Anksčiau pievos buvo purškiamos, todėl erkių nebuvo – mitas

Iki šių dienų pavojingas ligas nešiojančios erkės spėjo išplisti visoje Lietuvoje – nebėra nei vieno regiono, kuriame šių kraujasiurbių nebūtų randama. Nors ne kiekviena erkė nešioja žmogui pavojingo erkinio encefalito ir Laimo ligos sukėlėjus, rizika visoje šalyje išlieka didelė.

Gan dažnai sutinkama reakcija į plintančią erkių sukeliamų ligų problemą: „anksčiau miškai ir pievos buvo purškiamos, todėl ir jokių erkių nebūdavo.“ Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro entomologė Milda Žygutienė teigia, kad Lietuvoje niekada nebuvo purškiami miškai specialiai tam, kad būtų naikinamos erkės.

„Miškuose chemikalai buvo purškiami prieš miško medžių kenkėjus. Galbūt dėl to žmonės susidarė įspūdį, kad miškai buvo purškiami nuo erkių. Antra vertus, tais laikais nepaprastai daug chemijos – pesticidų – buvo sunaudojama laukuose. Dar iš vaikystės atsimenu, kaip stovėdavo amoniako cisternos, specialiais purkštukais buvo purškiami laukai, bet tai buvo skirta grynai žemės ūkiui. Nuomonė, kad buvo purškiamos erkės – klaidinga“, – aiškina M. Žygutienė.

Pesticidais purškiamas laukas
Pesticidais purškiamas laukas. Šaltinis: Shutterstock


Entomologės teigimu, net jei chemikalai būtų purškiami iš viršaus, pavyzdžiui, iš lėktuvo, chemikalai tikrai nepasieks erkių, nes produktą sulaikys medžių lapija, kita augmenija.

„Erkės miško apatiniame lygmenyje reziduoja. Jos į paviršių išlenda tik tada, kai būna alkanos, ir lipa augalais aukštyn daugiausia iki pusantro metro aukščio. Jos ten laukia, kol atsiras koks nors šiltakraujis, prie kurio kailio, ar, jeigu tai žmogus, rūbų galės prisikabinti. Tad visos versijos, kad erkes galima išnaikinti purškiant chemikalus – mitas“, – teigia pašnekovė.

Purškiant chemikalus erkių išnaikinti neįmanoma

M. Žygutienė pabrėžia, kad anksčiau erkių populiacija išties buvo mažesnė, bet tai su jokiu chemikalų purškimu nieko bendra neturėjo. Ji pastebi ir pasikeitusį visuomenės požiūrį – anksčiau jai dažnai tekdavo išgirsti sakant, neva nereikia žmonių gąsdinti dėl erkių pavojaus. „Vaikystėje erkių būdavo, įsisiurbdavo, jas išsukdavom, išmesdavom ir pamiršdavom, nieko gi baisaus nebuvo“, – štai tokių replikų, anksčiau skambėdavusių dažnai, dabar entomologė girdi vis rečiau.

„Niekas taip jau nebesako, priešingai – patys skambina pavojaus varpais, ragina saugotis. O erkių populiacija išties išaugo, nes joms čia nepaprastai geros sąlygos veistis. Tai – mūsų klimato juostos sutvėrimas. Nereiklus gyvūnas, kuriam pakanka kartą pasimaitinti vystymosi stadijoje, kad galėtų toliau išgyventi ir plisti. Miestai žali, parkų daug, ir drėgmės pakanka mūsų pamiškėse ir miškuose. Turime nepaprastai daug gyvūnijos – stirnų, briedžių, visą kitą miško fauną, galų gale, paukščius, kurie yra erkių transporteriai. Jie išnešioja erkes po visas teritorijas. Labai išaugo smulkiųjų graužikų populiacija, nes pas mus daug apleistų laukų, šabakštynų, kuriems tai gera terpė veistis, o jie – pagrindinis ligų rezervuaras. Turbūt erkės vienintelės gyvenimu Lietuvoje nesiskundžia – joms čia gera“, – aiškina M. Žygutienė.

Vingio parkas
Vingio parkas. Šaltinis: DELFI / Tomas Vinickas


Entomologė priduria, kad erkių gausą lemia ir didelė jų reprodukcija: erkių patelės padeda tūkstančius kiaušinėlių. Tiesa, išgyvena tik labai nedidelė dalis naujų erkių – jei išgyventų jos visos, M. Žygutienė sako, jog šalyje įvyktų tikra katastrofa. Vis dėlto, kuo geresnės sąlygos, tuo didesnė dalis jų išgyvena.

Internete vis dar galima rasti parazitų naikintojų skelbimų, kad šie gali išnaikinti erkes. M. Žygutienės teigimu, Europoje jokie cheminiai purškimai nerekomenduojami erkių naikinimui dėl neefektyvumo ir žalos aplinkai.

„Kai erkės pasimaitina, jos pasislepia po miško danga ir jų tarytum nebėra. Net jei ir išpurkštume teritoriją, galėtume paveikti tik tas erkes, kurios tuo metu yra aktyvios. Po miško danga esančios erkės galų gale vėl išlenda į paviršių ir vienu metu jų visų išnaikinti tiesiog neįmanoma. O kas užtikrintų, kad į išpurkštą teritoriją nepateks graužikai, paukščiai, kiti gyvūnai, kurie maitina erkes. Jos pasimaitinusios, nukrenta“, – aiškina M. Žygutienė.

Kaip erkės platina ligas?
Kaip erkės platina ligas?. Šaltinis: DELFI


Kaip veiksmingą prevencinę priemonę entomologė išskiria žolės pjovimą atvirose teritorijoje. Jei nuo pavasario neleistume žolei užaugti aukštesnei nei 10 centimetrų, sąlygos erkėms plisti būtų nepalankios.

„Erkių naikinimas cheminėmis priemonėmis yra visiškai neefektyvus, labai brangus, reikalaujantis daug darbo ir neduodantis jokio rezultato. Kaip bebūtų, tokia priemonė yra nedraugiška ir pačiai aplinkai. Erkė – primityvus sutvėrimas, turintis storą kūno dangą, tad chemija, net ir pasiekusi ją, sunkiai paveiktų“, – pabrėžia M. Žygutienė.

Didelis insekticidų kiekis kelia pavojų gamtai

Mokslininkai jau seniai įrodė, kad cheminėmis priemonėmis išnaikinti erkių neįmanoma. Visų pirma, todėl, nes iksodinės erkės – voragyviai, kurie neskraido ir plinta padedami kitų gyvūnų, dažniausiai šiltakraujų. Miškuose, pievose iksodines erkes platina įvairūs žinduoliai.

Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja Jolanta Rimšaitė pastebi, kad, padaugėjus šunų, kačių, pelinių graužikų, kurie yra erkių „transportas“, jos plinta į žmogaus gyvenamąją aplinką: parkus, priemiesčių sodybas. Erkės maitinasi krauju, kuris būtinas ne tik jų gyvybinei veiklai, bet ir reprodukcinei funkcijai užtikrinti, o kiaušiniai dedami į substratą. Jie, kaip ir pačios erkės, yra jautrūs sausam orui.

Vingio parkas
Vingio parkas. Šaltinis: DELFI / Tomas Vinickas


„Duomenų apie ankstesniais laikais vykdomus pievų ar laukų purškimus nuo erkių neturime ir abejojame, ar jie buvo vykdomi, o dirbami laukai ir dabar yra apdorojami augalų apsaugos priemonėmis, taip pat ir insekticidais. Kaip jau minėta, erkės yra voragyviai ir ne visi insekticidai ar priimtinos ir saugios jų dozės yra efektyvios“, – teigia J. Rimšaitė.

Jos teigimu, cheminių produktų naudojimo mažinimas ar optimalus naudojimas yra vienas iš svarbių šių laikų uždavinių siekiant išlaikyti turtingą gamtą, sveiką aplinką ir maistą, todėl apie didelių plotų purškimus biocidais neverta net kalbėti.

Pievų deginimas erkių naikinimui – taip pat gajus mitas

Ne ką rečiau sutinkama reakcija – „jei pievos būtų deginamos, tiek erkių nebūtų“. Vis dėlto, J. Rimšaitė pabrėžia, kad toks siūlymas deginti pievas – ne tik neveiksmingas, bet ir žalingas.

„Erkės laukia savo aukos pasilipusios ant krūmų, žolių. Tad, kur pastoviai pjaunama žolė, galimybės būti „užpultam“ erkių sumažėja. Pievų masyvai nėra žmonių lankomiausios vietos, todėl pievų masyvų deginimas didelės įtakos erkių ir žmonių kontaktų sumažėjimui neturi, o gaisrų žala gyvajai gamtai yra milžiniška – tai ne tik bioįvairovės naikinimas, bet ir padidėjusi oro tarša, pavojus žmonių turtui ir gyvybei“, – aiškina J. Rimšaitė.

Erkės
Erkės. Šaltinis: Shutterstock


Anot Gamtos tyrimų centro vyresniosios mokslo darbuotojos, deginimo įtaka erkių gausumo svyravimams nėra tyrinėta. Dalis erkių turėtų žūti, bet erkių kiaušiniai, padėti žemėje, gali išgyventi, o iš jų išsiris naujos erkutės.

J. Rimšaitė primena, kad esama saugesnių ir patikrintų būdų, kaip apsisaugoti nuo erkių. Kadangi joks fizinis naikinimas nepasiteisina, tenka saugumo priemonių imtis patiems.

„Apsisaugoti nuo erkių gali padėti tinkamai parinkti drabužiai keliaujant į gamtą, individualios žmonių ir naminių gyvūnų apsaugos priemonės, kurių pasirinkimas tiek vaistinėse, tiek prekybos centruose yra didžiulis, gana efektyvios yra ir natūralios priemonės – eteriniai aliejai. Būnant gamtoje geriausia vaikščioti takeliais, grįžus iš pasivaikščiojimo pasikeisti drabužius, nusiprausti, apžiūrėti save, vaikus, naminius gyvūnus. Patikimiausia apsauga nuo erkinio encefalito – skiepai, ypač reikalingi žmonėms, kurių darbas ar gyvenimo būdas susijęs su dažnu buvimu gamtoje“, – vardija J. Rimšaitė.