Apie ką pagalvojate išgirdę žodį rojus? Nenustebčiau, jei daugelis užmerkę akis mato baltą smėlį, skalaujamą skaidraus žydro vandens, dailiai palinkusias kokosų palmes, kurių šešėlyje galima slėptis nuo kaitrių saulės spindulių, ir nei vieno žmogaus. Šią vasarą nukeliavus į kitą pasaulio pusę Prancūzijos Polinezijoje teko įsitikinti, kad tokios vietos egzistuoja ne tik „Bounty“ reklamose.

Kaip atsidūriau Prancūzijos Polinezijoje pasakojau ankstesniame savo straipsnyje, kuriame pasidalinau plaukimo lietuviška sportine jachta „Ambersail“ patirtimi. Sausumos nematėme daugiau nei dvi paras, tad pasiekę krantą džiūgavome kaip maži vaikai. Galima tik spėlioti, kaip pamatę krantą jaučiasi buriuotojai po 12 ar dar daugiau parų plaukimo be sausumos.

„Ambersail“ kelionės mašrutą galima stebėti čia, užvedus pelę ir pasididinus arba pasimažinus vaizdą:

Dieviško grožio saloje sužavėjo viskas, išskyrus kainas: kvailiausiai išleisti 15 eurų mano gyvenime buvo čia
© DELFI

Kai tik pamatėme pirmą žemės lopinėlį, ėmė atrodyti, kad vandenynas „iki kelių“ ir jau tuoj tuoj ir vėl tvirtai stovėsime ant žemės, tačiau nuo tos akimirkos, kai išvydome žemę, iki tos, kai iš tiesų priplaukėme ją, praėjo kone pusdienis. Bent jau mums atrodė, kad laikas stovėjo vietoje.

Iš pradžių gali pamanyti, jog matai įprastą salą, tačiau iš tiesų prieš porą dienų išplaukę iš Markizų salyno salos Nuku Hiva dabar priplaukėme didžiausią Ramiajame vandenyne atolą Rangiroa, kurį tinkamai pažinti galima tik iš vandens. Atolas – tai žema žiedo formos sala, kurios viduryje yra lagūna. Atolai susidaro iš aplink ugnikalnį iškilusių koralinių rifų šiltose atogrąžų jūrose. Su laiku ugnikalnis sunyksta, o jo vietoje lieka tik rifas, iš kurio ir susidaro atolas. Žvelgiant iš oro, šis salų žiedas primena žalios ir mėlynos spalvų deivės kaklo vėrinį, kuris tarsi buvo padėtas ant jūros.

Kai artėjome prie Rangiroa, buvo sunku atsistebėti, kiek skirtingų mėlynos atspalvių turi vanduo, skalaujantis atolo krantus – skaidrus akvamarinas, melsvas, sodrus smaragdinis, akinančiai žydras, tamsiai mėlynas. Sekliame turkio spalvos vandenyje plaukiojo daugybė mažų žuvyčių.

Atolas Rangiroa
© Marius Pareščius
Atolas Rangiroa

„Pirmąjį“ žingsnį žengėme atolo miestelyje Kiaora, kuriame be netvarkos, kelių kavinukių, parduotuvės ir nardymo klubo neteko pamatyti nieko išskirtinio. Bet mums daug ir nereikėjo: neapsakomai gera buvo jausti žemę po kojomis ir tą lengvą siūbavimą, kuris po poros parų man jau tapo savaime suprantama būsena.

Jei turistas pasirenka poilsį prašmatniame namelyje ant vandens ir ryžtasi mokėti 300 eurų už naktį, jo laukia prabanga ir patogumai, apie kuriuos mums teko pasvajoti. Nardymo klubui patikinus, kad jie neturi dušo (kas prieštarauja logikai) ir neturi jo net už jokius pinigus, apsiribojome paplūdimio suteiktais „patogumais“.

Dušas paplūdimyje
© DELFI / Julija Kiško
Dušas paplūdimyje

Tiesa, pribloškė kainos vienoje iš kavinių – užsisakiusi daržovių salotų, kurios kainavo brangiau už mėsos patiekalus (15 eurų), jau įsivaizdavau, kad manęs laukia tikras kulinarinis šedevras, tačiau vietoj to gavau pusę lėkštės smulkiai supjaustytų kopūstų, o kitą pusę – bulvyčių fri. Tai buvo kvailiausiai išleisti 15 eurų mano gyvenime.

Daržovių salotos už 15 eurų
© DELFI / Julija Kiško
Daržovių salotos už 15 eurų

Šio mūsų sustojimo kulminacija buvo Žydroji lagūna, esanti Rangiroa viduryje. Ją sudarė daugybė mažų salelių, kurias skyrė maži negilūs vandens kanalai, sudaryti iš koralinio žiedo. Tarp šių salelių galima braidyti, gylis siekia iki juosmens, svarbiausia, avėti tam pritaikytą avalynę, kad nesusižeistumei pėdų į koralą arba jūros ežį.

Pasivaikščiojimas tarp salų reikalauja atidumo, tačiau tuo pačiu yra be galo įdomus – tarp koralų knibždėte knibžda įvairūs jūros gyviai, įvairiaspalvių žuvų pulkai, o dugnas nusėtas jūros agurkais (tokiais keistais pailgais moliuskais, kurių paviršių dengia kailiukas).

Atolas Rangiroa
© Marius Pareščius
Atolas Rangiroa

Ne veltui šis atolas yra laikomas nardytojų Meka, nes daugeliui čia pasiseka sutikti dygliauodegių rajų ir bekaulių žuvų, vadinamų mantomis. Tiesa, saugiai nardyti vandens paviršiuje čia galima tik tuomet, kai vandens srovė teka iš vandenyno į lagūną. Tuomet tiek nardytojus, tiek žuvis srovė neša per vandenį – tai primena povandeninį skrydį tarp koralų sienų.

Jei reikėtų apibūdinti, kaip atrodo šios salos - pirmoji mintis kyla apie vieną populiariausių operacinės sistemos "Windows" užsklandų, kurią daugelis dar prieš gerą dešimtmetį turėjo užsidėję ant savo kompiuterių, tik čia viskas be fotošopo: kokosų palmių plantancijos, žydras dangus, tyras vanduo, skalaujantis krantą ir švelnus baltas smėlis.

Dieviško grožio saloje sužavėjo viskas, išskyrus kainas: kvailiausiai išleisti 15 eurų mano gyvenime buvo čia
© DELFI / Julija Kiško

Plėšrūnų apsuptyje

Nuleidę inkarą netoli Žydrosios lagūnos, turėjome šiokį tokį iššūkį surasti kelią kaip priplaukti kurią nors salelę, kadangi gylio neužteko ir guminės valties dugną bei variklį kliudė koralų rifai. Kol plaukėme iki sausumos, disciplinuotai sėdėjau ant valties krašto sulaikiusi kvėpavimą, kad tik koks mano atodūsis ar judesys nesujauktų plaukimo krypties ir „nepasimautume“ ant kokio koralo. Lyg to bebūtų trūkę staiga pasirodė tie vandenyno gyventojai, kurie daugeliui kelia šiurpulį: prie mūsų valties priplaukė keli rykliai. Geriau įsižiūrėjusi pamačiau, kad tie rykliai iš tiesų yra maži rykliukai, iki metro ilgio. Kaip bebūtų, pasitikėjimo jie perdaug nekėlė. Apsukę kelis ratus plėšrūnai dingo.

Tačiau vėliau pamatėme reginį, kuris mus visus paliko be amo: išsilaipinę vienoje iš salelių puolėme tyrinėti aplinką ir pamatėme vandenyje žaidžiantį vaiką, kuris buvo apsuptas pulko ryklių, jų buvo kelios dešimtys. Mažylis ramiai sėdėjo ant smėlio ir nekreipė dėmesio į tai, kad vyksta, kai tuo tarpu aplink jį iš vandens kyšojo geltoni ryklių pelekai.

Mažylis žaidžia tarp ryklių
© DELFI
Mažylis žaidžia tarp ryklių

Baimės jausmas tuoj pat išgaravo ir kilo noras patyrinėti šiuos gyvius iš arčiau.Iš pradžių nedrąsiai žengiau į vandenį, tačiau kuo labiau artėjau prie ryklių, tuo toliau jie nuo manęs plaukė. Įbridusi iki kelių, sustojau ir ėmiau laukti, kas bus. Rykliai grįžo ir ėmė sukti ratus aplink mane. Pripažinsiu, buvo nejauku, tačiau apėmė azartas – kiek staigiau žengiau link vieno iš plėšrūnų ir šis žaibišku greičiu pakeitė savo judėjimo kryptį. Bandžiau vytis tai vieną, tai kitą, o jie spruko, palikdami purslų pėdsakus. Tas jausmas, kai nuo tavęs sprunka rykliai – nepakartojamas!

Vėliau sužinojau, kad tai buvo citrininiai rykliai, kurie užauga net iki 3,5 metrų ilgio. Šie rykliai nėra agresyvūs žmonių atžvilgiu ir linkę vengti konfliktų, būtent todėl nardytojai labai mėgsta vietas, kur veisiasi citrininiai rykliai. Pasaulyje nėra užfiksuota nė vienos žmogaus mirties, kuri būtų nuo šio ryklio įkandimo, tačiau yra buvę atvejų, kai ryklys įkando, nes buvo išgąsdintas, todėl galima teigti, kad šioks toks pavojus visgi egzistuoja.

Būtent Prancūzijos Polinezijos atoluose yra itin palankios sąlygos veistis šiems rykliams – tarp jūros ir lagūnos esanti protaka sukuria unikalią aplinką gyvūnijai: atslūgstančios bangos atneša daugybę maisto, pradedant planktonu ir baigiant įvairaus dydžio žuvimis, kurios daugiau negu patenkina ryklius ir jų grobį.

Maudynės su rykliais
© Marius Pareščius
Maudynės su rykliais

Ramiojo vandenyno salose rykliai nuo seno turėjo daug ekologinės, ekonominės ir kultūrinės reikšmės. Mitologijoje jie yra svarbūs „aumakua“ – dievybės arba sudievinti protėviai. „Aumakua“ pasirodymas dažnai laikomas pranašišku dieviškosios valios ženklu, todėl sužaloti ryklį yra labai nepriimtina. 2004 metais žvejai iš Rangiroa kelių žmonių akivaizdoje pjaustė pelekus citrininiams rykliams. Kai žmonės pabandė įsikišti, žvejai elgėsi agresyviai. Šis konfliktas buvo nufilmuotas.

Išvydus realybę, šokas virto veiksmais, ir nardymo centrai visoje Prancūzijos Polinezijoje parengė peticiją, raginančią liautis luošinus ryklius. Ši peticija surinko 60 tūkst. parašų. Dėl šios peticijos ir pastangų kovojant su pelekų pjaustymo pasekmėmis, 2006 metų balandį Prancūzijos Polinezijos vyriausybė paskelbė ryklių žvejojimo ir pelekų pjaustymo moratoriumą, kuriuo buvo uždrausta žvejoti ryklius 5 mln. kvadratinių kilometrų užimančioje Prancūzijos Polinezijos išskirtinėje ekonominėje zonoje. Kad patenkintų vietos žvejų interesus, išimtis buvo padaryta tik atlantiniams pilkšviesiems rykliams, kurie buvo vartojami maistui. Tačiau 2012 metų gruodį pilkšvieji rykliai taip pat buvo paskelbti saugomais ir Prancūzijos Polinezija, penkių didelių salynų, turinčių daugiau kaip 100 salų, grupė, tapo vienu didžiausių pasaulio ryklių draustinių.


www.DELFI.lt
25