Kuršių marios, būdamos viena didžiausių lagūnų visoje Europoje, atlieka unikalų vaidmenį. Įsiterpusios tarp sausumos ir jūros, jos veikia tarsi filtras – į jas suteka Nemuno vandenys, kurie, dėl ribotos Kuršių marių ir Baltijos jūros apykaitos, užsilaiko ir yra apvalomi. Įvykus tam tikriems mikrobiologiniams ir biogeocheminiams procesams į Baltijos jūrą patenkanti maistmedžiagių koncentracija yra sumažinama.
Į tai, kokią svarbią funkciją atlieka Kuršių marios, imta gilintis palyginti neseniai. Šiuolaikiniai marių tyrimai vykdomi dešimtmetį, tuo tarpu anksčiau, kaip pasakoja biogeochemikas, vadovaujantis Pajūrio aplinkos ir biogeochemijos laboratorijai, dr. Mindaugas Žilius, buvo atliekama tik ilgalaikė Kuršių marių stebėsena.
„Buvo stebima, ar Kuršių mariose keičiasi tam tikri parametrai, bet ar jos veikia kaip filtras daugybę metų nebuvo analizuojama. Ypač pastaraisiais dešimtmečiais ne tik Kuršių marių, bet ir kitų priekrantės sistemų vaidmuo tapo pakankamai aktualus, nes tarša, kaip bebūtų gaila, iš žemyninės dalies nemažėja“, – komentuoja mokslininkas, akcentuodamas ir pagrindinę Kuršių marių problemą – eutrofikaciją.
„Paskutiniųjų metų tyrimai rodo, kad Kuršių marios ir toliau žydi. Kaip bebūtų keista, šiemet Kuršių marios žydėjo nedaug, nepaisant pakankamai palankių oro sąlygų, tai yra, karštos vasaros, nedidelio vėjo. Bet žiūrint ilgesnėje perspektyvoje, Kuršių marios iki šiol žydi. Jeigu jūs pasižiūrėtumėte, kaip iš palydovo atrodo Kuršių marios, tai ta žalia spalva labai sunkiai atskiriama nuo žalios pievų spalvos. Vadinasi, Kuršių marios žydi pakankamai intensyviai, ypatingai vasaros laikotarpiu,“ – pasakoja dr. M. Žilius.
Aplinkos apsaugos agentūros Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vadovė Aistė Kubiliūtė akcentuoja, kad veiksnių, darančių įtaką Kuršių marių vandens kokybei, yra ne vienas. Daugiausia žydėjimą lemia maistmedžiagių, į marias atkeliaujančių kartu su upių nuotėkiu, iš pasklidosios taršos šaltinių ir iš žemės ūkio, perteklius – tai sudaro maždaug 50 proc. visos taršos. Likusi dalis teršalų nusėda iš atmosferos ir sutelktosios taršos šaltinių.
„Aišku, tų teršalų yra įvairiausių – nuo maistmedžiagių iki pavojingų medžiagų ir taršos šaltinių yra pakankamai daug. Kaip ir minėjau, tai – žemės ūkis ir nuotekos, kurios suteka į upes arba tiesiogiai į marias, ir laivyba, nes Kuršių mariose bei Nemune, vis dėlto, vyksta ši ūkinė veikla. Per ilgus dešimtmečius Kuršių marios, būdamos kaip filtras tarp Nemuno ir Baltijos jūros, sukaupia savo baseine nemažus kiekius teršalų, kurie, esant tam tikroms sąlygoms, sugrįžta į ciklą ir yra panaudojami gyvų organizmų ir iš to kyla pasekmės. Ir, kaip minėjau, atmosferinės pernašos, nes dalies taršos mes, kaip šalis, nekontroliuojame,“ – aiškina A. Kubiliūtė.
Dar vienas aspektas, keičiantis Kuršių marias – klimato kaita. Dr. M. Žilius išskiria keletą šio reiškinio veiksnių, kurių svarbiausias – augantis audringumas.
„Prognozuojama, kad Baltijos jūros regione, ypatingai šiauriniame, turėtų didėti audringumas. Turėtų didėti audringų atvejų skaičius, kai įsivyrauja tokie vėjai, kaip šiaurės ar šiaurės vakarų <...>. Esant stipresniam vėjui, į Kuršių marias pripučiama jūrinio vandens. Jūrinio vandens buvimas Kuršių mariose, mes galime sakyti, gal yra visai gerai, nes vanduo tampa skaidresnis, bet iš kitos pusės jis, būdamas visai kitokios cheminės sudėties, nei Kuršių marių vanduo, pirmiausia, daro įtaką tam tikrų žuvų pasiskirstymui. Tos žuvys tada būtų linkusios migruoti link pietinės dalies, kuri didžiąją dalimi yra Rusijos Federacijoje.
Antra, paveikia mikroorganizmų aktyvumą ir gali įsivyrauti tam tikri procesai, kurių metu susidaro vandenilio sulfidas, o vandenilio sulfidas, kaip žinome, yra toksiškas visiems bestuburiams arba stuburiniams gyvūnams ir, trečia, gali įsivyrauti tam tikri elementai. Šiuo atveju, sakykime, klimato kaita atneša pokyčius, todėl, galimai, didesnio jūrinio vandens pritekėjimą“, – komentuoja mokslininkas.
Ne ką mažiau svarbus ir klimato šiltėjimo procesas, lemiantis karščio bangų susidarymą ir keičiantis priekrantės ekosistemų funkcionavimą.
„Pastaraisiais metais atlikti keletas tyrimų, kaip
Tam, kad Kuršių marių būklė neblogėtų arba keistųsi į gerą, būtinas nuolatinis marių stebėjimas ir kitos priemonės. A. Kubiliūtės teigimu, čia svarbų vaidmenį suvaidina ne vieną dešimtmetį trunkantis marių monitoringas ir aplinkos stebėsena, apimanti tiek maistmedžiagių, tiek pavojingų medžiagų koncentracijos sekimą. Kitas svarbus aspektas – bendradarbiavimas tarptautiniu lygiu, siekiant geresnės Baltijos jūros būklės.
„Yra tiek nacionaliniai, tiek europiniai įsipareigojimai, žiūrima, atsižvelgiant į poveikį tiek žuvų ištekliams, tiek uosto poveikį, kokį jis daro, nes uosto veikla atsiliepia druskingumui ir temperatūrai. Taip pat svarbus tarptautinės taršos efektas“, – vardina A. Kubiliūtė.
Pasak specialistės, faktas, kad Kuršių marias Lietuva dalinasi su Rusijos Federacijai priklausančia Kaliningrado sritimi, o prie Nemunu atkeliaujančios taršos prisideda Baltarusijai priklausančioje baseino dalyje susidarę teršalai, apsunkina geresnės marių būklės siekimą, tačiau Europos Sąjungai nepriklausančios kaimyninės šalys taip pat turi laikytis tarptautinių įsipareigojimų. „Tas bendradarbiavimas vyksta per HELCOM (aut. past. – Helsinkio komisiją). Veiksmų plane yra numatyti ir įpareigojimai Rusijai, kiek reikia sumažinti azoto į Baltijos jūrą, tai labai tikimės visų šalių indėlio ir ryžto, nes, vis dėlto, 97 proc. viso Baltijos jūros ploto yra stipriai eutrofikuota“, – pastebi A. Kubiliūtė, pabrėždama, kad taršos problemos ant kaimyninių šalių perkelti, vis dėlto, nederėtų, – „pastebime, kad Baltarusijos dalyje yra azoto junginių mažėjimo tendencija, bet apkrovos iš Lietuvos teritorijos tarsi nemažėja, jos vis dar dvigubai viršija Lietuvos prisiimtus įsipareigojimus. Todėl tas tarptautinis veiksnys – svarbus ir mes dalyvaujame tiek vertinant apkrovas į Baltijos jūrą, tiek lyginant rodiklius tarp šalių.“
A.Kubiliūtės vertinimu, prie Kuršių marių bei Baltijos jūros būklės gerinimo turėtų prisidėti visos įtaką darančios šalys, nes dalis teršalų, pavyzdžiui, atmosferinės pernašos, ateina iš tolimų regionų, ne tik Baltijos valstybių, todėl jas mažinti yra sudėtingas uždavinys.
Tuo tarpu dr. M. Žilius, kalbėdamas apie tai, kokios priežastys trukdo siekti geresnės marių būklės, išskiria du aspektus – ilgalaikės vizijos nebuvimą bei integruoto Kuršių marių taršos vertinimo trūkumą.
„Pirmas aspektas yra ilgalaikė vizija, nes dažnai vizija nutrūksta su naujai išrinkta valdžia, antra, tai yra integruotas Kuršių marių taršos vertinimas. Pastaraisiais metais apie tai pradėta kalbėti, kad reikia apjungti visą bendrą sistemą, tai yra, upės baseiną, į kurį patenka tarša, upę ir, galiausiai, estuariją ir jūrą. Tai, sakykim,
