Šiltėjantys orai vis ilgesniam laikui išveja gyventojus į gamtą. O joje kartu su pavasariu atsiranda daug pagundų – prisirinkti pirmųjų žibučių, stebėti lendančius medžių pumpurus, grožėtis iš šiltų kraštų grįžtančiais paukščiais. Deja, atgimstanti gamta primena ir apie pavojus, kuriais vėl gyvensime iki kitų šalčių.
Po šaltojo meto pradeda lįsti ne tik mėlynagalvės žibutės, bet ir žiemą išgyvenusios erkės. Portalo DELFI kalbinti specialistai įspėjo, kad jų aptikti jau galima nuo kovo pradžios.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro entomologė Milda Žygutienė pastebėjo, kad pirmosios erkės pradeda dairytis savo aukų vos pasitraukus įšalui.
„Vietomis, kur saulė pašviečia, sušildo dirvožemį, erkės suaktyvėja. Jei joms sniego virš galvos nėra, jos jau ruošiasi ieškoti maisto“, – pasakojo specialistė.
Alkana gali išbūti ilgai
Pasak jos, paskutiniais metais, išskyrus po praėjusios žiemos, pastebėta, kad erkių aktyvumas prasideda būtent nuo kalendorinio pavasario pradžios: „Jei prognozės išsipildys ir turėsime teigiamą temperatūrą, o šaltis negrįš, tai erkės turėtų pradėti savo aktyvųjį periodą“.
M. Žygutienė prisiminė, kad tik praėję metai buvo išskirtinesni: kovą dar buvo šalnų, todėl erkės pradėjo lįsti šiek tiek vėliau.
„Po žiemos miego jos yra išalkusios, todėl tampa aktyvios. Joms gyvybiškai reikia gauti kraujo, todėl, kai tik gali, lipa ant žemų augalų ir medžioja šiltakraujus. Aukų tyko visų fazių erkės, kurioms pavyko išgyventi žiemą, – ir lervos, ir nimfos ir suaugusios erkės“, – pasakojo entomologė.
Prisisiurbusi kraujo erkė nurimsta ir vėl pereina į ramybės periodą. Jei tai buvo suaugusi ir apvaisinta patelė, tai ji pasimaitinusi brandina kiaušinius, juos padeda ir žūsta. Jei krauju pasisotino lerva, tai ji taip pat ramybės būsenoje virsta nimfa, kuri vėl ieško šiltakraujo gyvūno.
„Dažniausiai poravimasis vyksta ant aukos, taip erkės patelei ir patinui lengviausia susitikti, o jau kai prasideda šis etapas, suaktyvėjimas vyksta iki vėlaus rudens“, – pridėjo pašnekovė.
Nors erkei gyvybiškai svarbus kraujas, ji alkana gali išbūti pakankamai ilgai, todėl erkių aktyvumas išsitęsia visą šiltąjį laikotarpį. Kai vienos pasisotinusios ilsisi, kol pereis į kitą stadiją, kitos – vis dar ieško maisto ar poruojasi.
„Kadangi Lietuvoje turime nemažai erkių, tai ir sunku pasakyti, kad yra toks periodas, kad jau dabar tai ramu būti gamtoje. Anksčiau erkių suaktyvėjimas mažesnis būdavo liepos mėnesiais, nes iki to jos visos pasimaitindavo ir keliaudavo į ramybės periodą. Tačiau dabar, kadangi pavasariai ateina anksti, procesas išsibarsto ir tik labai karštomis dienomis, kai labai didelė sausra, galima stebėti jų suaktyvėjimo sumažėjimą“, – komentavo M. Žygutienė.
Pasak entomologės, vėlyvą rudenį pradėjus šalti erkės susiranda miško dangą, kuri nuklota sutrūnijusiais lapais, patogiai įsirausia ir laukia naujo pavasario. Lietuvos sąlygomis erkė gali išgyventi apie 3–4 metus.
Skirtingos erkės bunda skirtingu metu
Lietuvos biologas, biomedicinos mokslo daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algimantas Paulauskas taip pat įspėjo, kad apie prabudusias erkes turėtume pagalvoti į gamtą keliaujant vos atšilus orams ir nutirpus sniegui. Tiesa, pasak jo, skirtingų rūšių erkės pradeda savo medžioklės periodą skirtingu metu.
„Dabar galime aptikti pievinę erkę (lot. Dermacentor reticulatus), kuri per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje labai išplito. Jei anksčiau jų būdavo tik Suvalkijoje ir Pietų Lietuvoje, tai paskutiniu metu tyrimai rodo, kad jų aptinkama visur ir net iki pusės Latvijos ar dar šiauriau“, – pasakojo mokslininkas.
Kovo pabaigoje pradeda lįsti ir kita ligų nešėja – miškinė ar šuninė erkė (lot. Ixodes ricinus).
Šių rūšių erkes galima pakankamai lengvai atskirti, jei jos jau yra suaugusios. Miškinių erkių patinėlis yra vienspalvis, patelės – rudos ar tamsiai rudos spalvos, o pievinės erkės turi raštą, kuris matomas akimi. Vis dėlto abi šios rūšys gali būti pavojingų erkinio encefalito ar Laimo ligos nešėjomis.
A. Paulauskas taip pat pastebėjo, kad su pievinių erkių išplitimu Lietuvoje atsidaro dar viena bėda – babeziozė. Ji ypač pavojinga lauke vedžiojamiems naminiams gyvūnams – šunims. Laiku nepastebėjus ligos, ji gali būti augintinio mirties priežastimi. „Dažniausiai, kad su gyvūnu kažkas negerai, pastebima jau per vėlai, o nuvykus parodyti veterinarui, būna jau negrįžtamai paveikti gyvūno vidaus organai“, – pasakojo pašnekovas.
Dar viena Lietuvoje aptinkama ligas pernešančių erkių rūšis – sibirinė ar taiginė erkė (lot. Ixodes persulcatus). Kaip pastebėjo profesorius, šios rūšies erkės jau įsitaisiusios Latvijoje, Estijoje ir jų jau aptinkama Šiaurės Rytų Lietuvoje.
„Tai ateityje ir galime turėti dar vieną rimtą bėdą, kai erkinio encefalito viruso turėsime ir iš ten“, – nerimavo pašnekovas.
Kaip pasakojo A. Paulauskas, erkė savo gyvenime pereina per tris vystymosi stadijas. Pirmoji – lerva. Šios stadijos metu dažniausiai maitinamasi graužikų krauju. Vėliau erkė perauga į nimfos stadiją. Jos mažytės ir jas sunku pastebėti, nes gali būti aguonos grūdo dydžio. Ir paskutinė stadija – suaugusi erkė. Pasak mokslininko, iki birželio mėnesio aktyviausios yra suaugusios erkės, o rudenį savo naują karą dėl kraujo pradeda nimfos.