Sumanė „nustebinti“ didžkukuliais

Jau šešioliktus metus Lietuvoje skaičiuojantis T. Lauvray, vos tik atvykęs į mūsų šalį, pradėjo dirbti „Iki“ konditerijos technologu. Kaip pasakoja vyras, jau pirmosios savo darbo išvykos metu kolegos lietuviai nusprendė jį supažindinti su cepelinais.

„Vykome į Klaipėdą ir nusprendėme sustoti vienoje automagistralės kavinukėje išgerti kavos bei papietauti. Tuo metu dar nemokėjau lietuviškai, o meniu buvo tik lietuvių kalba, todėl Nijolia, kuri dabar yra „Iki“ kepyklų vadovė, sugalvojo mane nustebinti ir užsakė porciją cepelinų“, – pasakoja vyras.

Lėkštė, du kukuliai grietinėje ir dar ant jų spirgučiai – pagalvojau: o Dieve, kas čia dabar?

Padavėjai atnešus užsakymą, kaip sako T. Lauvray, jį ištiko šokas. „Lėkštė, du kukuliai grietinėje ir dar ant jų spirgučiai – pagalvojau: o Dieve, kas čia dabar? Tačiau paragintas paragavau, ir ką jūs manote – tikrai neblogai“, – juokiasi prancūzas, kuris sako, kad dabar, kai jį Lietuvoje lanko tėvai, cepelinai būna vienas iš jų pageidavimų.

Cepelinai
Cepelinai. Šaltinis: Shutterstock

Šešerius metus mūsų šalyje gyvenančio kito prancūzo IT specialisto G. Laudeto pažintis su lietuviška virtuve taip pat prasidėjo nuo cepelinų. Tačiau tąkart vyro ragautas patiekalas jam pasirodė per riebus.

„Manau, kad lietuviai labai didžiuojasi savo tradiciniais patiekalais – dažniausiai iš bulvių, tad ir mane, vos pirmą kartą atvykus į Lietuvą, draugės tėvai vaišino cepelinais. Žinoma, skonis kiek nustebino, o spirgučiais pagardintas patiekalas pasirodė kiek per riebus. Tačiau su laiku pripratau prie tokių tradicinių patiekalų, nors, pavyzdžiui, bulvių plokštainis su kiaulės ausimi man asmeniškai neatrodo labai apetitiškai“, – šypsosi G. Laudetas.

Meilė gaminti – prancūzų genuose

Prancūzai – smalsūs žmonės, kurie mėgsta kitas kultūras pažinti per maistą. Tai patvirtina ir mūsų pašnekovai, kurie sako, jog vos tik atvykę į Lietuvą, leidosi į šios šalies kulinarijos pažinimo kelionę.

„Kadangi mano darbas susijęs su maistu, o taip pat su darbo reikalais tenka nemažai keliauti po Lietuvą, visada mėgstu apsilankyti įvairių regionų ar vietovių vietinėse kavinėse ir išbandyti dar neragautus patiekalus. Nors tik pradėjęs savo gyvenimą Lietuvoje, namuose stengdavausi gaminti daugiau prancūziškus patiekalus, aplankęs ir labiau pažinęs Lietuvą, į savo racioną įtraukiau vis daugiau lietuviško maisto. Dabar mano šeimos pusryčių, pietų ir vakarienės stalas apima tiek prancūziški, tiek ir lietuviški motyvai“, – sako T. Lauvray.

Thierry Lauvray
Thierry Lauvray. Šaltinis: Asmeninio archyvo nuotr.

Nors IT specialisto profesija gerokai skiriasi nuo konditerio darbo, G. Laudetas sako, kad maisto gaminimas jam lyg gera meditacija.

„Kaip tikras prancūzas, aš tikrai mėgstu gaminti. Galvoju, kaip derinti produktus, kokie prieskoniai labiausiai atskleistų skonį, kokį padažą ruošti. Man patinka mėsos patiekalai – ypač triušiena ir aviena. Daugiausia gaminu prancūziškus patiekalus: kai kurie jų man primena vaikystę, tačiau ieškau ir naujų receptų – įkvėpimo semiuosi iš prancūziškų maisto gaminimo laidų, jos Prancūzijoje labai populiarios. Taip pat seku ir žymius virtuvės šefus, panagrinėju, kokius naujus receptus jie kuria“, – pasakoja vyras.

Lietuviška virtuvė dviejų prancūzų akimis: kai kurie lietuvių įpročiai iki šiol kelia nuostabą
Šaltinis: DELFI / Josvydas Elinskas


Tačiau, nors G. Laudetas ir mėgsta ragauti lietuviškus patiekalus, tačiau pats jų negamina, mat jam jie tikras galvosūkis.

Jei reikėtų įsivaizduoti lietuviško patiekalo paveikslą, tai būtų koks nors mėsos patiekalas su bulvių koše, šviežiomis iš daržo salotomis ar močiutės konservuotomis daržovėmis.

„Lietuviškų patiekalų, galima sakyti, negaminu, per daug sudėtinga, tačiau vienas iš mėgstamų patiekalų – kibinai. Žinau, kad tai nėra tikras lietuviškas patiekalas, bet man tikrai labai skanus. Mėgstu ir daugiau lietuviškų produktų, tarkime, kaimišką rūkytą kumpį. Jo skonis tikrai ypatingas, jeigu jis paruoštas kokybiškai. Dar žiemą tikrai mėgstu raugintų kopūstų sriubą, kurią verdame ir namie“, – sako prancūzas.

Mėlynasis pelėsinis sūris
Mėlynasis pelėsinis sūris. Šaltinis: Shutterstock


Kokybę atrado ir Lietuvoje

Pašnekovai sako pastebintys ir nemažai lietuviškos bei prancūziškos virtuvės panašumų. Štai, pasak T. Lauvray, geriau pažinęs mūsų šalies maistą, jis suprato, kad kaip ir prancūzai, taip ir lietuviai, ypač vertina natūralumą.

„Lietuviškas maistas man primena kaimą, natūralumą, gamtą. Kai kam gali pasirodyti, kad, pavyzdžiui, prancūziški patiekalai yra kažkokie labiau rafinuoti, įmantresni, tačiau iš tiesų – mes taip pat labai vertiname šviežumą ir tą „kaimišką“ skonį. Lietuvių gaminamas maistas man yra labai prie širdies. Jei reikėtų įsivaizduoti lietuviško patiekalo paveikslą, tai būtų koks nors mėsos patiekalas su bulvių koše, šviežiomis iš daržo salotomis ar močiutės konservuotomis daržovėmis“, – sako „Iki“ konditeris.

Panaši ir G. Laudetas nuomonė, kuris teigia, kad lietuviai, kaip ir jo tautiečiai, vis labiau atkreipia dėmesį į maisto kokybę.

„Lietuviai turi puikų kaimiškų, rūkytų produktų asortimentą, kuriuo turėtų labai didžiuotis. Negano to, dabar prekybos centruose taip pat galima rasti platų kokybiškų produktų pasirinkimą. Bendrai kalbant, man patinka lietuvių požiūris į kokybę, nes mums, prancūzams, tai taip pat yra labai svarbu“, – sako vyras, kuris džiaugiasi, kad Lietuvoje jam pavyksta surasti ir išskirtinių prancūziškų produktų.

„Pavyzdžiui, per ypatingas šventes kaip užkandį Prancūzijoje valgome ančių kepenėlių paštetą fois gras. Taip pat labai mėgstu prancūzišką figų džemą. Labai džiaugiausi, kai šiuos produktus netikėtai radau Lietuvoje. Smagu, kad šioje šalyje yra tam tikras požiūris į prancūzišką virtuvę ir ji čia yra vertinama“, – sako G. Laudetas.

Vis dar stebina lietuvių valgymo įpročiai

Abiejų pašnekovų pasiteiravus, koks vienas mūsų valgymo įprotis juos stebina labiausiai, T. Lauvray išskyrė valgymo tempą, o jo tautietis G. Laudetas – valgymo laiką.

Niekaip nepriprantu, kad Lietuvoje žmonės valgo, kada nori ar kai turi laiko.

„Prancūzijoje maistas gaminamas ir valgoma lėtai, mėgaujantis, bendraujant su prie stalo sėdinčiais žmonėmis. Dažniausiai pradedame nuo užkandžių, tada valgome pagrindinį patiekalą ir visada baigiame desertu. Tai gali būti kas nors saldaus – ledai, pyragėlis, arba suraus, pavyzdžiui, sūriai, kuriais mes labai didžiuojamės ir turime labai daug rūšių. Tuo metu lietuviai, žinoma, ne visi, tačiau tikrai dauguma, yra linkę valgyti greitai, lyg kažkur skubėtų“, – juokiasi T. Lauvray.

„Labiausiai mane stebina valgymo laiko nepaisymas. Prancūzai valgo nustatytu laiku pusryčius, pietus ir vakarienę. Niekaip nepriprantu, kad Lietuvoje žmonės valgo, kada nori ar kai turi laiko. Pavyzdžiui, pietauja 15 val. ir gausiai užkandžiauja vakarais. Man tai tikrai neįprasta. Stengiuosi ir vaikus pratinti prie valgymo rutinos ir neužkandžiauti bet kada dienos metu. Manau, kad tai daug sveikiau. Taip pat stebina ir tai, kad lietuviai sūrį valgo pusryčiams ar kaip užkandį, tuo metu Prancūzijoje sūris – desertas“, – sako G. Laudetas, kuris taip pat pastebi ir lietuvių atsainoką požiūrį į padažą.

„Prancūzijoje ypatingą dėmesį skiriame padažui. Tuo tarpu lietuviai, regis, padažo nesureikšmina, o be reikalo – būtent padažas suteikia ypatingą patiekalų poskonį“, – tikina prancūzas.