Nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Darnu Group“ skelbia straipsnių ciklą apie tai, kaip per pastaruosius 100 metų Lietuvoje keitėsi požiūris į aukštos klasės būstą ir kokybišką gyvenimą jame.

Pasak menotyrininko Juozapo Blažiūno, lietuvių namuose tarpukariu vyravo švara, funkcionalumas ir taupumas, atsisakoma didelio kiekio baldų bei nereikalingų erdvių. Šiuo laikotarpiu aukštos klasės butus buvo lengva atpažinti. Juose buvo skiriama itin daug dėmesio tikėjimui bei tautiškumui, namų erdvės buvo puošiamos istorinius įvykius atspindinčiais paveikslais, altorėliais ar net puošniomis koplyčiomis.

Tačiau tuo metu butų, kuriuos galėtume įvardinti prabangiais, nebuvo daug. Tarpukario pabaigoje gydytojo Broniaus Minelgos atliktas gyvenamųjų patalpų tyrimas atskleidė skurdžią Lietuvos gyventojų kasdienybės kultūrą. Daugumoje gyvenamųjų patalpų vis dar nebuvo elementarių sanitarinių sąlygų – šviesos, šilumos, elektros ar vandens. Visa tai tuo metu buvo savotiškas prabangos simbolis, o miestuose apie 70 proc. Lietuvos šeimų gyveno susigrūdę vieno ar dviejų kambarių butuose.

Smarkiai vyraujantys tikėjimo atspindžiai

Tarpukariu žmonės ypatingai didelį dėmesį pradėjo skirti kuklumui, kurį norėjo perpinti su prabanga ir religija. Iš Lietuvos menininkų, kurie buvo baigę mokslus dar Carinės Rusijos mokymo įstaigose, o vėliau tobulinosi įvairiose Vakarų Europos įstaigose, buvo reikalaujama naujų sprendimų, naujos tapatybės kuriant tautinę katalikišką kultūrą.

„Tai, kad iš menininkų buvo reikalaujama daug naujovių, buvo akivaizdžiai matoma visuomeninės paskirties pastatų interjeruose. Katalikybės ir lietuvybės derinys atsiskleidė perimant kaimo medinių bažnyčių planavimo ir puošybos principus, tačiau saikingai demonstruojant religinius simbolius“, – komentuoja menotyrininkas Juozapas Blažiūnas.

Anot eksperto, religijos atspindžiai buvo pastebimi ir gyvenamųjų namų aplinkoje: „Atsiranda katalikiški altorėliai, kurie buvo ne religinių apeigų vieta, bet liaudies liturgijos atspindys gyvenamojoje aplinkoje. Mažesnių miestelių ir kaimų namuose ar butuose altorėliai buvo įrengti seklyčios patalpoje, dažniausiai netoli valgomojo stalo. Visa ši puošyba į butus atkeliavo iš Lietuvos dvarų, kuriuose buvo įrenginėjamos puošnios koplyčių patalpos ir altorėliai miegamuosiuose. Tai buvo prabangos demonstravimas ir pasididžiavimo valstybe pabrėžimas, religinių jausmų išraiška.“

Prabangus tautinis katalikiškas interjeras buvo reprezentuojamas pagal tris kriterijus: katalikybė, etniškumas ir valstybingumas. Ir visuomenės paskirties erdvės, ir gyvenamosios patalpos buvo puošiamos ir paprastai, dekoruojama lengvai suprantamais ir dažnai atsikartojančiais elementais. Aukštos klasės butuose ypatingai dažnai buvo matomi Šventųjų atvaizdai, altorėliai, Lietuvos valstybingumo simboliai – embleminis Vyties skydas, įvairūs liaudies meno dirbiniai, rankdarbiai.

Tautiškumas atsispindintis paveiksluose

Aukštos klasės butuose skiriamas didelis dėmesys valstybingumui atsispindėjo ir to meto meno kūriniuose. Pabrėžiant legendinę Lietuvos istoriją atsirado įvairūs mitologizuoti siužetai paveiksluose bei kituose kūriniuose, kurie buvo komponuojami gyvenamosiose reprezentacinėse patalpose. Aukštos klasės būstuose buvo galima rasti tokių paveikslų kaip „Geležinis vilkas“, kuris vaizduoja Vilniaus įkūrimo legendą arba „Jūratę ir Kastytį“.

„Ne kiekvienas galėjo sau leisti prabangiai ar vienetiniais kūriniais puošti savo gyvenamuosius namus. Todėl buvo pradėtas tautos vadų portretų demonstravimas, kuris buvo toks pats madingas kaip ir legendų vaizdiniai. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad tai buvo reprodukcijos, kurios didelės meninės vertės neturėjo, bet gebėjo pabrėžti gyventojų patriotiškumą“, – teigia J. Blažiūnas.

Pasak menotyrininko, tiriant išlikusias interjerų fotografijas Lietuvoje buvo aptikta nemažai žymių žmonių portretų: „Kapstantis archyvuose galima pastebėti, kad itin populiarūs buvo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos portretai įvairios paskirties patalpose. Šalia A. Smetonos portretų dažnai aptinkami ir kitų žymių lietuvių tautos ideologų atvaizdai, pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus ar Vinco Kudirkos įvairios kokybės reprodukcijos.“

Aukštuomenė ar turtingesni gyventojai savo butus padabindavo didelio formato garsių lietuvių dailininkų tapytais portretais, biustais, masyviomis skulptūrinėmis kompozicijomis. Visi šie atributai didingose erdvėse liudijo ir estetikos egzistavimą, ir prabangaus gyvenimo reprezentavimą.

Atsisakoma nereikalingų daiktų

Tarpukaryje butuose buvo bandoma atsikratyti visko, kas buvo ankstesnės epochos atspindys. Didelis dėmesys buvo skiriamas švarai ir higienai, o taupumas ir grožis tapo norma ir neatsiejama kasdienybe. Buvo kalbama, kad jaukiame bute galime rasti tik pačius reikalingiausius baldus, o ne jų ar kitų daiktų sangrūdą. Ryškių spalvų sienos, gausiai nusagstytos paveikslais – taip pat buvo blogo interjero ženklas. Rankdarbiai turėjo būti skoningi, todėl žmonės mieliau rinkdavosi nebrangią, bet skoningą reprodukciją.

„Naujai statomuose namuose sąmoningai atsisakyta nereikalingų erdvių gyvenamuosiuose namuose, vengta brangios apdailos ir dekoro. Tenkintasi kuklia, patogiai suplanuota, apgalvota modernistine aplinka, demonstruojamos ne paveldėtos antikvarinės kolekcijos, o krašto praeities relikvijos“, – akcentuoja J. Blažiūnas.

Tarpukario aukštos klasės butai išsiskyrė tuo, kad jų planavimui būdinga buvo tai, kad tarp dviejų erdviausių patalpų esančių bute būdavo rengiamos slankiojančios durys tam, kad susibūrimų metu būtų galimybė erdvę išplėsti. Paprastai būdavo apjungiama svetainė ir valgomojo kambarys arba valgomasis su kabinetu. Šią erdvę naudodavo iškilmingoms vakarienėms, namų spektakliams, koncertams. Svetainės interjere buvo projektuojamas ir teatrališkas apšvietimas. Jį sukurdavo po lubų karnizais paslėpta šviesą, mažų lempučių girliandos arba prie sienų tvirtinamos žvakės.

Projektas „Kokybiško gyvenimo evoliucija“