Išstojusi viešai Nijolė Oželytė kone kaskart sukelia tikrą audrą. Talentinga aktorė, ryški televizijos laidų vedėja, drąsiai savo nuomonę reiškianti politikė ir visuomenininkė – atrodo, kad ji yra gimusi būti dėmesio centre.

Vis dėlto pati N. Oželytė intriguoja, kad niekas negali pasakyti, koks yra jos charakteris, nes niekas tikrosios jos nepažįsta. Pasitraukusi iš visuomeninio gyvenimo ji pradėjo badauti, keliauti ir aktyviai dalyvauti įvairiose konferencijose, susitikimuose su jaunimu.

Čia ji dažniausiai pasakoja apie įsimintiniausius savo politinio gyvenimo momentus – Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją. Sausio 13-ąją N. Oželytė iki šiol laiko aukščiausiu mūsų visuomenės dvasinio pakilimo tašku, o Kovo 11-ąją atvirai vadina tiesiog likimo dovana.

Nors N. Oželytė yra vadinama konservatore, savo politinį kelią ji pradėjo Tarybų Sąjungos komunistų partijoje (TSKP) ir anuomet negailėjo gražių žodžių Algirdui Brazauskui. Vis dėlto vėliau jos pavardė dažniau sieta su tokiais politikais kaip Vytautas Landsbergis ir Gediminas Vagnorius.

DELFI tęsia straipsnių ciklą „K11: dramatiškas trisdešimtmetis“, kuriame pasakojama apie ryškiausias asmenybes, prieš 30 metų padėjusias parašą ant vieno svarbiausių dokumentų Lietuvoje – Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Šeštojoje ciklo dalyje – spalvingas N. Oželytės gyvenimas.

Mokykloje kitos tokios nebuvo: maža, strazdanota, ryža, o pavardė Oželytė

„Gimiau 1954 metų kovo 31 dieną Vilniuje. Mamos užauginta, baigusi vidurinę mokyklą, Valstybinėje Vilniaus konservatorijoje įgijau dramos teatro aktorės specialybę“, – taip trumpai savo biografiją pradeda pati N. Oželytė.

Nors mama ją labai mylėjo ir saugojo, išvengti patyčių mokykloje mergaitei nepavyko.

„Mokykloje kitos tokios nebuvo. Maža, strazdanota, ryža, o pavardė Oželytė. Nepakenčiama. Savo klasę skirsčiau taip: dauguma mokinių – kefyras, viršuje – grietinėlė (mergelkos, kurių motinos nešdavo dovanas), o aš – išrūgos. Baisi kančia, nepasitikėjimas, bet tai man labai padėjo. Kadangi žinojau, kad grožio plotmėje esu ne karys, nieko negaliu „pakabinti“, niekam nebūsiu reikalinga, iki beprotybės skaitydavau“, – žurnalui „Moteris“ yra pasakojusi N. Oželytė.

Ji tikino ilgai maniusi, kad jos niekas nemylės, niekada neturės vaikų, tačiau gyvenimas kitu kampu atsivėrė nusprendus stoti į aktorystę.

Į aktorinį įstojo tik dėl to, kad tam prieštaravo KGB?

Pati N. Oželytė yra pasidalijusi, kad į konservatoriją dokumentus nešė lydėdama savo gražuolę draugę.

„Profesorė Irena Vaišytė mane priėmė vien todėl, kad iš KGB buvo gavusi raštą, kad manęs negalima priimti. Tad jai pasidarė smalsu, ką toks jaunas žmogus padarė, kad net į konservatoriją negalima priimti, – šmaikščia istorija su „Valstiečių laikraščiu“ yra pasidalijusi N. Oželytė. – Pasikvietė ji mane pokalbiui. Net nesupratau apie ką ji kalba. Aš net nežinojau, kas tas KGB. Po pusvalandžio pokalbio ji parodė man raštą ir ramindama mane sako: „Jūs manęs nebijokite. Visi tokie vienodi, kaip vienos nakties baravykai, o apie jus tokį raštą gavau. Ir ką toks jaunas žmogus padarėte, kad tokius raštus siuntinėja.“ Aš nuoširdžiai nesupratau, dėl ko tas raštas parašytas, bet profesorei, matyt, atrodžiau agentas 007“.

Kaip paaiškėjo vėliau, aptariamas raštas buvo jaunystės išdaigų pasekmė – kartu su draugais N. Oželytė tranzuodavo, buvo patekusi ir į milicijos akiratį, apie tai žinojo KGB. N. Oželytė anuomet tikino net nesupratusi, kad daro kažką neleistino, kad Lietuva yra okupuota.

1990.01.01 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė aktorė Nijolė Oželytė-Vaitiekūnienė
© ELTA
1990.01.01 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė aktorė Nijolė Oželytė-Vaitiekūnienė


Papasakojo apie susitikimą su KGB

Tiesa, vos po mėnesio nuo studijų pradžios savo pašto dėžutėje ji sulaukė laiško, kviečiančio užsukti į greta konservatorijos esantį pastatą.

„Nuėjau į nurodytą kabinetą. Ten sėdi du vyrai, kurie man aiškino: „Nieko blogo, tik turėsite mums pranešti, jei kas ką blogo darys.“ Klausiu: ką blogo? Tada man sako: „Jūsų kieme yra suoliukas, ant kurio išraižytas žodis KALANTA.“ Ir tada mane vos ne šokas ištiko: kaip jie žino?! Juk mano namo vidiniame kieme tikrai stovi toks suoliukas. O jie tęsia: „Jei būtumėte mačiusi pro langą, pasakytumėte, nes negalima valstybės turto gadinti. Be to, bus galima su grupėmis išvažiuoti į užsienį. Tad jei pranešite apie tuos, kurie darys kažką blogą, nieko blogo, kad pranešite.“ Ir čia jie pradėjo labai daug blogų dalykų apie mano anglų kalbos dėstytoją Vanagienę šnekėti.

Tada aš sakau: „Ne ne, aš negaliu, nes aš tokia plepi, viską išplepėsiu.“ Tačiau atsisakiau intuityviai. Tame nebuvo jokio politinio heroizmo. Man tik pasirodė, kad tai kažkas nemalonaus“, – apie šį susitikimą yra pasakojusi N. Oželytė.

Tapo pačia jauniausia nusipelniusia tarybų Lietuvos artiste

Nepaisant skeptiško požiūrio į savo išvaizdą ir gebėjimus, N. Oželytė dar studijų metu buvo pastebėta, pradėjo filmuotis televizijos ir kino filmuose. Iš viso ji vaidino daugiau kaip 20-yje filmų, tarp jų – „Nebūsiu gangsteris, brangioji“, „Raudonmedžio rojus“, „Atsiprašau“, „Amerikietiška tragedija“, „Čia mūsų namai“, „Dičiaus karjera“.

N. Oželytės sukurtas Kamilės vaidmuo režisieriaus Algimanto Puipos filme „Arkliavagio duktė“ (1981 m.) buvo pripažintas geriausiu tais metais sukurtu moters vaidmeniu visoje buvusioje Tarybų sąjungoje. Dėl šio darbo N. Oželytei buvo suteiktas jauniausios Tarybų Lietuvos nusipelniusios artistės vardas. Tuomet jai buvo vos trisdešimt.

1990.03.11 Pirmojo šaukimo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo sesija, paskelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo (Kovo 11-osios) aktą. Nuotraukoje: Aloyzas Sakalas, Vytenis Andriukaitis, Kazimira Prunskienė, Nijolė Oželytė, Bronislovas Genzelis, Gediminas Vagnorius
© ELTA
1990.03.11 Pirmojo šaukimo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo sesija, paskelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo (Kovo 11-osios) aktą. Nuotraukoje: Aloyzas Sakalas, Vytenis Andriukaitis, Kazimira Prunskienė, Nijolė Oželytė, Bronislovas Genzelis, Gediminas Vagnorius


„Labai nemėgau šios profesijos, nes niekaip negalėjau suprasti aktorystės prasmės. Mane Dievas apdovanojo gal vyrišku protu – viską turiu suprasti, ir tik po to man komfortiška. Niekaip negalėjau suprasti, kaip tos marionetės, kurios praktiškai nesukuria jokio meno, naudoja savo fiziologiją tam, kad pademonstruotų režisieriaus kuriamą pasaulio vaizdą. Kokia to prasmė? Aktoriaus profesiją esu baisiai pavadinusi – kad tai praktiškai yra masturbacija. Nes tu dirgini savo jusles, dirgini savo kūną, bet kur išdirginęs jausmus gali dėti?“, – viešai yra klaususi N. Oželytė.

Ji taip pat tikino visuomet galvojusi, kad bet kas, paimtas iš gatvės, gali daryti tai, ką daro ji: „Mano vidinės akys mato mane kitaip. Užtat matyti save kine, girdėti savo baisų specifinį balsą man būdavo labai nemalonu“.

Stojimą į LKP vadina natūraliu procesu: niekada to neatsižegnojau

Galbūt dėl to ji ir toliau vis ieškojo būdų, kaip galėtų save realizuoti. 1989 m. N. Oželytė prisijungė prie TSKP, vėliau, atsiskyrus nepriklausomai Lietuvos komunistų partijai (LKP), tapo jos nare, o XX-ame suvažiavime buvo išrinkta ir į šios partijos Centrinį komitetą (CK).

„Menininkai sovietmečiu bene laisviausiai tarpusavyje reiškė laisvas menines idėjas bei drąsius visuomenės vertinimus, buvo aiškiai aktyviausia visuomenės dalis, todėl bandymas kažką keisti monotoniškame tarybiniame gyvenime, stojant į vienintelę tuomet veikusią partiją LKP, man buvo natūralus. Joje teko pabūti beveik dvejus metus, tačiau karjera buvo labai dinamiška – paskutinius du mėnesius partijoje praleidau kaip jos CK narė, išrinkta LKP nuo TSKP atskyrusiame suvažiavime.

Narystė Sąjūdyje tuomet reiškė man savo darbo LKP aktyvinimą nepriklausomybės idėjų link. Kadangi žmonėms buvau žinoma iš populiarių filmų bei drąsiais vadinamų politinių pasisakymų Sąjūdžio mitinguose ir LKP tribūnoje, lengvai ir LKP remiama laimėjau pirmuose laisvuose rinkimuose į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą (AT) ir tapau Lietuvos nepriklausomybės akto signatare“, – pati apie šį laiką pasakoja N. Oželytė.

2014.03.10 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Kazys Saja ir Nijolė Oželytė
© ELTA
2014.03.10 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Kazys Saja ir Nijolė Oželytė


Vėliau ji taip pat patikslino į minėtą partiją ėjusi esą griauti jos iš vidaus – tikėjo, kad įsisenėjusius komunistus reikia pakeisti jaunais ir kitaip mąstančiais žmonėmis.

„Pamačiau ten tokių dalykų, kad, jeigu kas nors pašalinis man būtų papasakojęs apie juos, tai gyvenime nebūčiau patikėjusi. Niekada to neatsižegnojau“, – yra sakiusi N. Oželytė.

Prisimena ryškų epizodą, palankius A. Brazauskui pareiškimus

Aptariamus įvykius puikiai pamena ir DELFI kalbintas politinis bei visuomenės veikėjas Povilas Gylys. Kartu su N. Oželyte jie dalyvavo LKP veikloje, P. Gylys aiškina, kad N. Oželytė jam pasirodė originalus ir nestereotipinis žmogus.

„Visuomeniniame gyvenime mes susidūrėme būtent XX-ajame LKP suvažiavime. Ji buvo jauna komunistė, aš irgi nedidelį stažą turėjau. Prisimenu vieną ryškų epizodą – mes abu pakliuvome į atsiskyrusios nuo Maskvos, savarankiškos LKP CK. Dabar tai būtų maždaug partijos taryba. CK, kuriame būdavo dešimtys žmonių, rinkdavo politinį biurą, kurį sudarydavo keliolika asmenų. Buvo epizodas, kai mes sėdėjome gale kaip Sąjūdžio žmonės, matėme, kad bando į patį svarbiausią partinį organą išrinkti senosios gvardijos žmones, sukilome ir pasakėme, kad taip būti negali, turi būti naujų žmonių, kurie buvo entuziastai LKP atsiskyrimo“, – sakė pašnekovas.

P. Gylys aiškina, kad N. Oželytė tuomet įtaigiai atliko aistringos A. Brazausko gerbėjos vaidmenį.

„Tuo metu ji buvo didelė A. Brazausko šalininkė, viešai darydavo palankius mūsų tuometiniam lyderiui pareiškimus. Dabar tiksliai nepacituosiu, bet tai buvo, kaip čia pasakius, meilūs žodžiai A. Brazauskui. Kalbėta apie tai, kad A. Brazauskas yra mūsų lyderis, mūsų vertingiausias. Prisimenu skambius pranešimus jaunos komunistės N. Oželytės. Sakyčiau, gal naujoviška, „gorbačioviška“ komunistinė dvasia, bet vis tiek komunistinė“, – tikino P. Gylys.

1994.09.08 Seimo narė Nijolė Oželytė
© ELTA
1994.09.08 Seimo narė Nijolė Oželytė


Į politiką pasuko daug mėgėjų

Todėl P. Gylys aiškino labai nustebęs, kai galiausiai N. Oželytę pamatė kartu su V. Landsbergiu stovinčią kitoje barikadų pusėje.

„Kodėl galiausiai ji užėmė tokią priešišką mums poziciją, man neaišku. Vertybės buvo tos pačios: atkurti valstybę, užtikrinti demokratiškumą, socialinio teisingumo principus, kurti ekonomiką maždaug pagal skandinavišką modelį. Ir aš matau, kad N. Oželytė yra priešingoje pusėje su visa jėga, o energetiką ji turi didelę, kovoja su mumis“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Jo teigimu, nėra sunku atsakyti, kodėl tuo metu ir N. Oželytė, ir kiti inteligentai pasuko į politiką – visi norėjo laisvės, buvo justi milžiniškas patriotizmo ir demokratijos pakilimas.

„Tuo metu politikų profesionalų neturėjome, visi buvome mėgėjai. Daug ką politikoje gali išmokti, buvo svarbūs du dalykai: kad žmogus tikrai tarnautų viešajam gėriui ir kad jam užtektų sąžinės, patriotiškumo, demokratiško jausmo“, – dėstė jis.

Susirinko aukšto kalibro asmenybės: N. Oželytė tikrai turi drąsią širdį

Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas tuo ir buvo išskirtinis, kad ten buvo aukšto kalibro asmenybės. Ko, tarkime, dabar politikoje nebėra. Kiekvienas žmogus buvo kažką nuveikęs, kažką padaręs, labai stiprus savo srityje. Žmonės juos visus žinojo, atpažindavo gatvėje. Dabar turbūt net žurnalistai ne visus Seimo narius atpažintų, jei nuotraukas parodytume“, – priduria signataras ir apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Jo teigimu, net negalėtume palyginti, pavyzdžiui, to meto N. Oželytės ir dabar Seimo nariu dirbančio aktoriaus Roberto Šarknicko: „R. Šarknickas turbūt grimerinėje nebūtų galėjęs pas N. Oželytę dirbti ir kaip aktorius, ir kaip politikas“.

Nijolė Oželytė
© DELFI / Domantas Pipas
Nijolė Oželytė


Pasak apžvalgininko, nors N. Oželytė tikrai nebuvo iš tų politikų, kurie kūrė strategijas ir taktikas, aplinkinius ji žavėjo savo aistra ir drąsa, su ja niekada nebuvo nuobodu.

„Tais laikais į politiką visus atvedė vienas ir tas pats – gyveni nelaisvėje ir nori būti laisvėje. Išsilavinimas, galimybės ir gebėjimai buvo ne taip svarbu. Aišku, drąsos reikėjo turėti, nes labai nemažai žmonių gyveno laukimu, kuo tai pasibaigs, kaip bus. N. Oželytė tikrai turi drąsią širdį“, – užtikrino R. Valatka.

Kovo 11-ąją vadina likimo dovana

Tai pasimatė jau visai netrukus – 1990-ųjų Kovo 11-ąją. N. Oželytė yra sakiusi, kad ši diena jai buvo tokia prasminga, kad, jei vakare būtų mirusi, vis tiek būtų buvę verta tiek išgyventi.

„Aš nebuvau verta, yra absoliučiai didingas dalykas. Ar įsivaizduojate, ką reiškia stovėti svarbiausioje vietoje tuo metu, kai keičiasi epochos. Tai neįtikėtina. Mano vaikystės svajonės galbūt ir kvailos, bet aš vaikystėje norėjau nuveikti kažką, būti didvyre. Signatarai nebuvo didvyriai. Aš manau, kad tai buvo likimo dovana, kurios nebuvau verta. Tai vertingiausia, kas įvyko gyvenime. Tai buvo labai prasminga, net jeigu dienos vakare būtum numiręs, būtų vis tiek verta tai išgyventi. Aš turiu labai didelę skolos jausmą tiems žmonėms, kurie mane ten išsirinko. Kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau tai jaučiu. Nebuvau to verta, nenusimaniau daug ko politikoje. Aš tikrai nedovanojau laisvės“, – dar pernai prieš Kovo 11-ąją tiesioginiame DELFI eteryje kalbėjo N. Oželytė.

Prisimindama derybas dėl Lietuvos nepriklausomybės N. Oželytė aiškino, kad Lietuva tada kalbėjo kietai, rusai esą buvo pasimetę.

„Laisvė yra našta. Laisvė, kaip ir pinigai, suardo nepasiruošusius, tai yra baisus dalykas. Iš pradžių reikia galvoti, o tai yra baisu. Visi tik mėtosi žodžiais. O nepriklausomybę mes tikrai turime. Taip, mes esame nepriklausoma valstybė“, – šiandien įsitikinusi signatarė.

1991.01.15 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai: Nijolė Oželytė ir Kazimieras Antanavičius
© ELTA
1991.01.15 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai: Nijolė Oželytė ir Kazimieras Antanavičius


Sausio 13-ąją laiko aukščiausiu mūsų visuomenės dvasinio pakilimo tašku

Daug ir drąsiai N. Oželytė kalba ir apie kitą Lietuvai svarbią datą – 1991 m. Sausio 13-ąją.

„Sausio tryliktosios naktis man buvo skaidri ir aiški. Gyvenimas pasiūlė rinktis – save ar Lietuvą, ir džiaugiausi galėdama su savo bendraminčiais pasirinkti nesavanaudiškai“, – V. Landsbergio knygoje „Kaltė ir atpirkimas“ rašo pati N. Oželytė.

Ji taip pat yra sakiusi, kad Sausio 13-oji buvo mūsų visuomenės aukščiausias dvasinis pakilimo taškas, kuomet visi buvo bebaimiai, pasiryžę ginti vieni kitus ir valstybę. Tik vėliau N. Oželytė ir pati sužinojo, kad Sausio 13-ąją jau laukėsi trečiosios dukros.

Prisimindama lemtingus įvykius N. Oželytė pasakojo, kad į Seimą iš sostinės Justiniškių rajono naktį ją atvežė draugas. Televizoriaus neturėjusią moterį apie tai, kad yra kviečiama į parlamentą, informavo kaimynai: „Buvo vėlu, vakaras, kaimynai bar bar į duris, sako, kad profesorius visus kviečia bėgti ten“.

Seimo salėje laikas esą bėgo laukiant tankų ir girdint pranešimus, kad jie artėja. Kunigas Robertas Grigas visiems suteikė paskutinį patepimą – tada, mena pašnekovė, suklaupė net komunistai. Tikėta, kad signatarus ištiks Pilėnų likimas.

Nijolė Oželytė
© Asmeninio albumo nuotr.
Nijolė Oželytė


„Viskas išsitęsė laike ir reikėjo kažką daryti. Aš raudonplaukė nuo gimimo, neturiu nei blakstienų, nei antakių, grimuotojai labai mėgo mano veidą, sakydavo, kad ant jo gali bet ką nupaišyti. Manęs be makiažo nepažindavo, aš tam, kad susikaupčiau, atsisėdau ir dažiausi. Pribėgo užsienio korespondentas, sakė, „crazy woman, what are you doing“ (pakvaišusi moterie, ką tu darai – DELFI), tau tankai eina ant galvos. O ką jūs darytumėt, jei sėdėtumėt uždaroj patalpoj ir žinotumėt, kad eina tankai? Tu turi jų sulaukti. Dabar supratau, kad stresas taip reiškėsi. Aš susigėdau ir paaiškinau – aš esu aktorė, aš norėčiau numirti graži“, – prisiminė N. Oželytė.

Jos aiškinimu, žmonės jautėsi kaip kine, niekas negalėjo suvokti, kad riba gali būti peržengta. Jie laukė patys nežinodami ko.

Signatarė įsitikinusi, kad Lietuvai pavyko išvengti daugiau Sausio 13-osios aukų, AT planuota užimti ir padegti: „Mes girdėjom, kaip rusai kareiviai atsisakė važiuoti su tankais prie AT ir traiškyti su tankais žmones. Tų aukų buvo išvengta ne tik mūsų žmonių dėka, bet ir tų sąžiningų kareivių rusų, kurie atsisakė tai padaryti”.

Vadino sunkiu, painiu, bet, ko gero, reikšmingiausiu laiku

Visą aptariamą laiką N. Oželytė yra apibendrinusi kaip sunkiausią, painiausią, neramiausią ir primityviausią, bet, ko gero, ir reikšmingiausią nepriklausomybės išlaikymui.

„Galiu tik padėkoti likimui, kad nepasielgiau taip kaip kolegos iš lenkų frakcijos, kurie būdami AT deputatais taip ir netapo nepriklausomybės signatarais. Esu laiminga, kad vienintelis dalykas, kurio bijojau lemtingąją Sausio 13-ąją – tai nesuspėti į AT rūmus iki rusų puolimo. Esu patenkinta, kad šiandien, sklaidantis iš sąmonės paskutinėms bolševikinio mąstymo smalkėms, aiškiai regiu Lietuvą naujų, kuriančių, o ne priešų ieškančių politikų vairuojamą“, – yra dėsčiusi N. Oželytė.

Po minimų įvykių, 1993 m., N. Oželytė prisijungė prie Tėvynės sąjungos, o nuo 2000 m. tapo Nuosaikiųjų konservatorių sąjungos nare.

1994 m. ji nesėkmingai kandidatavo į Seimą, iki 1996 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. Seimo nare N. Oželytė buvo išrinkta ir šias pareigas ėjo nuo 1996 iki 2000 m.

Nijolė Oželytė
© DELFI / Domantas Pipas
Nijolė Oželytė


Į Seimą bandė patekti su G. Vagnoriumi

Paskutinį kartą į Seimą N. Oželytė bandė patekti 2004 m. kartu su G. Vagnoriaus vadovaujamu Krikščionių konservatorių socialinės sąjungos bloku. Kartu su ja sąraše buvo ir tokios asmenybės kaip Stanislovas Buškevičius, Stasys Šedbaras ar Kęstutis Skrebys. R. Valatka yra pasakojęs, kad tuomet G. Vagnorius nuo Tėvynės Sąjungos atskilo itin išdidžiai.

„G. Vagnoriui ir dar keliasdešimčiai žmonių atrodė, kad jis bus didesnis už V. Landsbergį. Jaunesnis, galbūt labiau premjerystei tinkančio išsilavinimo. Tačiau politikoje dažnai yra taip, kad esmę nustato tie, kurie renka. Taip ir atsitiko. Žmogus daro klaidų ir klysta. Na, kas neklysta? Visi klysta“, – kalbėdamas apie šį N. Oželytės politinį posūkį sakė R. Valatka.

Anot jo, visų 124-ių Kovo 11-osios signatarų likimas, iš esmės, buvo nulemtas ne jų naudai: „Paprastai tie, kurie daro revoliucijas, yra nereikalingi. Jie truko, maišo, visokių vertybinių kampų atranda. Po to ateina pragmatikai“.

Savo ruožtu P. Gylys pridūrė, kad aptariamu metu G. Vagnorius buvo tikra žvaigždė.

„Gal čia yra potraukis žvaigždėm? Žvaigždė A. Brazauskas, žvaigždė G. Vagonius, žvaigždė V. Landsbergis… Prie žvaigždžių kažkaip visada geriau nei prie mušamųjų“, – savo įžvalga apie N. Oželytės politinius posūkius pasidalijo jis.

Gyvenime lydėjo ne vienas žinomas vyras

N. Oželytė ne kartą yra pasakojusi ir apie ją gyvenime lydėjusius vyrus. Su dailininku Sauliumi Vaitiekūnu jie susilaukė trijų dukrų.

„Kadangi aš visą laiką galvojau, kad neištekėsiu, nes esu labai negraži, gavusi labai gražų vyrą, jo visada klausiau. Jis man buvo dievas“, – yra prasitarusi ji.

Žiniasklaidoje signatarė taip pat pasakojo, kad dėl to jautėsi laiminga dvidešimt metų, nors namuose buvo žemiau žolės – nieko verta, tarnaitė.

N. Oželytės pavardė buvo siejama ir su rusų dainininku, aktoriumi ir poetu Vladimiru Vysockiu. Pati signatarė prisiminė, kad pirmą kartą jie susitiko dar tuomet, kai ji buvo studentė.

„Meilužė tikrai nebuvau. Bet draugavome ir dieną, ir naktį. Kas buvo tarp mūsų, aš „Ekstra žinioms” nesakysiu“, – žurnalistams yra atšovusi ji.

Tiesiai paklausta, ar kalbos, kad juos siejo intymūs santykiai, nepagrįstos, N. Oželytė pridūrė, kad „mes galėjome kartu miegoti. Bet nemiegojome. Buvo ką veikti ir be to. Tuo metu aš draugavau su Kostu Smoriginu. Ir jis manęs ištikimai laukdavo, kai grįždavau paryčiais“.

Pasitraukusi iš politikos N. Oželytė kurį laiką dar rodėsi televizijoje. Ji vedė tokias laidas kaip „Korida“, „Arena“, „Moterų laimė“ ir „Agentūra SOS“. Gyvenimo aktualijas eteryje N. Oželytė gvildeno su Arūnu Valinsku.

Pasitraukė ir iš politikos, ir iš visuomeninio gyvenimo: atvirumas patyrė fiasko

Tačiau galiausiai N. Oželytė nusprendė pasitraukti iš politinio ir visuomeninio gyvenimo. Kaip paaiškėjo vėliau, ji net 20 dienų badavo, siekdama surasti santykį su savo kūnu. Vėliau ėmė aktyviai keliauti – iš viso aplankė daugiau nei 70 šalių.

„Valstiečių laikraščiui“ N. Oželytė prisipažino, kad neturi draugų ir artimą ryšį palaiko su vienintele Laimute, su kuria pasimato gal kartą per penkerius metus.

„Daugiau nė vienas žmogus nepasakytų, kad jis yra mano draugas. Galbūt todėl aš neprigijau jokiose politinėse partijose, manęs negalima prikalbinti padaryti blogą darbą, niekas negali pasakyti, koks mano charakteris, niekas manęs nepažįsta“, – rašoma šiame interviu.

Pasak N. Oželytės, atsitraukti ji nusprendė supratusi, kad jos atvirumas patyrė fiasko.

„Visą gyvenimą gyvenau atvirai, bent jau stengiausi taip gyventi. Man atrodė, kad žmonės turi žinoti, kas aš ir kokia aš. Tam, kad galėtų pasitikėti manimi ir tuo, ką darau. Nesvarbu, ar aš buvau aktorė, ar dirbau Seime. Tačiau vieną dieną mano atvirumas patyrė fiasko.

Ir ne dėl to, kad dažnai po savo atvirų išsipasakojimų žiniasklaidoje skaitydavau, kokia aš bjauri, net baisi, ir kaip manęs nekenčia. Juk ne mažiau buvo ir priešingų pasisakymų, tačiau ir vieni, ir kiti man padėjo suprasti, kad mano atvirumas niekam nereikalingas, nes ir mano gyvenimas nelabiau kitoks nei kitų.

Supratau, kad mus vienas nuo kito skiria ne gyvenimo siužetai. Visi gyvename panašiai – gimstame, tuokiamės, pykstamės, taikomės. Visi kažkur skubame, visi senstame, visi mirštame. Mus skiria minčių eiga, tai, kaip mes tuos siužetus vertiname“, – įsitikinusi ji.


www.DELFI.lt
211