Dar aštuntajame dešimtmetyje kai kur buvo rašoma ne „butelis“, bet „bonka“, ir kalbos redaktorės nuo to nealpdavo. Buvo ir „plaukymo baseinas“ (nes, girdi, žmonės ne plaukioja, o plauko), ir „skalbimo milteliai“, ir „vadovaujančios pareigos“, ir visokių kitokių dalykų, kurie šiandien jau beveik visai išnuodyti.
Komedija „Briliantinė ranka“ buvo paskutinė iš trijų didžiųjų komedijų, sukurtų produktyvaus ir nežmoniškai populiaraus sovietų režisieriaus Leonido Gaidajaus, pasirodžiusi po „Operacijos „Y“ ir kitų Šuriko nuotykių“ (1965) ir „Kaukazo belaisvės, arba naujųjų Šuriko nuotykių“ (1966), kurių kiekviena surinko 70 mln. žiūrovų. „Briliantinė ranka“ ne tik sumušė šiuos rekordus (80 mln žiūrovų), bet ir net vienuolika metų laikėsi žiūrimiausių sovietinių filmų sąrašo viršuje.
Jei filmas vienuolika metų yra žiūrimiausias, tai reiškia ne tik tai, kad tai buvo geras, labai vykęs, filmas. Tai reiškia dar ir tai, kad populiariųjų filmų žanre daugiau niekam taip nesisekė. Taip, komedijų buvo, populiarių komedijų – irgi (užtenka prisiminti vien „Sėkmės džentelmenus“, 1971, apie kuriuos čia jau buvo rašyta), tačiau Leonidas Gaidajus taip ir niekada nebuvo pralenktas kaip universaliausių, plačiausiai tinklą užmetančių, visiems patinkančių komedijų kūrėjas, kuris dar ir buvo palyginti mažai cenzūruojamas.
Leonidas Gaidajus tikrai buvo sėkmingas, cenzūros prasme – jo filmai išeidavo palyginti nekastruoti, na, nebent kur nors išpjaus sinagogos paminėjimą, kaip netinkamą, o daugiau viskas būdavo gerai, net ir rizikingi juokeliai, pavyzdžiui: „tegyvuoja sovietinis teismas, pats humaniškiausias teismas pasaulyje!”
Gaidajaus filmams padėjo keli faktoriai. Knygas mažai skaitęs partijos generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas mėgo tokio žanro komediją – ekscentrišką, su ryškia, šviesia, spalvinga vaidyba ir daugybe aiškių charakterių, ir peržiūrėdavo daugelio filmų juodraštinį montažą savo užmiesčio rezidencijos, Zavidovo, personalinėje kino salėje.
Kol dar nepavirto vos pajudančiu senoliu dideliais antakiais, Brežnevas buvo dar ir linksmesnis už politbiuro kolegas (per susitikimus su amerikiečiais net piktinosi savo aplinkai, kad ten dalyvavęs tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Nikolajus Podgornas ir Aleksejus Kosyginas „vaikšto susiraukę, nei šypsenos, nei svetingumo“), ir juokus ir humorą vertino, jei šis humoras nebuvo pernelyg sudėtingas ir juokai buvo savi, suprantami, valstietiški.
Leonido Gaidajaus filmuose humoras niekada nebuvo pernelyg komplikuotas: filmuose daugiausia buvo ekscentriškos klounados, pabrėžtinai ryškių tipažų, kuriuos žiūrovas pamildavo būtent dėl jų autentiškumo. Ir kino, ir cirko žvaigždė Jurijus Nikulinas, nusifilmavęs ir šiame filme, ir jo kolegos iš ankstesnių filmų, Jevgenijus Morgunovas ir Georgijus Vicinas, taip pat „Briliantinėje rankoje“ pasirodęs Anatolijus Papanovas, vaidinęs mielą akiai tėvuką-sukčių ir kalbantis groteskiška kaimo diedo tartim. Visi jie buvo šiek tiek intelektualesnio kaimo balagano personažai.
Be to, ir režisierius Leonidas Gaidajus, ir kiti du su juo dirbę scenaristai Jakovas Kostiukovskis ir Morisas Slobodskojus buvo Antrojo pasaulinio karo veteranai, o Leonidas Brežnevas turėjo ypatingą santykį su karo veteranais, nes pats buvo kare ir tą savo biografijos detalę ypač brangino. Tie žmonės kino studijoje „Mosfilm“, kurie mokėjo spaudyti reikiamus mygtukus, to nepamiršdavo.
Abu scenaristai, dirbę su Gaidajumi, Kostiukovskis ir Slobodskojus, nors buvo daugelio populiariausių filmų scenarijų autoriai, negavo iš savo sėkmės nei šlovės, nei didelių pinigų: kaip ir Holivude, scenaristo darbas buvo, ko gero, labiausiai neįvertinta profesija – visur ir visada karaliavo aktoriai ir režisieriai. Tai viena didžiųjų neteisybių ir nepagarba žodžio meistrams, be kurių šių nepaprastai populiarių filmų nebūtų buvę.
Filmas „Briliantinė ranka“ pasakoja apie nusikaltėlius, norinčius vežti iš Turkijos deimantus ir auksą, paslėptus gipse ant rankos, tačiau sugipsavusius per klaidą ne tą žmogų, paprastą ir dorą turistą iš Rusijos, ekonomistą Semioną Gorbunkovą iš žuvininkystės įmonės, išvykusį į turistinę kelionę laivu (aktorius Jurijus Nikulinas). Kontrabandą iš tiesų turėjo vežti slidus pižonas Genadijus Kozodojevas (aktorius Andrejus Mironovas), dainuojantis laivo denyje superhitu tapusią dainą apie „Nesėkmių salą“ ir čiabuvius egzotinėje saloje, kuriems viskas nesiseka (krokodilai nekimba per žūklę, kokosai neauga). Tuo tarpu Jurijus Nikulinas pats atliko dar populiaresnę dainą, kurioje atsilupę zuikiai šienauja nerūpestingumo žolę ir dainuoja, kad jiems niekas nesvarbu, ir jie nebijo nei vilko, anei pelėdos. Daina ir šiandien stebina savo visiškai apsirūkiusiu tekstu.
Gorbunkovas grįžta su deimantais į Sovietų Sąjungą ir būna gyvasis masalas nusikaltėliams, kuriuos išaiškina teisėsauga, žinoma, su visokiais nuotykiais, persekiojimais ir net kritimais iš ore skraidinamo automobilio. Viskas gerai ir Gorbunkovo šeimoje: jo sutuoktinė nerimavo, kad jis galėjo būti Stambule užverbuota priešo žvalgybos, arba, dar blogiau, susirasti meilužę.
Apie filmavimą tikrame Stambule, be abejo, negalėjo būti nė kalbos, tačiau egzotinio miesto gatveles žiūrovui, niekur nebuvusiam ir nieko nemačiusiam, sėkmingai parodė Azerbaidžano sostinė Baku. Dešimtmečiais po to naftininkų miestas prie Kaspijos jūros kaip savo didžiausią įdomybę rodė turistams gatveles ir namus, kur buvo filmuota kultinė sovietų komedija.
Kiekvieną kartą, kai važiuodavau su darbais į Baku, kolegos iš to miesto vis man rodė tas pačias vietas.
Žmones, tais laikais žiūrėję filmą, žinoma, vieni kitus kumščiavo į pašonę ir sakė: žiū, paprastas ekonomistas, kaip turistas, važiuoja į Stambulą, taip nebūna. Taip tikrai beveik nebūdavo (turbūt daugiau žmonių skrido į kosmosą, nei važiavo šiaip, kaip turistai, į priešišką NATO šalį) – tiesa buvo tik tai, kad jau jeigu paprastas ekonomistas būdavo išleidžiamas, tai tikrai važiuodavo, kaip ir filme, be šeimos. Taip buvo daroma, kad žmogui, ištrūkusiam į užsienį, būtų sunkiau pabėgti.
Retai kas anais laikais susimąstė apie kitą absurdišką scenarijaus detalę: bandymą deimantus ir auksą vežti į Sovietų Sąjungą. Brangakmeniai, auksas ir šventieji paveikslai, vogti stačiatikių bažnyčiose ir supirkti iš kolekcininkų, visada kontrabanda keliavo ne į Blogio Imperiją, o iš jos, nes darbininkų ir valstiečių valstybė kitokių vertybių, keičiamų į valiutą, tikrai neturėjo, nebent juoduosius ikrus, baleto šokėjus ir ledo ritulio žaidėjus.
Filmas „Briliantinė ranka“ paleido į apyvartą daugybę frazių, likusių sovietinio žmogaus kalboje ir sąmonėje, ir jau minėtas dainas, kurias „Mosfilmo“ viršininkai norėjo mesti lauk, nes manė, kad jos dirbtinai prilipintos ir trikdo filmo dinamiką. Kaip visada, esama daugybė istorijų, kaip dėl tų dainų filmą norėjo uždrausti, nes kokia čia „nerūpestingumo žolė“ ir ką simbolizuoja tie šienaujantys zuikiai, kurie dar ir nieko nebijo, ir, be to, kokia čia „Nesėkmių sala“ (ar tik ne Sovietų Sąjunga) ir kas tie nelaimėliai čiabuviai (ar tik ne tarybiniai žmonės).
Taip, tokie klausimai buvo kilę, ir dainų tekstų autorius, Leonidas Derbeniovas, net rašė paaiškinimo raštą „Mosfilmui“ apie dainų tekstus, tačiau tai buvo net ne problema, o šiaip, biurokratinis susirūpinimas organizacijoje, kur daug žmonių ir visi nori kažką veikti ir pasirodyti. Poeto aiškinamojo rašto niekas net nesvarstė, tik prisegė prie visų dokumentų, kad galėtų sau prisidengti subinę, jei ateityje būtų kokios bėdos dėl tų tekstų. Tačiau jokia bėda neatėjo, ir negalėjo ateiti, nes filmas patiko šalies vadui, kuris neįžvelgė nieko blogo pramoginiuose kupletuose, tegu ir apie šienaujančius zuikius, o jei draugas Brežnevas nieko blogo nemato, tai tikrai biurokratas iš kino studijos ar koks kitas partinis veikėjas gali tam tik pritarti.
„Briliantinė ranka“, kino studija „Mosfilm“, 1968. Režisierius Leonidas Gaidajus, scenarijaus autoriai – Leonidas Gaidajus, Jakovas Kostiukovskis, Morisas Slobodskojus. Vaidina – Jurijus Nikulinas, Andrejus Mironovas, Anatolijus Papanovas, Nonna Mordiukova, Svetlana Svetličnaja.
