„Kiekvienas lakūnas skaičiuoja kiekvieną minutę. Nežinau daug ar mažai – 11 tūkstančių valandų. Tai turbūt maždaug 3 metai“, – kiek laiko per savo gyvenimą praleido danguje šiandien skaičiuoja atsargos karys, lakūnas ir skraidymo instruktorius Gintautas Griauzdė.

Valandos praleistos ore, juokiasi jis, į bendrą gyvenimo amžių neįsiskaičiuoja, taigi iš esamų 55–erių Gintautas sako drąsiai galįs atimti praskraidytus danguje.

Paskambinus Gintautui jis iš karto sutiko pasimatyti pokalbiui, tik įspėjo: „Bėda ta, kad aš esu labai nekalbus“. Šyptelėjau ir patikinau, kad jei dialogą puikiai sekasi megzti telefonu, pavyks ir interviu. Tiesa, prisiderinti prie pašnekovo dienotvarkės nebuvo taip paprasta, mat pagauti Gintautą ant žemės – nelengva užduotis.

Susitikti susitarėme Įstros aerodrome Panevėžyje. Pažadėjau, kad iki 13 val. pokalbį užbaigsime, mat pašnekovas tuo metu jau turėjo susiplanavęs skrydį.

Ieškodami aerodromo gerokai paklaidžiojome, o mus pasitikęs, šiuo metu Panevėžyje gyvenantis Gintautas tik nusijuokia: „Nejaugi Panevėžyje galima pasiklysti?“

Pokalbiui, kaip paaiškina atsargos karys, įsitaisome studentų kambaryje, o čia zuję, angliškai kalbėję vaikinai netrukus išsiskirsto savais keliais. Įjungiu diktofoną. „Nu tai dabar nieko nepapasakosiu, galėjot nesakyt“, – susinepatogina pašnekovas ir jau po kelių minučių pokalbio suprantu, kad atsargos kario perspėjimas dėl nekalbumo nebuvo iš piršto laužtas. Vis dėlto trumpiems ir lakoniškiems G. Griauzdės atsakymams yra priežastis – jau vėliau, pokalbio metu, vyras pripažino mėgstantis griežtas taisykles ir konkretumą. Būtent tai, sako jis, žavi ir kariuomenėje ir aviacijoje.

Darbą susirado vos išėjęs iš kariuomenės

Gintautas – karo lakūnas. Lietuvos kariuomenėje jis tarnavo 20–imt metų. Į atsargą, pamena pašnekovas, išėjo 2012 metais, tačiau didelio šoko dėl nutrūkusios kario rutinos vyras teigia nepajutęs.

„Aš niekada nebuvau vien kariuomenėj, visada lygiagrečiai skraidžiau bendrojoje aviacijoje – buvau lėktuvo, sklandytuvo, malūnsparnio instruktorius. Buvę kolegos, kurie kartu tarnavo kariuomenėje, skraidė Baltijos aviacijos akademijoje. Aš visai juokais paklausiau, ar nereikia instruktoriaus. Už trijų dienų man pasiūlė darbą. Kažkaip pats pasisiūliau, tai nebuvo, kaip atsisakyt. Kai įklimpsti, tai jau nėra, kaip mest“, – juokiasi Gintautas ir priduria, kad dabar turi dar mažiau laiko nei tarnybos metu.

Paklaustas, ar po išėjimo į atsargą nenorėjo pailsėti, atsargos karys gūžteli pečiais. Poilsis, sako jis, nėra labai geras dalykas, mat po to jau nieko nebesinori daryti, apima apatija. „Gal ir gerai, nes nesijautė, kad išėjai iš kariuomenės. Vis tiek aviacija yra aviacija. Nebuvo jausmo, kad kažkas nutrūko“, – atvirauja atsargos karys.

<span style="color: #ff0000;"><strong>Karys be uniformos</strong>.</span> Karo lakūnu Ukrainoje tapęs vyras – apie griežtas taisykles, baimes ir melą žmonai
© DELFI / Domantas Pipas

Teiraujuosi, kada Gintautas paskutinį kartą atostogavo. „O kas tai per daiktas?“, – nusijuokia lakūnas, tačiau vėliau pripažįsta, kad šį savo bruožą – negebėjimą turėti laisvalaikio – laiko savo minusu.

Vis dėlto, po kelių akimirkų vyras prasitaria, kad išėjimas iš kariuomenės emociškai nebuvo visai lengvas. Labiausiai vyras sako iki šiol pasiilgstantis ten buvusio kolektyvo ir sraigtasparnių Mi–8, kuriais teko skraidyti.

„Pasiilgsti. Išgirsti tą sraigto garsą, tą degančio žibalo kvapą, – savo kaip karo lakūno pojūčius prisimena pašnekovas. – Dar iki šiol iš balso atpažįstu buvusius kolegas. Skrendi kur nors, girdi per ryšį. Visi turi šaukinius – vienas Smauglys, kitas Sauna, trečias – Šiaurinis elnias. Pora žodžių persimeti, daug per radiją negali pliurpt, bet malonu, kad ir tave dar prisimena, atpažįsta ir tu dar kitus pažįsti.“

Pasitereivus, ar išėjus iš kariuomenės netrūksta ir uniformos, Gintautas sako, kad šis projektas „Karys be uniformos“ ne apie jį, mat tiek civilinėje, tiek karo aviacijoje lakūno uniforma panaši. „Aš vis tiek su uniforma. Šiandien ne su kombinezonu, bet šiaip skraidau su tuo pačiu lakūnišku kombinezonu. Nemėgstu skraidyti be jo. Nesijaučiu nusivilkęs uniformą“, – aiškina pašnekovas.

Šuolis parašiutu nesužavėjo

Aviacija Gintautas sako susidomėjęs dar vaikystėje. Tuomet gyvendamas Pasvalio rajone atsargos karys sako dažnai matydavęs dangų raižančius naikintuvus bei kitus orlaivius. Paradoksalu, sako jis, bet kartą buvo net žvėriškai išgąsdintas praskrendančio sraigtasparnio. „Atsimenu, buvo pavakarė, sraigtasparnis labai žemai skrido, tokias liepsnas tie seni spjaudydavo. Iš baimės norėjau užsikast bulvių vagoj. O likimas taip susiklostė, kad iš tos baimės tapau sraigtasparnių lakūnu“, – nedrąsiai šypteli vyras.

Pats skraidyti pašnekovas pasakoja pradėjęs dar mokykloje. Be to, jo vyresnysis brolis buvo skalndytojas, todėl, šypsosi Gintautas, nemažai laiko tekdavo praleisti Biržų aeroklube. „Savarankiškai pakilau 1978 metais. Tuoj bus 40 metų“, – didžiuojasi atsargos karys.

Apie savo pirmąjį skrydį atsargos karys kalba gana lakoniškai, tačiau nostalgiškai pasakoja atsimenantis kiekvieną maršruto detalę: „Kai dabar savo mokinį paleidžiu į pirmą savarankišką skrydį, visada sakau – šitą datą prisimink, nes tai tavo kaip lakūno gimtadienis. Nors žinai, kad esi pasiruošęs, ne viena dešimtis skrydžių padaryta, vis tiek tas žingsnis yra didelis. Atplyšai ir žinai, kad dabar jau viskas tavo rankose. Jau niekas nepadės, nepastums, nepatars. Ir dabar, kai nuskrendu į Biržus, žinau, kokia kryptim kylam, prisimenu, kaip per ežerėlį užėjau tūpt, kaip pirmą kartą nepriskridau kokių 100 metrų. Net klaidas prisimenu.“

Baimės, sako vyras, tąkart nejautęs ir apie pavojus negalvojęs. Nebuvo kada, tikina Gintautas, ir paaiškina, kad kildamas ir skrisdamas savarankiškai lakūnas, ypač nepatyręs, galvoja tik kaip viską teisingai padaryti, nesuklysti.

Paklausus, koks buvo jausmas po pirmojo savarankiško skrydžio, pašnekovas atsako klausimu: „Nėra tekę šokti su parašiutu?“ „Yra“, – patikinu. „Na tai va, turbūt prisimenat tą jausmą, kai sėkmingai nusileidi. Vis dar skrendi. Esi padebesiuose. Tarp kitko, aš prieš pirmą skrydį iššokau su parašiutu. Buvo tokia taisyklė – prieš pradedant skraidyt, turi iššokti su parašiutu. Nepasakyčiau, kad ten buvo didelė laimė“, – nusijuokia Gintautas.

Yra nerašytų taisyklių, kurių nelaužo

Šiandien Gintautas sako, kad pilotavimas jam – labiau gyvenimo būdas nei profesija. Jo įkvėpėjai garsieji lakūnai Darius ir Girėnas. Iš jų istorijos, sako atsargos karys, jis daug sužinojo apie aviaciją. „Tačiau jų istorijos pabaiga tragiška“, – sakau Gintautui.

„Niekas nuo to neapsaugotas. Bet pradžia kokia graži, – svajingai sako jis. – Girėno kelias mažiau žinomas, bet Darius – ir sportininkas, ir kariškis, ir karo lakūnas, kur tu geresnį pavyzdį rasi.“

Nors vyras pripažįsta, kad aviacijoje nelaimių rizika padidinta, sako, kad šis faktas jo negąsdina, esą važinėti automobiliu – pavojingiau.

„Pagal statistiką šiaip aviacijoje yra mažiausiai bėdų. Kai sudedi pliusus ir minusus, tai nieko čia tokio baisaus. Jau kas pasiryžta, tai nelabai kas ir išgąsdins. Žinoma, po to jau dirbant profesionaliai, kiekviena avarija, kiekviena bėda aviacijoje yra ištiriama, kad kiti žinotų, kodėl taip atsitiko. Niekada neužsimerki, visada apgalvoji, klausai pranešimų, ar techninės, ar lakūno klaidos. Visada tai apšnekam“, – tikina lakūnas.

„Turbūt nebijot aukščio“, – juokaudama klausiu Gintauto ir nustembu, kai šis susimąsto. „Aš niekada nelipu aukščiau savo galvos, bijau, – juokiasi atsargos karys. – Skrydžio aukščio baimės neturiu. Bet šiaip tai savisaugos instinktas veikia kaip kiekvienam normaliam žmogui, ant stogų tikrai nelaipioju neprisirišęs. Yra ta baimė. Jeigu stovi ant kažkokio skardžio, žiūri žemyn ir pagalvoji, o jei paslystum – taigi neturi nei sparnų, nei parašiuto, nieko. Turbūt kiekvienas normalus žmogus apie tai pagalvoja.“

<span style="color: #ff0000;"><strong>Karys be uniformos</strong>.</span> Karo lakūnu Ukrainoje tapęs vyras – apie griežtas taisykles, baimes ir melą žmonai
© DELFI / Domantas Pipas

Apie pavojų, pripažįsta Gintautas, kartais pagalvoja ir skrisdamas keleiviniu lėktuvu. Baisiausia, sako jis, kad greičiau nei kiti keleiviai suprastų apie gręsiančią nelaimę, tačiau jokių veiksmų imtis negalėtų.

„Tu sėdi, supranti, kad jau viskas, bet padaryt nieko negali. Tu sėdi, tu keleivis. Kai pats skrendi, žinai – aš esu pasiruošęs, žinau, ką reikia daryt. Sėdėtum, viską suprastum, o kiti nieko nesupranta, gal nepastebės iš karto“, – teorinę situaciją įsivaizduoja pašnekovas.

„Dažnai taip pagalvojat“, – klausiu. „Ne, nedažnai. Dažniausiai miegu“, – nusijuokia Gintautas.

Tiesa, nors apie nelaimes ir pavojų prieš skrydžius Gintautas teigia negalvojantis, pripažįsta, kad yra prietaringas ir nelaužo visame pasaulyje gerai žinomų nerašytų taisyklių.

„Pas lakūnus nėra žodžių „paskutinis skrydis“. Kas taip pasako, tai už pakarpos ir iš lėktuvo, – šypsosi. Yra kraštinis tūpimas, kraštinė skraidymo diena, bet jokių paskutinių. Čia pas lakūnus griežtai. Kiek teko keliaut po pasaulį, tai visur šito laikomasi. Nerašyta tai taisyklė, bet graži.

Kalbant apie skrydžius, man dar nepatinka žodžiai „galbūt, panašiai, apie“. Aviacijoje nėra tokių žodžių – turi būti taip arba ne, kursas toks, o ne galbūt toks. Ne visi to laikosi, bet man nepatinka. Vidurio čia negali būt.

Dar yra prietaras, čia galbūt iš sovietmečio, kad prieš skrydį negalima fotografuotis. Pastebiu, kad kiti lakūnai, kurie keleivius skraidina, labai griežtai to laikosi. Aš nesilaikau“, – aiškina atsargos karys.

Karo lakūnu tapo Ukrainoje

Karo lakūnu Gintautas tapo Ukrainoje, čia vyras baigė karo mokyklą, mat Lietuvoje tuo metu tokių mokymo įstaigų nebuvo. ]Iš pradžių atsargos karys sako norėjęs įstoti į lakūnų instruktorių mokyklą, tačiau to padaryti nepavyko. Paklaustas, kas patraukė į kariuomenę, vyras sako, kad konkretumas ir disciplina, tik, pabrėžia jis, nenorėjo tarnauti sovietinėje kariuomenėje ir džiaugėsi, kad baigus mokslus Ukrainoje to daryti neprivalėjo.

„Aišku, tada naiviai atrodė, net baisu galvot būdavo, kad koks KGB minčių neperskaitytų. Galvoju – gerai, nueisiu, gal ir neblogai ta tarnyba, bet ar neateis toks laikas, kad aš savo namus turėsiu bombint ? Šią mintį atsimenu puikiai. Gerai, tada neisiu. Čia gal perkeltine prasme, bet būčiau turėjęs kovot pats prieš save, daryt tuos dalykus, kurių nenorėčiau daryt“, – atvirauja atsargos karys.

<span style="color: #ff0000;"><strong>Karys be uniformos</strong>.</span> Karo lakūnu Ukrainoje tapęs vyras – apie griežtas taisykles, baimes ir melą žmonai
© DELFI / Domantas Pipas

Paklaustas, su kokiomis gyvenimo sąlygomis tuomet dar būdamas 19–kos susidūrė karo mokykloje, pašnekovas lakoniškas – sąlygos buvo geros, viršiniškas šiuolaikiškas, o visa kita, sako, niekuo nesiskiria nuo kitų mokyklų – „6 val. keliesi, prabėgi tris kilometrus su kerziniais batais“. Dabartinių savo studentų, juokiasi Gintautas, taip pradedant dieną šiandien neįsivaizduoja. „Turbūt mėnesį nebeskraidytų“, – šypteli.

Jam pačiam, kaip sako, su fiziniu krūviu susipažinusiam dar vaikystėje, tokie reikalavimai esą neatrodė neįveikiamas iššūkis. „Aišku, pati pradžia buvo įdomi, kai visus surinko, visi jau vienas kitą pažįsta ir šast – plikai nukerpa, vienodai aprengia ir nebežinai, kas yra kas. Reikėjo kokių trijų dienų atsirinkt“, – prisimena.

„Nebuvo sunku tapti tokiu, kaip ir visi? Juk tarsi atima individualumą“, – klausiu. „Man atrodo, kad tas suvienodinimas būtinas, nes galutinis tikslas tai vienas, o kad siekt vieno tikslo, tai visi turi būti panašūs. Gal ir mąstymas truputį suvienodėja“, – įsitikinęs Gintautas.

„Bet 19–kos metų. Jaunas žmogus, kai, rodos, norisi išsiskirt, gal dar šiek tiek maištaut...“, – tęsiu. „Tada man taip neatrodė. Atrodė, kad viskas – aš jau vyras“, – juokiasi atsargos karys ir pripažįsta, kad emociškai tai nevisai lengva, tačiau, sako jis, kariuomenės niekada nevertino kaip kalėjimo.

Skaičiuodavo rusų karius

Tarnauti Lietuvos kariuomenėje Gintautas pradėjo 1990 metais. Tiesa, po to turėjo kelerių metų pertrauką – buvo sugrįžęs dirbti į aeroklubą. Tarnybos pradžioje, prisimena atsargos karys, jo pagrindinis darbas buvo gaudyti kontrabandininkus ir ruošti parašiutininkus.

„Tuo metu pasieniečiai dar priklausė Lietuvos kariuomenei. Pora susisodini, būdavo didžiulė kamera ir filmuodavo – ant sniego matydavosi takai nuo Latvijos pusės. Tuo laiku spiritą veždavo.

Po to, kai jau Pajuosty (kaimas Panevėžio rajone – DELFI) įsikūrė antroji aviacijos bazė, ten jau turėjome tokius Mi–2 sraigtasparnius. Kaip tik su tokiu ir pradėjau skraidyti“, – prisimena G. Griauzdė.

1990 metais, prisimena atsargos karys, lakūnai Panevėžyje turėjo labai rimtą užduotį – skaičiuodavo į Lietuvą atvykstančius rusų karius.

„Čia skraidydavo labai daug karo lėktuvų. Mes turėjome radijo stotį ir jų nuolat klausydavomės, kad žinotume situaciją, kada atskrenda, kada saugotis, kokiame aukštyje skraidyti. Mes žinodavome jų dažnius, jie jau nuo Baltarusijos pradėdavo šnekėtis. Šaukinius irgi žinojom. Vienus oficialiai, kitus neoficialiai buvom sužinoję. Tie kariniai daliniai, kurie buvo metami čia, į Lietuvą, ėjo per tuos transportinius aerodromus – Kėdainius, Panevėžį. Mes prie tų stočių budėdavome paromis. Kas vyresni, atsimena, kad 1990 metais pranešinėdavo, kad iš Panevėžio išvažiavo kolona su tiek karių, tiek tiek mašinų, viskas būdavo mūsų padaryta.

Per radiją išgirsti, kad atskrenda lėktuvai, ir žinai, kad už kokių dviejų valandų išvažiuos (iš aerodromo – DELFI). Mūsų mašina su radijo stotimi stovėdavo netoli karinio aerodromo vartų ir ten esantis žmogus skaičiuodavo, kiek karinės technikos pravažiavo. O visi, kas tarnavę rusų kariuomenėj, žinojo, kad tokia mašina veža tiek kareivių, tokia – tiek. Labai paprasta suskaičiuot. Būdavo atidirbta sistema, kam pranešti. Kiti valdymo bokšte klausydavosi ryšio – būna atskrenda lėktuvas ir per radijo ryšį sako, kad atvežė 200 žmonių. Ir lauki, kol po poros valandų tuos 200 kažkur veš. Po to ta mūsų civilinė mašinytė važiuoja ir žiūri – į Vilniaus pusę ar į Kauną“, – pasakoja Gintautas.

Sunkiausia pasverti riziką

Vėliau, sako jis, pagrindiniu darbu tapo žmonių gelbėjimas ir paieška. Gintautui ne kartą teko ieškoti nelaimėlių Baltijos jūroje, skraidinti organus transplantacijai, nukelti nuo laivų sunegalavusius žmones bei gelbėti nuo trapaus ledo azartą pagavusius ir pavojaus neapskaičiavusius žvejus.

„Pagrindinis darbas ir buvo – išvažiuoji savaitei ir po 24 valandas budi. Yra tekę ieškoti daug skenduolių, dingusių jūroje, surast nelabai sekdavosi. Buvo vienas toks labai nemalonus atvejis, kai dvi dienas ieškojom ir suradom jau sušalusius žmones. Ir per tuos pačius budėjimus mes budėdavom kaip gaisrininkai – teko gesinti tą garsųjį Nidos gaisrą, po to Rokiškio rajone durpynas degė“, – karo lakūno kasdienius darbus vardija vyras.

Paklaustas, kaip sekdavosi susitvarkyti su emocijomis, kai išeikvodavo tiek jėgų ir žmonių išgelbėti nepavykdavo, Gintautas atvirauja, kad sunkiausia būdavo į riziką įstumti savo komandą.

„Visos tos bėdos, kada jau keliamas sraigtasparnis, niekad neįvyksta šviečiant saulutei ir nepučiant vėjui. Visa tai įvyksta, kai yra tikrai ekstremalios sąlygos. Sunkiausia yra būnant vadu priimti sprendimą, ar kilt, ar nekilt. Su tais jau neaišku, gal jiems nebepadėsi, bet ar dar 5 žmones kelt į tą peklą ar ne. Tai yra sunkiausia, nes įgulos vadas tai turi nuspręst. Jei pakyli – tau yra duodamas paieškos rajonas, yra tvarka, kaip tą darai, skraidai ir visi žiūri – vieni vizualiai, kiti naudodami įrangą. Jeigu nerandi – tai galimas atvejis, kad ne toks rajonas paskaičiuotas, arba jau vėlu“, – ramiai dėsto pašnekovas.

„Ar esate priėmęs sprendimų nekilti, o po to galvojęs, kad galbūt būtumėte galėję išgelbėti gyvybes?“ – domiuosi.

„Yra buvę, bet tu supranti, kad net jei būtum pakilęs, tu tos užduoties nebūtum atlikęs, net negalvojant apie tai, kad tai gali baigtis blogai. Tos sąlygos būna tokios, kad nieko neįmanoma atlikti – naktis, audra arba koks nors apledėjimas.

Jūroje pamatyti žmogų nėra paprastas dalykas. Netgi per pratybas, kai žinai, kad rajonas tikrai tas, nėra paprasta. Kažkoks baltas kombinezonas prikištas, vadindavome juos sielomis, uždėta ryški gelbėjimo liemenė, bet viskas priklauso nuo saulės, nuo bangų. Kartais viršui skraidydavo transportinis lėktuvas ir pasakydavo, kad priekyje, maždaug už 200 metrų, ir visi įsispyrę žiūri, kol pamato. Ko gero, teko girdėti, kaip Jurgis Kairys prieš keletą metų nukrito prie Graikijos. Jeigu jis nusileidęs parašiutu nebūtų suradęs lėktuvo nuolaužos, tai jo nebūtų radę. To žmogaus visai nesimato“, – aiškina atsargos karys.

Šventas melas

Kiek žvejų teko nukelti nuo trapaus ledo, Gintautas šiandien suskaičiuoti tikina nebegalintis. Paklaustas, ar pats žvejoja, šypteli: „Labai norėčiau, bet nėra laiko. Turiu ir medžiotojo bilietą, bet jau neatsimenu, kada medžiojau“. „Turbūt ne vieną žveją dirbdamas kariuomenėje išgelbėjot?“

„Oi, – atsidūsta Gintautas ir netrukus pratęsia, – pagrindinis darbas žiemą nuo marių (gelbėti – DELFI). Ir dar būna nukeli, o pyksta, kad visos dėžės su meškerėm liko. Tu galvoji, kaip 20 žmonių nukelt, o ne kaip jo daiktus dar surinkt.“

Klausiu: „Neimdavo pyktis?“ Nė nedvejodamas Gintautas patvirtina, kad imdavo. „Žmonėms taip rūpi tos stintos ar dar kas, kad nebegalvoja“, – piktinasi atsargos karys ir po pauzės pasigiria, kad augina bites. „Nedaug. 4 šeimas. Tai malonu, kai įgelia“, – šypsosi. „Baisoka“, – replikuoju. „Juk irgi skraidantys padarai“, – nusijuokia Gintautas.

<span style="color: #ff0000;"><strong>Karys be uniformos</strong>.</span> Karo lakūnu Ukrainoje tapęs vyras – apie griežtas taisykles, baimes ir melą žmonai
© DELFI / Domantas Pipas

Per savo tiek karo lakūno, tiek civilinės aviacijos profesionalo karjerą Gintautas sako nepamenantis jokių itin pavojingų situacijų, į kurias jam būtų tekę papulti. Tiesa, po trumpos pauzės pripažįsta – vienos būta. „Yra buvę, kai su sklandytuvu darant akrobatiką diržas nutrūko būnant žemyn galva. Bet viską padarai, tik nusileidus pamatai, kad kažkodėl kojos dreba“, – neplėtodamas istorijos sako profesionalus lakūnas.

Viename interviu Gintautas yra patvirtinęs, kad apie tokius incidentus savo žmonai nepasakodavo. „Dėl šventos ramybės, – šiandien sako atsargos karys. – Kad negalvotų apie tai, apie ką dabar šnekam. Pradėsi pasakot, kas įvyko, tai kiekvieną kartą ir galvos – o gal dar kartą bus, o gal ir tau taip atsitiks. Kuo mažiau žino, tuo geriau. Ir visi tą patį daro, – nusijuokia pašnekovas ir netrukus surimtėja. – Čia toks šventas melas arba šventas nutylėjimas.“

Paklaustas, kaip žmona reagavo į Gintauto sprendimą būti karo lakūnu, pašnekovas ir toliau juokauja, kad profesiją jis jau buvo pasirinkęs. „Kita pusė neturėjo pasirinkimo“, – juokiasi atsargos karys. Tiesa, nors tokią žinią, tikina pašnekovas, mylimoji tąkart priėmė lengvai, po kurio laiko atsirado pastabų dėl namuose praleidžiamo laiko. „Pradžioj visada gražu, viskas gerai. O paskui – galėtum truputį daugiau namuose būt. Bet, kad negaliu, gi sakiau, kad nebūsiu“, – nedrąsiai šypteli vyras. „Įspėjot iš anksto?“ – pasitikslinu. „Reikia įspėti. Bet aš puikiai suprantu, kad būsiu jai skolingas visą gyvenimą“, – atvirauja jis.

Sūnų sugadino

Paklaustas, kiek tarnybos metu laiko pavykdavo skirti šeimai ir pabūti namuose, Gintautas vertinti nesiima. „Reikėtų žmonos klaust, – sako jis ir trumpam nutyla. – Mažai. Taip, būdavo atostogos, bet kartą į mėnesį savaitę tekdavo atbudėti. Po to gaudavai laisvų dienų, bet dažnai būdavo, kad tuo metu eskadrilėj vykdavo kažkokie planiniai skraidymai, trūksta instruktorių – kažkas mokymuose, kažkas misijoj – ir prapuola ta išeiginė. Visur kariuomenėj žmonių nelepina išeiginėm. Bet tam ir yra kariuomenė, juk žinom, kur einam.“

Žmonai nuopelnus Gintautas priskiria ir pasiteiravus apie jų šeimos stiprybės paslaptį: „Aš visada buvau suprastas. Tarp kitko tris vaikus užsauginom, – sako Gintautas ir netrukus pasitaiso. – Užaugino“. O sūnų, šypsosi vyras, sugadino, šis tapo lakūnu.

„Kodėl sugadinot?“ – šypteliu ir aš.

Nu tai irgi toks pat, – juokiasi Gintautas. – Namuose nebūna, devyni amatai dešimtas badas. Jis irgi lakūnas instruktorius. Kai manęs klausia – tiek mokinių, kuris geriausias, vienareikšmiškai galiu atsakyti, kad sūnus buvo geriausias, nes pajutau, kada išmoko skrist. Aerodrome augo, visą laiką šalia ir atėjo laikais skrist vienam“, – aiškina atsargos karys.

<span style="color: #ff0000;"><strong>Karys be uniformos</strong>.</span> Karo lakūnu Ukrainoje tapęs vyras – apie griežtas taisykles, baimes ir melą žmonai
© DELFI / Domantas Pipas

Šiandien Gintautas didžiąją dalį savo laiko atiduoda mokydamas kitus skristi. Kaip pats sako, nors jau išmokė šimtus mokinių, kaskart džiaugiasi galėdamas dar vieną žmogų paversti paukščiu. Šiuo metu artimiausiuose vyro planuose – ir nuosavas aerodromas. Jį vyras ketina atidaryti kartu su savo sūnumi lakūnu.

„Užteks kitiems tarnaut, – džiugiai sako Gintautas. – Mano sūnus ūkininkas, o kiekvienas padorus ūkininkas turi skirti žemės lopinėlį aerodromui“, – nusijuokia ir paaiškina, kad žolytė jau užsodinta, kitais metasi esą turėtų būti sužėlusi. Paklaustas, kuo tuomet versis, Gintautas patikina, kad toliau užsiims mokymu bei privačiais skrydžiais.

Pokalbio laikui sekant į pabaigą su Gintautu išeiname pasivaikščioti po aerodromo teritoriją. Čia, visai šalia pastato, keli malūnsparniai pastatyti ekspozicijai. Gintautas beda pirštu į vieną jų: „Čia mano pirmoji meilė“, – sako jis. Vėliau parodo ir lėktuvėlį, kuriuo skraido šiandien. „Juokiuosi, kad mažas mano kabinetas“, – šypteli atsargos karys.


www.DELFI.lt
14