Į 86-erių Salomėjos Lukšienės kiemą prašalaičiai vargiai užklystų. Apie šią talentingą moterį beveik jokios informacijos nerasite ir internete. Galbūt todėl, kad iki senos, tikrą lietuvišką kaimą primenančios jos trobos reikia dardėti žvyrkeliu ir pasukti į tik vietiniams žinomą mažą keliuką. Būtent jis ir veda į S. Lukšienės vienkiemį.

Apie Salomėją ir jos gebėjimą kepti grikinę babką sužinojome iš Bijūnų bendruomenės narių. Bijūnai – tai skambaus pavadinimo kaimas visai netoli turistų taip mėgstamų Trakų. Tiesa, pati senolė gyvena tolėliau – Dulkiškių kaime. Šis kaimelis tarsi užmiršta Lietuvos vieta – net po intensyvaus naršymo internete tokios gyvenvietės rasti nepavyksta. Paieškos sistemos ir žemėlapiai meta dar kelis kaimus panašiu pavadinimu, tačiau pažiūrėjus atidžiau, akivaizdu, kad tai ne ši vieta. Tad labai tikėtina, kad Salomėjos svečiai navigacija naudotis jau nė nemėgina.

Vos pasukus link seno, medinio namo vedančiu keliuku į akis krenta, ko gero, ne vieną dešimtmetį skaičiuojantis obelų sodas, o kitoje pusėje – jau gerokai apipelkėjęs tvenkinys.

Neturi nei mobilaus telefono, nei kompiuterio

S. Lukšienė mus iš karto pasitinka pasipuošusi kiekvienai šeimininkei būtinu akcentu – virtuvine prijuoste. Moteris pasakoja, kad šiame kaimelyje yra vos trys vienkiemiai. Pati ji čia gyvena nuo vaikystės.

„Aš gimusi 1933 metais. Irgi čia. Buvo senas namas, tik kitoj vietoj stovėjo. Ir čia iš seno pastatytas, tik statytas 1937 metais. Kai ištekėjau, tai gyvenau prie kapų, ten pravažiavot. Paskui, kai tėvukai numirė, mūsų buvo penkios seserys ir du broliai, bet niekas nenorėjo čia eiti, mes kai (netoliese – DELFI) gyvenom, tai ir perėjom. Taip ir gyvenam, vistiek savo vietoj“, – pasakoja Salomėja.

Namą, prisimena moteris, dar savomis rankomis pastatė jos tėtis. Numirus tėvams čia gyventi atsikraustė kartu su savo vyru, tačiau ir jo jau kone 19 metų nebėra gyvo. Dabar dienas senolė atokiame kaimo name leidžia viena.

Su išskirtinį pyragą kepančia Salomėja susipažinti nelengva: gyvena be mobilaus telefono ir kompiuterio, o jos vienkiemio neranda net navigacija
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tiesa, susisiekti su Salomėja taip pat nėra labai lengvas uždavinys. Moteris namuose turi tik laidinį telefoną, o skambinti iš jo, kaip pati sako, brangu, neapsimoka. Paklausta, kodėl neįsigyja mobilaus, Salomėja tik nusijuokia: „Ai, nežinau. Nesusitvarkysiu.“

Netrukus į tokius moters žodžius sureaguoja ir DELFI žurnalistus atlydėjusi Bijūnų bendruomenės narė. Ji patikina, kad Salomėja – kaimo šviesuolė, ir teigia net neabejojanti, kad mobiliuoju naudotis išmoktų labai greitai.

„Labai paseno jau ta šviesuolė“, – juokdamasi atšauna Salomėja. „O gal kompiuterį turit?“ – domiuosi. „Aš tai neturiu, vaikai turi. Kam man tas kompiuteris, jau man senai tai nereikia“, – įsitikinusi ji.

Keliasi 6 ryto

Veiklos kaime, sako moteris, jai netrūksta ir be išmaniųjų technologijų. Kaip pasakoja, jos diena kasdien prasideda 6 val. ryto. „Šiandien net biškį anksčiau atsikėliau“, – sako.

Paklausta, kaip leidžia dienas, senolė tikina, kad plušėti pradeda nuo ankstaus ryto, nes reikia pasirūpinti ir dviem kompaniją palaikančiais šunimis, ir vištomis.

„Turiu vištų – turiu ir dedeklių, ir mėsinių vištų auginu. Ryte pakūrenu plytą, tai šunims biškį reikia išvirt, bulvių išverdu dėl vištų, va taip ir dirbu. Paskui pasimeldžiu, kokį pusvalandėlį pasėdžiu“, – pasakoja Salomėja.

Antrą valandą, tikina moteris, per Marijos radiją visada kalba rožinį, tad meta visus darbus ir skuba pasimelsti, niekada nepraleidžia. O po to toliau sukasi namuose.

„Darže buvau, pupeles sodinau, paskui morkas ravėjau. Kai čia namuose būnu dar visą laiką, tai ir bulves sodinam, ir pomidorus, ir šiltnamiai gi yra. Turiu šiltnamy biškį agurkų, bet daugiausiai darže būna.

Su išskirtinį pyragą kepančia Salomėja susipažinti nelengva: gyvena be mobilaus telefono ir kompiuterio, o jos vienkiemio neranda net navigacija
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kol kas dar, ačiū Dievui, tik kojas biškį skauda, kad kojos neskaudėtų, tai dar dar, gyvent būtų galima. Ale ką padarysi“, – atvirauja 86 m. pašnekovė.

Nusistebiu, ar viską ji daro pati? Salomėja linksi galva. Sako, kad kone kiekvieną savaitgalį į pagalbą dar atvažiuoja ir dukra. Pensininkė tikina, kad ne tik nusiravi daržus ir prižiūri savo nedidelį ūkį, bet dar, kai reikia, ir malkas pati suskaldo.

„Vaikai ant manęs pyksta, sako – mama, neskaldyk“, – juokiasi Salomėja. Anksčiau, pamena ji, turėjo ir kur kas daugiau gyvulių, tačiau nusprendė jų atsisakyti.

„Pridavinėjom anksčiau pieną, buvo brangus, o dabar tas pienas pasidarė visai pigus, neapsimokėjo tiesiog pardavinėti. Tai taip pasišnekėjom, pardavėm karvę, paskui po kiek laiko arklį pardavėm. Taip ir pasiliko. O kiaules taigi uždraudė visai laikyt“, – teigia senolė ir paaiškina, kad ši vietovė pakliuvo į tas zonas, kuriose auginti kiaules uždrausta dėl Afrikinio kiaulių maro.

Kepti išmoko iš mamos

Paklausta, iš kur išmoko kepėjos amato, moteris patikina, kad matė mamą kepant nuo vaikystės. Jos tėvai, pamena pašnekovė, pardavinėjo ir juodą, ir baltą duoną. Nors duoną kepti moka ir ji, jos, kaip pati sako, kaimo gyventojai ar bendruomenės nariai dažniausiai paprašo iškepti grikinę babką. Tik prekyba, tikina, neužsiima ir nenori užsiimti.

„Mokėjau ir vaikystėj, prie mamos būdavo gyvenam, tai vis tiek matom viską, tai padėti ką reikėjo. Ir tą, ir tą, nu tai taip ir išsimokėm“, – iš kur sužinojo kulinarinių gudrybių ir receptų pasakoja ji.

Be to, pamena, okupacijos metais netoli jos kaimo buvo kolūkis, ten taip pat dirbo virėja, ruošdavo pietus kombaininkams. O dar vėliau, anot pašnekovės, buvo vaikų poilsio ir darbo stovyklos virėja, tad pagaminti reikėdavo maždaug 20-iai vaikų.

Su išskirtinį pyragą kepančia Salomėja susipažinti nelengva: gyvena be mobilaus telefono ir kompiuterio, o jos vienkiemio neranda net navigacija
© DELFI / Kiril Čachovskij

Su savo vyru, pasakoja pensininkė, taip pat susipažino kolūkyje. „Dirbom ir susipažinom“, – lakoniškai apie susipynusius kelius sako moteris.

„Pas mus čia duonkepė yra, tai ir duoną kadaise kepėm. Būdavo kaip iškepam, tai kokius 10-11 kepalų, visas pečius. Kiek apdalinau“, – juokiasi Salomėja. Tik dabar, sako, kai viena gyvena, duonos kepti jau neapsimoka.

O grikinę babką iškepti, šypsosi moteris, „darbas paprastas“. Svarbiausia, sako ji, turėti iš kur gauti grikių miltų. Praeitą vasarą, pamena Salomėja, grikių derlius pas ūkininkus buvo prastas, tad ir miltų gauti buvo sunkiau. Be to, tikina, iš parduotuvėje pirktų miltų skani grikinė babka nesigaus, reikia ieškoti ūkininkų.

Tris dukras turinti moteris rami – jau perdavė šį tradicinį lietuvių receptą kitai kartai. „Dukra dar geriau už mane moka“, – juokiasi senolė.

Su išskirtinį pyragą kepančia Salomėja susipažinti nelengva: gyvena be mobilaus telefono ir kompiuterio, o jos vienkiemio neranda net navigacija
© DELFI / Kiril Čachovskij

Nenorėtų, kad vyras suktųsi virtuvėje

Su Salomėja kalbėjomės virtuvėje, jai gaminant. Nors pašnekovė be savo vyro jau gyvena ilgiau nei dešimtmetį, tačiau, sako, ir jam būnant gyvam virtuvėje sukdavosi viena. Paklausta, kaip mano, kas visgi šeimoje turėtų stoti prie puodų – vyras, moteris ar abu, senolė atvirauja, kad virtuvėje besisukantis vyras ją erzintų.

„Aš kai pažiūriu, tai gerai, (kad abu gamina – DELFI), ale man taip atrodo, kad man dabar nepatiktų, kad vyras prie manęs suktųsi, – juokiasi. – Bet, kai pagalvoji, tai gal dabar ir gerai, ir vienas, ir kitas (gamina – DELFI). Kai darbe būna ir vienas, ir kitas, tai ir šitam, ir šitam gi reikia.“

Nepaisant to, kad moteris gyvena atokiame vienkiemyje, bendravimo, sako, jai taip pat netrūksta – aplanko netoliese gyvenančias drauges, kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Salomėja džiaugiasi, kad iki bažnyčios kartais paveža kaimynai, nes pėdinti toli.

Su išskirtinį pyragą kepančia Salomėja susipažinti nelengva: gyvena be mobilaus telefono ir kompiuterio, o jos vienkiemio neranda net navigacija
© DELFI / Kiril Čachovskij

„O už kiek kilometrų parduotuvė?“ – domiuosi. „Už maždaug pusantro“, – tikina ji ir priduria, kad dažniausiai maistą perka iš į kaimą atvažiuojančios mobilios parduotuvės, dar vadinamos „autolafkos“.

„Ten dažniausiai prekės būna lenkiškos“, – sako moteris. Salomėja nesiskundžia ir dėl savo pensijos. Tikina, kad pinigėlius jai visuomet atveža vaikai, todėl nė pati nežino, kiek tiksliai gauna.

„Man dukra visuomet atveža tuos pinigus, ale ką reikia man savaitei laiko ji visuomet perka, visuomet atveža, tai nežinau, biškį susitaupo ir taip“, – tikina moteris.

Klausiu savo talentu garsėjančios senolės, ar jai nenuobodu vienai kaime? Gal jau norėtų keltis į miestą?

„Ne, kai jau pripratęs, tai geriau. Visur, kur nuvažiuoji, rodos, gerai. Ir pas dukrą, kai nuvažiuoju, tai, rodos, geriau jau nereikia – ir anūkai susirenka, proanūkiai, kas ten darosi per šventes, tai baisybė. Nu bet vis tiek namo norisi“, – atvirauja Salomėja.

Su išskirtinį pyragą kepančia Salomėja susipažinti nelengva: gyvena be mobilaus telefono ir kompiuterio, o jos vienkiemio neranda net navigacija
© DELFI / Kiril Čachovskij

Prieš atsisveikinant moteris mus pavaišina ir savo kepta grikine babka. „Labai skanus“, – giriu Salomėjos pyragą.

„Skanus? Tai labai gerai, kad skanus. Kad nebūtų skanus, tai daugiau nekepčiau“, – juokiasi moteris.


www.DELFI.lt
23