Lygiai prieš trisdešimt metų, 1990-ųjų kovo 11-ąją, Lietuvoje buvo pasirašytas Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. Savo parašais jį patvirtino 124 deputatai, tuomet priklausę Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui.

Nors nemažai signatarų tam tikrą savo gyvenimo dalį ir toliau siejo su politika – steigė naujas partijas ar jungėsi prie jau esančių, siekė vietos ar tarptautinės karjeros, užėmė aukštus politinius postus, netrūko tokių, kurie nusprendė pasukti visai kitu keliu.

Signatarų šiandien yra ir tarp teisininkų, ir tarp medikų, ir tarp verslininkų. Tiesa, kai kuriems kovotojams už nepriklausomybės atkūrimą teko dirbti ir kur kas paprastesnius darbus, emigruoti, dviem – net sėdėti už grotų.

Kaip pasisuko ryškiausių to meto asmenybių gyvenimai – naujoje straipsnių ciklo „K11: dramatiškas trisdešimtmetis“ dalyje.

Dabartiniame Seime – tik 3 signatarai

„Tai ne tie žmonės, kurie aimanuotų ir sakytų, kad man niekas nieko nedavė. Tačiau tai, kad jų patirtis ir praktika, įgyti ypač sunkiais valstybės virsmo metais, niekam reikalingi, yra faktas. Mes žiūrime į valstybę ir mūsų supratimas yra kitas nei dabartinių politikų“, – kodėl ne tiek daug signatarų šiandien yra aktyvioje politikoje, Delfi sakė Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė.

Tik trys signatarai dirba dabartinėje Seimo kadencijoje – Eugenijus Gentvilas, Kęstutis Glaveckas ir Emanuelis Zingeris. Daugiau nei dvidešimt metų Seimo nariais rinkti ir tokie signatarai kaip Česlovas Juršėnas ar Rasa Juknevičienė, šiuo metu Lietuvai atstovaujanti Europos Parlamente (EP).

Tarptautinės karjeros EP siekė ir signatarai Laima Liucija Andrikienė, Arūnas Degutis, Vytautas Landsbergis, Justas Vincas Paleckis, Algirdas Saudargas, Aloyzas Sakalas, jau minėtas E. Gentvilas. Signataras Vytenis Andriukaitis tapo ir Europos Sąjungos komisaru, atsakingu už sveikatą ir maisto saugą.

Laima Andrikienė, Kazimira Prunskienė ir Gediminas Vagnorius
© ELTA
Laima Andrikienė, Kazimira Prunskienė ir Gediminas Vagnorius


Apžvelgdama, kaip pasisuko signatarų likimai, B. Valionytė pabrėžė, kad situacija 1992 m. buvo sudėtinga ir daugeliui jų paliko žymę širdyje – pati ji darbo Biržuose ieškojo 1,5 metų.

„Toks žmogaus likimas, mes visi patys pasirinkome tokį kelią, bet, be jokios abejonės, reikia suprasti vieną dalyką – 1992 m. pasibaigus AT kadencijai signatarai, tiesiogine žodžio prasme, išėjo į gatvę. Jei tu nebuvai arti Algirdo Brazausko ar Vytauto Landsbergio partijų, mes visi, iš tikro, atsidūrėme gatvėje“, – paklausta, ar signataro veikla vėliau ieškant gyvenimo kelio padėjo ar pakenkė, pripažino pašnekovė.

Kovoje dėl prezidento posto vis dėlto nesusitiko

Šiuos politikus ji paminėjo ne veltui. Signataras A. Brazauskas buvo išrinktas ir pirmuoju nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentu. Nedaug trūko, kad šioje kovoje jis susirungtų su kitu signataru ir savo oponentu V. Landsbergiu.

Nors V. Landsbergis 1990 m. kovo 10 d. didele balsų persvara nurungęs A. Brazauską laimėjo AT pirmininko rinkimus, 1993 m. iš tolesnės kovos dėl prezidento posto jis nusprendė pasitraukti. V. Landsbergis per televiziją tuomet paskelbė, kad rinkimuose palaiko Lietuvos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių JAV Stasį Lozoraitį.

Nepaisant komunistinės praeities, A. Brazauskas nepriklausomybės metais nuolat buvo vienas populiariausių politikų. Tad ir aptariamus prezidento rinkimus jis laimėjo surinkdamas daugiau nei milijoną rinkėjų balsų.

Gediminas Vagnorius
© ELTA
Gediminas Vagnorius

A. Brazauskas taip pat yra ėjęs Seimo pirmininko ir ministro pirmininko pareigas, buvo išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku. Deja, prieš bene 10 metų jis mirė po sunkios kovos su limfos vėžiu.

Savo ruožtu V. Landsbergis prezidento rinkimuose galiausiai nusprendė dalyvauti 1997 m., tačiau nepateko net į antrąjį rinkimų turą ir daugiau savo sėkmės nebandė. Jis ilgą laiką ėjo konservatorių partijos pirmininko pareigas, 4 kadencijas dirbo Seime, 2 – Europos Parlamente. Nors jau kurį laiką oficialių postų neužima, V. Landsbergis vis dar laikomas vienu įtakingiausių šiandienos politikų.

Jauniausias signataras gyvenimą baigė tragiškai

Visiškai priešingai susiklostė jauniausio signataro Gintaro Ramono likimas. Dedant parašą ant Kovo 11-osios Akto jam buvo vos 27-eri. Iki tapdamas deputatu G. Ramonas dirbo buhalteriu Joniškyje, vėliau čia ėjo redaktoriaus ir kolūkio pirmininko pareigas.

1992 m. G. Ramonas bandė patekti į Seimą kartu su Romualdo Ozolo Centro judėjimu, tačiau po nesėkmės rinkimuose grįžo į Joniškį. Tikinama, darbo čia jis ieškojo gal dvidešimtyje įstaigų – porą mėnesių dirbo juriskonsultu, vėliau – ekonomistu, bet šis etatas buvo panaikintas. Tuomet G. Ramonas dalyvavo teatro veikloje, tapo net Šiaulių dramos teatro direktoriumi, tačiau šiame darbe išdirbo tik pusmetį – nesutarė su kolektyvu, jam sunkiai sekėsi rasti rėmėjų.

Gintaras Ramonas
© ELTA
Gintaras Ramonas


„Bandyta pradėti šeimos verslą. Paėmęs paskolą, nusipirko mezgimo mašiną, siūlų ir ėmė dirbti dienomis ir naktimis. Po kelių mėnesių verslas žlugo. Nepažįstami žmonės, žadėję realizuoti gaminius, apgavo. Prasidėjo bedarbystės mėnesiai. Gintaras naudojosi kiekviena proga užsidirbti. Šienavo, valė melioracijos griovius, pas gimines kaime dirbo visus ūkio darbus. Dirbo iki išsekimo“, – apie G. Ramono likimą rašoma Joniškio rajono Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos tinklalapyje.

Signataras vėl bandė griebtis teatro, vaidino spektakliuose. Jis stengėsi neapleisti ir politikos – dirbo rinkimų apygardoje, rinko parašus dėl Valdo Adamkaus kandidatavimo prezidento rinkimuose. Vis dėlto šie darbai negarantavo finansinio stabilumo, tad 1997 m. G. Ramonas įsidarbino garso juostelių pardavėju. Tais pačiais metais jis ketino dalyvauti ir konkurse į administratoriaus vietą Joniškio rajono savivaldybėje, tačiau susidūrė su biurokratinėmis kliūtimis.

1997 m. lapkričio 11 d. G. Ramonas pasitraukė iš gyvenimo.

Susigundę svetimais pinigais atsidūrė kalėjime

Gali būti sunku patikėti, tačiau net dviem signatarams yra tekę sėdėti kalėjime. Eimantas Grakauskas ir Audrius Butkevičius realių laisvės atėmimo bausmių sulaukė dėl finansinių nusikaltimų.

Teismas nustatė, kad buvęs Seimo narys, advokatas ir teisės mokslų daktaras E. Grakauskas, siekdamas apgaule užvaldyti svetimą turtą ir iš anksto žinodamas, kad sutartimi prisiimtų įsipareigojimų negalės įvykdyti bei neketindamas jų vykdyti, su įmonės atstovu pasirašė sutartį dėl prekių tiekimo, pagal šią sutartį gavo išankstinį apmokėjimą, o prekių nepateikė ir įmonės pervestus pinigus panaudojo savo asmeniniams turtiniams įsipareigojimams vykdyti, t. y. padengė iš banko paimtą kreditą. Dėl didelės vertės (daugiau nei 8,6 tūkst. eurų) turto sukčiavimo jam skirta 1,5 metų laisvės atėmimo bausmė Vilniaus 1-uose pataisos namuose.

Eimantas Grakauskas
© ELTA
Eimantas Grakauskas


Savo ruožtu buvęs gydytojas ir krašto apsaugos ministras, tuometinis Seimo narys A. Butkevičius sulaikytas, kai iš degalų bendrovės „Dega“ vadovo Klemenso Kiršos ėmė 15 tūkst. JAV dolerių kyšį. Pats signataras tikino, kad prieš jį esą buvo įvykdyta politinė provokacija, tačiau galiausiai jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, bauda ir turto konfiskavimas. Į laisvę iš Vilniaus sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijos jis išėjo po pustrečių metų.

Įdomu tai, kad, nors A. Butkevičiui buvo surengta pirmoji nepriklausomybę atstačiusios Lietuvos istorijoje apkalta, atimti iš jo mandatą pritrūko balsų, tad susidarė kuriozinė situacija, kai Lietuva kurį laiką turėjo už grotų reziduojantį Seimo narį.

Išėjęs iš kalėjimo A. Butkevičius toliau tęsė politinę veiklą, buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. Vėliau jis užsiėmė konsultacine veikla, turėjo verslo interesų į rytus nuo Lietuvos nutolusiose šalyse.

Vytrautas Landsbergis, Audrius Butkevičius
© ELTA
Vytrautas Landsbergis, Audrius Butkevičius


Į JAV atvedė meilė

Tarp signatarų būta ir emigrantų. Vienas jų, Pranciškus Tupikas, į JAV išvyko pamilęs ten gyvenančią lietuvę. Kitas, Virginijus Pikturna, Amerikoje atsidūrė po klajonių po Nyderlandus, Didžiąją Britaniją ir Čekiją.

Signataras V. Pikturna kuriam laikui net buvo praradęs Lietuvos pilietybę – 2002 m. Lietuvoje priimtas įstatymas leido turėti JAV pilietybę nuo 2003 metų sausio 1 dienos, tačiau jo dokumentai buvo sutvarkyti greičiau, tad JAV pilietybę V. Pikturna įgijo dar 2002-ųjų lapkritį. Pastebėję šį dvigubos pilietybės atvejį 2011-aisiais Vidaus reikalų ministerijos atstovai Lietuvos pilietybę V. Pikturnai nusprendė atimti, vis dėlto prieš dvejus metus prezidentė Dalia Grybauskaitė jam ją grąžino.

Virginijus Pikturna
© ELTA
Virginijus Pikturna


„Supratau, kad idealizmas, vienijęs tautą Sąjūdžio laikais, iškart po nepriklausomybės paskelbimo pradėjo „išgaruoti“. Todėl pasitraukiau iš AT ir įsidarbinau Lietuvos investicijų banke. Iškilus banko nesutarimams su Vyriausybe, jis buvo uždarytas, ir aš su žmona nutariau išvykti iš Lietuvos. Dvejus metus praleidau Olandijoje, po to išvykau į Čekiją. Prahoje dirbau masinių informacinių priemonių institute, o nuo 1995 m. perėjau dirbti į Laisvosios Europos radijo informacijos ir analizių skyrių“, – „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo V. Pikturna.

Vėliau tas pačias pareigas jis užėmė ir JAV, kur tuo metu jau gyveno jo šeima. V. Pikturna buvo davęs pažadą grįžti į Lietuvą, kandidatavo į LRT generalinio direktoriaus poziciją, tačiau konkurso nelaimėjęs nusprendė vis dėlto likti JAV.

Savo ruožtu P. Tupikas į Lietuvą grįžo 2010 m., mirus žmonai. JAV iš viso jis praleido maždaug 14 metų.

Pranciškus Tupikas
© ELTA
Pranciškus Tupikas


„Nuo pat Sąjūdžio įsikūrimo pradėjau aktyvią Atgimimo veiklą. Dar 1990-aisiais metais teko būti JAV, kur susipažinau su daugeliu Sąjūdį rėmusių ten gyvenančių lietuvių; tarp jų ir su profesore, prancūzų ir ispanų kalbų mokslo daktare Danute Staknyte Harmon, okupacijos metu su tėvais pasitraukusia iš Palangos. 1996 m. abu būdami našliai susituokėme“, – kodėl atsidūrė JAV, yra pasakojęs signataras.

Net 7 signatarai užėmė premjero pareigas

Tiesa, netrūko ir tokių signatarų, kurie politinės karjeros siekė Lietuvoje – net 7 jų užėmė premjero pareigas. Ir pirmąja atkurtos Lietuvos premjere tapo signatarė Kazimiera Prunskienė.

„Mano tapimas pirmąja premjere tiek žmonėms, tiek man pačiai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas. Teko tik pereiti į kitą kabinetą, nes darbus aš jau buvau nuo 1989 liepos kaip vicepremjerė palaipsniui perėmusi. Nebuvo nė dienos gaišaties aiškinantis, ką reikia daryti; tęsėme jau pradėtus reformų projektus, muitinių steigimą, bendrų įmonių su Vakarų valstybėmis kūrimą, lito spausdinimo rengimą, tiesioginių prekybinių ryšių su buvusiomis TSRS respublikomis, aplenkiant TSRS centrinę valdžią, formavimą (mes tai darėme pirmieji), įmonių perėmimą, funkcijų ir valstybės turto valdymo pasiskirstymą tarp Vyriausybės ir savivaldybių ir daugybę kitų svarbių valstybingumo atkūrimui ir sistemos transformavimui būtinų darbų“, – yra pasakojusi K. Prunskienė.

Kazimiera Prunskienė, Audrius Butkevičius
© ELTA
Kazimiera Prunskienė, Audrius Butkevičius


Vis dėlto Vyriausybės vadovės pareigas K. Prunskienė ėjo tik kiek mažiau nei metus – smarkiai pakėlus kainas prieš pat 1991-ųjų sausio įvykius ji buvo priversta atsistatydinti. K. Prunskienė ir toliau dirbo politikoje, tačiau buvo vertinama prieštaringai, kaltinta bendradarbiavimu su KGB.

Prieš beveik aštuonerius metus, savo gimtadienio dieną, ji patyrė insultą. Dėl sudėtingos sveikatos būklės K. Prunskienę pasitraukė iš politinio gyvenimo, iš naujo mokėsi ne tik vaikščioti, bet ir kalbėti.

Vyriausybės vadovo postą perėmė vieni iš kitų

Vietoj jos 1991 m. sausio 10 d. 20 val. Lietuvos premjeru buvo paskirtas signataras Albertas Šimėnas, kuris į Lietuvos rekordų knygą įrašytas kaip trumpiausiai šias pareigas ėjęs Lietuvos valstybės pareigūnas. Sausio 13 d. 5 val. jis buvo atleistas kaip nežinia kur dingęs. Vėliau paaiškėjo, kad lemtingąją Sausio 13-osios naktį su šeima A. Šimėnas slėpėsi Druskininkuose, nes taip neva tikėjosi būti naudingesnis, jei Vilniuje būtų įvykdytas perversmas ir atkurta sovietinė valdžia.

„Tokį sprendimą padariau todėl, kad mačiau, kad vyksta karinis perversmas, valstybiniai organai bus verčiami – A. Šimėno liudijimus vėliau citavo teisėja. – Nusprendžiau pasislėpti nuo perversmininkų ir dirbti slapta, netrukdomas, nes maniau, kad taip buvo galima daugiau padaryti.“

Albertas Šimėnas
© ELTA
Albertas Šimėnas


A. Šimėnas yra ėjęs ekonomikos ministro pareigas, buvo išrinktas į Seimą, vėliau pasuko į „Lietuvos geležinkelius“, iš kur prieš trejus metus atleistas.

Kai 1991 m. sausį A. Šimėnas grįžo į viešumą, premjeru jau buvo paskirtas signataras 33-ejų Gediminas Vagnorius. Jis tapo jauniausiu premjeru Europoje. G. Vagnorius ėmėsi ūkio reformos, jo vadovavimo metu įvesti laikinieji talonai, vadinti „vagnorkėmis“, Lietuva atsiskyrė nuo rublio zonos, užmezgė kontaktus su Vakarais. Vis dėlto netrūko nepatenkintų privatizacijos procesais. G. Vagnorius taip pat nevengė konfliktuoti su to meto ministrais ir kitais aukštais valstybės pareigūnais. 1992 m. liepos 14 d. iš premjero pareigų jis atsistatydino.

Vieni premjero pareigas ėjo vos kelis mėnesius, kiti – kelis kartus

1992 m. liepos – gruodžio mėn. LR ministru pirmininku buvo išrinktas signataras Aleksandras Abišala. Tačiau po šios patirties jis nusprendė pasukti į verslą ir 1993 m. įkūrė iki šiol veikiančią verslo konsultacijų kompaniją „A. Abišala ir partneriai. Konsultacinė firma“.

1992 m. Seimo rinkimus laimėjus A. Brazausko vedamai partijai premjeru buvo paskirtas signataras Bronislovas Lubys. Šias pareigas jis ėjo tik maždaug 3 mėnesius.

„Visi labai norėjo, kad jis liktų premjeru, visi buvo už tai, tačiau jam buvo nepriimtina tokia nevisiška galimybė spręsti reikalus taip, kaip jis norėtų. Vis tiek politikai daugiau šnekėdavo nei darydavo“, – po B. Lubio mirties sakė tuometis susisiekimo ministras Jonas Biržiškis.

Nuo 1996 m. gruodžio iki 1999 m. gegužės ministro pirmininko postą vėl užėmė G. Vagnorius. Įdomu tai, kad 2000 m. už nuolatinę Andriaus Kubiliaus Vyriausybės kritiką G. Vagnorius buvo pašalintas iš konservatorių partijos ir tapo naujai įkurtos Nuosaikiųjų konservatorių sąjungos pirmininku. Ir su šiuo judėjimu, ir vėliau G. Vagnorius keturis kartus iš eilės nesėkmingai kandidatavo į Seimą. Vis dėlto jis yra dirbęs EP.

Gediminas Vagnorius
© ELTA
Gediminas Vagnorius


Premjeru buvo ir A. Brazauskas. Į 2000 m. Parlamento rinkimus jis vedė keturių partijų (Lietuvos demokratinės darbo partijos, Socialdemokratų partijos, Naujosios sąjungos ir Lietuvos rusų sąjungos) koaliciją. 2001-ųjų liepą, kai žlugo liberalų, centristų, socialliberalų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdančioji koalicija, A. Brazauskas pradėjo vadovauti socdemų ir Naujosios sąjungos suformuotai Vyriausybei. Premjeru jis liko ir po 2004 m. rinkimų, kuomet tryliktąją Vyriausybę suformavo socdemai, Darbo partija, socialliberalai ir Valstiečių liaudininkų sąjunga. Šias pareigas A. Brazauskas ėjo iki 2006 m. birželio.

2001 m. birželio – liepos mėnesiais laikinuoju ministru pirmininku dirbo ir signataras E. Gentvilas.

Grįžo į buvusius darbus, rašė knygas

Žymiais teisininkais tapo tokie signatarai kaip, pavyzdžiui, Kazimieras Motieka, Egidijus Jarašiūnas, Kęstutis Lapinskas ir Jonas Prapiestis.

Ekonomistas Eduardas Vilkas buvo Mokslų Akademijos viceprezidentas, Miglutė Gerdaitytė iš karto po darbo AT grįžo į Šiaulius, kur toliau dirbo Meškuičių palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vyr. gydytoja.

Signataras ir rašytojas Saulius Šaltenis šiemet buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija už daugialypę literatūrinę kūrybą ir išskirtinį stilių bei viso gyvenimo nuopelnus. Tarp signatarų yra ir tokie žymūs rašytojai kaip prozininkas Kazys Saja ir poetė Vidmantė Jasukaitytė.

Ne vienas signataras vėliau rašė knygas, daugiau nei dešimt jų padarė diplomatinę karjerą, dirbo ministrais.

Kazys Saja, Eimantas Grakauskas
© ELTA
Kazys Saja, Eimantas Grakauskas


Galima pavadinti tikrais radikalais

Tiesa, kai kuriuos signatarus šiandien galima pavadinti tikrais radikalais. Pavyzdžiui, pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos valstybės kontrolierius Kazimieras Uoka 1996 m. balandžio mėn. būdamas Seimo nariu reikalavo pirmalaikių Seimo rinkimų: buvo pradėjęs bado akciją ir grasino susideginti. Per seksualinių mažumų eitynes Vilniuje jis veikė kartu su politiku Petru Gražuliu – peršoko apsauginę tvorą ir kibo į atlapus policijos pareigūnams.

K. Uoka taip pat siekė tapti Lietuvos prezidentu, jo prezidentinė programa rėmėsi Nacionaldemokratų partijos šūkiais: neleisti Lietuvos žemės parduoti užsieniečiams, pasipriešinti stojimui į Europos Sąjungą, grąžinti mirties bausmę, inicijuoti prezidentinės respublikos sukūrimą. K. Uoka mirė 2016 m. liepą.

Kazimieras Uoka
© ELTA
Kazimieras Uoka


Savo ruožtu fizikos mokslus baigęs vicepremjeras ir Valstybės saugumo departamento vadovas signataras Zigmas Vaišvila VSD ataskaitoje įvardintas kaip asmuo, kurio pasisakymais naudojasi Kremliaus propagandos įrankiai. Jis periodiškai rengė spaudos konferencijas Seime, iki šiol dalijasi įvairios tematikos tekstais žiniasklaidoje.

„Pagal dabartinį politikos suvokimą, aukojau politinę karjerą dėl tiesos sakymo žmonėms. Kliuvo man dėl tiesos sakymo apie K. Prunskienę, V. Landsbergį, ir D. Grybauskaitę. Ir dėl neleidimo vogti KGB archyvus, ir dar dėl daug ko. Ir dėl savo nuomonės apie referendumus. Klius ir dėl mano paskelbtų faktų apie euro įvedimo kainą ir visišką valstybinės logikos nebuvimą, aklą valdžios paklusnumą ES biurokratinei mašinai“, – yra sakęs Z. Vaišvila.

Zigmas Vaišvila
© ELTA
Zigmas Vaišvila


Ir šiandien diskutuoja apie politiką

B. Valionytės teigimu, ir šiandien susitikę signatarai dažniausiai diskutuoja apie politiką, Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą, dalijasi prisiminimais. Iš 124 signatarų gyvi 87.

„Visi džiaugiamės, kad tiek metų praėjo, dar esame gyvi, sveiki ir aktyvūs. Tai yra visiškai normali mūsų būsena po 30 metų“, – paklausta, kaip signatarai gyvena šiandien, pasakojo ji.

B. Valionytė skaičiavo, kad šiandien tik keli signatarai nėra sulaukę pensinio amžiaus, kai kurie jų turi rimtų sveikatos problemų, tad tai daro įtaką jų gyvenimo būdui.

Romualdas Ozolas, Birutė Valionytė
© ELTA
Romualdas Ozolas, Birutė Valionytė


„Garbus amžius reglamentuoja atitinkamą gyvenimo stilių ir būdą. Žinoma, yra dar visa eilė aktyvių žmonių, nors, kai aš pasižiūriu į gimimo metus ir ką žmonės dar veikia, kiek jie dar turi energijos: knygas rašo, domisi viskuo, dalyvauja veikloje... Aš manau, jie gyvena visavertį gyvenimą“, – apie signatarus kalbėjo ji.


www.DELFI.lt
213