Kai ruošiesi interviu su teatro ar kino žmonėmis sukirba nerimas: galbūt apie pagrindinius ir svarbiausius jų vaidmenis žinai ne viską, tad prieš pokalbį stengiesi kuo labiau įsigyventi į kalbinamojo gyvenimą. Tačiau kai laukia susitikimas su žmogumi, kurio darbai neišsemiami bei dideli tikrąja ta žodžio prasme, prisipažinsiu, tampa šiek tiek nedrąsu. Visgi TAS rytas išaušta. Kaip ir sutarta, su fotografu prisistatome prie Jaunimo teatro durų. Sveikindamasis sududena pažįstamas balsas – vienas garsiausių Lietuvos kino ir teatro aktorių, režisierius, Klaipėdos jaunimo teatro vadovas Valentinas Masalskis, draugiškai mostelėjęs ranka pakviečia užsukti į svečius. Panyrame į ilgą ir nuoširdų pokalbį.

Akstinu pakviesti maestro pokalbiui tapo Jaunimo teatre artėjanti premjera – bus rodomas pagal vokiečių autoriaus Winfriedo Georgo Sebaldo romaną „Austerlicas“ sukurtas spektaklis.

Tai antras 66-erių aktoriaus V. Masalskio darbas su pasaulyje garsiu lenkų režisieriumi Krystianu Lupa po Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštės“ Nacionaliniame dramos teatre (2015 m. V. Masalskis už pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi).

Dar viena naujiena jo kūrybiniame gyvenime – Venecijos kino festivalyje neseniai įvyko Marato Sargsyano filmo „Tvano nebus“ pasaulinė premjera. Pagrindinį pulkininko vaidmenį atlikęs V. Masalskis Venecijos kino ekranuose vėl pasirodė po beveik 20 metų pertraukos. Čia jį pirmą kartą išvydo Šarūno Barto režisuotoje dramoje „Laisvė“ (Angl. „Freedom“).

Kalbėdamas apie filmavimąsi juostoje „Tvano nebus“, V. Masalskis prisipažino, kad dirbti su režisieriumi M. Sargsyanu jam buvo malonu: „Žmogiškas, išgirstantis režisierius. Jo kuriama tema apie karą (neretai absurdinį), kuris šiandien vyksta visame pasaulyje, visuose sluoksniuose – gerai prasiskaitė, sulaukė gerų recenzijų. Paties filmo dar nemačiau, būtų įdomu pasižiūrėt, kaip jis suskambės.“

Neįprasta lietuvių teatrui vaidyba

Dabar gi V. Masalskis tikina esantis režisieriaus K. Lupos matymo dalimi. Pašnekovas negaili gražių žodžių spektaklį kuriančiam kolegai, kuris, anot jo, iš aktorių reikalauja visai kitokios vaidybos manieros nei įprasta lietuvių teatrui – žymiai paprastesnės, be perkrautų emocijų.

„K. Lupa kuria neįtikėtiną scenos estetiką, kadangi jis pats dailininkas. Patinka filosofinis ir psichologinis priėjimas prie aktoriaus. Aktoriumi pasitiki, kreipiasi į jį per vidinę, intelektualinę, dvasinę būseną. Ne repeticijų gausa, bet per žodį, verbalinę kalbą bando įsiskverbti, kad tu pats pagautum, suprastum“, – kalbėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas V. Masalskis.

„Austerlice“ jis vaidina pasakojimo autorių – vokiečių rašytoją W. G. Sebaldą.

„Sunkus, komplikuotas tekstas, o aš mėgstu emocionalius veikalus. Emocija teatre man pats pagrindinis dalykas. Čiagi labiau einama į rimtį, gelmę, Sebaldo daugiabriaunišką literatūrą, kurią sunku paversti natūraliu kalbėjimu. Dabar pasidarė kiek lengviau, spektaklio kūrimas eina į pabaigą. Jau matai, kiek tu jame užimi vietos, kokį ženklą sukuri. Jauti partnerių pagalbą, padeda net ir šviesos, video, dekoracijos“, – apie kūrybos procesą pasakojo jis.

Pašnekovo pastebėjimu, šis spektaklis bus visiškai kitoks nei stipriu aktoriniu darbu paremta „Didvyrių aikštė“, čia būsią daugiau vizualinių efektų, filmuotos medžiagos, vaizdo projekcijų. Visos šios priemonės taip pat kurs pasakojimą.

„Langas matyti projekcijoje, jo ketvirtis atsidaro. Menininkas pritaiko projekciją ir dekoraciją, kaip tariamą realybę (kvazirealybę). Iš to pasimokiau. Pasirodo, kad skirtingų faktūrų grindų dalys gali padėti žiūrovui patekti į visai kitus pasaulius“, – vizualinių detalių svarbą prisiminė jis.

Valentinas Masalskis: žmonės galbūt pamiršo – gyvename ne vardan malonumų ieškojimo
© DELFI / Andrius Ufartas


Paklūsta žaidimo taisyklėms

„Kaip ir aktorius, ir režisierius sutelpa viename žmoguje?“ – smalsauju. „Tai yra žaidimo taisyklės, tu tiesiog paklusti joms. Dabar esi aktorius, išpildai jo ketinimus, bandymus, prisilietimus. Turi save išgirsti, suprasti, kiek užimi erdvės spektaklyje, kiek jam padedi vystytis. Svarbiausia, jei galiu pasimokyti. Tai – didžiausia šventė“, – aiškino V. Masalskis.

Tačiau noras mokytis, anot Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesoriaus, ateina sulaukus kokių 40-50 metų: „Iki tol galvoji, kad viską moki. Tokia paauglystė mūsų galvose. O dabar džiaugiuosi, kad galiu pasimokyti ir sužinotą informaciją kažkam perduoti. Nesvarbu, studentams ar aktoriams, su kuriais dirbu.“

Viename savo interviu V. Masalskis yra sakęs, kad statydamas spektaklius stengiasi priartėti prie kūrinio autoriaus.

„Knyga yra tavo draugas, kaip ir gyvenime sutiktas bendramintis iš praeities ar kito laiko, iš kitos šalies, kito amžiaus. Jeigu randi neapčiuopiamą, nematomą ryšį, tada ir keliauji su juo. Interpretacija kūriniui reikalinga, bet ji turėtų būti paremta išgyvenimais“, – dėstė jis.

Tačiau šiandieninio teatro ir apskritai meno kūrėjai, anot V. Masalskio, pateikia per daug savęs, mažai pasitiki autoriumi, prie kurio liečiasi. „Dažnai pagalvojama, kad esu svarbesnis už bet kokį autorių, net ir Antoną Čechovą“, – kritiškai žvelgė jis.

Toks narcisizmas, teatralo manymu, paplitęs iš feisbuko, per „selfius“: „Nuo išmaniųjų telefonų tiesiog negalime atitraukti savo akių. Apie tai kalbėjo šviesaus atminimo lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas, kalba ir daugelis kitų. Tampame užsidariusiomis būtybėmis, bet apie save galime paskelbti visam pasauliui. Ar mūsų kas nors klausosi? Didžiulis klausimas.“


Egoizmas, kaip laikmečio veidas

Bet būti išklausytam itin svarbu, tad į eterį leidžiame žinias apie save, net ir negaudami jokio atgalinio ryšio. Kartais socialiniuose tinkluose paspaudžiame „Like“, vadinamąjį patiktuką. „Tai, kaip Labas rytas. Jeigu sutinki žmogų ir su juo pasilabini, nelabai ką apie jį tesužinai. Taip ir „Like“ paspaudimas – tai nėra bendravimas“, – įsitikinęs jis.

Turime daug įrankių paskelbti apie save, merkantilius norus, bet ar kas nors nori apie tai išgirsti, net nepasidomime. „Tas „aš“ šiandien begaliniai didelis. „Mano aš“ visur. Egoizmas, kaip laikmečio veidas arba liga“, – samprotavo V. Masalskis.

Režisierius pastebėjo, kad dingsta žodis „prasmė“. „Praradome šį žodį, pradėjome daugiau kalbėti apie malonumą. Net „jaučiu“ kažkur išnyksta... Iš mūsų gyvenimo išeina svarbūs ritualai. Krikštynos, vestuvės... Visame tame dabar daug pompastikos, komercijos, o esmė primirštama. Matyt, reik leisti išputoti – kai pavasarį teka srauni upė, ji iškelia į paviršių nešvarų vandenį, vėliau atsiranda nusistovėjimas, ji pasidaro skaidri“, – svarstė jis.

V. Masalskis įsitikinęs, kad jei pasitelkiama patirtis ir išmintis – kultūra kinta. Šis procesas esą panašus į meilės jausmą: pradžioje galvojame, kad meilė yra aistra, vėliau ji pavirsta tarnavimu kitam, įgauna įvairiausių formų, evoliucionuoja.

„Niekas neišnyksta, tik pasislenka proporcijos, keičiasi formos“, – konstatavo jis.

Ir supratimas apie Dievą kinta. „Mane, dar vaiką į bažnyčią vesdavo bobutė. Mano dievulis iš pradžių buvo laikrodis. Galvodavau, kada gi baigsis tos mišios ir vėl galėsiu lakstyti kieme. Žiūrėdavau, kaip slenka minutės – kada, kada... Vėliau laikrodis virto kitu – perėjo į transcendencijų lygmenį, paslaptį, išmintį, sutvėrėją, galaktiką, gamtą, krikščionišką mokslą“, – pasakojo jis.

Valentinas Masalskis: žmonės galbūt pamiršo – gyvename ne vardan malonumų ieškojimo
© DELFI / Andrius Ufartas


Prasmė nėra duotybė

Menas – sielos gydytojas, todėl čia labai svarbios prasmės paieškos – per veiksmą, o ne konstatuojant kaip dogmą. Režisierius pacitavo jam patikusią perskaitytą mintį iš bičiulio Juozo Rimo knygos „Muzikos filosofijos etiudai“: prasmė nėra duotybė, kurią gauni gimdamas.

„Jos paieška daro tave prasmingą. Sako, kad esi geras, idealistas. Tačiau iš tiesų toks nesu, bet noriu būti. Ta siekiamybė mus daro žmonėmis“, – dalijosi įžvalgomis V. Masalskis.

Pašnekovas atviravo visai neseniai padėkojęs Kūrėjui. „Už tai, kad leido kurti. Tačiau kūryba – ne spektaklio statymas ar vaidmens sukūrimas. Tai tvoros dažymas, bendravimas, vaiko auginimas, šeimos sukūrimas. Kūryba kiekviename judesyje, mintyse, kiekvieną akimirką. Visa tai glūdi mumyse. Harmonijos pasiekiame tiek, kiek sugebame“, – sakė jis.

Valentinas Masalskis: žmonės galbūt pamiršo – gyvename ne vardan malonumų ieškojimo
© DELFI / Andrius Ufartas

Ar šiandieniam žmogui reikalingas tikėjimas? Atsakydamas į šį klausimą V. Masalskis rėmėsi psichoterapinio metodo – logoterapijos autoriaus Viktoro Franklio pavyzdžiu. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1942 m. jis buvo įkalintas nacių koncentracijos stovykloje. Autorius parašė tokias knygas kaip „Sielogyda“, „ Žmogus prasmės akivaizdoje“.

„Žmogus be vilties ir tikėjimo negali nugyventi gyvenimo. Mokslininkai Antoni Kempinskis, V. Franklis išgyveno protu nesuvokiamas baisenybes konclageryje, tikiuosi mums niekad neteks to išgyventi. Nors matome, kas vyksta Donbase, už Baltarusijos sienos, kaip mušami ir kankinami žmonės. Tai niekur nedingo, kaip jau ir sakiau – pasikeitė proporcijos. Žvėriškumas mumyse išlieka, todėl apie tai reikia kalbėti“, – pastebėjo jis ir pridūrė, kad spektakliu „Austerlicas“ irgi siekiama priminti žmonėms tai, ką jie galbūt pamiršo – gyvename ne vardan malonumų ieškojimo.


www.DELFI.lt
41