Mėgstantiems leisti laiką gamtoje šalia miškų, pievų ar parkų, entomologai pataria būti atsargiems, o erkei įsisiurbus, kuo skubiau ją pašalinti. Apie erkių ypatybes, jų paplitimą ir nešamas ligas daugiau papasakojo NVSC Vilniaus departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus specialistė, medicinos entomologė Milda Žygutienė.
Pasak jos, prognozuoti dienų tikslumu, kada suaktyvės erkės yra sunku, tačiau jeigu dirvožemis išyla iki + 4 laipsnių jos nubunda ir tampa labai aktyvios, nes po žiemos jos nori valgyti: „Pasimaitinimui joms reikalingas kraujas, todėl jos puola bet ką, jos yra neišrankios, joms tinka ir paukščiai, ir katės, ir šuniukai bei lauko žvėrys, ar smulkieji graužikai“.
Pasak M. Žygutienės, erkė gyvena 3–4 metus, o jos gyvenimo trukmė priklauso nuo sėkmės ir kiek dažnai ji gauna pasimaitinti, nes jų reprodukcija yra labai didelė.
„Viena patelė padeda tūkstančius kiaušinių, todėl nėra taip lengva išgyventi visiems kiaušiniams ir pasiekti suaugusio raidą. O žiemos metu jos eina ilgojo miego, pasirausia po miško danga ir jeigu užsnigus po to dar pašala, tai joms yra puikios sąlygos žiemojimui ir jos sėkmingai sulaukia to pavasario. Aišku, kadangi sunku išgyventi kiekvienoje sąlygoje, kažkokia dalis jų žūsta, bet tai yra gerai, nes jei jos išgyventų – mes neturėtume ramybės“, – kalbėjo NVSC Vilniaus departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus specialistė.
Ji priduria, kad erkės dažniausiai aptinkamos miške, pamiškėse, miesto parkuose ar net miegamųjų rajonų kiemuose. Visur ten, kur yra medžių ar aukšta žolė.
„Jei anksčiau kalbėdavome, kad miestuose jų labai mažai arba visai nėra, tai dabar nėra tokių miestų, kur nebūtų sutinkamos erkės“, – kalbėjo entomologė.
Europos kontekste esame vieni iš pirmųjų pagal užsikrėtimus
M. Žygutienė išskyrė dvi erkių rūšis, kurios dažniausiai paplitusios tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje. Viena iš jų yra europinės miško erkės (lot. Ixodes ricinus), pasak entomologės, ji yra išplitusi daugumoje mūsų šalies regionų.
„Ją galima rasti nuo sienos iki sienos, visuose parkuose ir miškuose. Kita rūšis yra dermocentinė erkė (lot. dermacentor reticulatus), jų skaičius taip pat didėja, nes šiltėja klimatas, bet jų epidemiologinė reikšmė nėra tokia svarbi, kaip miško erkių, todėl kalbėkime apie miško erkes. Ji yra išplitusi visur ir dažnai kyla klausimas, ar ta pati erkė siurbiasi mūsų šuniukui ir mums, tai atsakymas paprastas – taip. Kalbant apie sukėlėjus, gali būti, kad viena ir ta pati erkė gali turėti tiek vieną, tiek ir kitą ligą, bet tai yra labai reti atvejai. Tačiau Laimo ligą ir erkinį encefalitą platina ta pati erkė“, – kalbėjo medicinos entomologė.
Anot jos, Europos kontekste Lietuva yra viena iš pirmųjų šalių pagal užsikrėtimus, tiek pagal erkinio encefalito virusą, tiek ir pagal Laimo ligos rodiklius.
„2019 m. pirmavome erkinio encefalito susirgimo rodikliais, pabrėšiu, kad čia skaičiuojama ne pagal atvejus, o pagal 100 tūkst. gyventojų rodiklį. O su Laimo liga esame taip pat tarp pirmųjų Europoje, skaičiai gali svyruoti vienais ar kitais metais. Laimo ligos susirgimų skaičius dažniausiai būna apie 3000 atvejų kasmet, tie skaičiai gali skirtis, o erkinio encefalito apie kelis šimtus. Vienais metais gali būti apie 700, o kitais gali būti mažiau“, – komentavo M. Žygutienė.
M. Žygutienė atkreipia dėmesį, kad erkės yra išplitusios per visą Lietuvą ir konkretus rajonas ar miškas neapsprendžia procentinės tikimybės užsikrėsti erkinėmis ligomis.
„Vadinasi, gamtiniai židiniai egzistuoja kiekviename rajone. Jeigu kalbame apie žmones, kurie užsikretė erkiniu encefalitu, tai yra 1 proc. užsikrėtusių nuo erkių, jeigu kalbame apie Laimo ligos sukėlėją, tai juo užsikrečia skirtingose vietose, nes jos Lietuvoje išsidėsčiusios mozaikiniu principu. Vidutiniškai tai 20–30 proc., bet nepaisant viso to, viename rajone gali būti iki 10 proc., o kitame miške 30 proc. erkinių užsikrėtimų. Visą tai pasakoju, nes mums visai nesvarbu kokiame rajone yra sergamumas, jeigu mes grybaujame ar uogaujame, mes niekada nežinome, kokia erkė įsisiurbia mums, ar ta iš 1 proc., kuri užsikrėtusi, ar ta iš 99 proc., kuri neužsikrėtusi erkinio encefalito virusu“, – kalbėjo M. Žygutienė.
Pasak jos, nepaisant to, kur mes esame, reikia vengti erkės įsisiurbimo bei vengti susirgti viena ar kita liga. Anot ekspertės, kalbant apie erkinį encefalitą, veiksminga prevencija – vakcina.
„Tai yra efektyvi vakcina ir ja pasiskiepijus žmogus gali jaustis saugus. Nuo Laimo ligos, nelaimei, neturime tos vakcinos ir todėl reikia saugotis erkės įsisiurbimo“, – komentavo M. Žygutienė.
Pataria prižiūrėti poilsio zonas ir neleisti žolei užaugti daugiau nei 10 cm
M. Žygutienės teigimu, cheminė kova prieš erkes nevykdoma, bet būtina atsižvelgti į kitus aspektus, kurie gali padėti sustabdyti erkių plitimą.
„Lietuvoje nėra nei vieno registruoto biocido, kuris naikintų erkes, o tai yra neįmanoma mūsų sąlygoms, nes tai yra neefektyvu, neekologiška ir brangu, tuo labiau ji nevalgo, todėl jai reikalingas kontaktas su tuo cheminiu biocidu, kuris ją sunaikintų. Erkės turi labai storą odą (kutikulė) ir iki jos prieiti labai sunku, o jeigu panaudosime biocidą gamtoje – išnaikinsime viską ir nebūtinai erkę, nes šalia jos yra kita įvairovė.
Reikia prižiūrėti poilsio zonas, nuo ankstyvo pavasario negalime leisti žolei užaugti daugiau nei 10 cm, nes erkei reikia 2 dalykų: pasimaitinti vystymosi stadijoje ir pakankamai drėgmės, kad neišdžiūti. Jeigu žolė žema, tai joje drėgmės yra mažai, nes vėjas ir saulė išdžiovina viršutinį dirvos sluoksnį. Prižiūrėti miškus, taip pat kaip parkus, mes negalime, bet poilsines vietas, kur dažnai renkasi žmonės – būtina, kad nebūtų tų sankaupų, šabakštynų, nes ten yra gera jų priedanga“, – kalbėjo M. Žygutienė.
Įsisiurbus erkei – kuo skubiau pašalinti
Nors internete galima aptikti daugybę patarimų ir būdų, ką daryti įsisiurbus erkei, mokslininkė teigia, kad vienintelis svarbus patarimas yra kuo skubiau ją pašalinti.
„Yra visokių aprašytų būdų, kaip ištraukti erkę, bet aš tiesiog įsivaizduoju situaciją, kai žmogus pamirš ar neras to daikto, kuriuo teisinga yra ją išimti. Visi metodai yra pateisinami, svarbu pašalinti nuo kūno erkę. Traukti galima ir pirštukais, reikia kiek galima giliau ją suimti ir staigiu judesiu traukti į viršų, nesukinėjant. Pamatęs erkę, žmogus jaučia stresą ir aš įsivaizduoju, kad jis gali pamiršti į kurią pusę ją sukti: ar prieš, ar pagal laikrodžio rodyklę. Sukinėti nereikia dėl to, kad gali nusukti tą straubliuką, kuris liks viduje, bet jeigu jis ir liks, tai čia nieko baisaus, organizmas jį pašalins kaip rakštį, o jeigu žmogui bus nepatogu, jis gali kreiptis pagalbos, kad pašalintų jį.
Ankščiau vyraudavo legendos, kad jeigu voragyvis lieka, tai virusas toliau plinta, bet ten nieko nevyksta. Tepti taip pat niekuo nereikia, buvo patariama tepti aliejais, riebalinėmis ar spiritinėmis medžiagomis, bet to daryti nereikia, tiesiog pašaliname ir po to dezinfekuojame“, – rekomenduoja entomologė M. Žygutienė.
Pasak jos, erkė maitinasi ilgą laiką, ji išbūna ant šeimininko tiek kiek reikia, kad prisisiurbti to kraujo, o tai gali būti iki savaitės.
„Kai ji prisisiurbia to kraujo, ji pati nukrenta. Jei žmogus aptinka ją, jis gali ištraukti iš kūno ar augintinio, bet natūraliai ji taip lengvai nekrenta, nes ji prisisiurbusi suformuoja cementinį kamštį ir tiesiog įsitvirtina odoje. Tokia ta veltėdžio prigimtis, sėdi ant augalėlio, lauki kada kas praeis, užsikabini, pasiurbi kraujo, suvirškini ir pirmyn. Bet kurioje vystymosi stadijoje gaudama virusą, ji nešasi jį visą likusį gyvenimą“, – kalbėjo M. Žygutienė.
