Paklaustas, kodėl verta atvykti į Kaišiadoris, Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro gidas Aurelijus Balčiūnas juokiasi: „Visi vietiniai gyventojai žino, kad mūsų miestas yra Lietuvos centras, o Kaunas ir Vilnius – tik Kaišiadorių priemiesčiai, mat nuo seno kaišiadoriečiai važiuoja dirbti ar mokytis į Vilnių ir Kauną, o po darbų ar mokslų grįžta namo ilsėtis.“

Vietos, primenančios Palaimintąjį

Atvykę į Kaišiadorių miestą, neabejotinai išgirsite apie arkivyskupą Teofilių Matulionį – šio didaus žmogaus gyvenimo kelią čia mena ne viena vieta.

Teofilius Matulionis paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje: už žydų gelbėjimą nacių okupacijos metu po mirties arkivyskupas apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, o 2017 metais paskelbtas Palaimintuoju.

Vyskupas Teofilius Matulionis sovietinėje tremtyje Birštone 1957. Teofilio Pilkos nuotr
Vyskupas Teofilius Matulionis sovietinėje tremtyje Birštone 1957. Teofilio Pilkos nuotr.

Prieš ketvertą metų Sankt Peterburgo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje atidengta atminimo lenta T. Matulioniui pagerbti, o Kaišiadoryse arkivyskupas paskelbtas garbės piliečiu – čia tarnaudamas Dievui ir vesdamas gyventojus tikėjimo keliu, praleido trejus metus.

„Besidomintiems Teofiliaus Matulionio biografija, Kaišiadoryse siūlyčiau aplankyti Kristaus Atsimainymo katedrą ir joje esančią Palaimintojo koplyčią. Senųjų katedros vartų vietoje išvysite ir Teofiliaus paminklą. Amžininkai pasakoja, kad būtent čia Teofilius pasitikdavo ateinančius į katedrą ir palydėdavo išeinančius po Šv. mišių. Vaikštinėdami Kaišiadorių miesto centre, netoli Katedros tikrai pastebėsite ir įspūdingo dydžio Teofiliaus Matuliono freską, įamžintą ant Algirdo Brazausko gimnazijos pastato sienos“, – pasakoja gidas. Be abejonės, verta užsukti ir į Brazauskų namus-muziejų. Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Prezidentas baigė Kaišiadorių gimnaziją, mieste iki šių dienų likęs jo projektuotas tėvų gyvenamasis namas, kurį statė visa šeima.

Teofiliaus Matuliono aikštė ir fontanas. Andrejaus Tomenko nuotr
Teofiliaus Matuliono aikštė ir fontanas. Andrejaus Tomenko nuotr.

Netoliese katedros pasivaikščiokite po įstabaus grožio parką, taip pat šalia jo įrengtu pėsčiųjų ir dviračių taku. Gamtos apsuptyje dėmesį neabejotinai patrauks ir tolumoje matomas vienas gražiausių miesto pastatų – Kaišiadorių vyskupijos rūmai. Kurijoje įrengta ir ir nereikia įdomi Kaišiadorių vyskupijos istorijai skirta ekspozicija, supažindinanti su Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gyvenimu ir veikla.

Kviečia ir istorijos, ir aktyvaus laisvalaikio mėgėjus

Lankantiems Kaišiadoris, A. Balčiūnas siūlo užsukti į miesto geležinkelio stoties pastatą. Būtent iš čia daugiau nei šimtą metų Nepriklausomos Lietuvos traukinys maršrutu Kaišiadorys–Radviliškis. Neatsiejama istorijos dalimi tapo ir 1877 metais pastatytas šalia esantis vandens bokštas, kurio dėka vanduo patekdavo į garvežių katilus.

Senasis vandens bokštas. Andrejaus Tomenko nuotr
Senasis vandens bokštas. Andrejaus Tomenko nuotr.

Geležinkelis susijęs ir su Kaišiadorių miesto pavadinimo legenda. Pasakojama, kad XIX a. viduryje, kuomet geležinkelis dar tik buvo tiesiamas, čia iš įvairių Rusijos imperijos vietų suvažiavo statytojai. Suprantama, kad lietuviškai kalbėti jie nemokėjo, o vietiniai žmonės ėjo ir klausinėjo: „Kas čia darosi?“ Atvykėliai nesuprasdami klausimo kartojo: „Kašiadaros? Kašiadaros?“ Taip, anot legendos, ir atsirado pavadinimas Kaišiadorys.

Pašnekovo teigimu, iki pat 2000-ųjų nebuvo tiksliai aišku, kodėl šis miestas vadinamas Kaišiadorimis, tačiau tais metais istorikas Rolandas Gustaitis archyvuose rado duomenų, kad šiose apylinkėse gyvenęs totorius Chašaidaras, turėjęs dvarą. Pirmą kartą vietovė Chošaidorova paminėta 1590 m. Taigi tie metai laikomi Kaišiadorių įkūrimo data.

Ieškantiems aktyvesnių pramogų, gidas rekomenduoja pasiplaukiojimą vieninteliu Lietuvoje keltu, kuris plukdo be variklio. Šis keltas kursuoja Neries upe tarp Kaišiadorių rajone esančių Padalių ir Širvintų rajone esančio Čiobiškio.

Už keleto kilometrų nuo kelto, Kaišiadorių rajone, stūkso Skarbo kalnas – vienas gražiausių piliakalnių Neries pakrantėje. „Skarbas lenkiškai reiškia lobį. Kalbama, kad jis paslėptas kalno gilumoje, – paaiškina gidas. – Legendos byloja, kad kadaise Žaslių kunigas nusprendė tą lobį pasiimti. Visą naktį meldėsi apsuptas žvakių šviesos, o paryčiui išgirdo dundesį – ženklą, kad lobis kyla. Žvakes reikėjo užgesinti, tačiau kunigas su savimi nebuvo pasiėmęs specialiai tam skirto įrankio ir jas tiesiog užpūtė. Tą pačią minutę garsiai dundėdamas lobis nusileido žemyn ir jau niekada nebeiškilo.“

Budelių piliakalnis. Andrejaus Tomenko nuotr
Budelių piliakalnis. Andrejaus Tomenko nuotr.

Grožėdamiesi apylinkėmis, būtinai užsukite į Kaišiadorių rajono Rytuose įsikūrusius Guronis – kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę. Čia įkurtas vienintelis Lietuvoje Rožinio slėpinių parkas. Šioje vietovėje pabuvę žmonės atranda ramybę ir dvasinės pilnatvės jausmą. „Kardinolas labiausiai mėgo šią maldą, tad tokiu būdu, įkūrus parką, pagerbtas jo atminimas“, – paaiškina A. Balčiūnas. Šalia parko pasigrožėkite ir dviem alkakalniais – senojo lietuvių tikėjimo paminklais.

Koplytėlės. Viktorijos Kanapinskaitės nuotr
Koplytėlės. Viktorijos Kanapinskaitės nuotr.

Po ekskursijos Kaišiadoryse, be abejonės, norėsis ir pasistiprinti. Čia A. Balčiūnas taip pat turi ką pasiūlyti: „Būtinai aplankykite Žaslių tradicinių amatų centrą. Jame edukacijos metu kepamas žaslietiškas kugelis, kurio autentiškam receptui – daugiau nei 100 metų, o desertui patys galėsite išsikepti šakotį“.