„Dabar aš save laikau buvusiu kariu. Nes nebėra nei tos rutinos, nei karinės disciplinos, atsirado naujos pažintys. Kartais pabendrauju su buvusiais kolegomis, bet tu jau esi kitur, jau esi kitoj vietoj. Aš jau nebesu ten ir nebesu su jais. Jų problemos jau nebėra mano problemos. Aš jau nebesu jų dalis“, – šiandien sako atsargos karys Gustavas Mordvinukas.

Su Gustavu susitikome jo naujoje darbovietėje – Klaipėdoje įsikūrusioje įmonėje, kuri verčiasi laivų remontu ir statyba. Čia atsargos karys šiuo metu užima komercijos direktoriaus pareigas.

Patekti į įmonės teritoriją – ne taip paprasta. Atsargos karys telefonu patikina laukti prie nuleidžiamo užkardo, tačiau jau visai netrukus prie mūsų automobilio prieina apsaugos darbuotojas. Garbaus amžiaus vyras pasiteirauja, pas ką atvažiavome. Patikiname, kad pas Gustavą Mordvinuką. Apsauginis pašnekovo, matyt, nepažįsta ir dar sykį užduoda tą patį klausimą. „Pas direktorių“, – pajuokauja kolegos, tačiau vyrui toks atsakymas juokingas nepasirodo. „Pas kokį direktorių?“ – jau pyktelėjęs teiraujasi apsauginis. Paaiškiname, kad greičiausiai jis netrukus sulauks skambučio su prašymu mus įleisti į teritoriją, tačiau galimai jo negirdės, jei stovės prie mūsų automobilio. Apsaugos darbuotojas nenusileidžia ir paprašo patraukti automobilį nuo užkardo. Paklūstame.

Netrukus sulaukiu ir pašnekovo skambučio. „Aš ateisiu jus pasitikti, nes mūsų apsauga griežta“, – paaiškina jis. Ir netrukus į erdvų įmonės kiemą, kurio kone pusė nuklota milžiniškomis laivų grandinėmis ir inkarais, išeina pasitempęs, švarku pasidabinęs vyras. Jau po kelių minučių Gustavas vedasi mus aprodyti darbines įmonės patalpas.

<span style="color: #ff0000;">Karys be uniformos.</span> Tarnavo prabangią jachtą primenančiame laive, o pusryčius kasryt nešdavo stiuardai
© DELFI / Domantas Pipas

Čia tarp įvairių įrenginių zuja mėlynais kombinezonais apsirengę vyrai, kurių dėmesį kelioms akimirkoms patraukia kameros ir fotoaparatai, tačiau šie netrukus vėl susikoncentruoja į darbą. Gustavas paaiškina, kad pagrindinė įmonės veikla – didelių laivų variklių remontas, tačiau daugiausiai darbų atliekama ne čia, o po vandeniu, mat tada laivas gali greičiau tęsti savo veiklą, neiškrenta iš grafiko.

Pats pašnekovas savo karjerą šioje įmonėje pradėjo praėjusių metų rugsėjį vos išėjęs iš tarnybos. Iš pradžių vyras išmėgino pardavimų vadybininko duoną, tačiau jau netrukus pakilo į komercijos direktoriaus poziciją. „Tarnybą baigiau penktadienį, o pirmadienį jau ėjau į naują darbą“, – prisimena pašnekovas ir tikina, kad vos išėjęs iš tarnybos sulaukė ne vieno darbo pasiūlymo.

<span style="color: #ff0000;">Karys be uniformos.</span> Tarnavo prabangią jachtą primenančiame laive, o pusryčius kasryt nešdavo stiuardai
© DELFI / Domantas Pipas

Niekas netikėjo, kad taps kariu

G. Mordvinukui šiuo metu 39-eri. Jis – trijų vaikų tėtis. Į atsargą karys išėjo kiek mažiau nei prieš metus, 14 metų jis tarnavo karinėse jūrų pajėgose. Dar važiuojant automobiliu į Gustavo namus pašnekovas iš karto paaiškino, kad pokalbį norėtų vystyti apie jo, kaip pats sako, sėkmingą karjerą sugrįžus į civilinį gyvenimą. Vos išėjęs į atsargą, tikina Gustavas, jis iš karto pamatė darbdaviams patrauklias savybes ir yra šventai įsitikinęs, kad būtent jos tapo jo karjeros sėkmės paslaptimi.

„Žmonės, kurie domisi, kurie yra veiklūs, kurie moka anglų kalbą, moka gražiai kalbėti, pritampa gan lengvai ir yra geidžiami civilinėj rinkoj. Aš išėjau į protinį darbą – prie stalo, kompiuteris, telefonas. Kokios buvo savybės, kurios lėmė, kad man taip gerai pasisekė? Tai anglų kalbos mokėjimas, nes Lietuvoje yra daug verslo, kuris dirba su užsieniu. Po to gebėjimas kalbėti viešai. Kaip karininkas dažnai dalyvaudavau visokiuose priėmimuose. Pastebėjau, kad užsienyje karininkai, išėję į civilį gyvenimą, dažnai tampa technologijų ar kažkokios industrijos pardavimų vadybininkais“, – dėsto atsargos karys.

Į kariuomenę, pamena G. Mordvinukas, jis pasuko iš karto po mokyklos baigimo 1996 metais. Sudalyvavęs NATO vykdytos programos, ruošusios karininkus jaunoms valstybėms tokioms kaip Lietuva, atrankoje pašnekovas išvyko studijuoti laivų inžineriją į Danijos karo akademiją. Pirmus metus, sako pašnekovas, teko mokytis vien tik danų kalbos. Paklaustas, kas patraukė į kariuomenę, Gustavas tikina – tikslieji mokslai ir geros studijavimo užsienyje sąlygos. Tiesa, pripažįsta jis, iki tol negalvojo, kad taps karininku.

„Niekada netikėjau, kad papulsiu į kariuomenę. Daug kas iš bendraklasių ir mokytojų nustebo, kad nuėjau į kariuomenę. Bet ten (Danijoje – DELFI) studijuojant pritapau. Ta kariuomenė man atrodė natūrali. Negąsdino. Žiūrėjau kaip į nuotykį. Buvo daug naujumo, daug dalykų, kuriuos paprastai gali pamatyti tik kino filme, o čia jau pats galėjai pabandyti“, – sako atsargos karys.

Anot jo, jis buvo vienintelis iš bendrakursių pasirinkęs mokytis laivų inžineriją, kiti jo kolegos, sako Gustavas, rinkosi laivavedybą, mat tai ir trumpesni, ir lengvesni mokslai.

Po mokslų baigimo, jau tarnaujant kariuomenėje, Gustavui kelerius metus teko padirbti ir su šauktiniais. Jiems vyras turi patarimą: „Daug kas tos motyvacijos neturi, bet bandai juos motyvuoti arba, blogiausiu atveju, parodyti, kad į tarnybą galima žiūrėti kaip į nuotykį. Reikia visą laiką galvoti, ką iš to gero gali pasiimti. Jeigu galvosi, kad tai laiko švaistymas, tai ir švaistysi laiką. “

Tvarka Danijoje patiko labiau

Iš viso Gustavas Danijoje teigia praleidęs 9-erius metus – po mokslų Danijos karo akademijoje į šią šalį vyras dar kelis kartus buvo atvykęs tobulinti savo žinių. Anot jo, Danijoje karys ruošiamas kaip savarankiška asmenybė. Tuo tarpu čia, Lietuvoje, įsitikinęs vyras, būsimi karininkai įspaudžiami į per griežtus rėmus.

Akademija, kurioje mokiausi, viena seniausių pasaulio akademijų. Danai ją lygina su Rusijos, nes jos įsikūrė panašiu metu. Jai yra 300 metų. Ten yra išsaugotas požiūris, kad karininkas turi mąstyti kaip asmenybė, kuri sugeba priimti nepriklausomus sprendimus. Ten jiems suteikiama daug laisvės, jie nuo pirmo kurso mokosi švarioje, tvarkingoje aplinkoje, ten yra daug vietos, erdvės geram poilsiui.

Lietuvoje man nelabai patiko, kad koridoriuose sienos dažytos tokiais dažais ar kreida, kad niekas į jas nesiramstytų, prisėsti koridoriuj nėra kur, turi stovėti neatsirėmęs į sieną, nes išsitepsi nugarą. Čia tokia griežtos tvarkos kultūra. Aš manau, kad tai nėra tas dalykas, kurį karininkui, gebančiam mąstyti savarankiškai, reikėtų diegti nuo pirmų dienų“, – mano G. Mordvinukas.

<span style="color: #ff0000;">Karys be uniformos.</span> Tarnavo prabangią jachtą primenančiame laive, o pusryčius kasryt nešdavo stiuardai
© DELFI / Domantas Pipas

Pasiteiravus, ar po mokslų nesinorėjo pasilikti Danijoje, atsargos karys patikina – tokio pasiūlymo nesulaukė, o ir buvo sudaręs sutartį grįžti tarnauti į Lietuvą. Tačiau šio sprendimo, tikina pašnekovas, nesigaili, mat, anot jo, kai kuriems pasilikusiems Skandinavijoje karjeros laiptais pakilti taip ir nepavyko.

„Buvau nusiteikęs, kad grįšiu, todėl nelabai ir svarsčiau, nelabai ir siūlė kas pasilikti. Bet nereikėjo praeiti net dešimt metų ir jau matėsi, su kokiais stambiais projektais aš dirbau Lietuvos kariuomenėje. Taip, gal aš uždirbau mažesnę algą, bet kokią aš turėjau įtaką ir kokie svarbūs buvo tie projektai. Pas kitus jautėsi lengvo pavydo gaidelė, kad žmonės mėtės, mėtės ir nieko galutinai nepasiekė“, – savo sėkme džiaugiasi jis.

Iš Danijos, mano atsargos karys, jis grįžo brandesnis ir sumanesnis, o tai, anot jo, turėjo didelės įtakos tarnybai karinėse jūrų pajėgose.

„Grįžau su tam tikru bagažu, su kitokiu požiūriu, kitaip galėjau spręsti problemas, generuoti idėjas. Bendrauti su žmonėmis man tikrai gerai sekėsi, aš pritapau ir buvau mėgiamas ir kolegų, ir pavaldinių. Tikrai geri atsiliepimai ir iš kitų karininkų. Dėl konstruktyvaus požiūrio tikrai teko dalyvauti daugelyje dalykų, kuriuos mes darėm pirmą kartą. Išėjus iš kariuomenės ir peržvelgus, kas, kaip, kur įvyko, tikrai matau, kad mano pėdsakas yra paliktas. Nebuvau nematomas. Nebuvau be reikalo“, – įsijautęs, tačiau santūria ir rimta veido išraiška dėsto pašnekovas.

Apie emigraciją, sako vyras, negalvojo ir jau baigęs tarnybą, kadangi, kaip ne kartą pabrėžė pokalbio metu, čia gavo patrauklų darbo pasiūlymą: „Darbas, kurį susiradau išėjęs iš kariuomenės, nebuvo už minimalią algą. Mačiau, kad galėsiu save pilnai realizuoti, todėl nesvarsčiau apie emigraciją.“ Rekvizitai.lt duomenimis šiuo metu laivų remonto įmonėje, kurioje dirba atsargos karys, vidutinis atlyginimas siekia 1170 eurų.

<span style="color: #ff0000;">Karys be uniformos.</span> Tarnavo prabangią jachtą primenančiame laive, o pusryčius kasryt nešdavo stiuardai
© DELFI / Domantas Pipas

Tarnavo raudonmedžiu iškaltame laive

Kad nelaiko savęs emocionaliu žmogumi dar pokalbio pradžioje patvirtino ir pats pašnekovas. Gal būtent todėl pasirodė, kad kai kurie klausimai Gustavui sunkiai įveikiami ar nepatogūs.

„Ko gero, dažnas įsivaizduoja, kad jūrininko darbas labai romantiškas. Tai yra tame darbe romantikos ar visgi nelabai?“ – teiraujuosi. „Nežinau dėl tos romantikos“, – kiek sutrinka pašnekovas, matyt, nesitikėjęs tokio klausimo.

„Aš daugiau dirbau prie variklių, įrengimų, todėl daugiau laiko praleisdavau laivo viduje. Laivavedžiai per vairinės langus nuolatos žiūri į jūrą. Naktiniais budėjimais būdavo daugiau momentų pamąstyti. Plauki keturias valandas – jūra, žvaigždės, mėnulis“, – nusijuokia pašnekovas ir iš jo reakcijos galima suprasti, kad didelių jausmų romantikams patrauklūs vaizdai vyrui nekelia.

Panašiai pašnekovas sureaguoja ir paklaustas, kokią reikšmę jam turi jūra. „Jūra... – juokiasi vyras ir susimąsto. – Nesureikšminu jos. Gyvenu Palangoje, prie jūros smagu su vaikais nueiti. Kai buvau karinėse jūrų pajėgose, man tai buvo vieta, skirta plaukioti laivams. Kažkokios romantinės ar didelės reikšmės negaliu priskirti. Nesu žvejys. Taip, esu matęs jūroje gražių saulėtekių ir saulėlydžių. Bet man jūra nėra nei baimė, nei didelis džiaugsmas“, – atvirauja Gustavas.

Tiesa, romantikos jūrininko darbe, pasirodo, išties mažai. Didžiąją laiko dalį laivo įgula, sako atsargos karys, leidžia krante, dalyvauja mokymuose, o į jūrą išplaukia, arba, kaip patys sako, „išeina“, retai – kartais vos kelioms valandoms. Dar rečiau – į mokymus keliems mėnesiams. 4-5 mėnesių išplaukimuose į jūrą Gustavas per savo tarnybą taip pat teigia buvęs vos kelis kartus.

„Laivas, kuriame aš tarnavau, buvo senas Vokietijos minų medžiotojas. Jis kaip prabangi jachta – visur raudonmedis. Su tokia savotiška aura. Jame buvom penkiese karininkai. Visi buvom baigę mokslus užsienyje. Mes sugebėjom sukurti ten kitokią atmosferą, mūsų laivas buvo populiarus kursantams atlikti praktiką. Ta tarnyba prasidėdavo laive nuo pusryčių. Kaip dabar atsimenu, buvo šauktiniai, stiuardai, kurie į kajutkompaniją atnešdavo pusryčius su tokiu kreipimusi „Tamsta, galima užeiti?“. Tai man yra labai įstrigę. Po pusryčių prasidėdavo normali diena – rikiuotė, vėliavos pakėlimas. Tai irgi labai graži tradicija“, – savo įprastos dienos pradžią prisimena atsargos karys.

Darbo diena vyrui tuomet prasidėdavo prieš 8 val. ryto, o baigdavosi kiek prieš 17 val. Po pusryčių ir vėliavos pakėlimo, pasakoja, sekdavo kasdienė rutina – kai kuriomis dienomis vykdavo technikos patikrinimas, jūreiviams ir šauktiniams būdavo fizinio rengimo pamokos, paskaitos. Kariškiams, anot Gustavo, tekdavo dirbti nemažai administracinio darbo. „Ateina pietūs. Po pietų vėl panašiai“, – sako G. Mordvinukas.

Uostuose – diskotekos be merginų

Paprašytas papasakoti apie gyvenimą laive, kai tekdavo išplaukti 4-5 mėnesiams, G. Mordvinukas patikina, kad tai nebūdavo nuolatinis gyvenimas jūroje. „Tai nebuvo keturi mėnesiai be galimybės išlipti į krantą. Dažniausiai nuo pirmadienio iki penktadienio būdavome jūroje, o po to savaitgalis krante kažkurios šalies uoste“, – aiškina jis.

Tačiau kartkartėmis gyvenimas ankštose kajutėse ir privatumo trūkumas, pripažįsta Gustavas, tapdavo sunkiai įveikiama užduotimi. „Gyveni toje suspaustoje kajutėje, kurioje vietos nėra labai daug, žmonės trinasi užpakaliais, – juokiasi atsargos karys. – Turi išlaikyti balansą, per daug negali susipykti, nes vis tiek visi kartu ten esam.“

Vyras sako, kad ilgainiui laive įgulos nariai imdavo pavargti vienas nuo kito, o ir pats laivas pamažu pradėdavo slėgti. Tada, sako pašnekovas, būtinai reikėdavo susigalvoti kokios nors veiklos – savaitgalį sustojus uoste išlipti į krantą prasiblaškyti arba visa galva nerti į darbus.

Paklausus, ar holivudiniuose filmuose rodomos jūrininkų ir jūreivių prasiblaškymo šėlionės uostuose – realybė, Gustavas sako, kad tai – tik filmų sukurtas paveikslas. „Visko būna. Vieni leidžia labai turiningai laisvalaikį, kiti kitaip atsipalaiduoja. Į šokius? Nueina ir į šokius. Bet jeigu būna dideli mokymai ir suplaukia daug kitų šalių laivų į kokį miestą, tai šokiuose būna vien jūrininkai ir merginų nelabai daug rasi“, – santūriai šypteli vyras.

„Tai čia tik mitas?“ – pasitikslinu. „Na...yra visokių nuotykių, – sako Gustavas ir nutyla tarsi nepabaigdamas minties. – Bet kad vien alkoholis ir muštynės, tai taip nėra. Būna susipyksta, pasistumdo, bet kad jau aršiai draskytųsi, tai pavieniai atvejai.“

Šeima – pirmoje vietoje

Kol Gustavas tarnybos metu savo dienas leisdavo jūroje, kitame krante grįžtančio tėčio nekantriai kartais kone pusę metų laukdavo mažieji šeimos nariai. Kaip viename interviu yra sakiusi Gustavo žmona Asta, šie net žymėdavo kalendoriuje brūkšnelius, skaičiuodami, kada karys grįš namo. Ačiū Dievui, šiandien juokiasi pašnekovo žmona, ilgi išplaukimai į jūrą būdavo reti.

Gustavo Mordvinuko dukra
© DELFI / Domantas Pipas
Gustavo Mordvinuko dukra

Belaukdami Gustavo, juokiasi Asta, prisigalvodavo visko, tačiau moteris pripažįsta, kad pirmosios dienos po vyro išplaukimo į jūrą būdavo itin sunkios – kamuodavo ir liūdesys, ir tuštuma, ir savotiškas pyktis. „Reikėdavo geros savaitės susigyventi su savo emocijomis. Bet po to susidėlioji planą, įsivažiuoji ir gaunasi kitokia kasdienybė, susigyveni su ja“, – šiandien sako Asta.

Moteris prasitaria, kad kur kas sunkesnis periodas vaikams buvo tuomet, kai atsargos karys paskutinį kartą vyko į Daniją stažuotis, o šeima liko čia, Lietuvoje.

Ne ką mažiau, panašu, Gustavo namuose vaikai laukia ir šiandien. Dar vos atvykus į svečius pas pašnekovą, prie atdarų durų iš tolo vyrą pasitiko jo mažiausias sūnus. „Tėti, ateik“, – nekantraudamas, kada Gustavas išlips iš automobilio, pradėjo šaukti mažylis. Jau vėliau, pokalbio metu paklausus, kokia Mordvinukų šeimos stiprybės paslaptis, mat dažnai kariams nepavyksta išsaugoti šeimos, Gustavas sako, kad jūrininkams šiuo aspektu tarnyba koją kišdavo mažiau.

Karys Gustavas su žmona
© DELFI / Domantas Pipas
Karys Gustavas su žmona

„Aš nežinau, ar buvo kada nors renkama statistika, kiek išsiskiria kariai ir kiek kitų sričių žmonės. Kariuomenėj, ypač sausumos, sudėtinga, kai perkėlinėja – kelis metus esi vienoj vietovėj, po to su visa šeima keliesi į kitą. Karinėse jūrų pajėgose mes stabilesni. Čia Klaipėda, kitų vietų nėra, kur galėtų perkelti su visa šeima. Šeima man visada buvo svarbi ir visą laisvą laiką aš skiriu šeimai. Stengiausi, kad šeima suprastų, kad tai (tarnyba – DELFI) daroma dėl šeimos, o ne vien savo įdomumui. Taip, priekaištų būna, bet man šeima vis tiek yra pirmoj vietoj“, – sako atsargos karys.

Su savo žmona, pasakoja, jis susipažino dar studijuodamas Danijoje, o pirmasis vaikas šeimą papildė prieš vyrui važiuojant į užsienį tobulintis antrąsyk.

„Išvažiavom kartu, sūnui buvo 4 mėnesiai. Ten bebūnant pradėjom lauktis antro vaiko – dukros. Žmona grįžo anksčiau, kas irgi išėjo į naudą, nes man reikėjo rašyti baigiamąjį darbą. Šiaip taip suspėjau jį parašyti. Rašiau dienom, naktim ir dar gavau gan gerą pažymį“, – pasakoja atsargos karys.

<span style="color: #ff0000;">Karys be uniformos.</span> Tarnavo prabangią jachtą primenančiame laive, o pusryčius kasryt nešdavo stiuardai
© DELFI / Domantas Pipas

Jokių prietarų ir talismanų

Senas jūrininkų prietaras sako, kad moteris laive neša nelaimę. Tačiau į šį ir kitus panašius nelaimės šauklius Gustavas teigia žiūrintis skeptiškai.

„Tą prietarą esu girdėjęs. Šiaip nelabai tokiais prietarais tikiu. Kai aš jau dirbau štabe, kartkartėmis reikėdavo daryti patikrinimus laivuose, kaip jie prižiūrimi, kaip tvarkomi. Iš visų tikrintų laivų vienu metu – pats tvarkingiausias buvo tas, kuriame buvo dvi moterys. Ne moterys tą tvarką darydavo, bet vyrai prie jų pasitempdavo. Moteris vyrų kolektyve vyrus įpareigoja elgtis tvarkingiau“, – įsitikinęs G. Mordvinukas.

Jūrininkai, sako jis, turi ir daugiau prietarų, pavyzdžiui, – negalima švilpauti, nes prišauksi audrą, arba negalima skustis barzdos. Vis dėlto, tikina atsargos karys, jis – ne iš prietaringųjų ir negąsdina jo net per kelią perbėgusi juoda katė. „Nesivadovauju, netikiu prietarais, bet kai užsistatau žadintuvą, niekada nestatau ant lyginio skaičiaus“, – prasitaria atsargos karys. Tiesa, vyras teigia neturintis ir jokių talismanų. „Neturiu ir nesinaudoju“, – sako jis.

Į kariuomenę, sako Gustavas, jį atvedė azartas ir nuotykių troškimas, o apie juodžiausią tarnybos kainą, pripažįsta jis, taip pat niekada negalvojo.

„Negalvoji, kas gali atsitikt. Kariuomenėj galima pamatyti, kad jaunesnių vadų sprendimai būna drąsesni, nes mažiau pasverti, apskaičiuoti. Ir versle tas pats. Kažkada buvo gyva tokia idėja, kad kariuomenėj turi būti jauni žmonės, nes jie inovatyvūs, linkę eksperimentuoti, priimti labiau rizikingus sprendimus, taikyti rizikingesnius metodus kažkokiose situacijose. Aš savotiškai palaikau tą idėją, manau, kad ji teisinga. Aišku, jiems trūksta patirties ir būna, kad eksperimentuojant kažkas atsitinka ne taip ir reikia žiūrėti, kaip išvengti nelaimių. Skaudžių nelaimių, kuriose nukenčia žmonės. Bet jei tai yra tik smulkūs nesklandumai, žmonės turi eksperimentuoti, kad žinotų ribas.

Kai aš baiginėjau tarnybą, nepriskyriau savęs prie visiškai senų, bet visada žiūrėdavau, kad nebūčiau stabdys, kuris neleidžia prasimušti jaunų žmonių idėjoms“, – prisimena Gustavas.

Tiesa, vyras pripažįsta, kad jam tarnybos metu neteko patekti į jokias tikras kovines situacijas, todėl, mano jis, niekada ir neturėjo stimulo daug galvoti, kokios duoklės tarnyba gali pareikalauti blogiausiu atveju: „Gal jei į tokią patektum, kažkaip kitaip permąstytum. Mokymas išlieka mokymu ir tu tuo metu negalvoji apie mirtį.“


www.DELFI.lt
15