Gruodis – darbų, sumanymų, minčių, lydėjusių ir kamavusių ištisus metus, apibendrinimo laikas. Toks „paradokso slenkstis“, nuo kurio žvelgiame atgal, kad po to būtų aiškiau ir lengviau eiti į priekį... Ai, iš tiesų nė velnio mes ten nežiūrim – kiekviena nauja diena iškrenta kaip kazino skaičius, nulemiantis naują įvykių, džiaugsmų ir rūpesčių seką.

Simboliška, kad būtent gruodį skelbiami Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Šiemet jais tapo net aštuoni menininkai – džiazuojantys, brėžiantys miestų vertikales, medituojantys spalvas, kaupiantys vaizdų atmintį ar tiesiog einantys papieviais. Ginčai, kuris premijos vertas, o kuris – ne, nutolo kaip ta triukšminga gatvę valanti mašina.

Gruodį įvyko kelios teatro premjeros: Jonas Vaitkus po dešimties metų pertraukos sugrįžo padirbėti į Kauną, o buvęs jo auklėtinis Oskaras Koršunovas – po dar ilgesnio tarpsnio – pastatė spektaklį Klaipėdoje.

Išskirtiniu 2016 metų pradžios įvykiu tapo dailininko Šarūno Saukos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje, stebinusi ir menininko vaizduote, ir žiūrovų dėmesiu jos tvariniams. Lyg laiko judesiuose egzistuotų kokia nors pusiausvyra, mistinė švytuoklė, metų pabaigoje ir vėl karaliavo vizualiojo meno kūrėjai: subtilų „Uraganą Theresa“ kėlė Paryžiuje gyvenantys menininkai Svajonė ir Paulius Stanikai, jautrų požiūrį į mums nepastebimas kasdienybės erdves pademonstravo tapytoja Eglė Ridikaitė, o „Vartuose“ žiūrovai aikčiojo nuo pasaulyje garsiausio lietuvių menininkų Žilvino Kempino išmonės. Bet apie viską nuo pradžių.

Gruodžio 1 dieną „Prospekto“ fotografijos galerijoje duris atvėrė Prancūzijoje gyvenančio lietuvių dueto SetP Stanikas paroda „Uraganas Theresa“. Tarptautinėje meno arenoje garsūs autoriai subtiliomis užuominomis ir dviprasmiškais vaizdais atskleidė žinių žmogaus jauseną dabarties pasaulyje.

Naujiems darbams Svajonę ir Paulių Stanikus įkvėpė nerimastingi pastarojo meto įvykiai: karas Sirijoje ir Irake, emigrantų krizė, „Brexit“, perversmo mėginimai Turkijoje, prezidento rinkimai JAV ir terorizmo grėsmė. Ją Prancūzijos sostinėje gyvenantys lietuviai patiria žymiai arčiau, nei mes čia, Lietuvoje.

Paulius ir Svajonė Stanikai
© Asmeninio albumo nuotr.
Paulius ir Svajonė Stanikai

Kai kurie pasaulį sukrėtę įvykiai, galima sakyti, įvyko tiesiog jų kieme. Paryžiuje lietuviai gyvena visai netoli kavinės „Le Petit Cambodge“, kurioje 2015 metų lapkritį buvo įvykdytas teroristinis išpuolis. Pro savo namų langus Stanikai pasakojo girdėję šūvius, sprunkančių žudikų automobilius, o po kurio laiko – policijos sirenas.

Gruodžio 8,9 ir 17 dienomis po dešimties metų pertraukos į Kauno dramos teatrą sugrįžo režisierius Jonas Vaitkus. Premjerai kūrėjas pasirinko Lietuvos teatre dar nestatytą vokiečių grando Thomo Manno pjesę „Fjorenca“, kurioje keliami visuomenės moralės klausimai.

J. Vaitkaus nuomone, dramoje vykstantis konfliktas sugretinamas su dabartyje akivaizdžia tikėjimo į žmogų ir moralę stoka. „Pjesėje Lorencas išsako labai aiškias mintis. Jeigu žmogus nevalingas, nesugeba atsispirti jausminiams poreikiams, neturi saiko, iš esmės jis save sunaikina: „Jeigu valios dėka nestatyčiau savęs į tam tikrą rėmą, būčiau pasmirdęs ožys.“ Tai labai kategoriškas vertinimas, kurį sako tas, kuris buvo viršūnėje, rengė linksmybes ir karnavalus ir pats juose dalyvavo. Šiais laikais šiukšlių priryjama iš visur: medijų, literatūros, fotografijos. Moralės, etikos kriterijų nebelieka: skanu ir gerai“, – kalbėjo režisierius.

Gruodžio 10 dieną, praėjus dešimtmečiui nuo pirmojo pastatymo, dirigentas Gintaras Rinkevičius ir režisierius Nerijus Petrokas atgaivino Juliaus Juzeliūno operą „Žaidimas“. Operos kūrėjų komanda keitėsi nedaug. Šįsyk pagrindinį Alfredo Trapso vaidmenį atliko bosas Tadas Girininkas, pasirodė solistai Mindaugas Zimkus, Rafailas Karpis, Arūnas Malikėnas, Egidijus Dauskurdis, Jovita Vaškevičiūtė, Lina Dambrauskaitė ir Kauno valstybinis choras.

„Jei ši opera būtų pastatyta tada, kai buvo sukurta, ji neabejotinai būtų padariusi įtaką tolesnei šio žanro raidai Lietuvoje“, – teigė muzikologė Jūratė Katinaitė.

1966 m. kompozitorius perskaitė tuo metu lietuvių kalba ką tik išleistą šveicarų rašytojo Friedricho Dürrenmatto (1921–1990) apsakymą „Avarija“, parašytą dešimtmečiu anksčiau. J. Juzeliūną „Avarija“ taip įtraukė, kad jis iškart sumanė rašyti operą.

„F. Dürrenmatto apsakyme vyksta savotiškas žaidimas: žaidimas su sąžine, su gyvenimu, su žmonėmis. Atsakomybės jausmas čia įgauna gilesnę prasmę: žmogus tarsi žaidžia su savo esybe, su pačia gyvenimo esme. Štai kodėl, sumanęs rašyti šią operą, aš ją pavadinau „Žaidimu“,“ – teigė kompozitorius, apsiėmęs pats rašyti libretą, mat turėjo liūdnos patirties bendradarbiaudamas su anksčiau rašytų operų libretistais.

Gruodžio 11-13 dienomis Vilniuje lankėsi pasaulinė šiuolaikinės ir chorinės muzikos žvaigždė Ericas Whitacre (Erikas Vitakeris) ir drauge su mišriu mėgėjų choru „Bel Canto“ gerbėjams padovanojo kelis nepamirštamus vakarus.

Koncertų ciklo „Revolution Together“ publika beveik tiesiogine prasme pabuvojo kosmose – kelionės per ūkanotasias galaktikas įspūdis E. Whitacre muzikoje labai stiprus.

Metų muzikinis įvykis Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje švytėjo Kalėdų spalvomis. Dėl pakilios atmosferos, kurią per pasirodymą kūrė didžiulis atlikėjų būrys: choro nariai, dviejų orkestrų muzikantai, perkusininkų grupė, solistai. Taip pat dėl šaltuko ir gausiai iškritusio sniego.

Gruodžio 14 dieną paskelbti šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Jais tapo architektas Audrius Ambrasas – už jautrų miesto erdvių formavimą ir profesinę atsakomybę, aktorius Vytautas Anužis – už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą, džiazo muzikai Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas – už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą, tapytoja Rūta Katiliūtė – už abstrakčiosios tapybos turiningumą, kino režisierius Gytis Lukšas – už kūrybišką nacionalinės literatūros interpretaciją kino kalba ir rašytojas Valdas Papievis – už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką.

Klaipėdos dramos teatras metus užbaigė naujausia Oskaro Koršunovo premjera. Režisierius po beveik dešimties metų pertraukos grįžo į Klaipėdą ir pastatė spektaklį pagal klaipėdiečio dramaturgo Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Spektaklio premjera įvyko gruodžio 16 dieną.

Nepatogių temų nevengiantis režisierius kvietė iš arčiau pažvelgti ir prisiminti pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, kai besikeičianti santvarka ir socialinė aplinka daliai visuomenės tapo sunkiu išmėginimu.

„Po dainuojančios revoliucijos buvo daug lūkesčių ir vilties, kad štai visuomenė taps dvasingesnė. Bet įvyko priešingai – atėjo laukinis kapitalizmas, kuris išvirto į vartotojišką visuomenę, kultūrą, kurioje mes dabar ir gyvename. Būtent tada jautresni, dvasingesni žmonės, humanitarai, netapę reketininkais, atsidūrė nuošalėje. Pašaline tapo ir kultūra, tokia ji išliko iki dabar“, – teigė O. Koršunovas.

Pjesės veiksmas apima laikotarpį nuo 1993-ųjų iki šių dienų. Pagrindinis herojus poetas pasineria į savo prisiminimus, išgyvena praeitį kaip dabartį ir tarsi atsiduria skaistykloje. Šioje kelionėje laiku jį lydi Bitininkas, kuris, kaip paaiškėja vėliau, yra tas pats jau subrendęs poetas.

Gruodžio 20 dieną galerija „Vartai“ pakvietė į JAV gyvenančio menininko Žilvino Kempino parodos atidarymą. Joje pristatomi naujausi ir ankstesni, Lietuvoje dar nerodyti, menininko kūriniai, specialiai galerijos erdvėms pritaikytos instaliacijos. Pasitelkęs fizikos dėsnius, menininkas meistriškai manipuliuoja šviesos, oro, metalo ir paties žiūrovo judėjimu erdvėje, kuria unikalias estetinių pojūčių situacijas.

Ž. Kempino sukurtos instaliacijos veikia tarsi natūralūs reiškiniai, o svarbiausiasis jas vienijantis elementas yra judėjimas. Kūrėjas siekia atsitiktinumo įspūdžio, todėl daugelis jo darbų balansuoja ties nukritimo, žlugimo riba. Su medžiagomis menininkas elgiasi it orkestro dirigentas. Jis sugeba virtuoziškai išnaudoti erdvę ir išryškinti įdomiausias pasitelkiamų instrumentų savybes, kad šie suskambėtų nepriekaištingoje suplanuoto ir laisvo judėjimo harmonijoje.

Regis, visos Vilniaus grožybės, architektūros paminklai jau išfotografuoti, aprašyti, sukataloguoti. Vis dėlto tapytoja, tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Ridikaitė apytamsėse sostinės kertėse surado dar vieną Vilniaus puošmeną: parodoje „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ ji atkuria XIX-XX a. Vilniaus laiptinių dekorą – keramines grindų kompozicijas.

Menininkės meilės ir grožio duoklę miestui nuo gruodžio 21 dienos galima pamatyti Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salėje „Titanikas“. Paradinių įėjimų, laiptinių aikštelių grindų piešinius, laikydamasi originalaus mastelio, ji perkėlė ant plačiaformačių drobių. O iškabindama jas ant sienų – sutaurino senojo Vilniaus palikimą, pavertė jį tikru šiuolaikinio meno kūriniu.

Meninės vaizduotės jėga pakeltos nuo žemės, grindų kompozicijos atskleidžia visą savo didybę. Vos įžvelgiami senųjų gyventojų pėdsakai gaivina žiūrovų atmintį ir vilioja prasimanyti įvairiausių istorijų.

DELFI rubrikoje „Kultūros pjūvis“ kiekvieną mėnesį pateikiama įdomiausių kultūros ir subkultūros renginių apžvalga, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.

Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
© SRTRF logotipas
Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF

www.DELFI.lt
komentarai