Nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Darnu Group“ skelbia straipsnių ciklą apie tai, kaip per pastaruosius 100 metų Lietuvoje keitėsi požiūris į aukštos klasės būstą ir kokybišką gyvenimą jame.
Pasak menotyrininko Juozapo Blažiūno ir istorikės Aelitos Ambrulevičiūtės, kartu su XX a. pradžia atėjo ir kitoks žmonių mąstymas bei suvokimas, koks yra kokybiškas gyvenimas. Dvariškiai ir toliau gyveno dvaruose, kurie po truputį virto „antikvaru“, pirklių butai savo išvaizda beveik prilygo aukštuomenės namams, didelis dėmesys buvo skiriamas erdvių suskirstymui ir išplanavimui bei koncentravimuisi į mažesnį daiktų kiekį namuose.
Butuose pradėta ieškoti funkcionalumo ir racionalumo
Praėjusio amžiaus pradžia žymi ir svarbų permainų laikotarpį, kuomet lietuvių tautinis ir nacionalinis judėjimas pasiekė apčiuopiamų ne tik politinių, bet ir sociokultūrinių laimėjimų. Vilniuje, plintant tautinei savimonei, plito ir mecenatystės reiškinys, kuris turėjo svarbų poveikį vietinės baldininkystės plėtrai, diegė supratimą apie naująjį art noveau stilių, gerino žmonių gyvenamąją aplinką, formavo naują skonį.
XX a. pradžioje, Paryžiuje, vykusi baldų paroda tapo gero estetinio skonio požymiu Lietuvoje. 1900 m. dailininkas Antanas Jaroševičius, dalyvavo šioje parodoje ir pristatė baldų projektus, kurie laimėjo aukso medalį. Šis įvykis į Lietuvą atnešė permainas, žmonės pradėjo įrenginėti išskirtinius interjerus, kurie kartais kukliais elementais galėdavo sukurti prabangos iliuziją.
„Ypatingai didelis dėmesys buvo skiriamas patogiam gyvenimui. Žmonės nesiekė, kad baldai būtų itin prabangūs, rinkosi kuo paprastesnius, apgalvodavo detales, kaip neperkrauti buto, buvo siekiama, kad viskas atrodytų minimalistiškai. Būtent dėl to didelis dėmesys buvo skiriamas patalpų dekorui ir erdvių planavimui, išdėstymui“, – teigia istorikė Aelita Ambrulevičiūtė.
Anot Juozapo Blažiūno, XX a. pradžioje aukštos klasės butai buvo tapatinami su ornamentais bei liaudies audiniais: „Taip buvo didžiuosiuose miestuose, kur buvo daugiau inteligentijos ir kur jie galėjo leisti sau įsirengti butus ar nedidelius namus taip, kaip jie nori: skoningai ir estetiškai.“
Dvarai virstantys į antikvarą
XIX a. prabangos simboliu buvo laikomi dvarai, kurie atėjus XX a. prarado savo svarbą ir statusą. Dvariškiai sunkiai suvokė, kad atėjo laikas atsisakyti perdėtos puošybos, todėl laikui bėgant jų gyvenamosios vietos virto į „antikvarą“.
„Gyvenimas dvaruose buvo tarsi sustingęs ir užstrigęs laike bei erdvėje. Senieji bajorai, o daugeliu atveju ir jų palikuonys, gyveno praėjusių amžių nostalgija, leisdami laiką kažkada skoningai įrengtuose dvaruose. Tačiau buvo apsupti dulkėtomis interjero detalėmis, tokiomis kaip šarvai, kardai, masyvūs baldai, gobelenai ir paveikslai. Ir visai nesunkiai, besikeičiantis pasaulio suvokimas, kaip turi atrodyti erdvė, interjeras ir jo detalės, dvarus nugramzdino į užmarštį“, – komentuoja J. Blažiūnas.
Pokyčius paskatino ir technologinės naujovės
Gyvenimo kokybei ir pokyčiams namuose daug įtakos turėjo ir XX amžiaus pradžios inovacijos. Vienas iš reikšmingesnių pokyčių – apšvietimas su elektros lemputėmis. Šiandien tai visiems įprastas daiktas, o XX amžiaus pradžioje tai buvo tam tikras prabangos elementas. Iš pradžių tokiu apšvietimu galėjo džiaugtis tik praeiviai gatvėse, vėliau elektros energija paplito ir didmiesčių gyvenamuosiuose namuose. O laikui bėgant atsirado ir mažuosiuose miestuose.
„Per septynerius metus, nuo 1905 m. iki 1912 m., Vilniuje trigubai padaugėjo elektros lempučių, taip įvyko, nes žmonės ėmė reikalauti geresnio apšvietimo. Elektros atsiradimas butuose smarkiai pakeitė ir jų pačių išplanavimą, sienų bei lubų spalvas, interjero detales. Elektra tapo gero gyvenimo simboliu“, – teigia menotyrininkas J. Blažiūnas.
Kaip atrodė tipinis aukštos klasės butas Vilniuje?
XIX a. pab. – XX a. pr. butų nuomos skelbimai nurodė pagrindinius dalykus, pagal kuriuos buvo galima vertinti, ar tai yra aukštos klasės būstas. Skelbimuose buvo nurodoma, kad tai yra ponų būstas, tačiau dažniausiai juos įsigydavo pirkliai ir tai jiems leido gyventi kaip aukštuomenės nariams.
„Skelbimuose būdavo nurodoma, jog butai nuomojami su visais patogumais: vonia, klozetas, dujinis apšvietimas, rūsys, balkonas į dvi puses. Žinoma, buvo minimas ir kambarių skaičius. Dažniausiai būdavo pardavinėjami 4-6 kambarių butai, bet pasitaikydavo ir 8-9. Tai leido žmonėms gyventi erdviau, kiekvienam šeimos nariui turėti savo kambarį ir bendrą erdvę, kurioje galėdavo susirinkti“, – komentuoja A. Ambrulevičiūtė.
Anot istorikės Vilniaus pirkliams, kurie įprastai galėjo sau leisti gyventi prabangiau, priklausantys butai savo vidine struktūra tarpusavyje buvo panašūs: „Langai buvo įstiklinti plonais ir pigiais stiklais, rėmai dažomi balta spalva, grindys įprastai – medinės, rečiau buvo klojamas parketas. Lubos, kaip ir grindys, dažniausiai būdavo medinės, rečiau – tinkuotos. Beveik visi namai turėjo krosnių šildymą, virtuvines krosnis.“
Dar vienas svarbus dalykas, kuris buvo akcentuojamas butų nuomos skelbimuose – butų aukštas. Butai antrajame ir trečiajame aukšte buvo brangesni nei pirmajame ar paskutiniame aukštuose. Vienas iš svarbiausių aspektų kodėl taip buvo – saugumas ir patogumas. Pirmojo aukšto gyventojai buvo mažiau apsaugoti nuo vagių, o paskutiniojo – turėjo dėti daugiau pastangų pakilti į aukštą, atsinešti malkų arba anglies, išnešti buitines atliekas.
XX a. skelbimuose pasirodantys butai, kuriuos graibstė pirkliai, būdavo visiems gerai žinomose Vilniaus gatvėse. Dažniausiai aptikti buvo galima Vokiečių, Vilniaus ar dabartinės Islandijos gatves, kiek rečiau Totorių ir Odminių.
Modernumas tapatinamas su paprastumu
Po atsigręžimo į funkcionalumą ir racionalumą, ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir žmonių edukacijai estetinio skonio suvokimo klausimais. Buvo siekiama išugdyti įprotį atsisakyti nereikalingų daiktų, ypatingai mažos vertės niekų.
„Žmonės buvo skatinami neperkrauti savo butų baldais, daiktais, gėlėmis, nekabinti ant sienų nereikšmingų paveikslų. Visišku neskoningumu ir estetinio stiliaus nesupratimu buvo galima laikyti įvairias gipso ar bronzos statulėles, kriauklių rinkinius, išsiuvinėtas servetėles, kurios po to buvo vėl sugrįžę į madą“, – akcentuoja A. Ambrulevičiūtė.
Galima pastebėti, kad ir šiai dienai vis daugiau kalbama apie minimalistinius interjerus. Tačiau šiandien, tai galima sieti su tvaraus gyvenimo ugdymu: patariama prieš perkant daiktą gerai apgalvoti, ar jo reikės.