Nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Darnu Group“ skelbia straipsnių ciklą apie tai, kaip per pastaruosius 100 metų Lietuvoje keitėsi požiūris į aukštos klasės būstą ir kokybišką gyvenimą jame.
„Nepriklausomybės metais Lietuvoje buvo keletas rajonų, kurie buvo ypatingai geidžiami. Vilniuje buvo Pašilaičiai, Fabijoniškės, Pilaitė ir Jeruzalė, Kaune – Šilainiai ir Kalniečiai, Klaipėdoje – Bandužiai ir Baltijos prospektas, Palangoje – Medvalakio ir Sodų gatvės. Dideli, prabangūs senieji miesto butai buvo paversti „komunaliniu“ būstu, sudalinti į daug mažų butų, dažnai su bendra virtuve ir sanitariniu mazgu. Tik dalis senamiesčio namų buvo atnaujinti ir perplanuoti pagal to meto sovietinį standartą – radikaliai išgriaunant vidines sienas, kartais ir perdangas ne tiek dėl geresnės būsto kokybės, bet ir dėl siekio standartizuoti butų plotus“, – komentuoja architektė Eglė Truskauskienė.
Nepriklausomybė atsinešė masinę butų statybą
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais prasidėjo masinė butų statyba. Tais metais buvo pradėta statyti šiek tiek geresnio suplanavimo – su didesnėmis virtuvėmis, atskiru vonios kambariu ir sandėliuku – butai. Aukštos klasės butu buvo laikytas toks būstas, kuriame būdavo keli balkonai, vonia turėdavo langą, virtuvėje tilpdavo nedidelis stalas su kampine paminkštinta sėdima dalimi, bet nebuvo pereinamų kambarių.
Senamiesčio butai buvo labiau vertinami inteligentų ir menininkų tarpe dėl aukštų lubų, neįprastų erdvių ir miesto šurmulio. Kitus istorinio centro gyventojus buvo paprasta išvilioti iš gyvenamų butų į naujai statomus miegamuosius rajonus su didesniu patogumu, netoliese esančiomis mokyklomis bei parduotuvėmis.
„Naujai statomuose miegamuosiuose rajonuose buvo daug panašumų ne tik iš išorės, namų fasadų, architektūros, bet ir interjere, nes nebuvo didelio statybinių medžiagų pasirinkimo. Vienodi tapetai, plytelės ar dažų spalva buvo dalykai, kuriuos dauguma galėjo įsigyti, dėl to daug kas atrodė identiškai. Sumanesniems kartais pavykdavo susidėti parketą, medines duris, virtuvę apdailinti lentelėmis. Kiekvienoje patalpoje, per vidurį kabėdavo po lempą su gaubtu, o svetainėje – šviestuvas su keliomis lemputėmis“, – teigia architektė.
Pasak E. Truskauskienės, su Nepriklausomybe atėjo ir kitoks suvokimas apie išorės architektūrą, fasadus: „Pradėta labiau vertinti mažaaukštė statyba, o nebe devynaukščiai ar dvylikaaukščiai. Laiptinės ir liftai namuose, su didesniu butų kiekiu neatrodydavo patraukliai. Tačiau, verta atkreipti dėmesį, kuomet nekilnojamojo turtą jau galėjo įsigyti ir patys žmonės, ne tik sulaukę savo eilės, bet susimokėję patys, daugelis pradėjo žvalgytis į aukštus pastatus. Šešiolikaaukščių pastatų viršutiniuose aukštuose atsiverdavo puikios miestų panoramos, dėl to žmonės kartais įsigydavo keletą butų ir juos sujungdavo.“
Artėjant naujam šimtmečiui įsigyti savo butą tampa beveik neįmanoma
Nepriklausomybės laikotarpiu įsivyravusi masinė statyba, 1994 m. beveik baigėsi, su šio proceso pabaiga daugeliui šeimų įsigyti nuosavą būstą tapo neįmanoma. Butų kainos tapo itin aukštos, palyginti su gaunamomis žmonių pajamomis. Tačiau besikuriančioje valstybėje atsirado žmonių, kurie suprato, kaip veikia rinka ir išmoko pasinaudoti naujomis sąlygomis. Prasidėjo daugiabučių, sukurtų pagal individualius projektus, laikotarpis.
„Daugiabučius tuo laikotarpiu Lietuvoje projektavo geriausi šalies architektai. Nauji daugiabučiai atrodė unikalūs to meto aplinkoje – postmodernistiniai, išskirtinių tūrių, įdomesnių spalvinių sprendimų ir aukštesnės kokybės statybinių medžiagų. Tokie pat išskirtiniai buvo ir šių butų planai. Palyginus su standartiniais, dažnai buvo didesnio ploto, kartais siekiančio 100 ar net 200 kv. m. Laiptinėse būdavo vos po kelis butus, jos buvo erdvios ir šviesios“, – komentuoja architektė.
„Pačiuose butuose dėl nestandartinio suplanavimo buvo kuriamas kitoks interjeras: „Atsirado nestandartinių, išskirtinių erdvių – erkerių, didelių holų ir balkonų, taip pat sprendimų butą įsirengti per kelis aukštus arba aukštomis lubomis. Buvo naudojamos naujos kompozicijos priemonės, buvo bandoma kartoti grindų ir lubų formas. Laisvo plano butuose atsirado naujas sprendimas – virtuvė, valgomasis ir svetainė toje pačioje erdvėje, atskirtos baru. Taip pat projektuojami keli sanitariniai mazgai. Visiškai naujas dalykas buvo didelės vonios, dušo kabinos ir bidė, keli miegamieji su atskirais sanitariniais mazgais ir drabužinėmis prie jų“, – akcentuoja E. Truskauskienė.
Pasak architektės, sprendimus tapo įmanoma įgyvendinti, nes atsirado naujų statybinių medžiagų parduotuvių ir galimybių jų atsivežti iš užsienio: „Butų langai buvo iš klijuoto medžio su stiklo paketais, tapo įmanoma užsisakyti ir atsivežti spalvotų ar marmuro piešinio plytelių su dekoratyviniais elementais. Visa tai buvo nauja ir atrodė itin patrauklu. Sanitariniai mazgai ir virtuvės tapo daug spalvingesni ir margesni.“
Aukštos klasės daugiabučiai buvo statomi Vilniuje, Pašilaičiuose prie naujojo Juozapo pasažo, Kalvarijų gatvėje, keliose vietose Antakalnyje (Rimšos ir Nemenčinės pl.), Žirmūnuose, Žvėryne, Santariškėse – vietose, kur neblogas socialinis kontekstas ir gerai išvystyta infrastruktūra.
Gyvenimas miesto centre grįžta į madą
1996 metais buvo įkurtas Būsto kreditavimo fondas, su Tarptautiniu rekonstrukcijos ir plėtros banku pasirašyta sutartis dėl 10 mln. JAV dolerių paskolos būsto energetinio efektyvumo projektui finansuoti. Kartu su įsibėgėjusi privatizacija ir augančia paslaugų banga prasidėjo senamiesčio butų atnaujinimas. Atsirado prabangių privačių butų segmentas senamiestyje, Gedimino pr. ir gretimuose kvartaluose.
„Išskirtinėmis laikytos vietos šalia ambasadų, naujų parduotuvių ir kavinių. Kai kurių prabangių butų plotai siekė 200 kv. m, bet buvo ir mažesnių, nebrangiai privatizuotų butų, kurių renovaciją iš dalies rėmė valstybė. Senamiestis pradėtas laikyti kokybišką gyvenimą kuriančia vieta, o didžioji Užupio dalis ir apleisti Žvėryno medinukai vis dar neatrodė patrauklūs“, – teigia E. Truskauskienė.
1998 metais pradėjus teikti lengvatines paskolas būstui įsigyti ar rekonstruoti iš komercinių bankų išteklių, per 2 metus gyventojai gavo 67,2 mln. litų lengvatinių paskolų. Dėl to stipriai suaktyvėjo ir naujų daugiabučių ir senų butų atnaujinimas.
„Siekiamybė, kaip ir 1994 metais, vis dar buvo netipinis išplanavimas, aukštos lubos, dideli sanitariniai mazgai, atviro tipo svetainė-virtuvė ir autonominis šildymas. Vis dėlto statomų namų kiekis padidėjo, butų plotai darėsi mažesni. Jaunoms šeimoms net ir su lengvatinėmis paskolomis didelį butą įsisgyti buvo sudėtinga. Pagrindiniais aukštos klasės būstų privalumais tapo racionaliai suplanuotos erdvės, vieta automobiliui, o taip pat mokyklos ar darželio gretimybė“, – komentuoja architektė.