai galėjo būti kaimynų brolis, gyvenęs netoliese. Vis dėlto berniukas augo pilnoje šeimoje, buvo vyriausias iš keturių vaikų.

K. Kubilinsko tėvai ir seneliai
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
K. Kubilinsko tėvai ir seneliai

„Tėvas Andrius Kubilinskas iš kur kilęs, nežinau. Buvo pasaulio matęs. Gyvenęs Anglijoje. 1916–1917 m. atsidūrė Sibire. A. Kubilinskas buvo labai geras žmogus. Paėmęs žmoną su vaiku, greit įsisūnijo, davė savo pavardę. Buvęs labai darbštus, eidavęs per žmones. Dirbdavo viską. Kai Kostukas pradėjo mokytis, užaugindavo kiaulę, parduodavo ir sumokėdavo už mokslą. Motina Katrė Kubilinskienė – nedidelio ūgio, šneki „prie unaro“. Nelabai kam nusileisdavo, bet su kaimynais gerai sugyveno“, – cituojami šeimą pažinojusios Konstancijos Riškevičiūtės-Maziliauskienės prisiminimai Vilkaviškio krašto laikraštyje „Santaka“.

Nors meilės ir dėmesio netrūko, Kubilinskų šeimos kasdienybė buvo skurdi. Todėl paaugęs iki amžiaus, tinkamo piemenauti, vasaromis berniukas ganydavo gyvulius ir tik žiemomis mokėsi pradinėje Gižų mokykloje. K. Kubilinsko mokslus rėmė ir mokytojai, ir kunigai.

„Vaikystė mano – kaip šunelis / Plikoj ražienoj – prie bandos / Dantim kalendavo sušalus... / Vaikystė mano – kaip šunelis. / Dėl to viensėdžių tuopos žalios / Man skausmą ošia visados. / Vaikystė mano – kaip šunelis / Plikoj ražienoj – prie bandos“, – taip šiuos laikus vėliau aprašė pats poetas.

Priklausė katalikiškoms organizacijoms, gimtąją žemę vadino savo stiprybe

Pasakojama, kad nuo pat mažumės K. Kubilinską traukė mokslai ir poezija, eiliuodavo jis esą ir pokštaudamas su draugais. Iš Marijampolės vienuolių marijonų gimnazijos, šią uždarius pirmosios rusų okupacijos metu, paauglys perėjo į Vilkaviškio gimnaziją, priklausė katalikiškoms ateitininkų ir pavasarininkų organizacijoms.

Kai būdamas 15-os K. Kubilinskas tuomet populiariam katalikiško laikraščio „Šaltinis“ priedui „Šaltinėlis“ nusiuntė savo eilėraščių sąsiuvinį, sulaukė žinios apie paskirtą premiją, leidinyje buvo išspausdinta ir jo nuotrauka. Nuo tada, panašu, K. Kubilinskas ir nesiliovė kūręs, jo darbus ėmė spausdinti kiti leidiniai.

Kostas Kubilinskas, 1942 m.
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Kostas Kubilinskas, 1942 m.

Atrodė, jis gali rašyti apie viską, kas paklausu. Pavyzdžiui, vokiečių okupacijos metais K. Kubilinskas piktokai pasišaipė iš „Didžiojo vado“ eilėraštyje „Stalino ūsai“, vėliau parašė ir poemėlę „Eltesera (L.T.S.R.)“, išjuokiančią bolševikų okupaciją. Tačiau sovietams vėl okupavus Lietuvą, K. Kubilinskas persikėlė į Vilnių, įsidarbino „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, tapo komjaunuoliu. Baigęs vidurinę, jis įstojo į Vilniaus universitetą ir Vilniaus pedagoginį institutą.

Nors tuo metu dažnas rašytojas svarstė apie pasitraukimą iš Lietuvos, K. Kubilinskas tokį variantą atmetė ir savo draugui Petrui Keidošiui šį sprendimą paaiškino taip: „Ką aš veiksiu be savo gimtosios žemės? Juk ji – visa mano stiprybė... Pats žinai: atimk iš manęs poeziją – kas iš manęs beliks? O poezijos nebus be gimtosios žemės, be jos žmonių, bet šitų, va, kalnelių ir šilojų...“.

Laikė vienu talentingiausių iš jaunųjų rašytojų

To meto Rašytojų sąjungos vadovas Petras Cvirka K. Kubilinską laikė vienu iš talentingiausių jaunųjų rašytojų. Jo iniciatyva buvo įkurta Vilniaus jaunųjų rašytojų sąjunga, kurios pirmininku, P. Cvirkos siūlymu, ir išrinktas K. Kubilinskas.

Literatūrologai analizuoja, kad šio poeto kūryba išsiskyrė ne tik lengvumu ir, atrodo, paprastumu, bet ir pažintiniu turiniu. Jis rašė ne tik eilėraščius vaikams, bet ir jiems skirtas eiliuotas pasakas, pjeses. K. Kubilinskas yra ne tik jau minėtų populiarių eilėraščių, bet ir tokių kūrinių kaip „Molio Motiejukas“, „Strakaliukas ir Makaliukas“, „Varlė karalienė“ ar „Stovi pasakų namelis“ autorius. Amžininkai tikina, kad poetas buvo patiklus, naivus ir impulsyvus. Tai esą jam ir padėjo kurti, tačiau greičiausiai pakišo koją bandant suvokti to meto aplinką.

Savo ruožtu suaugusiems skirta K. Kubilinsko kūryba buvo lyriškesnė, turėjo publicistinį ir net satyrinį atspalvį – neretai pašiepdavo. Pagal jo eilėraščių tekstus buvo sukurtos ir kelios dainos. Pavyzdžiui, „Iš Suvalkijos lygumų“, tapusi neoficialiu Suvalkijos himnu, ar „Pamiršk mane“, perdainuotą garsiosios „Hiperbolės“.

Poeto įrašas, 1942 m.
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Poeto įrašas, 1942 m.

Kreipėsi tiesiai į A. Sniečkų

Nors tikėjosi lengvai išsisukti, vis dėlto dėl karo metais paskelbtų antibolševikinių kūrinių 1946 m. rudenį K. Kubilinskas buvo pašalintas iš Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos, Vilniaus universiteto ir laikraščio redakcijos. Tikėtina, kad prieš imantis šių veiksmų, saugumas jau šantažavo poetą, ragindamas jį išpirkti kaltę.

Atrodo, rašytojas nuo bendradarbiavimo iš pradžių dar bandė išsisukti, nurodydamas kelis nereikšmingus pranešimus apie ateitininkus, persikėlęs gyventi į atokiame Zarasų rajone esančią draugo gimtinę. Tačiau MGB pažyma su K. Kubilinsku sudaryta tais pačiais metais.

„1946 m. sovietinis saugumas K. Kubilinską užverbavo ir pasiuntė mokytojauti į Varėnos aps. Lynežerio pradžios mokyklą (kitais duomenimis – dėl antisovietinių eilėraščių ir netekęs darbo Vilniuje bei išmestas iš Rašytojų sąjungos, pats išvyko į atokų kaimą). Naujuoju mokytoju susidomėjo partizanai, paprašė leisti spausdinti jo eilėraščius partizanų spaudoje. Iš pradžių K. Kubilinskas atsikalbinėjo, tačiau paprašė susitikti su A. Ramanausku – Vanagu“, – nurodoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paviešintuose dokumentuose.

Tikinama, kad partizanai tuomet jau žinojo apie K. Kubilinsko praeitį, buvo susipažinę ir su jo sovietine kūryba, tačiau poetas esą išsigynė daręs tai ne savo noru, buvo išsaugojęs straipsnius, kuriuose pristatomas nacionalistu. Taigi galiausiai esą nuspręsta, kad K. Kubilinskas yra žmogus su „tautine sąžine“. A. Ramanauskas-Vanagas K. Kubilinską pakvietė į partizanų apdovanojimo šventę, siūlė jam palikti mokytojo darbą ir ateiti į štabą leisti pogrindžio spaudą.

„Tokiu būdu radęs progą „išpirkti kaltę prieš sovietinę valdžią“ sutiko tapti štabo ryšininku ir tuo pačiu metu parašė laišką LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, išdėstė savo padėtį. Šis persiuntė K. Kubilinsko laišką MGB 2-ojo skyriaus viršininkui plk. I. Počkajui. K. Kubilinskas 1947 užverbuotas agentu „Varnas“ išsiderėjo, kad mainais už sėkmingą bendradarbiavimą su MGB jam bus leista grįžti į universitetą, dirbti rašytoju, gaus materialią paramą“, – tęsiama minėtuose dokumentuose.

K. Kubilinskas (viduryje) su kolegomis Lynežerio mokykloje
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
K. Kubilinskas (viduryje) su kolegomis Lynežerio mokykloje

Gyveno pas vieną štabo vadų, tačiau už akių jau planavo nužudymą

Įdomu tai, kad tuo metu labai panašiai klostėsi ir K. Kubilinsko vaikystės draugo Algio Skinkio likimas. Kartu jie lankė mokyklas Gižuose ir Marijampolėje, A. Skinkys vėliau taip pat tapo poetu, o dėl vokiečių metais spausdintų patriotinių eilėraščių jam užtrenktos redakcijų durys.

Kaip rašoma MGB dokumentuose, K. Kubilinskas padėjo užverbuoti A. Skinkį, nes vienas negalėjo įvykdyti MGB pavestos užduoties. 1947 m. rudenį A. Skinkys išvyko dirbti mokytoju į Rudnią, bet byla su juo sudaryta tik 1948 m., tuomet šis poetas ir gavo „Ryto“ slapyvardį.

K. Kubilinskas su E. Mieželaičiu
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
K. Kubilinskas su E. Mieželaičiu

K. Kubilinskui, tikinama, buvo iškeltas uždavinys įsiskverbti į Dainavos apygardos štabą ir likviduoti jo vadovus. Ši operacija pavadinta kodiniu žodžiu „Kanibalai“. K. Kubilinską ėmė kuruoti pulkininkas Ilja Počkajus, vienas žymiausių stribų vadų. Jo paliepimu, poetas buvo apmokytas šaudyti, supažindintas su darbo metodais ir politiniais užkulisiais.

1948 m. abu draugai jau priklausė partizanų štabui. K. Kubilinskas čia pasirinko slapyvardį „Kapsas“, įsidarbino ryšininku ir apsigyveno bunkeryje pas spaudos ir propagandos skyriaus viršininką Lionginą Baliukevičių-Dzūką, o A. Skinkys prisidėjo prie šio skyriaus veiklos.

„Vakar beveik visą dieną „pradiskutavome“ su Kapsu. Jis sakė nenorįs įstoti į mūsų eiles, bijodamas pražudyti savo šeimą. Deja, visi jo argumentai subyrėdavo atsimušę į mūsų priekaištus. Jis, pavyzdžiui, sakėsi gyvenąs tik dėl kūrybos. Kūryba esantis aukščiausias jo tikslas. Įdomu, kaip būtų galima suderinti tą jo tikslą su tuo, jeigu jis, „prisitaikęs“ prie dabartinės santvarkos, imtų šlovinti tėvą Staliną ir jo kolchozus? <...> Kodėl jam gali būti šeima brangesnė už mūsų visų šeimas?... Bet juk reikia kam nors pasiaukoti! Vardan šventos kovos ir ateities turi tam tikra mūsų dalis ryžtis viskam, net mirčiai“, – savo dienoraštyje rašė L. Baliukevičius-Dzūkas, pridūręs, kad abiejų poetų kūryboje gausu asmeninių dramų, bet nėra nieko apie tai, kas žadintų jaunimą ir visą tautą sukilti.

Kostas Kubilinskas, 1947 m.
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Kostas Kubilinskas, 1947 m.

Tiesa, žinant visą to meto įvykių kontekstą, stebėtis tuo nereikėtų. Jau gyvendamas bunkeryje, K. Kubilinskas rašydavo laiškus MGB, planuodamas, kaip galėtų su Dzūku ir kitais partizanais susidoroti, prašydamas suteikti lėktuvą pabėgti, atskirą butą, kuriame galėtų apsistoti.

„Kapso nuotaika keisdavosi į dieną keletą kartų. Kartais, žiūrėk, jis linksmas, dirba noriai, o kartais krinta į tokį nusiminimą, jog sunku būdavo į jį žiūrėti. Atsigulęs ilgai neužmigdavo ir mąstydavo. Atrodė, tarytum nuolat su savimi kovodavo“, – taip apie savo kambarioką rašė L. Baliukevičius-Dzūkas.

K. Kubilinskas pirmas paleido šūvį, atvedė ir kariuomenę

Partizanų dienos tuo metu nebuvo nei ramios, nei tiksliai suplanuotos, tad K. Kubilinsko užmojai vis nepavykdavo. Štai A. Ramanauskas-Vanagas keliems mėnesiams išvyko į Žemaitiją, jį pavaduoti ėmėsi Benediktas Labenskas (Labėnas)-Kariūnas, tad, atrodo, dingo ir pagrindinis taikinys.

Vis dėlto 1949 m. sausį poetai sulaukė MGB laiško, aiškinančio, kad paskirtą darbą būtina pabaigti kuo greičiau, esą patogiausia vadus likviduoti miegančius, svarbu nepamiršti patikrinti, ar jie nerodo gyvybės ženklų ir pasiimti visas pogrindžio narių anketas. Kartu nurodoma, kad MGB darbuotojas juos pasitiks viešbutyje, prie bunkerio kariuomenė bus pasiųsta ir lauks iki kovo 10 d. Aprašydamas savo to meto išgyvenimus K. Kubilinskas neslėpė, kad situacija jau buvo itin įtempta ir aštri, esą tai ir paskatino veikti.

Kostas Kubilinskas, 1948 m.
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Kostas Kubilinskas, 1948 m.

„Agentas „Varnas“ išsiaiškino, kur yra abu rinktinės štabo bunkeriai Kalesninkų miške, ir sulaukęs progos 1949-03-07 kartu su A. Skinkiu nušovė bunkeryje miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labenską – Kariūną (K. Kubilinskas šovė pirmas, A. Skinkys, kaip išmokė emgėbistai, iššovė kontrolinį šūvį, Kubilinskas paskui šovė dar kartą). Išdavikai nuskubėję į Alytų išdavė čekistams Dainavos apygardos, Kazimieraičio rinktinės vado Vaclovo Voverio-Žaibo vadavietę ir persirengę kareiviais atlydėjo juos iki bunkerio, kurį keliais žiedais apsupo.

Nelygioje kovoje žuvo Žaibas, rinktinės štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas – Vanagas, Geležinio Vilko grupės vadas Petras Šilanskas – Labutis, būrio vadas Jonas Kazlauskas – Šermukšnis ir dar keli partizanai. Iš viso dėl agento „Varnas“ kaltės žuvo 15 partizanų“, – konstatuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras savo tinklapyje kgbveikla.lt.

Kituose šaltiniuose pasakojama, kad bėgdami į Alytų poetai privertė vieną senolį juos pavežti, kad neliktų liudininkų, kartu įsakė vykti ir pakeliui sutiktam partizanų ryšininkui. Savo ruožtu iš Alytaus į mišką buvo pasiųsta bene 40 mašinų su kareiviais, poetai, patys taip pat persirengę kareiviais, juos nuvedė iš pradžių iki pirmo, vėliau – ir iki antro bunkerio. Visų žuvusių partizanų palaikai buvo išniekinti Alytaus MGB būstinės kieme, kai kurių jų užkasimo vieta iki šiol nėra žinoma.

Apibūdino galimą psichologinį portretą

Kaip rašė partizanų spauda, sužinojusi apie K. Kubilinsko ir A. Skinkio kaltės įrodymus, tokios niekšybės ir velniškos išdavystės partizanų istorijoje dar nebuvo.

K. Kubilinskas Latvijoje, 1957 m.
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
K. Kubilinskas Latvijoje, 1957 m.

„Pradedu analizuoti Kapsą ir Vilnį ir vis tiek negaliu jokiu būdu tuo patikėti. Tiesa, Vilnis pas mus visą laiką buvo surūgęs, apatiškas, neveiklus. Aš prisimenu, kaip jis mane kartą prašė išleisti jį namo motinos aplankyti. Aš tam griežtai pasipriešinau, ir jis daugiau tuo reikalu nebeužsiminė. Galbūt jau tada jis norėjo išsprukti iš mūsų? Gal jis nusivylė, pamatęs partizanų gyvenimą, žiaurią jų kovą ir likimą? Galbūt anksčiau jis, kaip poetas, įsivaizdavo mūsų gyvenimą geresnį, gražesnėmis spalvomis nudažytą, o čia jis sutiko tik pavojų, kovą ir mirtį?

Jokio kito kelio čia nebuvo: mirtis arba laisvė. <...> Ar Vilnis buvo visam tam pasiryžęs? Sunku pasakyti, tačiau dabar man atrodo, kad jis buvo silpnavalis, nors pats jis tvirtindavo, jog mirti nebijąs. Ar Kapsas buvo taip pat toks? Tai komplikuotesnė asmenybė. Jo, kaip jis visada sakydavo, aukščiausias tikslas – kūryba, visa kita – šalutiniai dalykai. „Ką tu daugiau vertini: tėvynę ar kūrybą?“ – klausdavom mes Kapsą. Jis pradėdavo „filosofuoti“, tačiau mes jį visada suriesdavom į „ožio ragą“ taip, kad neturėdavo ką atsakyti. „Dėl kūrybos galima viską padaryti“, – kartojo Kapsas“, – situaciją vėliau analizavo L. Baliukevičius-Dzūkas.

Įdomu tai, kad pats K. Kubilinskas savo raportus MGB pateikdavo kalbėdamas trečiuoju asmeniu, viską aprašydamas taip, tarsi mato tai iš šalies. Psichologas Gediminas Navaitis laidoje „Istorijos detektyvai“ pastebėjo, kad politinės psichologijos tyrimuose kalbėjimas apie save trečiuoju asmeniu dažnai minimas kaip tam tikras psichologinis sindromas.

„Jeigu taip pradedu kalbėti, kažką noriu jums pasakyti ypatingo. Gal net aš pats su tuo nesutinku? Viena iš psichologiškai įdomių ir savotiškai juokingų schemų – Stalinas dažnai sakydavo: „Draugas Stalinas nusprendė“. Ką padarysi – jis nusprendė, reikia kažką sušaudyti, jis pats tarsi niekuo dėtas. Šis kalbėjimo stilius – tarsi Mesijo: mes, karalius toks ir toks, nusprendėme.

Žmogus praneša, kad jo titulas, pareigos yra svarbiau už viską, svarbiau už tai, kad jis yra žmogus. Nubrėžiama riba tarp vaidmens ir žmogaus. Iš vieno požymio negalime detaliai nagrinėti Kubilinsko asmenybės, bet jis leidžia tas prielaidas išsakyti. Jis atsiriboja nuo poeto vaidmens. Kaip žmogus, jis gal nieko nedarytų, gal net nenušautų, bet dirba dėl to įžymaus poeto. Tai veiksmingas būdas save pateisinti, bet realybėje klausimas lieka tas pats: kodėl gyveni taip, kad turėtum ieškoti pasiteisinimo? Gyvenk taip, kad nereikėtų ieškot pasiteisinimų“, – aiškino jis.

K. Kubilinskas su dukra Violeta, 1952 m.
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
K. Kubilinskas su dukra Violeta, 1952 m.

Įniko į darbą ir alkoholį, mirė nesulaukęs 40-ies

Iš karto po minėtų įvykių, 1949–1950 m., K. Kubilinskas buvo įdarbintas Grožinės literatūros leidykloje, MGB Vilniuje padėjo įsikurti ir jo tėvams, išmokėjo kelis tūkstančius rublių. Čia poetas parašė ne vieną pagiežingą eilėraštį apie partizanus ir eiles, apibūdinančias neva šviesų komunizmo rytojų.

Vis dėlto visiškai pabėgti nuo savo praeities jam nepavyko. K. Kubilinsko šalinosi ir seni, ir nauji draugai, todėl jis greitai įniko į darbą ir alkoholį. 1950–1955 m. K. Kubilinskas dirbo žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje, nuo 1957 m. – žurnale „Genys“. Tuo pačiu metu jis vis kūrė, leido eiles, vertė eilėraščius iš rusų kalbos. Skaičiuojama, kad per dvejus metus K. Kubilinskas parašė 5 eilėraščių rinkinius ir dar 5 išvertė.

Palangoje su šeima, 1956 m.
© Maironio lietuvių literatūros muziejus
Palangoje su šeima, 1956 m.

„Mano svajonė – šimtas pasakų! Eilėmis parašyti gražiausias lietuvių liaudies pasakas, atrenkant ir iškeliant jose paslėptų liaudies minčių branduoliukus – juk tai nepaprastai gražu! Antra, mes labai daug skolingi Vilniui, ir aš eilėmis pradėjau rašyti gražiausias Vilniaus legendas <...>. Trečia, aš pasiryžęs parašyti poemą iš pokario meto kovų su buržuaziniais nacionalistais, apie tai aš ir turiu sutelkęs gausią ir vertingą medžiagą. Be to, aš visą laiką svajoje apie satyrinę poemą, pliekiančią mūsų dienų „didvyrius“, šiandieninius „dičkius“, – apie savo ateities planus autobiografijoje dar 1956 m. rašė K. Kubilinskas.

Tačiau nesulaukęs net 40-ojo gimtadienio, 1962-aisiais, jis mirė rašytojų pamėgtuose poilsio namuose Malejevkoje, netoli Maskvos, ir buvo palaidotas Antakalnio kapinėse.

Sovietmečiu buvo sakoma, kad poetą ištiko širdies smūgis, tačiau oficiali jo mirties priežastis – perdozavimas alkoholio. Vis dėlto ir šiandien yra tikinčių, kad prie K. Kubilinsko mirties galėjo prisidėti KGB, mat išgėręs jis kartais imdavo kalbėti apie savo praeitį, pasakoti apie MGB jam paskirtus darbus.


www.DELFI.lt
419