Atsinaujinus kariniam Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktui Lietuvos fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas nuvyko į vienu karščiausių pasaulio taškų dabar įvardijamą Kalnų Karabachą. V. Balkūnas iš Lietuvos išvyko spalio 7 dienos vakarą, tačiau į Kalnų Karabacho sostinę Stepanakertą patekti pavyko tik spalio 11-ąją.

Tai – trečioji pasakojimo apie Kalnų Karabachą dalis. Pirmąją galite skaityti čia, antrąją – čia.

Taikytasi į svarbų armėnų simbolį. Čia ir toliau meldžiasi žmonės

Šuši – senoji Kalnų Karabacho sostinė ir buvęs turtingas pirklių kelio miestas. Dabar tai vos kelis tūkstančius gyventojų turinti gyvenvietė, kuri netikėtai tapo garsi po įvykių paskutinėmis dienomis. Miestelio centre esančioje Išganytojo katedroje prieš keletą dienų nugriaudėjo sprogimas. Sviedinys maldos namų kupole išmušė milžinišką skylę ir sužeidė keletą žmonių.

Po kurio laiko į atvažiavusius viso to užfiksuoti žurnalistus buvo paleistas kitas sprogmuo. Tris jų sužeidė, vieną – sunkiai. Vėliau gydytojai pasakojo, kad sužeistas žurnalistas neteko 3,5 litro kraujo. Bet išgyveno.

Laiškai iš Kalnų Karabacho. Po paviešinto vaizdo įrašo – smūgis į armėnų simbolį
© Vidmantas Balkūnas

Dabar katedroje mus pasitinka dulkių debesys, išversti suolai, betono nuolaužų krūvos ir... degančios žvakės. Katedra buvo stipriai apgriauta, tačiau žmonės ir toliau eina į ją melstis. Tiesa, mišių niekas nebelaiko, tačiau pavieniai kariai ir vietiniai vis užsuka priklaupti prie altoriaus ir uždegti žvakutę.

Spėjama, kad katedra buvo susprogdinta po to, kai internete paplito vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti joje besimeldžiantys uniformuoti kariai. Manoma, kad taikytasi neatsitiktinai, mat virš katedros ratus suko dronas.

Tiesa, sunku suprasti, kodėl katedros iki šiol niekas nė nebando tvarkyti ar valyti. Po sprogimo vis dar voliojasi išversti suolai, sienų gabalai ir netgi sprogmenų dalys. Galiu tik spėti, kad taip bandoma kuo ilgiau išlaikyti jautrų vaizdą atvažiuojantiems žurnalistams.

Didžiulė katedra, pastatyta tarp 1868 ir 1887 metų, turi daug simbolinės reikšmės armėnams.

Ji yra Kalnų Karabacho vyskupijos centras, dešimtajame dešimtmetyje, regione vykusio karo metu, buvo smarkiai apgadinta. Tuomet ten buvo laikomos Azerbaidžano pajėgų naudotos „Grad“ raketos.

Azerbaidžanas neigia įvykdęs katedros sprogdinimus, teigdamas, jog jo pajėgos niekuomet nesitaiko į istorinius, kultūrinius ar religinius pastatus ar monumentus.

Susprogdintuose kultūros namuose – kareivių uniformos ir šalmai

Mūsų „fikseris“ Asqanaz toliau aprodo maždaug 10 km nuo Stepanakerto esanti miestelį. Apžiūrime ir nufotografuojame šaligatvyje įstrigusį ir nesprogusį turbūt kasetinį sprogmenį. Kaip ir kitur – jis aptvertas spalvota juosta ir laukia išminuotojų komandos.

Šalia pavojingo užtaiso – susprogdinti kultūros namai ir šalia nuvirtęs kranas. Mūsų vedlys paprašo neiti giliai į pastato vidų, nes jo dar neapžiūrėjo išminuotojų komanda. Gali būti užsilikę įvairių pavojingų sprogmenų detalių.

Sukame aplink pastatą. Pastebiu nuo sprogimo išbarstytus kareiviškus šalmus ir uniformų dalis. Keliu fotoaparatą prie akių, bet tuoj pats esu sustabdomas – negalima. Negali nesutikti. Kitaip bus atimta akreditacija ir būsi išsiųstas namo.

Prie paradinių durų taip pat guli karinių šalmų krūvelė. Klausimas, kodėl karinė ekipuotė atsidūrė kultūros namuose? Gal į juos taikytasi neatsitiktinai?

Įspūdį sustiprina viename iš miestelio skverelių po medžiais užmaskuota karinė transporto priemonė. Jos viršus uždengtas maskuojamąja medžiaga, tačiau pagal formą galimą spręsti, kad tai greičiausiai civilinėje infrastruktūroje paslėpta raketinė sistema.

Laiškai iš Kalnų Karabacho. Po paviešinto vaizdo įrašo – smūgis į armėnų simbolį
© Vidmantas Balkūnas

Kapinėse – iš anksto kasamos duobės žuvusiems

Stepanakerto pakraštyje – karių kapinės. Čia jau nuo praėjusio amžiaus pradžios laidojami tik kariai. Jiems pastatyti postamentai, paminklai. Kapinės buvo sutvarkytos ir apjuostos tvora. Dabar dalį jos teko išgriauti. Tam, kad tilptų per pastarąsias savaites atsinaujinusiuose mūšiuose žuvę kariai.

Čia, kapinių pakraštyje – grubiai suformuotos dvi pailgos terasos. Vienoje jų – kelios dešimtys šviežių kapų. Didžioji dalis jų papuošta ryškiais spalvotais plastikiniais dirbtinių gėlių vainikais. Keletas – visiškai kuklūs. Vieno kapas atrodo ypač gailiai. Galvūgalyje padėtas baltas statybinis blokelis, o ant jo – sudžiūvusi gėlė... Suprantu, kad skausmas neskaičiuojamas paminklo brangumu, bet sunku sulaikyti emocijas, kai bandai įsivaizduoti vienišą motiną, dedančią gėlę ant statybinio blokelio virš sūnaus kapo...

Ant kai kurių kapų kaip auka palikta vandens, ant kito – stikliukas su greičiausiai armėniško konjako likučiais.

Žemutinė terasa užpildyta tik pusiau. Kita jos dalis – 10 tuščių duobių dar tik laukia, kol į jas atguls žuvę kariai. Žemę kasti čia sudėtinga. Daug uolienos, tad su kastuvu taip paprastai užduoties neįveiksi. Todėl atvažiavusi technika iš anksto paruošia daugiau duobių, kad nereiktų vargti artimiesiems.

Laiškai iš Kalnų Karabacho. Po paviešinto vaizdo įrašo – smūgis į armėnų simbolį
© Vidmantas Balkūnas

40 skaudžių istorijų po žeme

Vienoje iš daugelio gatvelių, šalia niekuo neišsiskiriančių metalinių durų rūko keletas vyriškių. Pasisveikiname ir įeiname į vidų. Ilgas koridorius išsišakoja į keletą patalpų. Vienoje jų glaudžiasi moterys, kitoje – vyrai. Nuo apšaudymo čia slepiasi apie 40 žmonių. Kiekvienas jų su savo tragiškų karų patirtimi: kas neteko brolio, kas sūnaus ar net keleto. Kas pats buvo sužeistas. O štai moteris patalpos gale rauda, nes prieš keturias dienas fronte žuvo jos sūnus. Kūnas atiteko Azerbaidžano kariams ir ji niekaip negali jo atsiimti...

Požemyje gyvenančių skaičius kinta, nes čia susirinkę aplinkinių namų gyventojai. Jie turi savo rūsius, bet kaip sako – bendrai pakelti sunkumus yra lengviau. Tiesa, dalis jų kartais grįžta nakvoti į namus, nes, sako, taip jiems geriau. Būna, kad vyras palieka žmoną miegoti mokyklos rūsyje, kad jai būtų saugiau, o pats grįžta į menkai apsaugotą pastatą.


Vyrai ir moterys įsikūrę atskirai. Bet tai gal daugiau simbolinė atskirtis. Kaip čia esantys vyrai sako – „kad netrikdytume jų, kai atsikelia iš lovos“. Tačiau moterų kambarys prieinamas visiems, mat tik jame yra televizorius. Vyrai jo neturi – dėl pastato konstrukcijos negalima į lauką iškišti antenos, tad televizorių žiūri bendrai.

Prie stalo sėdintys vyrai pasisveikino. Aš atsakiau. Žodis po žodžio įsisuko kalba ir viskas pasibaigė tuo, kad mane sutiko priimti pernakvoti jų slėptuvėje.

Vakare sėdame prie vyrų stalo. Mane priėmęs žmogus – Robertas. Jam 71 metai, jis medžiotojas. Kaip ir dauguma čia esančių, išgyvenantis jau trečią karą dėl Kalnų Karabacho. Kaip ir visi kiti kalbinti jaučiasi taip pat – pasaulis mus užmiršo „vieną juoduką Amerikoje nužudo ir kyla kone revoliucija, o čia vyksta beveik antras genocidas ir visas pasaulis tyli. Net broliška Rusija neapsisprendžia, ką daryti“.

Su Robertu ir kitais vyrais kalbamės prie karo zonos vaišėmis nukrauto stalo – keli gabaliukai dešros, konservų dėžutė ir lavašas. Beje, duonos šiandien parduotuvėje taip ir nepavyko nusipirkti – jos nebėra.

Laiškai iš Kalnų Karabacho. Po paviešinto vaizdo įrašo – smūgis į armėnų simbolį
© Vidmantas Balkūnas

Ant stalo atsiranda samagonas. Šįkart persikų. Tiesa, čia požiūris į alkoholį visiškai kitoks, negu prieš tai buvusioje slėptuvėje. 50 g stikliuką su manimi išgėręs Robertas sakė, kad tai pirmas kartas nuo karo pradžios – tiesiog mane gerbia kaip svečią. O patys jie alkoholio nevartoja, nes visuomet turi likti blaivūs, jeigu kas nutiktų. O šį vakarą – išimtis. Be Roberto degtinės stikliuką išgėrė tik vienas žmogus. Tuo tarpu man ant stalo atneštas raugintas agurkas puikiai tinka užmušti lengvą gerklės kartulį.

Samagoną mėgsta visi čia esantys. Kai pasakiau, kad pas mus už naminės degtinės darymą gresia milžiniškos baudos ir konfiskacija, Robertas su lengvu pasišaipymu ištarė „Tai vis dėl to pas jus dar liko sovietinio relikto, kai gaudydavo naminukės varytojus. Dar ne visko atsikratėt“...

Laiškai iš Kalnų Karabacho. Po paviešinto vaizdo įrašo – smūgis į armėnų simbolį
© Vidmantas Balkūnas

Nakvynė ant medinių dėžių


Prie stalo prisėda raukšlėtas vyras. Tai Karenas. Atrodo daug senesnis už Robertą, bet jam vos apie 60. Vyrui pradėjus kalbėti jam viens po kito išsprūsta keletas keiksmažodžių. Mano pašnekovas jį sudrausmina. „Nesikeik taip! Matosi, kad Baku gyvenęs“, – turbūt ne pačią maloniausią patirtį jam primena vyras.

Vieną po kitos nevėdinamame požemyje traukdamas cigaretes Robertas pasakoja, kad Azerbaidžanas su Turkija nori atkurti Osmanų imperiją ir dabar vyksta kova ne tarp valstybių, o tarp islamo ir krikščionybės. Pasak jo, Armėnija dabar kariauja su keliomis valstybėmis ir visos jos musulmoniškos. Bet jis tiki, kad viskas bus gerai. „Išgyvensim mes. Ir dar kaip išgyvensim!”.

Laiškai iš Kalnų Karabacho. Po paviešinto vaizdo įrašo – smūgis į armėnų simbolį
© Vidmantas Balkūnas

Neapykanta Azerbaidžanui tiesiog kunkuliuoja. Sunku suvokti, kaip šios šalys galėtų bendrauti net jeigu ir susitaikytų. Ši žmonių emocija yra tokia gili, kad jai išmušti turbūt prireiktų kelių kartų.
Panašu, kad Robertas čia yra autoritetas. Kažkam iš čia gyvenančių jis tarsteli porą žodžių ir netrukus aš jau turiu savo lovą – ant medinių dėžių uždėtos spintos durys, o ant viršaus patiestas užklotas.

Po galva – kareiviška striukė. Kartu patalpoje miega dar mažiausiai dešimt vyrų. Robertas pasijuokia – vienintelis nepatogumas naktį – jie knarkia. Jeigu būtum geras kompozitorius ir mokėtum diriguoti – gautųsi gera simfonija, juokiasi naujasis bičiulis ir pats netrukus griūna miegoti at sustumtų kėdžių. Tokia ta vietinių gyventojų kasdienybė.


www.DELFI.lt
21