Dabar tatuiruočių menas – jau gana įprastas būdas puošti savo kūną. Lietuvoje pirmosios žinomos tatuiruočių studijos atsirado visai neseniai. Ne vienas meistras yra sakęs, kad dėl šio meno išpopuliarėjimo čia galima kaltininti Lietuvos tatuiruočių tėvu tituluojamą Ramūną Bobelį, kuris iki šiol dirba savo studijoje Užupyje.

Su R. Bobeliu susitinkame vilko ženklu pasipuošusioje „Ramas Tattoo“ studijoje. Šioje vietoje meistras dirba jau beveik dešimtmetį, o tatuiruoja žmones bent tris kartus ilgiau. Kasdien užsiimti šia veikla jis pradėjo dar 1990-aisiais metais, kai, suprantama, nei blizgančių tatuiravimo mašinėlių, nei specialių įvairių storių adatų Lietuvoje nebuvo.

Neįprasto verslo ėmėsi vienas pirmųjų: tarp klientų buvo ir 90-ųjų Lietuvos mafijos atstovai

Amato mokėsi tatuiruodamas šeimos narį

Tatuiruočių meistras pasakoja, kad puikiausia drobė, kurią turėjo mokydamasis, buvo jo tėvas. Anot jo, dėl to nereikėtų stebėtis – tėtis visuomet buvo šalia, todėl R. Bobelis galėjo stebėti, kaip tatuiruotė gyja, suprasdavo, ką daro teisingai, o ką ne.

Meistrystės pradžia tatuiruočių tėvui nebuvo lengva. Pirmiausiai dėl to, ką žmonės galvojo apie tatuiruotes sovietinėje Lietuvoje ir, žinoma, dėl informacijos, įrankių trūkumo. Pasak jo, apie 1988–1989 metais Lietuvoje tatuiruotės buvo siejamos tik su nusikaltėliais. Pirmą kartą pamatę tatuiruotą R. Bobelį pasmerkė net žmonos tėvai.

„Jie iš karto paklausė: tai kiek sėdėjai? Kaip ir sakiau, tai buvo nerimtos publikos, kalinių atributas. Kai pradėjau daryti tatuiruotes, sakė, kad aš beprotis, „reikia į durnyną uždaryti jį“. Tada tai nebuvo menas“, – pasakoja meistras.

Neįprasto verslo ėmėsi vienas pirmųjų: tarp klientų buvo ir 90-ųjų Lietuvos mafijos atstovai
© DELFI / Karolina Pansevič

Apie tatuiruotes jis pats sužinojo tik motociklų ir mėgiamos muzikos dėka.

„Kelias į tatuiruotes prasidėjo nuo muzikos. Klausiau roko, sunkaus metalo, po to gyvenime atsirado motociklas ir tada, kitoje pakopoje, automatiškai atsiranda tatuiruotės. Šioje kultūroje viskas surišta. Matai filmus, žurnalus, plokšteles, kaip atrodo ten pavaizduoti žmonės.”

Neįprasto verslo ėmėsi vienas pirmųjų: tarp klientų buvo ir 90-ųjų Lietuvos mafijos atstovai
© DELFI / Karolina Pansevič

Pirmąją tatuiruotę R. Bobeliui irgi darė motociklininkų klube, ten jis išmoko meistrystės pradmenis.

„Jie (užsieniečiai – DELFI) jau turėjo reikalingų priemonių. Darė mums tatuiruotes, aš pamačiau, kaip viskas atrodo. Pasiūlė pabandyti man, pamatė, kad lengvai juda ranka ir paliko kažkokią savo mašinėlę.“

Pirmas mašinėles pasigamino pats

Pasak meistro, tada viskas atrodė labai paprasta, bet kai pabandė pats vienas – nieko neišėjo, teko vėl važiuoti pas draugus motociklininkus ir prašyti paaiškinti, kaip ir ką daryti. Taigi teorinių žinių R. Bobelis tuomet įgijo, bet plika ranka žmonių juk netatuiruosi, reikėjo įrankių. Jų, žinoma, rasti Lietuvoje nebuvo įmanoma, todėl teko gamintis iš keisčiausių detalių.

„Pirmosios „rimtesnės“ mašinėlės buvo gaminamos taip: reikėjo gauti magnetofoną, iš jo išimti varikliuką. Adatos buvo iš gitaros stygų, o tušas – braižybinis. Aišku, interneto nebuvo, tad nebent per pažįstamus gaudavau, kažkas išvažiavęs kur nors nupirkdavo, atsiųsdavo. Pirmosios trys mašinėlės, su kuriomis dirbau ketverius – penkerius metus, buvo savadarbės, kol gavau kažką originalaus, „firminio“, mašinėles, kurios buvo atsiųstos iš Amerikos. Aišku, iš pradžių su jomis nemokėjau dirbti“, – šias tris mašinėles meistras iki šiol laiko įrėmintas už stiklo savo studijoje.

Neįprasto verslo ėmėsi vienas pirmųjų: tarp klientų buvo ir 90-ųjų Lietuvos mafijos atstovai
© DELFI / Karolina Pansevič

„Pirmus ketverius metus dirbau namuose. Visi turbūt nuo to pradeda. Po to draugai pakvietė studijoje padirbti. Vienoje studijoje, kitoje ir, galiausiai, jau dešimt metų dirbu toje pačioje“, – pasakoja meistras.

Reklamos nereikėjo – klientai susirasdavo patys

Pirmieji R. Bobelio klientai buvo jo tėvas, draugai ir toji „nerimta publika“, išdrįsusi pasipuošti visuomenei atgrasiu būdu. Paklaustas, kaip sekėsi verslas, meistras teigia, kad verslu savo tatuiravimo pradžios toli gražu nepavadintų. Ir vis tiek, nors tatuiruotės nebuvo populiarios, ieškoti klientų R. Bobeliui niekuomet nereikėjo.

„Aš jų neieškodavau – jie mane susirasdavo. Tai nebuvo verslas, verčiau idėja, gyvenimo būdas. Kad viskas taip išsivystys ir „pakils“ Lietuvoje, net negalvojau”, – teigia jis.

Neįprasto verslo ėmėsi vienas pirmųjų: tarp klientų buvo ir 90-ųjų Lietuvos mafijos atstovai
© DELFI / Karolina Pansevič

Visgi nuomonė, kad tatuiruotės – nusikaltėlių pamėgtas reikalas – tada tikrai nebuvo mitas. Pas R. Bobelį kuo žiauresnių iliustracijų, kuo baisesnių piešinių pageidaudavo 90-ųjų Lietuvos mafijos atstovai. Jis tiksliai nenurodo, kas buvo tie asmenys, tačiau sako, kad jų tatuiruotės priklausydavo nuo intelekto lygio – gudresni norėdavo ko nors prasmingo, kiti – tik baisaus.

„Kai draugai nori, pradedi daryti ir kurti. Tai yra kūryba. Iš pradžių klientai buvo draugai, rokeriai, pankai, metalistai, 90-ųjų nusikalstamas pasaulis. Tik po to, po 4-6 metų, klientų ratas pasidarė platesnis. Tada kažkaip pradėjo žmonės galvoti, kad tai nėra koks nors kalinio ženklas. Po truputį išsivystė meno rūšis, kurios ant sienos nepakabinsi, nebent nusineši po žeme“, – apie tatuiravimą kalba R. Bobelis.

Pasikeitė požiūris – padidėjo paklausa ir pasiūla

Bėgant laikui tatuiruotės darėsi vis labiau įprasta kūno puošmena. Pasak R. Bobelio, 2003-2005 metais tatuiruočių studijos jau pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Jis prisimena, kad pirmiausiai atsidarė studija Vilniuje, Gerosios vilties gatvėje, po kurio laiko Kaune, tada kituose miestuose: Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje. Šiuo metu Vilniuje veikia apie dvidešimt tatuiruočių studijų išsimėčiusių įvairiose miesto vietose – nuo autobusų stoties pašonės iki senų, siaurų senamiesčio gatvelių.

Neįprasto verslo ėmėsi vienas pirmųjų: tarp klientų buvo ir 90-ųjų Lietuvos mafijos atstovai
© DELFI / Karolina Pansevič

Kitas dalykas, kuris pasikeitė – tai tatuiruočių kainos. Pasak meistro, tuomet cigarečių pakelio dydžio tatuiruotė kainavo dvidešimt dolerių. Būtent – ne litų, ne rublių, o dolerių. Jo teigimu, taip visiems būdavo suprantama paslaugos piniginė vertė. Dabar vidutinė minimali kaina didžiojoje dalyje tatuiruočių salonų už mažiausio dydžio tatuiruotę Vilniuje siekia 50 eurų. Į ją įeina meistrui reikalingos vienkartinės priemonės, konsultacija, darbo laikas.

Tatuiruočių tėvu tituluojamas meistras laikinai populiariems dizainams nepasiduoda ir nors neatsisako tatuiruoti, ko paprašo klientai, išlaiko tą patį stilių, nuo kurio pradėjo – klasikinį, susijusį su motociklais, portretais, muzika. Pasak jo, grėsmingai atrodantys tatuiruočių dizainai gali sudaryti klaidingą įspūdį apie žmogų, o kiek piešinių puošia jo paties kūną R. Bobelis nesuskaičiuotų. Sako, „kažkiek“.

„Prieš kitus žmogus gali būti labai baisus, bet viduje labai normalus, švelnus. Būna ir tokių žmonių, kurie neturi savo nuomonės. Ateina avių banda ir tą patį pasidaro. Kai darosi pirmą – tai nebūtinai svarbu, kas pavaizduota. Daugiau dėl to, kad pajaustų, kas tai apskritai yra.<...> Mano tatuiruotės – tai gyvenimo etapai. Tai vis tiek kaip istorija ir gyvenimo būdas – ne tik tatuiruotės, o muzika, motociklai ir tatuiruotės“, – sako R. Bobelis.

Pataria pagalvoti prieš darantis tatuiruotę matomoje vietoje

R. Bobelio teigimu, tatuiruotė yra labai asmeniškas dalykas, tačiau dar yra tokių žmonių, kuriems užkliūva ant kito žmogaus ištatuiruoti piešiniai. Meistras ilgai dirba šioje srityje ir mano, kad lietuvių požiūris į tatuiruotes pasikeitė į gerąją pusę, bet jis vis tiek patartų labai gerai apgalvoti, ar tikrai dėl tatuiruotės matomoje vietoje vėliau nekils problemų tik dėl to, kad ji kažkam neatrodo priimtina.

„Kiekvienas mąsto skirtingai. Negali pasakyti, kas protingesnis, o kas – kvailesnis. Tatuiruotės – labai asmeniška. Žmogus gali užimti aukščiausias pareigas, o tu net nežinosi, kiek jis turi tatuiruočių, prezidentas, Seimo narys ar dar kažkas. Yra tokių vietų, kur geriau nešokiruoti žmonių. Pavyzdžiui, ateina, sako, kad nori ant kaklo, nors kitur tatuiruočių neturi, tai iš pradžių paaiškini, kad ateis laikas, kai gali gailėtis – nerasi kažkokio mylimo darbo, kažkam nepatiks, kad tu turi (tatuiruočių – DELFI) ir viskas, pas jį jau „siena“, tu auksiniais žodžiais šnekėk, vis tiek nepriims tavęs į tą darbą, nes jis pamatė ant tavęs ženklą, kurio nesupranta ir net jo bijo. Žmonėms paaiškinu, kad pirmą darytųsi kur nors, kur su marškiniais galėtų paslėpti. Jei išdrąsėji – prasideda tada „plotai“, – mano meistras.

Neįprasto verslo ėmėsi vienas pirmųjų: tarp klientų buvo ir 90-ųjų Lietuvos mafijos atstovai
© DELFI / Karolina Pansevič

Niekada netatuiruotų vienos kūno vietos

Taigi – spontaniškos tatuiruotės, madingi dizainai, klasikiniai dizainai – visus šiuos dalykus R. Bobeliui teko tatuiruoti anskčiau, tačiau yra dalykas, kurio jis nesutiko ir esą niekada nesutiktų daryti.

„Aš senų pažiūrų. Greičiausiai vyrams nedaryčiau ant „tų“ vietų. Moterims esu daręs. Visa kita – ne mano reikalas. Aš gi ne psichologas – nelįsiu ir neaiškinsiu, ko nesidaryt“, – apie klientų įgeidžius sako tatuiruočių tėvu vadinamas R. Bobelis.


www.DELFI.lt
11