Atsinaujinus kariniam Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktui Lietuvos fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas nuvyko į vienu karščiausių pasaulio taškų dabar įvardijamą Kalnų Karabachą. V. Balkūnas iš Lietuvos išvyko spalio 7 dienos vakarą, tačiau į Kalnų Karabacho sostinę Stepanakertą patekti pavyko tik spalio 11-ąją.

Tai – paskutinioji pasakojimo apie Kalnų Karabachą dalis. Pirmąją galite skaityti čia, antrąją – čia, trečiąją – čia.

Kai diena nesiskiria nuo nakties

Naktis požemyje turi įdomią savybę, kurią pradžioje sunku perprasti. Čia nėra ryto ar vakaro. Yra nuolatinė tamsa. Tą kaskart patirdavau nakvodamas urvuose. Paviršiuje mes pajuntame šviesą ir taip orientuojamės, kada keltis. Po žeme gali atsikelti, bet nė velnio nesupranti, kiek valandų – 3 nakties ar 3 dienos atrodo vienodai. Ir tik laikrodis padeda susivokti erdvėje.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Nugriaudėjo reaktyvinės raketos „Smerč“: į slėptuvę – per kelias sekundes
© Vidmantas Balkūnas

Čia buvo tas pats. Prabudau keletą kartų. Pramerki akis – ta pati tamsa ir aplink ant kėdžių miegantys vyrai. Pramerki akis po keletos valandų – vaizdas tas pats. Tie, kas atsikelia – tyliai išslenka, kad kitiems netrukdytų. Ir toks požeminis ratas sukasi iki kokios devintos valandos ryto.

Čia žmonės niekur neskuba. Nei miegoti, nei keltis. Juk niekur kitur neišeisi. Nebent į kitą patalpą. Beje, vyrai pas moteris užeina drąsiai ir bet kada. Tačiau moterį vyrų patalpoje mačiau vos kartą, kai man patiekė maistą ant stalo.

Tarp vyrų ir moterų patalpos yra koridorius, atskirtas užkabintomis antklodėmis. Ten, senoje tarybinėje metalinėje lovoje, ryte pastebiu miegančią senjorų porą. Neįprasta tik tai, kad galvos ir kojos yra skirtingose pusėse ir pora miega apsikabinusi viena kitą ne per pečius, o per kojas.

Požemio gyventojai keliasi lėtai. Ryte su kitais vyrais užeinu į moterų patalpą. Dalis jų pusryčiauja, kita dar tik keliasi. Kiekviena pusryčius valgo ant kėdės šalia savo guolio. Guolio, nes lovomis to negalima pavadinti. Kas miega ant kėdžių, kas ant dėžių ir tik nedidelė dalis – metalinėse lovose.

Tarp jų – į dešimtą dešimtį įkopusi Rita. Ji sunkiai vaikšto ir retai keliasi iš lovos. Jos sūnus Sėžik, kuriam 70 metų, yra bene vienintelis vyras, miegantis moterų patalpoje. Jis prižiūri savo motiną. Pats miega ant suoliuko šalia jos. Niekuo nesiskundžia. Tik padeda mamai. Paduoda maistą, išverda arbatos, suplauna indus ir su ja būna.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Nugriaudėjo reaktyvinės raketos „Smerč“: į slėptuvę – per kelias sekundes
© Vidmantas Balkūnas

Kita dalis moterų pusryčiauja ant mokyklinių stalų. Mane pavaišina tikrai gera kava iš kavinuko. Arba man atrodo, kad gera, nes tokiose situacijose bet kas atrodo skanu.

Prieš atsisveikinant ir paliekant svetingą slėptuvę tarpduryje pasikalbu su Grantu. Jis kaip ir visi kiti čia persmelkti tragiškais artimųjų likimais. Gatvėje, kurioje mes kalbamės, jis prieš beveik 30 metų neteko sūnaus. Jį nušovė.

O dabar vyras man piktinasi, kad jo neleidžia kariauti. Jam daug metų, sunkiai vaikšto, bet sako, kad tai netrukdo šaudyti iš automato. Tik leiskite į apkasus....

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Nugriaudėjo reaktyvinės raketos „Smerč“: į slėptuvę – per kelias sekundes

Man dar sunku suprasti, kas tai – neapykanta konkrečiam priešui, noras kariauti ar tiesiog pavydėtinas patriotiškumas. Grantas toks ne pirmas ir ne paskutinis. Visi veržiasi kariauti ir ginti savo žemę.

Aš nesu istorikas, politikas ar dar kas nors, kad galėčiau pasakyti, kam ši žemė priklauso ar turėtų priklausyti. Galiu tik pasakyti, kad iki šiol nesutikau nė vieno Kalnų Karabacho gyventojo, kuris sakytų, kad nori būti Azerbaidžano sudėtyje.

Tas gal net kartais fanatiškas užsispyrimas daro įspūdį. Ir turbūt kuo daugiau žmonių yra, tuo labiau užkrečia kitus. Pagalba ir viens kito palaikymas – ta savybė, ko mes tikrai galėtume pasimokyti iš armėnų.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Nugriaudėjo reaktyvinės raketos „Smerč“: į slėptuvę – per kelias sekundes
© Vidmantas Balkūnas

Prasidėjo apšaudymai – keičiame kryptį

Važiuojame į vieną iš gyvenviečių, esančių šalia fronto linijos.

Pavadinimo nesinori minėti, nes tai gali būti vertinga informacija kitai kariaujančiai pusei ir dėl to gali nukentėti niekuo dėti civiliai. Mūsų „fikseriui“ suskamba telefonas. Netrukus jis pasako pokalbio esmę – sukame į kitą kaimą, nes tą, į kurį važiavome, apšaudo. Keičiame kryptį.

Pakeliui akis džiugina pageltę kalnų slėniai. Gaila, kad tokį grožį tenka matyti nelabai smagiomis aplinkybėmis ir tada, kai vaizdu gėrėtis gali tik su šarvine liemene. Norisi čia atvykti, kai nebus karo. Su šeima valgyti lauke augančias vynuoges ir keliauti po kalnus ir urvus...

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Nugriaudėjo reaktyvinės raketos „Smerč“: į slėptuvę – per kelias sekundes
© Vidmantas Balkūnas

Deja. Artėjant prie fronto tenka grįžti į realybę. Pravažiuojame kelis neaiškius patikros postus, tačiau niekas mūsų nestabdo. Kai kur pasimato įkastos pozicijos ir kariai su kalašnikovais, tačiau mes niekam didesnio susidomėjimo taip ir nesukeliam.

Kuo labiau tolstam, tuo dažniau girdisi duslūs bumpsėjimai. Paliaubų nė su žiburiu nesimato. Iš garso sunku pasakyti, kas ir į kurią pusę šaudo, tačiau aišku viena – ramybės tikrai nėra.

Įvažiuojame į miestelį. Sustojame šalia vieno iš administracinių pastatų. Dar nespėjus užgesinti variklio išbėga vyriškis, kuris liepia tuoj pat paslėpti mašiną kur nors atokiau, kur nesimatytų iš žvalgybinių dronų. Kaip vėliau supratome – šis pastatas svarbus.

Karine striuke vilkintis vyras mus pasitinka šalia šoninio įėjimo. Jo rankose telefonas, kuriuo jis mus filmuoja. Tuo pačiu mums vedamas instruktažas, kad privalu išjungti savuosius. Labai nemėgstu tokių situacijų: esi kažkieno teritorijoje, saugumas priklauso nuo žmonių, kurių nepažįsti, o vienas jų tave demonstratyviai filmuoja. Supranti, kad privalai paklusti, ir nesupranti, kur ir kam ta medžiaga bus panaudota.

Štai kodėl, kai mus pakvietė bendrai nuotraukai su tuo pačiu karine uniforma vilkinčiu žmogumi, aš kukliai nuleidau galvą ir nespaudžiau jokios šypsenos. Aš nežinau kur, kam ir kada ši fotografija gali būti panaudota propagandai ir kaip tai gali atsigręžti prieš mane patį ir kitus kolegas.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Nugriaudėjo reaktyvinės raketos „Smerč“: į slėptuvę – per kelias sekundes
© Vidmantas Balkūnas

Pasibaigė instruktažas, nežinia kam reikalingi filmavimai ir bendros nuotraukos. Stovime, rūkome ir kalbamės apie nieką. Kadangi man nelabai patinka tie periodiniai duslūs bumpsėjimai, lendu į pastato vidų ir atsistoju kuo toliau nuo langų. Tai bandau daryti kaskart, kai tik galiu – ieškoti kuo saugesnės vietos. Nes ramybė apgaulinga.

Svarbiausia išgyventi pirmą smūgį, po to jau turi laiko sureaguoti – griūti ant žemės, strimgalviais lėkti į slėptuvę ar susirasti kitą priedangą. Ukrainoje tas pirmas smūgis vadinamas „nezdanchik“ – „netikėtukas“. Jeigu pavyko atlaikyti pirmą smūgį – šansai, kad išgyvensi apšaudymą išauga bent keletą kartų.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Nugriaudėjo reaktyvinės raketos „Smerč“: į slėptuvę – per kelias sekundes
© Vidmantas Balkūnas

Šįkart mums pasisekė. Vos prisidegus cigaretes nugriaudėjo sprogimas, sudrebinęs, bet neišmušęs langų stiklų. Stovėjome prie įėjimo į slėptuvę. Truko kelias sekundes, kol atsidūrėme joje. Antrą smūgį išgirdome jau leidžiantis žemyn. Visi sveiki ir gyvi.

Viduje esantis kariškis paaiškino, kad už kelių šimtų metrų sprogo reaktyvinės raketos „Smerč“... Šis sprogmuo ypatingas tuo, kad leisdamasis dar ore išsisklaido į daugybę dalių ir tik tada sprogsta. Toks veikimo mechanizmas skirtas padaryti kuo didesnę žalą aplink esantiems žmonėms.

Kai nutrinama riba tarp civilių ir karių

Mano dėmesį atkreipia tai, kad administraciniame pastate kartu glaudžiasi tiek civiliai, tiek karinėmis uniformomis vilkintys žmonės. Man tas civilių ir karių persimaišymas suprantamas, bet iki šiol nepriimtinas.

Važinėdami po miestelį ieškome vietos, kurs pataikė raketos.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Nugriaudėjo reaktyvinės raketos „Smerč“: į slėptuvę – per kelias sekundes
© Vidmantas Balkūnas

Pradžioje pateikiama informacija, kad raketa pataikė į vaikų darželį.

Su vietiniu bandome rasti sprogimo vietą. Nesiseka. Nesuprantu, kodėl. Juk turi būti dūmai, kvapas, sugriovimai ir visas kompleksas reikalų, kurie seka po tokių apšaudymų. Jam kažkodėl niekaip nepavyksta surasti.

Sustojam prie vieno iš daugiabučių namų. Lendam į rūsį. Mus pasitinka keletas vietinių gyventojų. Jie mus puikiai priima – kaip visada. Tačiau kol kolegos kalbina civilius, pastebiu, kad kitoje patalpoje ilsisi automatais ginkluoti vyrai kamufliažinėmis uniformomis.

Aš nedaug išmanau apie karo teisę, bet man sunku suprasti, kaip civiliai gyventojai civiliniame pastate vietą dalinasi su ginkluotais kariais? Kaip tada galima smerkti smūgius į civilinius objektus?

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Nugriaudėjo reaktyvinės raketos „Smerč“: į slėptuvę – per kelias sekundes
© Vidmantas Balkūnas

Psichologinės operacijos

Vienas įdomiausių dalykų kare yra psichologinės operacijos. Kai be šūvių ir jėgos bandoma pakeisti kitos kariaujančios pusės moralę.

Pakalbintas vienas karių (nors čia sunku atskirti kas karys, o kas tik nešioja jų uniformą), papasakojo, kad azerai beveik nieko nedaro ta linkme. Netransliuoja nei savo himno, neplatina lapelių iš oro, per televiziją netransliuoja pasiduoti skatinančių reklamų. Su šiais dalykais man teko susidurti Ukrainos konflikte.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Nugriaudėjo reaktyvinės raketos „Smerč“: į slėptuvę – per kelias sekundes
© Vidmantas Balkūnas

Vienintelis dalykas, ką jie daro – žinutės socialiniuose tinkluose. O kad geriau pasiektų adresatą – užsako reklamą socialiniuose tinkluose su žuvusių armėnų karių nuotraukomis, o tikslinę auditoriją nurodo Kalnų Karabacho ir Armėnijos teritoriją.

Pasak pašnekovo, į bandymus raportuoti apie žiaurius vaizdus socialinis tinklas nereaguoja. Sako, kad centras, atsakingas už tokių vaizdų šalinimą, yra įsikūręs Stambule, o jų požiūris į šį karą yra netgi labai aiškus. Tiesa, jis šios informacijos patikrinti negali. Tik kaip ir visur – „man sakė“.

Patys armėnai mielai priima žurnalistus ir jais rūpinasi. Juos priima ir vežioja, rodo dėmesį. Kartais net paskolina liemenes ir šalmus. Iš kitos pusės – jų rodomi vaizdai yra tik sugriovimai ir žmonės slėptuvėse. Draudžiama fotografuoti karius, kariuomenės techniką, laidotuves, sužeistus karius, ligonines. Tad pasakyti, kokia reali situacija fronte ir kas ten vyksta – praktiškai neįmanoma. Galima tik tuos dalykus, kurie sukelia neigiamas emocijas priešininkui ir skatina su juo kovoti.

<span style="color: #ff0000;">Laiškai iš Kalnų Karabacho.</span> Nugriaudėjo reaktyvinės raketos „Smerč“: į slėptuvę – per kelias sekundes
© Vidmantas Balkūnas

Išvažiuojam iš miestelio. Šįkart, kaip ir iki šiol, viskas baigėsi laimingai. Tik sukėlė papildomų minčių. Taip visada būna, kai viską patiri gyvai ir pamatai savo akimis. Matėme nedaug, bet net keliose vietose nebuvo jokios aiškios ribos, kur yra civiliai gyventojai ir kur yra kariškiai.

Matant jų nuotaikas tai yra visai suprantama. Visi žmonės persismelkę neapykanta priešui. Palaikymas kariams – maksimalus. Bendruomenė nedidelė. Visi vienaip ar kitaip yra nukentėję nuo karo. Jiems nėra „jie“ ir „mes“. Yra vienas darinys, kurio, beje, reiktų ir mums pasimokyti.

Aš nesmerkiu pasirinkimo. Tačiau tuomet privalu priimti visas žaidimo taisykles. Jeigu tavo salvinės sistemos paslėptos miestelio skvere ir po to jį sunaikina priešiška artilerija – negali piktintis, kad priešas užmušė civilius gyventojus. Arba ar galima būtų kaltinti, priešą sunaikinus kultūros namus, jeigu juose buvo karinių priemonių sandėlis?

Arba nemažo Armėnijos miesto priemiestyje, visai šalia pagrindinio kelio stovinti užmaskuota tolimojo nuotolio raketų sistema S300. Kaip tai traktuoti? Jeigu priešininko žvalgyba ją pastebės ir apšaudys. Greičiausiai nukentės ir civiliai objektai ir gyventojai.


www.DELFI.lt
19