Vasario 14-oji – ypatingai reikšminga diena ne tik įsimylėjusiems, bet ir Lietuvos energetikos istorijai. Prieš daugiau nei šimtą metų paleista Vilniaus elektrinė buvo didelis žingsnis išsivysčiusio miesto link. Veikė ji ilgai ir sėkmingai, bet neapsieita be dramatiškų įvykių.

Prieš daugiau nei pusšimtį metų pastatas pabiro nuolaužomis ir Vilniui grėsė katastrofiškas scenarijus. Kaip tai susiję su elektrine, papasakojo Energetikos ir technikos muziejaus vyr. fondų saugotojas Karolis Kučiauskas.

Pirmieji elektriniai kartai

Specialistas pasakoja, kad pirmoji elektrinė Vilniuje, kiek žinoma, buvo privati. Ji buvo įrengta pačiame centre esančiame pastate, kur šiuo metu įsikūrusi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (kur susikerta Gedimino prospektas ir A. Vienuolio gatvė).

„Ten buvo taip vadinamas Jelenskio namas. Data nėra tiksliai žinoma, tačiau apie 1896 m. Jelenskis pasistatė ten namą ir įsivedė pirmąją elektrinę savo reikmėms. Ją įkūrė pusrūsyje, naudojo salių ir mažesnių patalpų apšvietimui“, – didesniąsias, pasak K. Kučiausko, apšviesdavo arkinėmis lempomis, o mažuose kambariuose buvo panaudotos kaitrinės lemputės.

Neilgai trukus tos elektros prireikė Jelenskio kaimynui, architektui Michailui Prozorovui. K. Kučiauskas tikina, kad šis faktas tikrai patvirtintas – Jakšto gatvėje devintu numeriu pažymėtame name savo žmonai pastatęs geltonų plytų „rūmus“, M. Prozorovas nusprendė nutiesti oro liniją tarp Jelenskio namo ir žmonos rūmų, taip sudarydamas istorinį sandorį.

„Mano supratimu, įvyko pirmoji elektros pardavimo sutartis Vilniaus istorijoje. Jelenskis pardavinėjo elektrą savo kaimynui ir ta data yra tiksliai žinoma – viskas vyko 1898-aisiais metais. Tai buvo pirmieji namai, kuriuose Vilniuje atsirado elektra.

Tuomet sekė generolo Kukelio namas, (dabartinė Didžiosios Britanijos ambasada. Tame pastate apie 1901-uosius atsirado antroji elektrinė ir po to privačios elektrinės pradeda plėstis, pradedama įvedinėti elektrą lentpjūvėse ir privatus elektros ūkis plečiasi.

Turtingi miestiečiai sugebėjo savo iniciatyva net Sodų gatvę apšviesti – vienas tos gatvės gyventojas įsirengė privačią elektrinę ir taip buvo apšviesta dalis visos Sodų gatvės“, – pasakoja istorikas.

Dujų fabrikas įklampino miestą amžiams

Pasak K. Kučiausko, svarbu suprasti, kad elektra anuomet nebuvo būtiniausias dalykas namuose, šilumą ir šviesą neturtingųjų namų ūkiuose užtikrindavo kitos priemonės.

„Paprasti žmonės iš esmės daugiausiai naudojo žibalines lempas, žvakių jie beveik nenaudojo, nes tai buvo pakankamai brangus dalykas. Kitas apšvietimo šaltinis, ypač gatvių, buvo dirbtinės dujos.

Operos ir baleto teatro vietoje buvo dujų fabrikas, paleistas 1863–1864 metais. Jo tikslas buvo išgauti degias medžiagas kaitinant medieną. Dideliame karštyje mediena išskiria dujas, kurios vamzdžiais tiekiamos į pagrindines miesto gatves, prospektą, Didžiąją gatvę, Rotušės aikštę. Tos dujos naudotos miesto apšvietimui.

Vilniaus elektrinės istorija: rusai labai bijojo, kad vokiečiai visą miestą apjuos įelektrinta tvora
© Kolekcininko Dainiaus Juknevičiaus atvirukas
Elektros ir dujinio apšvietimo stulpai, veikę kartu po elektrinės atidarymo

Vėliau keitėsi šio fabriko savininkai, pasirašytos sutartys su keliomis įmonėmis. Pačioje XIX a. pabaigoje įmonės valdymą perėmė naujoji Vokietijos dujų valdymo bendrovė. Tuomet miestas svarstė, ar pratęsti sutartis su dujininkais.

Įvyko toks kuriozas, paaiškėjo, kad miestas sutartį su dujininkais buvo pasirašęs amžiams ir negalėjo atsisakyti jų paslaugų. Tokia klaida įsivėlė sutartyje. Tada miestas nusprendė sutarties su dujininkais nenutraukti, kitaip grėstų didelės baudos, bet ėmėsi ir kito būdo – nusprendžia statyti elektrinę”, – elektrinės atsiradimo priežastį paaiškino specialistas.

Dar viena įdomybė, susijusi su miesto ir dujininkų konfliktu, pastačius elektrinę, po kelių metų ant jos administracinio pastato, kuriame šiuo metu veikia Italijos ambasada, iškilo statinio stogą puošianti skulptūra „Elektra“. Jos kompozicijoje - moteris, dešinėje rankoje laikanti elektros žibintą, o po jos kojomis, parkritęs, ranką veidu besidengiantis vyras – dujų žibintininkas. Dėl tokio skulptūros siužeto, kartais yra svarstoma, kad ji buvo pastatyta pažymėti miesto gudriam ėjimui: elektrinės pastatymui ir elektros įvedimui Vilniaus gatvėse, nenutraukiant sutarties su dujininkais.

Planavo statyti kitur

Elektrinės pastatymas iš esmės pakeitė tuometinę situaciją, nes elektra tapo vis labiau ir labiau prieinama paprastiems miestiečiams. Visgi iš pradžių nuspręsta, kad pastatas stovės dabar labai populiarioje ir visiškai kitokią paskirtį turinčioje vietoje.

„Sušaukiama komisija, pradedama elektrinės vietos paieška, pastebima, kad elektrinė bus tikrai gera alternatyva dujiniam apšvietimui ir kiekvienas gyventojas galės įsigyti elektros. Pirmiausiai buvo numatyta statyti ją Bernardinų sode, ten, kur dabar yra vandens talpyklos ir Vilniaus vandenų senieji gręžiniai. Po to jos atsisakoma, nes sklypo, šiandieninėje Žvejų ir Rinktinės g. sankryžoje, savininkas nusprendžia miestui parduoti dabartinę vietą. Vietoje ten buvusių medienos sandėlių 1901-aisiais pradėtos elektrinės statybos.

Dešinysis Neries upės krantas iki elektrinės statybų
© Kolekcininko Dainiaus Juknevičiaus atvirukas
Dešinysis Neries upės krantas iki elektrinės statybų

Po to masiškai padaugėjo abonentų, plėtėsi gatvių apšvietimo tinklas. Pradžioje buvo problemų su grafikais, pavyzdžiui, naktį elektra nebuvo tiekiama, bet visa tai taisėsi.

Kaip rašė laikraščiai, 1903-ųjų vasario 14-osios vakare, korespondentas išėjo į gatvę, nes žinojo, kad turi užsidegti žibintai. Jie įsižiebė ir visas prospektas nušvito kaip styga, o jis teigė pasijutęs ne kaip užkampyje, o tikrame europietiškame mieste. Visiškai naujai nušvito pastatai, atsirado jų spalvos ir taip Vilniaus mieste prasidėjo masinė elektrifikacija.”

Darbuotojai gyveno ten, kur dirbo

K. Kučiausko teigimu, sovietmečiu elektrinėje dirbo daugiau nei 200 žmonių, o dalis jų, patys svarbiausieji, čia pat ir gyveno.

„Kai 1903-aisiais elektrinė buvo paleista, jos pagrindinės patalpos buvo administracinis pastatas ir gamyklinės patalpos. Pačiame administracinio pastato viršuje buvo akumuliatorinė, antrame aukšte gyveno administracija – direktorius, vyriausiasis ir kiti inžinieriai, pirmame – žemesnės kategorijos inžinieriai, o pusrūsyje – darbininkai. Darbo vaizdas buvo maždaug toks: katilinėje klaikiai karšta, izoliacija ten nebuvo gera, o generatorių salėje labai daug triukšmo“, – sako K. Kučiauskas.

Elektrinė vis plėtėsi

Plečiantis tinklui, elektra pigo, dujininkų paslaugos buvo nustumtos į šalį, todėl 1944-aisiais susprogdintas dujų fabrikas nebuvo atstatytas.

Pastačius elektrinę elektros kaina siekė 35 kapeikas už 200 pirmų kilovatvalandžių, nuo 200 iki 400 – trisdešimt kapeikų. Bėgant laikui didėjo ir pačios elektrinės pajėgumai, specialistas pasakoja, kad elektrinės gyvavimo pradžioje buvo pagaminama apie 0,5 mln. kilovatvalandžių elektros, o 1937-aisiais – 12 milijonų.

„Vyko toks nuolatinis kilimas ir pati elektrinė smarkiai plėtėsi, ypač nuo 1925-ųjų. Nuosmukiai gamyboje buvo tik tuomet, kai vyko bolševikinė invazija 1919-aisiais, vėliau kritimas užfiksuotas 1933-iaisiais, kai vyko pasaulinė ekonomikos krizė, o Vilnius buvo Lenkijos, kurią ši krizė palietė, sudėtyje“, – teigia K. Kučiauskas.

Sprogo ir sustojo

1944-aisiais elektrinę kartu su kitais svarbiais miesto objektais nuo žemės nušlavė sprogimai, kuriuos sukėlė vokiečių paliktos minos. Pasirodo, tokio įvykio grėsmė buvo ir anksčiau. Pirmąjį kartą – dėl keistų rusų baimių bei antrąjį – dėl vokiečių kariuomenės kaltės.

„Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais situacijos buvo labai panašios. 1915-aisiais įžengė Vokietijos kaizerinė kariuomenė. Atsitraukdama rusų kariuomenė planavo susprogdinti elektrinę todėl, kad galvojo, jog palikus ją vokiečiams šie Vilnių apvys spygliuota įelektrinta viela ir rusai nebegalės atsiimti miesto.

Tai tokia gana utopinė baimė, žmonės gal nesuprato, kad tiesiog neužtektų tuometinio pajėgumo tai padaryti. Tuometinis vadovas suderėjo su kariuomenės vadovybe, kad nebus tokių „pokštų“, kad niekas čia nedarys jokių tvorų, o elektrinė būtina miestui, pramonei, apšvietimui, todėl liks nepaliesta.

Antrojo pasaulinio karo metais besitraukiantys vokiečiai užminavo tiek Žaliąjį tiltą, tiek dujų fabriką, tiek elektrinę, tiek dar daugiau tiltų. Priartėjus frontui, 1944-ųjų liepos mėnesį, viską susprogdino”, – pasakoja specialistas.

Švaros akcija „Darom“ 1944-aisiais

Tuomet Vilnius visiškai sustojo, miestiečiai išsitraukė žvakes ir žibalines lempas, todėl namuose vis tiek buvo šviesu, tačiau kartu su elektrine buvo pažeista ir miesto infrastruktūra – kepyklos, dujų fabrikas, vandentiekis.

Kai mėnesio pabaigoje į Vilnių sugrįžo sovietai, miestiečiai turėjo pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus, tik su visų pagalba buvo galima išvengti katastrofiškos situacijos Vilniuje.

„Kai visa pramonė, vandens tiekimas stovi, tik laiko klausimas, kada atsiras infekcijos. Po poros mėnesių turėjo prasidėti liūtys, šalnos ir tuomet ligų protrūkiai. Todėl visi labai skubėjo valyti griuvėsius, gatves.

Aišku, pirmiausiai visur praėjo išminuotojai. Buvo toks įsakymas, kad miestiečiams nieko negalima liepti valyti, kol nepraeis išminuotojai ir nepatikrins, ar saugu. Tada miestiečiai buvo verčiami tvarkytis. Elektrinėje pagrindiniai veikėjai buvo vokiečių belaisviai.”

Anot specialisto, vokiečių darbas užfiksuotas ir istorinėse nuotraukose.

Po sprogimo praėjo beveik du metai kol viskas buvo sutvarkyta. 1946-ųjų pradžioje elektrinė vėl veikė, tačiau generatoriai nebuvo paleisti. Vietoje jų buvo atvarytas tam skirtas traukinys, pastatytas šalia elektrinės. Išlikę katilai gamino garą traukiniui, o traukinys gamino elektrą miestui.

Kaip elektra pasiekė miestelius

Nors K. Kučiauskas specializuojasi Vilniaus energetikos istorijoje, jam žinoma, kad įsteigti elektrines visoje Lietuvoje buvo valstybės interesas ir elektra paprastus žmones dažniau pasiekdavo per viešąsias, o ne privačias elektrines.

Periferijoje, ypač prie upių, vienkiemiuose, turtingesni ūkininkai, jei turėjo galimybę ir lėšų, pasistatydavo sau elektrines. Tiesiog užtvenkdavo arba pritvengdavo upes, kad jos varytų srovę, pasistatydavo kokias mašinas ir gamindavosi elektrą.

Privačią iniciatyvą statytis elektrines kaimuose sužlugdė sovietinė valdžia, todėl, kad visi didieji ūkininkai, turėję galimybę pasistatyti elektrines, buvo ištremti. Kaimų elektrifikavimas tapo visos valstybės, t. y. Sovietų Sąjungos, reikalu. Pas juos net buvo šūkis: „komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikavimas. Suprask, jei visur bus tarybų valdžia ir viską elektrifikuosim – tai ir komunizmas bus pasiektas. “

Elektrinės vaidmuo palaipsniui smuko nuo XX a. 6 deš., kai atsirado antroji termofikacinė elektrinė Vilkpėdėje, vėliau Gariūnuose ir didieji Lietuvos energetikos gigantai Elektrėnuose, Kruonyje ir Ignalinoje. Specialistas pasakoja, kad garsioji elektrinė Vilniui gaminti elektrą nustojo 1981-aisiais, o visiškai sustojo tik 1998 metais. Paskutinėmis gyvavimo dienomis ji buvo daugiau rezervinė siurblinė, ir didelį vaidmenį vaidinimo nebe miesto ūkyje, o jo istorijoje.


www.DELFI.lt
3