Sausio 23 dieną pasaulį apskriejo žinia: anapilin išėjo avangardinio kino krikštatėviu vadinamas lietuvių kilmės menininkas Jonas Mekas. Žmogus, nuolat kartojęs, kad sau neįdomus nei jis pats, nei jo užtarnauta šlovė – tik norintis stebėti pasaulį ir dalintis su kitais matomu grožiu. „Nemėgstu būti vienas – man reikia draugų“, – ne kartą pabrėžė jis. Su J. Meku bendravusių žmonių prisiminimuose jis išlieka visada optimistiškas, atviras, nesiliaujantis domėtis ir dalintis atradimais.

Nepakentė dvasinio chamizmo

„Jonas Mekas juk buvo poetas. O poezija yra tai, kas lieka, kai ištrini prozą. Jis buvo jautrus, geras, mielas, šiltas ir nemeluojantis. Tie, kurie mano, kad taip nebūna, aš galiu patikinti, kad būna“, – šiltų žodžių negaili fotomenininkas Arūnas Kulikauskas, prisimindamas Joną Meką, pas kurį dirbo, o kartu ir nuolat mokėsi, dvylika metų. „Jis buvo mano mentorius“, – sako jis.

O šis bendradarbiavimas ir bičiulystė prasidėjo labai paprastai: 1990 m. į Niujorką atvykęs A. Kulikauskas jautėsi labai vienišas, tad susirado J. Meką ir pasakė norintis draugauti. Dar Lietuvoje buvo susipažinęs su jo poezija, o kad jis ir filmuoja – net nežinojo.

J. Mekas pasiūlė jam prisijungti prie darbų ontologinių filmų archyve. „Iš pradžių dirbau savanoriu, o paskui normaliai. Nedaug tų darbuotojų buvo, kokie penki ar šeši: tokioje įstaigoje Lietuvoje dirbtų gal 50. Aš dirbau ten ir grafikos dizaineriu, ir fotografu, ir elektriku, ir santechniku, ir dažytoju, ir vairuotoju“, – prisiminimais dalinosi A. Kulikauskas.

Arūnas Kulikauskas
© DELFI
Arūnas Kulikauskas

Ar visus, atsiradusius prie jo durų, J. Mekas priimdavo taip šiltai? A. Kulikauskas sako, kad dažniausiai – taip, tačiau didžioji dalis žmonių paskui natūraliai nubyrėdavo, o jie, matyt, pajuto abipusę simpatiją.

„Svarbiausia pamoka, kurią gavau iš jo – nebijoti. Ir nebijoti, jei klydai, už penkių minučių pasakyti, kad taip atsitiko. Dirbdamas kartu aš jį kasdien matydavau ir kiekvienas susitikimas būdavo kaip išėjimas ant slidaus kelio: visiškai nežinai, kokia bus situacija. Jis buvo griežtas. Taip, jis buvo atlaidus, kai žmogus daro klaidas geranoriškai, bet jis buvo neatleidžiantis tokio dvasinio chamizmo ir tokį pastebėjęs daugiau niekada nebenorėdavo bendrauti“, – sakė A. Kulikauskas.

Beje, J. Meko mirties dieną jis kaip tik baigė darbą su jo portretu – planavo jį vežti į Niujorką. „Matyt, dabar liks kaboti pas mane ant sienos, dar pažiūrėsime, koks bus jo likimas“, – kalbėjo A. Kulikauskas, kuris rūpinasi ir J. Meko knygų, filmų likimu, rengia jo parodas.

Jonas Mekas (A. Kulikausko darbas)
© Artūro Kulikausko nuotr.
Jonas Mekas (A. Kulikausko darbas)

Mėgavosi mažais dalykais

Lietuvos kultūros atašė pareigas Niujorke einanti Gražina Michnevičiūtė savo feisbuko paskyroje pasidalino istorija, kaip vos prieš savaitę su Jonu Meku gėrė arbatą. „Paprašė, kad atvežčiau jam čiobrelių ir liepžiedžių arbatai pasiruošti. Labai norėjo, kad čiobreliai būtų iš Biržų. Sakau: „Atleisk, Jonai, bet negavau Tau iš Biržų. Tačiau, va, čia kūčiukai iš Biržų.“ „Nelabai galiu valgyti kviečių, bet vieną duok, paragausiu, – pasakė. – Bet labai noriu kugelio. Moki padaryti? Pasakyk Sebastianui (J. Meko sūnui - red. pastaba) kaip reikia. Noriu su spirgučiais viduje“

Gražina Michnevičiūtė
© DELFI
Gražina Michnevičiūtė

Tie vaikystės skoniai, kvapai, vaizdai – viskas atgiję. Padėjo prieš mane ant stalo nuotrauką. „Žiūrėk, čia Semeniškiai. Po tuo medžiu stovėjo namas, kuriame gimiau“.

Ant stalo užšoko katė Apple Pie – nuolatinė svečių ir Jono palydovė, archyvų saugotoja. Patrepsėjo, susirangė man ant kelių, po to nutarė persikraustyti kitur.

Pokalbis mūsų šokinėjo nuo parėjusios vasaros, tuomet į vaikystės prisiminimus, po to prie šių metų darbų: poezijos knygos, šiemet numatytos didelės parodos Naujajame Džersyje, o vasarą – „Rupert“ meno centre Vilniuje ir mūsų norų padaryti didelę retrospektyvą Vilniuje 2020 m. „Darykit. Tik aš jau, matau, nelabai kuo galėsiu prisidėti“.

Kai išėjau iš Jono lofto, pagalvojau, jog tai gali būti mano paskutinis pasimatymas su juo. Nenorėjau tikėti, nes Jonas mums visiems buvo amžinas variklis.

Ir kaip sakydavo Jonas: turi būti atviras nenuspėjamiems, nepažintiems dalykams. Nereikia nieko iš anksto planuoti, nes visa, kas ateina savaime yra kur kas įdomiau ir geriau“, – rašė ji.

Daugelis besisvečiavusių J. Meko namuose žinojo ir apie jo silpnybę bulviniams blynams. „Labai mėgstu bulvinius blynus ir moku puikius iškept. Žymiai geresnius negu Lietuvoje dabar kepa. Lietuvoje jau viskas išsigimę. Visi patiekalai, net bulviniai blynai! Kepa ant alyvuogių ar kokio ten aliejaus... valgyt neįmanoma. Blynus juk geriausia kepti ant taukų. Jeigu jų nėra, tuomet tinka ir sviestas. Viskas turi būti pagaminta rankomis“, – J. Mekas pasakojo interviu DELFI 2012 metais.

Tuomet jį kalbinusiai žurnalistei Rimantei Kulvinskytei jis pasakojo visada į viską žiūrintis paprastai ir leidžiantis viską valdyti likimui. „Niekada neprievartauju įvykių. Yra žmonių, kuriems labai svarbu būti stipriems, daryti įtaką, o aš egzistuoju pačios silpnybės gilumoje. Viską darau iš to, kad niekam negaliu atsispirti, todėl viskam pasiduodu ir laukiu, kol kas nors išgelbės. Ir visuomet tas kas nors atsiranda”, – teigė jis.

Meilė laisvei netrukdė dispiclinai

Meno ir edukacijos centro „Rupert“ vadovė Justė Jonutytė pažinojo J. Meką keliais amplua. Vienas jų, daugeliu netikėtas, atsiskleidė jai metus su juo dirbant Niujorke. „Kasdien su juo dirbant man labai įsiminė jo rutina. Mes esame tarsi susidarę jo įspūdį kaip bohemos žmogaus, linksmai leidžiančio laiką, bet Mekas visada labai atkakliai dirbdavo. Kiekvieną rytą žinodavai: nesvarbu, kad ir kas būtų vykę naktį prieš, jis devintą ryto sės prie stalo ir kelias valandas rašys, tada antrą valandą sės prie filmų, redaguos, montuos medžiagą. Tai buvo ta jo darbinė pusė, kurią mes esame mažiau pratę matyti nei daugeliui įprastą linksmąją“, – pasakojo ji.

Justė Jonutytė
© Raimonda Vyšnia
Justė Jonutytė

Be to, jis išsiskyrė ir ypatingu smalsumu. „Kad ir kiek jam buvo metų, jis visada degdavo noru žinoti, kas naujo vyksta, sužinoti naujus dalykus – jis buvo tuo gyvas. Taip pat dar viena jo savybė buvo konkretumas: jis kiekvieną terminą suprasdavo savaip ir kiekvienas žodis jam turėdavo reikšmę. Jei kažkokius žodžius mes naudojame lengvai, pavyzdžiui, eksperimentinis kinas, jis tokiems terminams paprieštaraudavo ir labai giliai į tą žodžio esmę panerdavo. Jis sakydavo, kad eksperimentinis kinas tarsi duoda suprasti, kad kino kūrėjas nežino, ką kuria. Jo nuomone, gal mokslininkai bando nežinodami, eksperimentuoja, o kūrėjai turi savo viziją, todėl tokie terminai jam būdavo labai svarbūs. Jam nepatiko angliškas terminas film maker, jis vadino save ne filmų kūrėju, o filmininku“, – prisiminė J. Jonutytė.

Turėjo pranašo bruožų

Režisierius, poetas, Užupio respublikos prezidentas Romas Lileikis su J. Meku pirmą kartą susitiko prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje: pats J. Mekas panoro su juo susipažinti, nes jam užkliuvo pamatytas vienas iš jo filmų. Taip jie pradėjo bičiuliautis.

„Po to susitikome ne kartą: teko pietauti, vakarieniauti, naktinėti, daug kartų būti drauge. Ne kartą kartu teko būti ir Užupyje, nes, berods, jis buvo pirmasis paskelbtas Užupio garbės piliečiu. Jo vertybės tai labai atitiko: jis labai džiaugėsi Užupio respublikos idėja, sakė, Majų kalendorius baigėsi, reikia kurti naują kalendorių, ir jam iš tikrųjų labai tiko Užupio kalendorius ir Užupio konstitucijai jis buvo neabejingas“, – prisiminė R. Lileikis.

Vienas ryškiausių jam įstrigusių J. Meko bruožų – tai, kad jis nemėgo jokio pompastiškumo. „Jis savęs net režisieriumi niekada nevadino – tik kinininku ar filmininku, nes tos visos rolės, klišės jam buvo absoliučiai nepriimtinos ir svetimos. Lygiai taip pat jis kalbėdavo apie Holivudą: ten per daug šviesų, per daug viskas sustyguota. Sakydavo, čia ne tai: viskas turi būti spontaniška, viskas turi būti čia ir dabar. Ir šito dalyko laikėsi“, – pasakojo jis.

Kartą, kalbėdamasis su J. Meku, R. Lileikis jo paklausė, kaip jis montuoja savo filmus? „Sako, aš nemontuoju, aš filmuoju: paspaudžiu ir paleidžiu. Sakau, aha, o kada muziką dedi? Tada jis atsako, taip, pagavai, muziką dedu po to“, – šypsojosi prisimindamas pokalbį R. Lileikis.

Viename iš susitikimų R. Lileikis paprašė J. Meko atsakyti į interviu klausimus. Jis šypsodamasis sutiko, sakydamas, kad negali atsisakyti, nes R. Lileikis jį pamaitino labai skania sriuba. „Tada aš paklausiau, Jonai, kas yra tavo mokytojai? Jis man atsakė, kad mano mokytojai yra mano draugai: aš visada mokausi tik iš savo draugų ir mokausi nuolat, nes muzika yra draugystė. Taip jis net dainavo per Užupio mišias, kurias jis atliko Užupyje ir ten mes buvome drauge“, – prisiminimais dalinosi R. Lileikis.

Romas Lileikis
© DELFI
Romas Lileikis


R. Lileikiui yra tekę matyti ir J. Meko pyktį. Kartą, kai R. Lileikis jį filmavo, jis pagavo, kaip jam pasirodė, J. Meko liūdesio, susirūpinimo ar melancholijos akimirką. Tai J. Mekui nepatiko. „Gal tai buvo mano asmeniškas požiūris, man jis tada pasirodė ne vien linksmas, o susirūpinęs ar net liūdnas. Bet jis sakė, ne, pasaulis yra kitoks, jis sklidimas pradžios, o ne pabaigos. Ta visur esanti pradžia jam buvo labai svarbi“, – sakė R. Lileikis.

J. Mekas labai atvirai priimdavo kone visus, kuriuos sutikdavo savo kelyje. „Jis bendraudavo su visais, kurie į jį kreipdavosi: nebūdavo taip, kad jis neatsakytų į klausimus, kurie jam būdavo užduodami. Bet ar jis apie viską kalbėdavo? Tikriausiai ne. Būdavo tokių dalykų, apie kuriuos jis tylėjo ir tada tiesiog tokia išmintinga, gudri, bravūriška šypsena nuolat jį lydėdavo“, – pasakojo R. Lileikis.

R. Lileikio nuomone, J. Mekas netgi turėjo tam tikrų pranašiškų bruožų. „Tam tikra prasme jis priminė pranašą: ne tik atrodė, kad jis mato kiaurai tave, bet kad ir mato kažką į priekį“, – sakė jis. Tad kartą, kai pats J. Mekas padovanojo jam vieną iš apie jį sukurtų filmų „Jonas dykumoje“ plakatų, R. Lileikiui tai pasirodė labai taikli metafora.

„Ne tik jo draugai buvo mokytojai: jis pats buvo mokytojas, su juo galėjai kalbėtis, net kai jo nėra šalia. Gali vertybiškai pagal jį pamatuoti, kas tave supa: jis visada suteikdavo galimybę priartėti prie to, kas ne paviršutiniška, o kas yra esmė“, – sakė R. Lileikis.

Tvyrojo kūrybiškumo aura

Režisierei Giedrei Žickytei Jonas Mekas buvo vaikystės herojus, kai ji pati net nesvajojo kurti filmų. Todėl ji, būdama 19-os, sugalvojo, kad ji, kaip girdėjo darant kitus, tiesiog nuskris į JAV ir pasibels į jo duris. „Aš konsulate taip ir pasakiau, kad mano kelionės tikslas – važiuoti pas J. Meką. Pažiūrėjo keistai, paklausė, ar turiu kvietimą, sakiau, kad ne, bet visi pas jį važiuoja. Vizą man davė dešimtčiai metų, bet tada dėl kitų priežasčių nepavyko nuvažiuoti. Bet vėliau visgi šią svajonę pavyko įgyvendinti“, – šypsojosi ji.

Į Niujorką pas J. Meką ji nuvyko jau pati būdama kino kūrėja, kartu su savo sūnumi Teodoru, kuriam tuo metu buvo aštuoneri ar devyneri metai. „Labai jaudinausi, juk susitikau su savo vaikystės herojumi. Be to, galvojau, kad mano sūnui bus neįdomu, gal jis labiau norėtų tiesiog žiūrėti dangoraižius. Bet Jono Meko aura ir jį užbūrė. J. Mekas pakvietė jį, kad gal nori pažiūrėti į mano pirmą „Bolekso“ kamerą ir jį nusivedė. Jis buvo sužavėtas“, – prisiminė G. Žickytė.

Giedrė Žickytė
© DELFI
Giedrė Žickytė

„Tas kūrybiškumas pleveno ore. Paskui pagalvojau, kad čia kaip visi J. Meko darbai, jie turi nepaprasto lengvumo ir šilumos, bet tuo pačiu juose nuostabiai dera rimtis, gylis ir išmintis. Man tai yra fantastiška apie J. Meką ir tuo jis mums buvo įkvėpimas. Daug kas bandė jį kartoti, kad pasiimu „Bolekso“ kamerą ir filmuoju kaip gyvenu, bet nieko nesigaudavo, tai būdavo tiesiog pafilmavimas, nebūdavo to stebuklo, kuris kažkaip atsiverdavo jo filmuose. Tai buvo jo unikalumas, jo žymė, ir tokio kaip jis daugiau nebus niekada. Jis tai paliko mūsų visam pasauliui ir, manau, dar daug šimtmečių į priekį žmonės žiūrės jo įrašus ir išgyvens kažkokią paslaptį, vaikystės prisiminimą, lengvumą ir trapumą tuo pačiu“, – kalbėjo G. Žickytė.

Lietuvoje – per mažai įvertintas

Jono Meko vizualiųjų menų centro vadovas Gintaras Sodeika laidoje „DELFI Dėmesio centre“ prisipažino, kad nors J. Mekas jau buvo sulaukęs garbaus 96 metų amžiaus, žinia apie jo mirtį vis tiek buvo labai netikėta. „Atrodė, kad šis amžinai linksmas, pozityvus ir, atrodo, amžinai jaunas ir smalsus žmogus gyvens amžinai. Kažkaip pripratome, kad jis yra ir ilgaamžis, ir tuo pat metu bendraujant amžiaus skirtumo ar barjero niekuomet nesijautė“, – sakė jis.

„Jis pats, kaip ir jo kūryba, buvo nesuvaidintas. Tai, ką matėme jo asmenyje, bent mano asmeninis įspūdis toks, kad tai buvo nesuvaidinta, natūraliai pozityvu“, – menininką apibūdino G. Sodeika, apgailestaudamas, kad visgi Lietuvoje J. Mekas nebuvo pakankamai vertinamas.

Gintaras Sodeika
© DELFI
Gintaras Sodeika

„Dažnai iš užsienio įvairių meno galerijų, renginių į mus kreipiasi kuratoriai, galvodami, kad Jonas Mekas Lietuvoje turi labai daug sekėjų ir jo kūrybos tyrinėtojų. Aš savo didelei gėdai ir nusivylimui turėdavau pasakyti, kad, deja, Lietuva neturi Jono Meko tyrinėtojų. Vienas jau yra – prieš dvejus metus ponas Čičelis apsigynė daktarinę disertaciją iš Jono Meko kūrybos. Įsivaizduokite, tai yra pirmoji kregždė, atsiradusi tik prieš dvejus metus. Mano supratimu, mes turėtume turėti didelį būrį tyrinėtojų ir žinovų. Žmonių, kurie Lietuvoje skleistų žinią apie šį menininką ir jo kūrybą“, – kalbėjo G. Sodeika.

J. Jonutytė pastaruosius metus dirbo su J. Meku ruošdamasi jo darbų parodai Lietuvoje. Ji ypatinga tuo, kad jai J. Mekas surinko niekur nepublikuotus savo rašto darbus, susijusius su Lietuva: nuo pat paauglystės iki šių dienų. Pasak J. Jonutytės, jam buvo labai svarbu matyti, kad žmonės Lietuvoje vis labiau juo domisi, laukia jo darbų, todėl norėjo jai atiduoti duoklę.

„Pasaulyje J. Mekas labiau žinomas kaip avangardinio kino kūrėjas, bet antras jo identitetas, kuo jis tikrai jautė save esant, tai tiek pat esant avangardinio kino kūrėju Niujorke, tiek lietuvių poetu, rašytoju. Lietuva jam buvo labai svarbi šalis. Per visą tą laiką, aišku, buvo įvairių jausmų, ypač kai pasaulinio garso muziejai jį kviesdavo, o Lietuvoje nebuvo su jo kūryba susijusių parodų, bet jis labai apsidžiaugė, kai tiek mes norėjome turėti tą parodą, tiek kiti muziejai pradėjo domėtis tokia galimybe“, – pasakojo ji.

Norėjo dalintis viskuo

Šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis dar 2007 m. savo laidoje „Be pykčio“ sakė, kad apie gyvenimą ir meną kalbėtis su J. Meku jam įdomu kaip su niekuo kitu. Šioje laidoje, kaip ir daugelyje kitų, J. Mekas neslėpė savo ironiško požiūrio į menininkus, siekiančius šlovės ir pripažinimo. Jis pats tikino neturintis laiko apie tai galvoti.

„Aš neturiu laiko galvoti apie save, apie šlovę. Aš noriu daryti filmus, aš turiu draugus, noriu su draugais išgerti ir padainuoti. Aš sau neįdomus: man įdomiau, kas yra aplink mane, aš filmuoju kitus, dainuoju su kitais, geriu ir šoku su kitais“, – kalbėjo jis, prisipažindamas nemėgstantis būti vienas.

Dėl to jis niekada neplanavo persikelti gyventi į mažesnį miestelį – nors Niujorke, būdamas dvidešimties metų, atsirado atsitiktinai (po karo buvo atvežtas iš darbo stovyklos Vokietijoje), tačiau pamilo šio miesto pozityvią energiją.

„Aš galiu išvažiuoti į kaimelį, aš turiu energijos, bet aš to nedarysiu, nes man reikia draugų, turiu būti su jais – aš negalėčiau būti vienas. Net gamtoje, kai matau saulėlydį ar patekančią saulę, aš noriu pasidalyti su kitais. Sakai, žiūrėk, kaip gražu, ir tada sėdime, tylim, bet aš ne iš tų, kur tik žiūrėčiau vienas“, – pasakojo J. Mekas.

O pats savo gyvenime J. Mekas vadovavosi taisykle, kad gyventi reikia be formulių ir stengtis į viską žiūrėti pozityviai. „Reikia neuždaryti durų tam, ko nepažįsti, jei nežinai – reikia domėtis, bet nenuneigti, kad galbūt negerai. Aš viską priimu pirmiausia, kad gerai, o paskui, jei padariau klaidą, žinau. Gal į restoraną kokį ateinu, sakau optimistiškai, kad maistas atrodo keistai, bet pabandysiu. Jei nusivyliau – kitą kartą neužsisakysiu. Bet reikia žiūrėti į viską optimistiškai, pozityviai, o jei kas neina taip gerai, nepalikime – galime bandyti pakeisti. Būna, kartais susitinki su draugu, gal žmogus turi silpnybių, bet nereikia nurašyti, pamesti, kad nenoriu tavęs matyti: gal galima tai trupučiuką pakeisti“, – L. Donskiui kalbėjo J. Mekas.

J. Mekas šioje laidoje sakė galintis iš anksto padėkoti ir giltinei. „Ačiū tau, mirtie, kad mes mirštame: juk viskas keičiasi, miršta gamtoje, visoje gyvūnijoje. Aš labai daug paveldėjau iš kartos, kuri buvo prieš mus ir mano pareiga tai išlaikyti, nes mes esame, kokie esame, jų dėka. Mano pareiga toliau tęsti jų darbą ir neišduoti šventųjų poetų, rašytojų, dailininkų, mokslo ir meno žmonių, kurie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė“, – mintimis dalijosi jis.

Paveikė kiną pasauliniu lygiu

Daugelis prisimenančių J. Meką akcentuoja jo, regis, nesugriaunamą pozityvumą. Tačiau tai toli gražu nereiškė, kad į pasaulį jis žvelgė paviršutiniškai ir nematė tamsių jo spalvų. „Žinoma, jis buvo linksmas. Bet aš prisimenu jo akis. Nuo tada, kai jį pamačiau, ir už to linksmumo buvo gilus begalinis liūdesys. Tokia keista kombinacija džiaugsmo ir priėmimo viso gyvenimo kaip kažkokio vieno didžiulio žaidimo, šventės, kažko be galo vertingo, ir kartu toks didžiulis egzistencinis liūdesys. Taip jį prisimenu nuo tada, kai mačiau, iki paskutinio susitikimo su juo“, – laidoje „DELFI Dėmesio centre“ kalbėjo kino režisierius Audrius Stonys.

Audrius Stonys
© DELFI
Audrius Stonys

Jis neslepia, kad pažintis su J. Meku pakeitė jo paties ir daug kitų lietuvių menininkų kino suvokimą. „Aš manau, kad tiek man, tiek Arūnui Mateliui, tiek Vytautui V. Landsbergiui, visiems buvo esminis įvykis, pakreipęs mūsų kūrybinį gyvenimą“, – apie viešnagę Niujorke pas J. Meką pasakojo A. Stonys.

Pasak jo, J. Mekas padarė didžiulę įtaką ne tik susiformuojant Amerikos avangardui, bet apskritai nepriklausomo kino ideologijai, susiformuojant apskritai nepriklausomam kinui. „Ir dabar Jono Meko įtaka jaučiama ne tik dokumentikoje, bet ir vaidybiniuose filmuose“, – kalbėjo A. Stonys.

Vytautas Landsbergis
© DELFI
Vytautas Landsbergis

Profesorius Vytautas Landsbergis apgailestavo, kad Lietuva neįvertino turinti tokio lygio menininką. „Ji to nevertino. Štai ir viskas. Atrodė, kad vieną iš daugelio, kažkur toli. O kad jis yra visame pasaulyje ir kad jis yra labai didelis lietuvis, tuo turėtų būti mums labai artimas ir reikšmingas, tai mes to nevertinom. Turbūt svarbiau buvo kokie nors pavydai, konkurencijos, negu tikras Jono Meko išskirtinumas. Jį derėjo suvokti“, – laidoje „DELFI Dėmesio centre“ sakė jis.

Pagarbą išreiškė tarptautinė žiniasklaida

Žinia, kad pasaulis neteko avangardinio kino krikštatėvio, kilusio iš Lietuvos, nuskambėjo visame pasaulyje: pagarbą jam atidavė tokios žiniasklaidos priemonės kaip „The New York Times“, „The Guardian“, The Telegraph“, „The Washington Post“, „Rolling Stone“ ir begalė kitų.

„Mažai kas domisi egzistencijos, gyvenimo realybės subtilumais. Dažniausiai tam nėra laiko: žmonės jo neturi. Jie turi dirbti ir užsidirbti pinigų. O man nerūpi nei darbas, nei pinigai“, - Jono Meko citatą „Twitter“ paskyroje priminė „Interview Magazine“.

Užuojautą išreiškė ir kino pasaulio įžymybės. JAV režisierius Jimas Jarmuschas savo „Twitter“ paskyroje rašė, kad jam liūdna, kad praradome Joną Meką, vieną iš labiausiai įkvepiančių menininkų, kuriuos jam kada nors teko sutikti. „Kung Fu meistro poetinė versija. Gyvuok ilgai, Jonai Mekai!“, – skelbė jis.

Gyvenimą paskyrė avangardui

Jonas Mekas gimė 1922 m. gruodžio 24 d. Semeniškiuose, Biržų apskrityje. 1943 m. baigė Biržų gimnaziją. 1944 m. traukėsi į Vakarus, Elmshorne, Vokietijoje, pateko į karo belaisvių lagerį prie prievartinių darbų. 1945 m. apsistojo Visbadeno DP stovykloje, 1947 m. perkeltas į Kaselio DP stovyklą. 1946–1948 m. Mainco universitete studijavo filosofiją ir romanistiką. 1941–1942 m. redagavo laikraštį „Naujosios Biržų žinios“, 1943–1944 m. – „Panevėžio apygardos balsas“. 1944 m. su broliu Adolfu suimti nacių ir 8-iems mėnesiams įkalinti priverstinių darbų stovykloje Elmshorne Vokietijoje. 1946–1948 m. žurnalo „Žvilgsniai“ redaktorius.

1949 m. pabaigoje su broliu emigravo į JAV, apsistojo Bruklino rajone Niujorke. Praėjus dviem savaitėm po atvykimo pasiskolino pinigų, įsigijo 16 mm filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo momentus. Gyvendamas Niujorko centre susidomėjo kaimynystės kino teatruose rodomais avangardiniais filmais ir 1956 m. pradėjo kurti savo filmus. J. Mekas tapo viena iš Amerikos avangardinio filmo vedančių personų, ir dirbo įvairiuose su filmo kuravimu susijusiuose darbuose.

Nuo 1954 m. leido ir redagavo anglišką dvimėnesį kino žurnalą „Film Culture“, 1955–1957 m. redagavo mėnesinį filmų meno laikraštį „Intro Bulletin“. Nuo 1958 m. redagavo žurnalo „The Village Voice“ skyrių Movie Journal. Filmų klausimais straipsnius spausdino savo redaguotuose žurnaluose, taip pat leidiniuose „Cinemages“, „Films in Review“, „Film Book“, „Cinema“. Buvo filmų studijinių bei diskusinių susirinkimų programų 1951–1953 m. „Film Study Group“, 1953–1954 m. „Film Forum“ vedėjas. 1962 m. su broliu įkūrė „The Film Makers' Cooperative“, o 1964 m. „The Filmmakers' Cinematheque“, kuris palaipsniui išaugo į „Anthology Film Archives“, vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų.

J. Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon ir Salvador Dalí. Garsių menininkų „Fluxus“ kolekcijas pristato Vilniuje įsteigtas Jono Meko vizualiųjų menų centras.

Jonas Mekas bus kremuotas Jungtinėse Valstijose artimiausiomis dienomis, tačiau jo laidotuves artimieji žada rengti tik pavasarį. Iš pradžių buvo skelbta, kad jis bus laidojamas Lietuvoje, Semeniškiuose, tačiau su Jono Meko šeima bendraujantis politikas Artūras Zuokas teigė, kad gali būti, kad jis bus palaidotas ne tik Lietuvoje.

Per J. Meko bičiulio, judėjimo „Fluxus“ įkūrėjo Jurgio Mačiūno laidotuves, jo pelenai buvo išpilti į Hadsono upę, įtekančią į Atlanto vandenyną – dalis upės vandens buvo išpilta Vilnelėje, simboliškai pažymint, kad menininkas ir jo idėjos yra ir Vilniuje.


www.DELFI.lt
16