Su Dalia Grigoniene susitikome jos namuose, Kernavėje. Pašnekovės gyvenamąją vietą rasti nebuvo paprasta, navigacijos padedami dar gerokai paklaidžiojome po gyvenvietę.

Dalia jau daugiau nei 17 metų siuva ir atkūrinėja viduramžišką tiek Lietuvos, tiek Vakarų Europos avalynę, todėl atrodo simboliška, kad gyvenimui pasirinko būtent Kernavę – senąjį pirklių ir amatininkų miestą.

Į šį miestelį, pasakoja moteris, jos šeima atsikraustė dar 1994 metais. „Mes gyvenome Vilniuje, dviejų kambarių butuke. Vaikai jau buvo trys. Ilgą laiką atrodė, kad iš Vilniaus aš niekaip negalėčiau niekur išvažiuoti. Net į kokius Šiaulius. Atrodė, kad tik Vilnius. Bet viskas keičiasi. Atsikraustėm čia būdami visiškais miestiečiais“, – šypsosi ji.

Vos pakvietusi vidun moteris padrąsina jaustis kaip namuose ir žingsniuoja į virtuvę kaisti kavos, tik prašo nefilmuoti namų. „Nespėjau nusivalyti dulkių ir išplauti grindų, – nusijuokia Dalia. – Kai turi tokius užsiėmimus, kuriuos norisi daryti, kaip tie batai, tai tvarkymasis yra visai paskutinėj vietoj.“

Ir nors buitiniams darbams, anot jos, laiko lieka nedaug, namų erdvėse sklando malonus smilkalų kvapas, o fone groja meditacinę primenanti muzika. Būtent ramybę, sako batsiuvė, ir atrado išsikrausčiusi iš miesto šurmulio.

„Ką čia atrandi – tai ramybę. Čia didžiausias dalykas. Dabar paukščiai ryte neleidžia miegoti. Čia gerąja prasme, nes faina. Mieste ne visur išgirsi paukščius, – džiaugiasi. – Kai pradėjau siūti batus, aš nepasinėriau į tą gyvenimo būdą, kad vaikščiočiau su lininiais drabužiais ar gyvenčiau prie laužo. Bet kažkokie vidiniai dalykai vyksta. Norisi ramybės ir tu ją randi.“

Dalia Grigonienė
© DELFI / Kiril Čachovskij
Dalia Grigonienė

Augino ožką ir vištas

Paklausta, kas patraukė į Kernavę, Dalia sako, kad taip susiklostė aplinkybės – iš pradžių čia esančiame archeologijos ir istorijos muziejuje įsidarbino ji, vėliau – ir vyras. Tiesa, iš pradžių į darbą dar važinėdavo iš Vilniaus.

„Buvo perspektyva, kad šeimoms, kurios čia dirba, bus statomi namai, tai mes taip ir sugalvojom, kad norėtume persikraustyti“, – pasakoja pašnekovė ir nusišypsojusi priduria, kad jau nelabai pamena visas savo istorijos detales.

Dar prieš atsikraustydama į Kernavę Dalia sako įsivaizdavusi, kad gyventi čia bus nejauku – aplinkui miškas, nėra kaimynų, bet taip esą nebuvo.

„Laikėm ožką, vištų, kad būtų gyvenimo kaime prasmė. Kad vaikai gertų ožkos pieną. Kai dabar žiūriu į praeitį, atrodo, kad čia ir buvo toks pasiteisinimas sau, sprendimo pagrindimas, kad čia kažkaip sveikiau, natūraliau. Bet po to jie pradėjo nebegerti to pienuko, tai ožką mes kažkam perleidom, vištas papjovė lapė ir baigėsi“, – greitakalbe baigia pasakojimą.

Norėjo atsisakyti samdomo darbo

Dabar, sako Dalia, gyvenimą dviejų kambarių bute Vilniuje įsivaizduoja sunkiai. Juolab, juokiasi ji, kad vieną kambarį užimtų batų dirbtuvėlė.

„Nežinau. Būtų neįmanoma. Vien jau kiek užgyvento turto turim – tai baldų, tai dar kažko. Aišku, kažkaip susitvarkytume. Vienas kambarys turėtų būti batų dirbtuvėlė, kol galėsiu dirbti. Bet nesakau „niekada“, nes negali žinoti, kaip kas susiklostys, o gal nebegalėsi čia apsitvarkyti“, – svarsto.

Pašnekovė skaičiuoja, kad dvidešimt kelis metus muziejuje dirbo visu pajėgumu, bet vėliau darbas esą pradėjo neteikti džiaugsmo. „Atėjo kažkoks jausmas, kad aš noriu kitaip. Aš metus nedirbau. Tiesiog išėjau. Kai samdomas darbas pradėjo nedžiuginti, atrodė, kad visiškai pereisiu prie batų siuvimo, nes kiekviena pasiūta pora visada yra džiaugsmas“, – tuomet apnikusiomis mintimis dalijasi ji.

Tiesa, vėliau į muziejų Dalia sugrįžo dirbti dizainere, šiuo metu darbovietėje ji turi pusę krūvio, o likusį laiką skiria kitoms veikloms: aktyviam laisvalaikiui, vidinės ramybės paieškoms, savanorystei vaikų namuose, šeimai. O šiemet, prasitaria, su drauge Kernavėje ketina atidaryti ir suvenyrų krautuvėlę.

„Iš batų irgi prisiduriu. Bet kai vaikai jau savarankiški, tai tie poreikiai nėra didžiuliai. Na ir vyras dirba, jis man neleidžia badauti“, – juokiasi Dalia ir kviečia leistis į namo rūsyje esančią dirbtuvėlę.

Pradėjo nuo verpimo

Pėdiname laiptais žemyn. Dirbtuvėlė maža, tamsoka. Pašnekovės svajonėse – nauja dirbtuvėlė, kurią planuoja įrengti ūkiniame pastate. „Dirbti čia, kai vasarą ten kažkur šviečia saulė, būna sunku“, – pripažįsta.

Apsižvalgius po dirbtuvėlę į akis krenta ilgauliai odiniai batai, kuriuos, kaip vėliau papasakojo pašnekovė, įsigijo padėvėtų rūbų parduotuvėje.

Persikraustė į kaimą ir pradėjo siūti batus: anksčiau sau leisti tokią avalynę galėjo tik patys turtingiausi
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Man jų tikrai nereikia, aš jų nenešiosiu. Bet man patiko detalės, gražus darbas. Aš jų nepirkau iš karto, bet negalėjau pamiršti. Gal kada nors bus kaip mano dirbtuvėlės iškaba“, – apie savo aistrą pradeda pasakoti moteris.

Tokių senų batų dirbtuvėlėje Dalia pripažįsta turintinti ne vieną porą. Tiesiog, sako, negali susilaikyti – mieli širdžiai. Būtent priklausomybė batams, anot jos, ir buvo viena priežasčių paskatinusių imtis batsiuvystės.

Tiesa, tai nebuvo pirmasis amatas, kurį ji išbandė. Viskas prasidėjo, pamena Dalia, nuo verpimo verpstuku, kurį demonstravo pradėjusi dalyvauti „Gyvosios archeologijos“ festivaliuose.

„Kai organizavome pirmąjį festivalį, rekonstravau verpimą verpstuku. Dariau ir dilgėlių, ir kanapių pluoštą. Dilgėlės festivalio lankytojams buvo be galo įdomios, nes ta pasaka, kurioje sesė dvylikai brolių juodvarniais lakstančių iš dilgėlių siuva ar mezga, neria marškinius, atrodė tik legenda. O dilgėlės iš tikrųjų turi pluoštą. Bet po to man pabodo ir perėjau prie batų“, – pamena pašnekovė.

Visko mokėsi pati

Priešingai nei iki šiol kalbinti amatininkai, Dalia neturėjo iš ko mokytis senosios batsiuvystės paslapčių. „Esu visiška savamokslė“, – tikina ji ir pasakoja, kad poreikis siūti viduramžišką avalynę atsirado organizuojant jau minėtą festivalį Kernavėje.

„Mes rėdėmės lininiais drabužiais. Bandėm juos siūtis pagal analogus, pagal pavyzdžius. O mūsų batai buvo visokiausi, kas ką turėjo: kas su sportbačiais, kas su basutėmis“, – juokiasi batsiuvė. Be to, būtent tuo metu, maždaug 2000-aisias metais, pamena ji, Kernavėje buvo rasti ir XIII-XIV a. batukai, kuriuos pašnekovė ėmėsi rekonstruoti.

Persikraustė į kaimą ir pradėjo siūti batus: anksčiau sau leisti tokią avalynę galėjo tik patys turtingiausi
© DELFI / Kiril Čachovskij

Šiandien Dalia tikina jau nebežinanti, kiek porų batų yra pasiuvusi, ir kiek sukaupusi savo sename lagamine, kurį laiko dirbtuvėlėse. Tik sau, sako, pasilieka po vieną batą kaip pavyzdžius, kad galėtų rodyti kitiems. Kai kuriuos jų esą atkūrė iš visai mažų skiautelių.

„Čia yra Kernavėje rasta naginė. Bet rasta ne ji, o nosytės gabaliukas. Galiu parodyti, – siūlo Dalia padėdama į šalį rodomą batą ir nuo stalo ima aplanką su spausdintomis nuotraukomis. – Čia ta noselės dalis, – švelniai sako rodydama nuotrauką. – Pagal ją po to ieškai analogų kituose kraštuose, kas tai, kaip ji galėtų atrodyti.“

Persikraustė į kaimą ir pradėjo siūti batus: anksčiau sau leisti tokią avalynę galėjo tik patys turtingiausi
© DELFI / Kiril Čachovskij

Iš batų buvo galima spręsti apie turtinę padėtį

Tik batus anuomet, viduramžiais, pasakoja batsiuvė, sau leisti galėjo toli gražu ne visi. Pavyzdžiui, nagines šeimose suraukdavo patys tėvai, batsiuvio tam visai nereikėjo.

„Pats seniausias apavas yra naginės. Jos būdavo suraukiamos iš vieno ovalo formos odos gabalo. Kad šilčiau ir minkščiau būtų į padą pridėdavo šiaudų, kojas apvyniodavo vilnoniais autais. Kadangi jos neturi jokios siūlytės, jei yra gerai įriebalintos, būna atsparesnės drėgmei nei kiti batai su siūle“, – tikina D. Grigonienė.

Ir nors šis apavas buvo patvarus, jį, anot pašnekovės, rinkosi vargingesnių šeimų atstovai ir avėdavo tik esant šaltesniam orui, o vasarą vaikščiodavo basi.

„Jeigu tu užsisakei avalynę, tai tu esi turtingas, tu jau gali sau leisti. Dauguma batų modelių buvo skirti ir vyrams, ir moteris, išskyrus aulinius, kuriuos avėjo tik vyrai, ir platforminius, kurie buvo skirti tik moterims“, – vardija moteris.

Auliniai batai, batsiuvės tikinimu, taip pat siuntė žinutę, kad žmogus – iš aukštesnio sluoksnio, paprasti miestelėnai jų esą nedėvėjo. Taip pat, šeimos finansinę padėtį rodė ir tai, ar avalynė buvo siuvama vaikams ar ne.

„Yra atskira sritis – vaikiški bačiukai. Juos avėjo mylimi turtingų šeimų vaikai, nes kad siūtų augančiam vaikui batukus, šeima tikrai turėjo neskaičiuoti pinigų.“

Persikraustė į kaimą ir pradėjo siūti batus: anksčiau sau leisti tokią avalynę galėjo tik patys turtingiausi
© DELFI / Kiril Čachovskij

Vėliau, Vakarų Europoje atėjus smailianosių batų madai, žmogaus statusą buvo galima nuspėti iš batų nosies ilgio: „Ši tendencija gyvavo nelabai ilgai, bet kuo buvo turtingesnis žmogus, tuo ilgesne nosele stengdavosi užsisakyti avalynę. Kai jau nebegalėdavo paeiti, noselę sekdavosi prie kelio auksinėmis grandinėlėmis. Toks buvo statuso parodymo būdas.“

Tokius batus galėjo avėti ir Barbora Radvilaitė

Dalia yra atkūrusi ir kitų ne ką mažiau įdomių apavų. Pavyzdžiui, vienas daugiausiai dėmesio susilaukiančių eksponatų – platforminis batelis, rekonstruotas pagal radinius Valdovų rūmų teritorijoje.

„Tikrai sudėtingas modelis, platformos viduje – kamštinio ąžuolo žievė. Tokius galėjo avėti ir Barbora Radvilaitė“, – moterišku apavu žavisi Dalia. Tuomet tiesia ranką link lentynos, kabančios virš stalo, ir rodo iš ko tuo metu buvo daroma bato platforma.

Persikraustė į kaimą ir pradėjo siūti batus: anksčiau sau leisti tokią avalynę galėjo tik patys turtingiausi
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Labai džiaugiausi radusi šį kamščio gabalėlį ąžuolų giraitėje, Portugalijoje, nes neįsivaizdavau, kas tai yra. Galvojau, kad nupjauna medį tam, kad nuimtų tą kamštį. Nenupjauna, medis tiesiog kas kažkiek metų duoda derlių – užaugina žievę, tada ji nuimama ir jis vėl augina žievę. Lengva ir labai patvaru“, – tikina batsiuvė.

Tokius platforminius batelius, ko gero, ir šiandien mielai nusipirktų ne viena lietuvaitė, tačiau kaži, ar vyriški XVI a. bateliai buku priekiu dabar rastų gerbėjų.

„Tokie rasti Kaune. Tuo metu buvo tokia mada – bukas avalynės snukis. Ši avalynė turėjo ir savo pavadinimą – lokio pėda, vilko nasrai, anties snapas. Kad jie vyriški, sprendžiam pagal tai, kad dydis yra vyriškas“, – pasakoja pašnekovė. Anot jos, dažnam kyla klausimas, kaip tokie batai apskritai laikydavosi ant kojos. Tokia problema, panašu, išties buvo, kadangi tokia pati avalynė, sako Dalia, randama ir su prisiūtu dirželiu.

Persikraustė į kaimą ir pradėjo siūti batus: anksčiau sau leisti tokią avalynę galėjo tik patys turtingiausi
© DELFI / Kiril Čachovskij

Perka ir jaunavedžiai, ir vilniečiai

Visą senąją avalynę batsiuvė gamina tik pagal individualius užsakymus. Šiuo metu daugiausia batų D. Grigonienė sako siuvanti įvairių archajiškų festivalių dalyviams, tačiau yra ir kitokių klientų: „Yra klubų, kurie tiesiog gyvena tokį gyvenimą, pavyzdžiui, karybos klubai, kurie ir žiemą eina į žygius apsirengę visais tais kailiais, vilnoniais drabužiais, gyvena, nakvoja prie laužų. Būna, vienas kitas miestietis užsisako. Tada profilaktikškai reikia klijuoti ploną paduką. Dar būna jaunavedžiai, kurie daro vestuves pagal pagoniškas tradicijas. Per metus būna viena, dvi poros, kurios nori tokių batų.“

Atrodytų neįtikėtina, tačiau tokie iš minštos ir plonos odos pasiūti bateliai, anot pašnekovės, yra ilgaamžiai ir tarnauja metų metus. „Jeigu nesudeginai, neužmynei ant kažkokio aštraus daikto, tai galima avėti 10-12 metų. Aišku, dar priklauso, kaip žmogus prižiūri – jei jie perdžiūva ar peršlampa, gali pradėti trupėti“, – aiškina moteris.

Vieną batų porą Dalia parduoda už maždaug 130 eurų. Dažnai avalynę tiesiog išmaino į kitus dirbinius, pavyzdžiui, juvelyrui dovanoja apavą, o pati už tai gauna apyrankę ar auskarus.

Ir nors toks darbas reikalauja ir kruopštumo, ir nemažai laiko, įvairiose mugėse žmonės, anot D. Grigonienės, juos vadina šlepetėmis. „Neįsižeidžiate?“ – klausiu.

Dalia Grigonienė
© DELFI / Kiril Čachovskij
Dalia Grigonienė

„Jie tiesiog nežino, tai ko čia įsižeisti. Ir neįsižeidžiu, kai mane vadina batsiuve. Buvo kažkoks straipsnis ir mano mama sako: vaikeli, tu ir su aukštuoju, ir direktoriaus pavaduotoja, nu kaip tu čia dabar batsiuvė? O man smagu, man patinka, aš gerai jaučiuosi būdama batsiuve“, – ramiu balsu sako Dalia.


www.DELFI.lt
11