Anot NVSC ekspertės, nėra jokių požymių, kad artimiausiu metu erkių populiacija galėtų keistis. Jai neturėjo reikšmingos įtakos ir paskutinė snieguota žiema.
Atvirkščiai, kiek sušilus gamtoje mūsų tykos atkutusios ir ypač išbadėjusios erkės.
„Kalbant apie šią žiemą, daugeliui susidaro įspūdis, kad ji buvo išskirtinė, nes seniai beturėjome tiek daug sniego.
Grįžtant dar metais atgal, kuomet visai nematėme žiemos, erkių aktyvumas buvo fiksuotas ištisus metus. Aišku, netipiniu metu jų gausa nebuvo didelė, bet visgi dalis erkių išliko aktyvios.
Dabar grįžtant prie šios žiemos, gruodį sniego ir šalčių nesulaukėme, dažnomis paromis vyravo pliusinė temperatūra.
Vėliau užsnigo storu sluoksniu, ta sniego danga laikėsi sausį ir vasarį. Kovo pradžioje matėme kelias snaigutes, bet jos tebuvo laikinos, pašviesdavo saulė ir viskas greit nutirpdavo. Metai iš metų nepaisant žiemos, erkių aktyvumas prasideda jau kovo pradžioje”, – konstatavo NVSC specialistė.
„Turėjome vos poros mėnesių intervalą, kada galėjome būti visiškai ramūs, nes erkės iš po sniego neišlenda.
Dabar kalbant apie sniego dangos įtaką erkėms, galime prisiminti, kad pirmiausia pasnigo, o ne užšalo dirvožemis. Tai erkėms – puikios sąlygos. Jos pasikuitusios po ta miško danga užsiklojo storu sniego sluoksniu ir žiemojo kaip ant pečiaus“, – tvirtina M. Žygutienė.
Ji paaiškina, kad šie voragyviai – vidutinio klimato zonos gyventojai, kurie iš esmės pratę ir prie didesnių šalčių, nei vyravo šią žiemą.
Vienintelis dalykas, kuris erkėms galėjo pakenkti, tai staigus, dirvožemį kaustantis speigas. Ne lengvas šaltukas, o, anot M. Žygutienės, nutirpus sniegui erkėms būtų pavojingas -20 laipsnių šaltis.
„Tokių sąlygų neturėjome, tad reikia ruoštis erkių prabudimui ir suaktyvėjimui. Jos po žiemos bus alkanos, išbadėjusios, kabinsis į visus, kas tik pro šalį eis“, – kalba NVSC specialistė.
Sergamumo tendencijos nedžiugina
NVSC ekspertė teigė, kad Lietuvoje nėra saugių rajonų, kuriuose sergamumas būtų išskirtinai mažesnis, lyginant su kitais šalies regionais.
„Tas sergamumas tiek encefalitu, tiek Laimo liga yra pakankamai aukštas, serga žmonės visoje Lietuvoje. Tokių saugių rajonų nėra, kuriuose būtų galima ramiai eiti į mišką ir žinoti, kad erkių nėra.
Visi turime būti budrūs, ypatingai ankstyvą pavasarį. Žinote, dabar visi kalbame apie COVID-19, bet niekur nedingo kitos ligos.
Dar labiau veršimės į gamtą, nes ir taip visą žiemą buvome pristabdyti, o jei ilgiau negalėsime kažkur keliauti, vadinasi, visą laiką leisime čia, savo parkuose, savo miškuose. Reikia tam ruoštis ir būti atsargiems“, – įspėjo M. Žygutienė.
Anot jos, geriausia prevencinė priemonė – pasiskiepyti nuo erkinio encefalito. „Tai yra efektyvi priemonė ir tik taip valdomas erkinis encefalitas, kai yra pasiskiepijusių žmonių populiacija šalyse, kuriose erkinis encefalitas yra labai išplitęs“, – kalbėjo NVSC ekspertė.
Aptinkamos vis aukščiau ir šiauriau
Anot M. Žigutienės, klimato šiltėjimas turi ir tiesioginę, ir netiesioginę įtaką erkių populiacijai.
„Netiesioginė įtaka tokia, kad klimatas veikia erkių platintojus. Kuo lengvesnė žiema, tuo lengviau išgyvena erkes maitinantys gyvūnai.
Kitas dalykas, kalbant apie klimato šiltėjimą ir geografiją, Lietuva – taškelis žemėlapyje. Akivaizdūs pokyčiai matomi visoje Europoje. Plečiasi erkių paplitimas ir jų platinamos ligos Šiaurės kryptimi.
Dar vienas aspektas – erkės aptinkamos vis aukščiau virš jūros lygio. Tai reiškia, kad erkė gali įsisiurbti net kalnuose. Savaime suprantama, jos pačios neropoja į kalnus, nėra alpinistės, jas užneša gyvūnai. Jie nekeliauja ten, kur plikas akmuo, o ieško augmenijos, žolės. Vadinasi, šiltėjant klimatui vis aukštesnėse vietose darosi šilčiau, veši augmenija, maitinasi gyvūnai, kurie ir transportuoja erkes į kalnus, ne išimtis ir paukščiai“, – aiškina M. Žygutienė.
Sergamumo statistika neguodžia
Lietuvoje privaloma šios ligos registracija pradėta 1968 m. Nuo 1993 m., sergamumui sparčiai didėjant, ši liga tapo aktualia visuomenės sveikatos problema.
Jei 1995–2002 m. laikotarpiu vidutinis šalies sergamumo erkiniu encefalitu rodiklis buvo 10,1 atv./100 tūkst. gyv., tai 2011–2019 m. laikotarpiu – 19 atv./100 tūkst. gyventojų.
2019 metais Lietuvoje fiksuota 711 erkinio encefalito atvejų. Tai yra didžiausias užsikrėtusiųjų skaičius per paskutinį dešimtmetį. Laimo ligą iš gamtos užpernai parsinešė 3292 gyventojai. Tai taip pat yra rekordinis skaičius.
2020-aisiais erkiniu encefalitu sirgo 669 asmenys ir fiksuoti 3 mirties atvejai. Laimo liga sirgo 2811 asmenų.
Erkinis encefalitas (EE) – erkių platinama, gamtinė židininė infekcija, kurią sukelia erkinio encefalito virusas. Ši liga yra viena iš svarbiausių virusinių žmogaus centrinės nervų sistemos infekcijų, kuriai būdingi liekamieji reiškiniai, kartais sukeliantys neįgalumą.
EE susirgimai registruojami daugelyje pasaulio šalių. Ši liga labai išplitusi Europoje, Sibire, Rusijos rytuose, šiaurinėje Kinijos dalyje ir Japonijoje. Europoje, tuo pat metu ir Lietuvoje, sergamumai pradėjo didėti nuo 1993 metų. Įvairiose Europos šalyse sergamumo rodikliai padidėjo nuo 2 iki 17 kartų.
