„Aš gimiau ant molio krūvos. Mano seneliai ir tėvai darė puodus. Gerą mokyklą praėjau. Jaunas vaikinas, o puodus jau žiedžiu 48 metus“, – rimtu veidu sako 68-erių kaimo puodžiumi save vadinantis Vytautas Valiušis.

Vytautas – pirmasis išskirtinio DELFI projekto „Išlikę“ herojus. Su juo susitikome Utenos rajone esančiame Leliūnų miestelyje. Čia vyras įkūręs keramikos muziejų. Tik pavadinimas, svarsto jis, muziejui nelabai tinka, arčiau širdies – puodininkystės muziejaus vardas.

Vos pasisveikinus su Vytautu šis beda pirštu į prie muziejaus durų pakabintas nuotraukas ir pradeda pasakoti, kaip pats sako, sutrumpintą šios vietos atsiradimo versiją.

„1939 metais čia buvo mokykla. O aš, kadangi turtingas žmogus, tai ją nusipirkau, suremontavau savo lėšomis, padariau muziejų ir padovanojau Utenai. Negi gaila?“ – nusijuokia V. Valiušis ir kviečia kavos.

Nužingsniuojame į virtuvėlę, joje – ant lentynų aukštumoje sukrauti moliniai indai, dauguma jų – ąsočiai. Tiesa, jie gaminti ne pašnekovo. Sako – parsivežė iš užsienio. „Čia toks kičiukas“, – paaiškina Vytautas ir paėmęs kelis nedidelius tuščius puodelius deda į mikrobangų krosnelę pašildyti. Spintelė, ant kurios stovi krosnelė, nukrauta moliniais puodeliais. Jie – jau V. Valiušio rankų darbo.

Uždirba iš specialybės, į kurią beveik niekas nebestoja: aš turtingas žmogus
© DELFI / Kiril Čachovskij

Paklaustas, ar savo namuose turi pirktinių indų, ar naudoja tik savos gamybos, pašnekovas teigia, kad savaitgaliais kavą visada geria iš japoniškų puodelių: „Tai yra šventė. Aš sau pasidarau šventę. Ryte pabundu, pašeriu katytę, pasportuoju, kavos pasidarau ir poeziją paskaitau. Sako, šventė per Velykas. Man šventė kiekvieną dieną. Kartais prie lango geriu kavą. Aš turiu parką. Visi turi bulvių, o aš – parką“.

„Čia ir prisėsime pokalbio?“ – teiraujuosi puodžiaus ir jau ruošiuosi įsitaisyti virtuvėje prie stalo. „Aš visada sakau: gera kava virtuvėj negeriama. Šampano iš puodelių juk negersi?“ – retoriškai klausia pašnekovas ir sukrovęs puodelius ant padėklo žingsniuoja į muziejaus biblioteką.

Gyvena iš puodų

Muziejų V. Valiušis Leliūnų miestelyje atidarė 2000 metais. Paklaustas, kaip sugalvojo jį įkurti, vyras nė nepamąstęs atrėžia: „Aš negalvoju, aš darau. Vieni galvoja, kiti laukia, kad mūza ateitų. Daryk ir ateis. Po 20, po 30 metų. Man pasisekė, pas mane atėjo.“

Uždirba iš specialybės, į kurią beveik niekas nebestoja: aš turtingas žmogus
© DELFI / Domantas Pipas

Dar iki atidarydamas muziejų Vytautas pasakoja, kad ne tik pats žiedė, bet ir 20 metų rinko senus puodus. Šiuo metu muziejuje senų ir jo paties darytų indų yra apie 3500. Iki tol visus juos laikė savo namuose. „Aš gi gerai gyvenu. Turiu didžiulį namą, sodybą, dirbtuves“, – šypteli puodžius. Būtent savo namų dirbtuvėse jis sako ir praleidžiantis daugiausia laiko, o nedidelį puodelį dabar tikina galintis nužiesti vos per 30–40 sekundžių, prie ąsočio užtrunka kiek ilgėliau – 3–5 minutes.

Vytautas sako, kad nuo pat muziejaus atidarymo turėjo tikslą padaryti jį „europinio lygio“, nes tik tokias vietas žmonės esą lanko. „Būsiu nekuklus ir pasakysiu – toks muziejus yra vienintelis Rytų Europoje“, – džiaugiasi jis.

„O žmonės muziejų lanko, mėgsta?“ – teiraujuosi. „Tegul pabando nelankyt“, – rimtai sako Vytautas.

Šiuo metu vyras sako, kad pagrindines savo pajamas gauna iš puodininkystės. „Nieko daugiau nemoku“, – pripažįsta. Tiesa, pragyventi iš šio amato įmanoma buvo toli gražu ne visada. Atsirado jis, sako pašnekovas, ne iš gero gyvenimo – kaime puodus pradėjo gaminti valstiečiai ir baudžiauninkai.

„Anksčiau iš puodininkystės uždirbti negalėjai, indai buvo pigūs. Ir dabar jie pigūs. Kodėl? Todėl, kad pas mus nėra tradicijos, nėra pagarbos šitam amatui. Latvijoj nueini į mugę ir niekas nesako – pigiau. O pas mus, Lietuvoj, papuošei liaudišku ornamentu ir jau klausia: „O pigiau?“ Todėl, kad į tave žiūri kaip į baudžiauninką. Kas tu toks esi? Amatininkas“, – pasakoja V. Valiušis.

Dabar šis amatas nyksta, o be to, pastebi puodžius, Lietuvoje niekada ir neturėjo didelio pasisekimo, nes esą buvo suprantamas kaip varguolių prasimanymas. „Paprastas pavyzdys – beržų tošimi seniau apvyniodavo iš biednystės. Žemaičiai beržų tošimi mažai vyniodavo, nes buvo daug puodžių. Kam jiems vynioti, jeigu gali nueiti į miestelio galą ir tą indą nusipirkti arba išmainyti. Bet jeigu gyveno kur nors Labanoro miškuose ir puodžių nebuvo, o visi mokėjo pinti vyžas, apvyniodavo tą įtrūkusį puodą“, – istorija dalijasi pašnekovas.

Uždirba iš specialybės, į kurią beveik niekas nebestoja: aš turtingas žmogus
© DELFI / Domantas Pipas

Stebisi lietuvių požiūriu

Į Leliūnus, pasakoja Vytautas, atsikraustė 1980 metais, dabar gyvena visai netoli muziejaus. Tuomet, pamena jis, miestelyje buvo daugiau nei 500 gyventojų, dabar jų beliko vos 240. „Labai liūdna“, – sako Vytautas ir pripažįsta, kad kaimai Lietuvoje nyksta tiesiog akyse.

Vis dėlto, įsitikinęs pašnekovas, dėl to kalti ne tik prasti šalies demografiniai rodikliai ar emigracija.

„Kaimo žmonės yra įpratę, kad, jeigu kas negerai, tai valdžia negera, tas blogai, anas blogai. Bet patys kažkodėl nesistengia daugiau atsiraitot rankovių, jie tingi net vieną pirščiuką pajudint, įpratę, kad kas nors už juos padarytų. Dar niekada Lietuva taip gerai negyveno kaip šiandien. Jis turi 10 hektarų miško, 20 hektarų žemės, kieme stove dvi-trys mašinos ir sako, blogai gyvena“, – stebisi V. Valiušis.

Jis pats, kaip tikina, viską gyvenime uždirbo savomis rankomis. Ir nors tėvai buvo turtingi, V. Valiušis prisimena, kad jų namus paliko vos sulaukęs pilnametystės.

„Mane išmetė iš mokyklos, iš 10 klasės. Buvau labai judrus, – nusijuokia pašnekovas. – Baigiau vakarinę Kaune. Gyvenimas nebuvo man labai asfaltuotas. Mano gyvenimas buvo labai duobėtas. Ir aš nusprendžiau: arba takelį išsilyginu ir einu lygiu keliu, arba einu duobėtu. Ir aš takelį išsilyginau. Dabar einu tvarkingu keliu. Tu pats turi tą kelią susitvarkyti. Nu taip, vieniems pasiseka, jie gimsta su baltiniais . Man ne. Man kelią reikėjo pačiam susiremontuoti“, – iš mažo puodelio gurkšnodamas espreso kavą mintimis dalijasi V. Valiušis.

Vytautas Valiušis
© DELFI / Domantas Pipas
Vytautas Valiušis

Tėvai buvo inteligentai

Nors Leliūnuose Vytautas gyvena kone 40 metų, jo gimtinė – Panevėžys. Šį miestą, pasakoja amatininkas, jo tėvai buvo priversti palikti dar 1953-iaisiais metais, kai sužinojo, kad juos ruošiamasi ištremti į Sibirą.

„Tėvai pabėgo ir atsidūrė Utenoj, į Panevėžį taip ir nebegrįžo. Jiems pranešė, kad juos tą naktį veš, tai jie pabėgo. Man tėvai taip sakė. Mano mama – ne lietuvė. Ją atsivežė iš Vokietijos, iš darbo lagerio. Mano tėvai buvo inteligentai. Nors jie nieko nebaigę, bet iš prigimties tokie“, – savo šeimos istoriją dėsto pašnekovas.

Uždirba iš specialybės, į kurią beveik niekas nebestoja: aš turtingas žmogus
© DELFI / Domantas Pipas

Paklaustas, ar visų amato subtilybių pamokė tėtis, V. Valiušis purto galvą.

„Neįmanoma išmokti iš tėčio. Tave kiti gali tik įkvėpti, bet kiekvienas išmoksta iš savo patirties. Dirbi ir išmoksti. Man pasisekė, nes aš gimiau ant molio krūvos ir suradau save. Viskas. Mačiau, kaip tėtis dirbo. Bet jis daugiau grojo saksofonu. Labai gerai grojo. Nežinau, ar kas Lietuvoj geriau už jį grojo“, – didžiuodamasis pasakoja Vytautas.

„Bet tėtis įkvėpė?“ – tikėdamasi išgirsti, kaip puodininkystės tradicija keliavo šeimoje, teiraujuosi.

V. Valiušis vėl paneigia: „Įkvėpt turi pats gyvenimas. Noras mokytis ir tobulėti. Tobulybės tai nėra. Jos pasiekti neįmanoma. Su amžiumi tu įgyji patirties. Tu įsiklausyk, ką aš tau dabar pasakysiu dabar, – V. Valiušis net kilsteli nuo sofos, pakelia rodomąjį pirštą į viršų, tarsi sufleruodamas, kad mintis labai svarbi, kelias sekundes patyli ir tęsia. – Bet ta patirtis kartais yra stabdis tobulėti“.

Uždirba iš specialybės, į kurią beveik niekas nebestoja: aš turtingas žmogus
© DELFI / Domantas Pipas

Norėjo būti muzikantu

Šiandien V. Valiušis sako, kad jam prireikė 30 metų įdirbio, kad galėtų žiesti tai, ką nori. Kitam, rimtai sako jis, gal užteks 20-ies, bet jų esą būtinai reikės.

„Nuo 1980 metų aš tapau kapitalistu, dirbau tik sau. Aš sakiau ir sakysiu: geras meistras dirba sau, blogas meistras moko kitus. Aš sakiau ir sakysiu: menininkas daro tai, kas išeina, o geras meistras daro tai, ką nori“, – savo filosofija dalijasi Vytautas.

Iki šiol, skaičiuoja puodžius, per metus jis „suvalgydavo“ 20 tonų molio, o savo dirbtuvėse kone kasdien praleidžia bent po 10 valandų.

Toks gyvenimo būdas, įsitikinęs Vytautas, buvo nulemtas ir likimo, ir genų. „Užaugau labai geroj aplinkoj. Muzika ir puodai. Fantastika, ane ? Muzika skamba ir puodai. Fantastika. Saksofonas. Taigi visos moterys tavo, kai saksofonu groji“, – energingai kalba pašnekovas.

Vytautas Valiušis
© DELFI / Domantas Pipas
Vytautas Valiušis

Saksofonu, pasakoja Vytautas, grojo ne tik jo tėtis, bet ir jis pats – nuo penkerių metų lankė privačias pamokas. Netgi norėjo būti muzikantu, bet, svarsto, matyt, nebuvo lemta.

„Gyvenimo paradoksas – nuo mažens man buvo artima muzika, stojau į Čiurlionio mokyklą ir nepriėmė. Man buvo 14 metų“, – prisimena jis. Šiandien apie vieną savo pomėgių – grojimą – puodžius kalba su nostalgija, nes dabar jau net savo malonumui muzikuoti nebegali. „Per muštynes apkurtau, nebegroju“, – sako Vytautas.

Pašnekovo tėvai vertėsi ne tik puodininkyste ir muzika, dar dirbo ir cirke. Į šią veiklą tėvas mėgino įtraukti ir sūnų, norėjo išsiųsti į mokyklą Maskvoje, bet nuo šio žingsnio esą atkalbėjo V. Valiušio krikšto tėvai.

„Nuo vaikystės gerai paišiau, lipdžiau, grojau, ant vieno rato važinėjau, bet va – į puodininkystę, į keramiką niekas netrukdė. Viskas susidėliojo taip, kaip reikėjo“, – šiandien džiaugiasi Vytautas.

Uždirba iš specialybės, į kurią beveik niekas nebestoja: aš turtingas žmogus
© DELFI / Domantas Pipas

Dirbo po 90 valandų per savaitę

Tiesa, keramikos mokslų Vytautas taip ir nebaigė. „Nebuvo kada, man rūpėjo mergos ir reikėjo groti vakarais“, – juokiasi ir priduria, kad gyvenime labai svarbu nesiblaškyti, išsirinkti vieną veiklą.

„Žmogus užmiršta vieną dalyką, – nutyla pašnekovas ir susimąsto, – jis neturi daug laiko. Jūs esat jauna, bet, patikėkit manim, jūs irgi neturit daug laiko, – užtikrintai sako man Vytautas. – Jeigu tu dirbi 70–90 valandų per savaitę, po 30 metų arba tau pasiseks, arba ne. Man pasisekė.“

Paklaustas, kaip tuomet vertina situaciją, kai darbdaviai vis dažniau skundžiasi jaunais darbuotojais, kurie vos ėmęsi darbo šį meta, nes neįdomu, V. Valiušis lakoniškas – vadinasi, teigia jis, ne tą darbą dirba arba atiduoda tam per mažai savo laiko ir energijos.

„Būna, žmogus sako: man patinka. Nu man patinka baletas ir žiūriu baletą, bet aš gi nešoku. Aš tikrai domiuosi rusų poezija, biškį „kertu“, bet nerašau. Aš per muštynes apkurtau, klausau muzikos, bet nebegroju. Taip, kad norėti neužtenka. Tu turi tuo gyvent. Ir nebijot sudegt“, – tikina V. Valiušis.

Vytautas Valiušis
© DELFI / Domantas Pipas
Vytautas Valiušis

Nematė, kaip užaugo vaikai

O sudegt, atvirauja Vytautas, jam pačiam teko ne kartą. Dėl nuolatinio darbo, kaip pats sako, nematė, kaip užaugo vaikai ir anūkai. Galbūt todėl nė vienas jų taip ir nesusidomėjo puodininkyste.

„Liūdna. Labai. Labai blogai. Nežinau, kaip atsakyt. Man choro muzikantas sakė: Valiuši, kam tu padovanojai Utenai tą muziejų? O kam aš turėjau padovanoti?“ – paklaustas, ar šeimoje bus kam pratęsti amatą, sako Vytautas.

Kadangi puodžiaus šeimoje niekas be jo nežiedžia, pašnekovas džiaugiasi, kad jam pavyko surinkti ir savo muziejuje priglausti net 2500 senų puodų. „Dabar tie puodai šitam muziejuj kaip sanatorijoj, kaip senelių namuose. Jie išplauti, sutvarkyti. Vaikams, anūkams mes parodysim XX amžiaus puodus. Bet ką mes parodysim XXI amžiaus? Nieko. Išsigimimą. Va čia yra baisu“, – liūdnai, o gal net piktokai sako.

Anot jo, dabar keramikos užsiėmimai vyksta kone kiekvienoje mokykloje ar darželyje, tačiau į Dailės akademiją mokytis šio amato stoja retas.

„Klausimas – kodėl? Aš visą laiką sakiau ir sakysiu: milijoną metų molis gyveno ne tam, kad tu atimtum iš jo gyvybę, o tam, kad ją savom rankom pratęstum. O kas vyksta dabar? Molis milijoną metų gyveno žemėj, tu jį pasiėmei ir iš jo atėmei gyvybę. Tu jo nelipdai, tu jį mūčiji. Maža to, kad tu save mūčiji, kitus mūčiji ir molį dar mūčiji. Tai kodėl? Kas tau tokią teisę davė? Mūčyt molį... Nu man atsakykit?!

Aš prieš. Tu paėmei molį, ir jis prilipo. Su medžiaga, su moliu reikia mokėti susišnekėti. Man nepatinka, kai kartais pažįstami poetai sako: žinai, Vycka, kaip aš pavargau, kol šitą knygą parašiau. Palauk, tai tu nerašyk. Kaip tu gali poeziją rašydamas pavargti? Man pasakykit“, – aistringai gestikuliuodamas kalba V. Valiušis.

Uždirba iš specialybės, į kurią beveik niekas nebestoja: aš turtingas žmogus
© DELFI / Domantas Pipas

Buvo atsidūręs duobėje

Pats V. Valiušis dėl savo kaip puodžiaus gyvenimo sako paaukojęs ir santuoką. Jei vieną gyvenimas davė, šiandien įsitikinęs jis, kitą – atėmė.

„Reikėjo 10–12 valandų dirbt, gyvent tuo. Ir gyvenau. Taip, gal aš egoistas. Gal. Ir kas čia blogo?“ – retoriškai klausia pašnekovas.

„Negaila to, ką paaukojot?“ – atsargiai teiraujuosi vyro.

„Žinoma, gaila. Kai ko. Nedaryčiau taip. Nešvaistyčiau laiko. Aš turėjau problemų. Šnapsą gėriau. Gerai uždirbau, buvau charizmatiškas, bet visko buvo. Viriau tokiose sultyse, kurias kiti vadina boheminiu gyvenimu. Tai yra ne boheminis, o toks valkatos gyvenimas. Bohema – kai gražios moterys, geras vynas, gera jachta. Va čia yra aukščiausias lygis. Pažinojau daug talentingų žmonių, kurie stipriai prasigėrė. Visko buvo. Gyvenime tu už viską moki. Jeigu tau Dievas davė talentą, tu šitoj žemėj turi atidirbti. Ir kai kada reikia net iškentėti. Nes jis vieną davė, kitą atėmė“, – svarsto puodžius.

Uždirba iš specialybės, į kurią beveik niekas nebestoja: aš turtingas žmogus
© DELFI / Domantas Pipas

Šiuo metu Vytautas, kaip tikina, alkoholio visai nebevartoja – metė ir, kaip pats sako, laisvoj Lietuvoj yra „taip ir neparagavęs čierkos“. Vytautas neneigia, kad alkoholizmas – dažno lietuvio problema, bet dėl to, jo nuomone, kalta visai ne Lietuvos ekonominė situacija, o šalies gyventojų psichinė sveikata.

„Ir anksčiau ne tiek gerdavau, kiek vaišindavau. Kaip sakydavo, auksinė rankytė, auksinė burnytė. Bet įkristi į duobę reikia tam, kad suprastum kitą ir užjaustum. Kodėl vyras ar moteris pradeda gerti? Susišnekėjimo nėra. Bendravimo nėra. Jie tada eina lengviausiu keliu – susišneka bonkę įkalę.

Dabar pas mus keletą metų tarp žmonių nėra santykių. Aš 38 metus prekiauju „Kaziuke“, visą gyvenimą po turgus, po muges važinėju. Anksčiau „Kaziukas“ būdavo šventė, susitikdavai su kolegomis, dalindavaisi, džiaugdavaisi. Šiandien tris dienas prekiauji, kaimynas išvažiuoja po tų trijų dienų ir net viso gero nepasako. Nebėra bendravimo. Žmonės nebemoka džiaugtis vienas kitu“, – įsitikinęs Vytautas.

Nemėgsta kuklių žmonių

Paklaustas, kodėl, jo nuomone, taip nutiko, puodžius svarsto, kad iki šiol per daug gyvename praeitimi ir per mažai rūpinamės ateities perspektyvomis, kurios, mano Vytautas, tokios aktualios jauniems gyventojams.

„Mokytojos kartais atvažiuoja ir sako: aš noriu daryt, noriu stengtis, bet tada direktorė priekaištauja, ko tu čia taip labai stengiesi, per mandra esi. Mums neduoda tobulėt. Jeigu tu tobulėji, darai, vadinasi, kyli karjeros laiptais. Ir kas čia blogo? Man nepatinka kuklūs žmonės. Tuščių vietų nebūna. Jeigu tu būsi talentinga ir kukli, tavo vietą užims ne kuklus ir labai netalentingas. Tai kaip geriau?“ – moko V. Valiušis.

Uždirba iš specialybės, į kurią beveik niekas nebestoja: aš turtingas žmogus
© DELFI / Domantas Pipas

Amatininkas jau pats yra sulaukęs pensinio amžiaus, tačiau, priešingai nei dauguma pensininkų, gyvenimu nesiskundžia. Sako, išmoko gyvenime sau šventę pasidaryti pats. Sunkus, dėsto Vytautas, ne pensininkų, o jaunų žmonių gyvenimas. Būtent dėl to, sako jis, jų tiek ir išvažiuoja. O ir paties puodžiaus sūnus Airijoje gyvena jau 12 metų.

„Kartais man pikta. Menininkė – pavardžių neminėsim – gyvena 100 kvadratų bute senamiestyje, miesto centre, ir sako: aš mažą pensiją gaunu, aš labai blogai gyvenu. Tai palaukit, ji biedna? Miesto centre, senamiesty, gyvena 100 kvadratų bute, o jo vertė – pusė milijono.

Aš esu pensininkas ir labai pykstu ant tų pensininkų, kurie sako, blogai mes gyvenam. Tu – pensininkas, jau išgyvenai 65 metus, dėkok Dievui. Kiti tavo draugai jau seniai tenai. Tu turi privalumą, ane ? Matai savo vaikus, savo anūkus. Jau du privalumai. Tu dar gali pats nueiti į tualetą – kitas privalumas. Nueini į parduotuvę, geriau ar blogiau, vis tiek gali nusipirkti tai tą, tai tą.

O kai jaunas turi specialybę, sunkiai dirbo, studijavo, yra du vaikučiai... Baisiausia ne tai, kad jis šiandien neturi, bet jis gali neturėti ir rytoj, ir poryt. Va, kas yra baisu Lietuvoj“, – savo požiūrį dėsto amatininkas.

Mugėje sutikta moteris net pravirkdė

Nors Vytautas yra tituluojamas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos puodžių karaliumi, save iki šiol vadina kaimo puodžiumi. „Kad toks ir esu“, – šypteli jis vedžiodamas mus muziejaus salėmis.

Bet svarbiausias jam – ne šis titulas. Puodžius iki šiol negali pamiršti vienoje Kaziuko mugėje prie jo priėjusios moters. „Kaip tik lijo lietus, buvo šlapdriba. Čiupinėja, čiupinėja ji tuos indus, glosto. Galvoju, ko ji taip glosto tuos mano indus. Dar pasakiau, kad nesudaužytų. O ji sako: aš išsirinkau šitą, – V. Valiušis paima į rankas savo gamintą rudą ąsotį su tautiškais ornamentais. – Perkam šitą, labai graži forma. Ji pakelia galvą, o ten – akių nėra. Sakė, labai gražūs. Net verkti pradėjau. Čia geriausias įvertinimas.“

Uždirba iš specialybės, į kurią beveik niekas nebestoja: aš turtingas žmogus
© DELFI / Domantas Pipas

V. Valiušis, panašu, – savitas pardavėjas. Sako, tiki senu puodžių prietaru, kad nupirkto puodo niekada negalima suvynioti, ir visada juo vadovaujasi.

„Kai turguje žmogus nuperka tavo indą, nešasi ir jo klausia: o kur tu tą indą pirkai? Va, sako, iš Valiušio. Kartais prisiperka ir sako: Valiuši, kaip aš nešiu tiek puodų?! – pasipiktinusio pirkėjo intonaciją mėgdžioja pašnekovas. – Dar duodu puoduką už nepatogumus arba nuleidžiu kainą, bet aš šito tėvo pamokymo laikausi“, – juokiasi.

Su puodžiumi atsisveikiname jau popiet. Keletą valandų praleidę vėsiame muziejuje išeiname į lauką. „O, koks nuostabus oras“, – pasidžiaugiu. „Aš užmokėjau, pasiruošiau“, – nusijuokia Vytautas. „Ar brangiai?“ – juokaudama klausiu. „Gyvenimas yra brangus, o visa kita tik – pinigai“, – sako.


www.DELFI.lt
56