Kurs dokumentinį filmą

Žygeivė Rusnė Sabonaitytė sako, kad žygiuojant Švedija išties protarpiais pasijunta kaip Lietuvoje, tik kalvos ir akmenys primena apie lokaciją toli nuo tėvynės. Vis dažniau žygio dalyviai miega palapinėse ir nors dienomis jau šilta, bet nakties temperatūra – vos keturi laipsniai.

Žygio dalyvius aplankė dokumentinio filmo komanda. Ekspedicijos žygeivė ir kinematografė Vaiva Botyriūtė pasakoja, jog žygio metu visa medžiaga dokumentuojama ir archyvuojama, o po žygio iš surinktos medžiagos gims filmas apie Baltijos jūros problematiką:

„Kartu įtraukiama ir ekspedicija, kadangi mes einame ir bandome nešti tą žinutę, ieškoti problemos, sprendimo būdų, apjungti žmones. Viskas labai susisieja <…> Jo režisierė yra Agnė Marcinkevičiūtė, jie aplankė mus, keletą dienų, ir atnešė smagią energiją, galbūt sakyčiau stebėtojų energiją, buvo labai įdomu su jais pabendrauti, pažiūrėti, kaip dirba. Aš taip pat prisijungiau prie jų komandos vieną dieną, mes išvažiavome prie jūros filmuoti. <...> Įdomi patirtis, nes aš ir žygiuoju, ir kartu filmuojuosi, ir pati filmuoju“, – pasakoja V. Botyriūtė.

Švedijoje aptiko stebėtiną švarą

Tuo tarpu Rusnė neslepia – būta baimės tampant dokumentinio filmo dalimi: „Mes ir taip jaučiamės lyg realybės šou, o čia dar keturi žmonės iš, atrodo, kitos planetos atvažiuoja pas mus su dar didesne kamera ir kažkokiais lūkesčiais. Tai man tikrai baisu buvo, žinojau, kad jie norės filmuoti, bet tikrai labai faina buvo.

Manau, kad kai iš mūsų interviu ėmė, ta pozityvi energija, nes mes daugelis nesame pripratę būti prieš kamerą ir sakyti kažką, bet aš jaučiausi labai patogiai ir jie tikrai labai pozityviai įsiliejo į mūsų gyvenimą ir, atrodo, nereikalavo per daug ir taip pat manau jiems gerai pamatyt tą mūsų virtuvę ir suprasti, kaip tu, Vaiva, dirbi, nes tau reikia su kamera eiti kiekvieną dieną ir tikrai neišeina pagauti visų tų kadrų, nes mes, kaip jie sakė, skuodžiam ir jie bandė lėkt paskui mus, o mes su savo tempu ir varom į priekį. Tai manau abiem pusėm buvo labai gerai“, – šypsosi Rusnė.

Be kitų savo veiklų žygio dalyviai ekspedicijos metu renka taršos duomenis. Tai jie padarė ir Švedijoje: „Padarėme pirmą paplūdimio monitoringą praeitą savaitę ir nustebom, nes tai buvo toks turistinis miestelis netoli mūsų kempingo. Pasirinkome 100 m. paplūdimio atkarpą ir radome tik 15 šiukšlių vienetų. Priminsiu, kad paplūdimys būtų laikomas geros būklės – šiukšlių vnt. turėtų būti mažiau nei 20. Tai čia toks pirmas paplūdimys, kur iš tikrųjų neradome šiukšlių, nors, atrodo, atidžiai žiūrėjome. Aišku, giliai nekapstėme ir neieškojome. Poryt darysime dar vieną ir stengsimės bent kartą per porą savaičių daryti tokius monitoringus, kad mes patys turėtume tą statistiką ir galėtume perduoti savo partneriams“, – pasakoja Rusnė.