Su Arvydu Kundrotu susitikome jo gana kukliose dirbtuvėse Anglininkų kaime, Kaišiadorių rajone. Kai paskambinau senojo kubilininkystės amato puoselėtojui, žiniasklaidos dėmesiu jis nenudžiugo – ilgai dvejojo, ar tikrai turės ką papasakoti. O įtampa, sakė, interviu metu ir po jo būna tokia didelė, kad reikia laiko nusiraminti.

Vis dėlto įtikinti Arvydą susitikti pavyko. Pažadėjome, kad nebus taip baisu, kaip jis mano. Tiesa, pašnekovas paprašė laiko pasiruošti. Paaiškino, kad ką tik sugrįžo iš Vokietijos, buvo trumpam emigravęs, o mums paskambinus namuose dar nebuvo spėjęs nė kojų apšilti.

Mažame kaime darbo vietą susikūrė pats: dabar emigruoti nesutiktų, net jei mokėtų 200 eurų per dieną
© DELFI / Domantas Pipas

Pasuko tėčio ir senelio pėdomis

Arvydas mus pakvietė į savo dirbtuves. Jos įsikūrusios nedidelio kaimelio, neturinčio nė 100 gyventojų, pakraštyje. Pastebiu, kad dirba ramioje vietoje, o Arvydas nusijuokia – gamybos metu būna ir triukšmo ir dulkių. Ypač daug jų, tikina pašnekovas, prisikvėpuoja žiemą. Kai lauke spusteli šaltukas, kubilius dirbtuvėse užsikuria pečių, tad duris atidaryti vengia, kad neišleistų šilumos. Uždaroje patalpoje, aiškina stalius, ir dulkės ne taip greitai išsisklaido, todėl šaltuoju sezonu dirba su respiratoriumi.

„Bet aš jau įpratęs“, – patikina Arvydas.

Vos įžengus į dirbtuves į akį krenta įvairūs daiktai, įrankiai – ne kurie apaugę voratinkliais. Netrukus žvilgsnį patraukia lyg į sceną ant betoninių grindų iš kažkurio kampo išbėgęs mažas peliukas. „Žiūrėk, koks peliukas“, – atkreipiu fotografo dėmesį. Arvydas šypteli, kad pelės čia atklysta iš miško. Tik žmonių, juokiasi, jau visai nebijo. „Gal joms kažkas negerai“, – lyg juokais, lyg rimtai sako Arvydas ir žengdamas žingsnį mažo dirbtuvių gyventojo link priverčia grįžti peliuką į savo kampą.

Pokalbiui prisėdame prie Arvydo pagrindinio darbo įrankio – staklių. Dabar, sako pašnekovas, viskas paprasta, kai yra elektra, o senelis dar dirbo visai kitaip. Taip iš kartos į kartą, iš rankų į rankas, pasakoja vyras, amatas ir keliauja. Matyt, įgimta – pasvarsto.

Mažame kaime darbo vietą susikūrė pats: dabar emigruoti nesutiktų, net jei mokėtų 200 eurų per dieną
© DELFI / Domantas Pipas

„Diedukas irgi buvo stalius, dar prieš karą-po karo. Pamenu aš dar jo dirbtuvėles, ten elektros nebuvo, viskas rankomis. Tėvukas jau turėjo vienas, kitas elektros stakles, bet jis kolūky dirbo, tai masiškai negamino. Tik vieną kitą, tokie laikai buvo. O aš dabar iš to staliavimo kaip ir gyvenu šiek tiek“, – savo istoriją pasakoti pradeda Arvydas.

Vyras pamena, kad tėčio dirbtuvėse suktis pradėjo dar būdamas visai vaikas, vos 8-10 metų. „Gal, jei tėvukas būtų dirbęs kitą darbą, ant kito būčiau nuėjęs“, – pasvarsto pašnekovas.

Kaip pasakoja Arvydas, jo dar visai nediduko tėtis į dirbtuves leisti nelabai norėdavo. Sako, ne vieną įrankį yra sugadinęs.

„Tikrai sugadindavau, – juokdamasis pripažįsta stalius. – Tėvukas kolūky dirbo, pareidavo iš darbo, tai atsiimdavau savo. Nes ką vaikas (ten padarysi – DELFI), svarbu drožt kažką, o apie įrankį negalvoji. Ant geležies pasidedi medį ir kaltu kali, išsprūdo ir – į geležį kaltas.“

„Kiek laiko vaikystėje tose tėčio dirbtuvėse praleisdavote?“ – domiuosi.

„Grįžtu iš mokyklos, jei su draugais niekur, tai aš į dirbtuvėles. Dar buvo tėvuko tekinimo staklės medienai. Žinau, kad tėvukas atjungdavo elektrą, kad nelįsčiau. Brolis jaunesnis buvo, tai liepdavau sukt, o aš tekinau“, – juokiasi pašnekovas.

Arvydas Kundrotas
© DELFI / Domantas Pipas
Arvydas Kundrotas

Iš pradžių darė langus ir duris

Tiesa, jau būdamas suaugęs Arvydas ne iš karto ėmė staliauti, o juo labiau gaminti kubilus ir bačkas. „Aš sovietiniais laikais vairuotojas buvau. Kaune dirbau, tai teko ir po Rusiją važinėti didele mašina, teko pasitrankyti“, – tikina pašnekovas.

O po to dar kurį laiko, pamena, sėdėjo prie taksi automobilio vairo. „Aš pradėjau staliauti, kai jau Lietuva stojo, 1989-1990 m., bet tada dar dariau langus, duris, nes prieš tai jau buvau dirbęs šiek tiek. Prie statinių perėjau apie 2000 m., nes atsitiktinai medienos gavau, sakau – reikia kažką padaryt. Dar tėvukui juokais sakau – o jei statinę padaryčiau? Jis man sako – vaikeli, statinė tai tau ne langą sukalti. Nes reikia, kad nebėgtų. Ir jis man parodė“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Kaip pats sako, tėtis parodė tik pagrindus – kaip suskaldyti medieną ir kitus techninius dalykus, tačiau, pasak Arvydo, to negana. „Tėvukas man tik parodė, o paskiau jau pačiam reikia perprasti, kad neleistų – ar alaus (statinė – DELFI), ar duonkubilis“, – šypteli bačkorius.

„Tai tas gudrybes ne taip paprasta ir kitiems perduoti?“ – pasitikslinu.

„Čia jau reikia pačiam įdirbti. Kas moko, tegul moko, bet kol pats neperprasi, tai nieko nebus. Čia gudrybių nėra, čia reikia užsispyrimo. Jei užsispyręs, tai pasieksi, – įsitikinęs jis. – Buvo pas mane ir vienas, ir kitas (mokinys – DELFI). Parodžiau, kaip reikia. Vieną buvau sutikęs, sakau – tai dirbi? Ne, sako. Sako – aš kitais darbais užsidirbu pinigus.“

Meistras tikina, kad, kai nutarė imtis kubilų ir bačkų gamybos, pirmasis jo dirbinys buvo vazonas gėlėms. „Sandarumas buvo nebūtinas“, – tokį pasirinkimą paaiškina jis ir nusijuokia.

Vos tik ėmęsis šio seno amato, kalba Arvydas, prekyba užsiimti neskubėjo. Statinaites per pirmuosius metus pagamino vos vienam kitam klientui. Dar po metų, kai jau įgavo praktikos, sako, pirmus savo dirbinius nuvežė į Kaziuko mugę.

„Dar nebuvau išsipirkęs vietos, tai nusivežiau keletą statinaičių. Padaviau tiems, kas medienos gaminiais prekiavo, bet neturėjo statinaičių. Sakau – aš tau už tiek atiduodu, o tu jau kiek nori užsikelk. Sakau – kosminės kainos neprašyk, nes nenupirks“, – pasakoja jis.

Pasak pašnekovo, pirmoji mugė buvo sėkminga – nusivežė 4 ar 5 statinaites ir visos atrado naujus šeimininkus, tad kitiems metams jau ruošėsi rimčiau. Kaip pats sako, viskas taip įsisuko, kad kitus darbus teko nustumti į šoną.

Mažame kaime darbo vietą susikūrė pats: dabar emigruoti nesutiktų, net jei mokėtų 200 eurų per dieną
© DELFI / Domantas Pipas

Įvedus eurą įvyko skaudus lūžis

Kaip pasakoja Arvydas, iš pradžių prekyba ėjosi gerai, o senovinių medinių indų įsigeisdavo ne vienas lietuvis, tačiau 2015 m. įvyko esminis lūžis.|

„Nėra čia didelių pajamų. Visiems sakiau ir jums tą patį pasakysiu – buvo litas, tikrai buvo pajamos geresnės, gal perkamoji galia žmonių buvo geresnė. Kai atėjo euras, žmonės mažiau perka. Aišku, gal šiek tiek ir kainos pakito, pakilo“, – atvirauja Arvydas.

Dėl šios priežasties, sako stalius, jau kelerius metus nebevažiuoja į muges, nes pasiruošti joms laiko reikia daug, o rezultatas – menkas. Ypač, pasakoja, jei mugė vyksta ne Vilniuje, o kituose miestuose. Kaip sako bačkorius, kuras kainuoja, o parduoti tokiuose renginiuose geriausiu atveju pavyksta vos kelias statinaites. Paklaustas, kiek stipriai paklausa krito įvedus eurą, Arvydas tikina – perpus.

„Žinokit, gal perpus mažiau. Aš prieš eurą nieko blogo neturiu, kaip pinigas jis labai patogus važinėjant po užsienius. Bet va taip išėjo, taip yra. Eurą įvedė 2015 m., tais metais nuvažiavau į Vilniaus mugę, tai nepardaviau nė pusės, ką anksčiau, prie lito. Gal dar tas lūžis buvo, perėjimas prie kitų pinigų. Gal žmonės pajautė, kad eurą uždirbti sunkiau negu jį išleisti. Po to dar kartą į mugę važiavau, irgi taip nepirko, užsakymų sumažėjo ir viskas“, – kalba pašnekovas.

Arvydas Kundrotas
© DELFI / Domantas Pipas
Arvydas Kundrotas

Kaip pasakoja Arvydas, dabar jo kone pagrindiniai klientai yra įvairios kaimo turizmo sodybos, pasitaiko ir entuziastų, kurie medinius indus, kaip pats sako, perka „iš idėjos“.

„Kaimo turizmo sodybos nuperka sviestamušes, duonkubilius perka kepėjos. Duonkubiliai prieš keletą metų labai turėjo paklausą, dabar kažkodėl jau krito. Dar litais buvo labai populiaru rėčkos (puskubiliai – DELFI) į pirtį vantoms pamirkyti. Dabar pagrinde liko ąžuolinės statinaitės – alui, vynui, agurkams, kopūstams raugti. Šitos dar juda“, – vardija pašnekovas.

Arvydo dirbtuvėse – ne viena lentyna ir staliukas. Čia prikrauta ne tik medienos, įrankių, bet ir jau pagamintų senovinių medinių indų. Vyras tikina, kad gaminti moka ir geldas, ir medinius šaukštus, tačiau dabar tai daro tik tuo atveju, jei gauna užsakymą. Vis dažniau, tikina, imasi gaminti ir baldus – kėdutes ir taburetes – nes statinaites klientai užsako vis rečiau.

„Į rankas“ lieka vos 300 eurų

Stalius pripažįsta, kad rankų darbo gamyba – ne pigi, o ir praktiškai pritaikyti tokius indus gana sudėtinga. Bačkutė pas stalių kainuoja maždaug 100 eurų, priklausomai nuo dydžio, o puskubiliai, kurie dažniausiai pritaikomi pirtyje, maždaug 30 eurų.

„Žinokit, juos ir perka tik žmogus iš idėjos, kiek suprantu. Vis tiek 100 eurų vienam dideli pinigai, kitam – ne. Kitas į pirtį kokios rėčkos nori, pasakai – 30 eurų. Sako – ai, man gerai plastmasinėj vantas pamirkyt“, – kalba Arvydas, o jo intonacijoje išgirstu apmaudo gaidelę.

Mažame kaime darbo vietą susikūrė pats: dabar emigruoti nesutiktų, net jei mokėtų 200 eurų per dieną
© DELFI / Domantas Pipas

Teiraujuosi, ar pats, kaip gilioje senovėje, namuose naudoja tik medinius indus. Pašnekovas nusijuokia.

„Ne, faktiškai aš mažai šituos naudoju. Namuose yra ir plastmasinių, išplaut patogiau. Medinis yra kaprizingas indas, pabrinko – gerai, jei nenaudoji, išdžiūva, leidžia, reikia vėl brinkyt. Žmonės anksčiau naudojo medinius todėl, kad nebuvo geriau. Dabar ar metalinis, ar plastmasinis, jie patogūs – išpylei vandenį, padėjai, nieko jam neatsitinka“, – pripažįsta bačkorius.

Tiesa, du dideli duonkubiliai, prisimena Arvydas, namuose stovi. Tik, sako, panaudoti ne pagal tikrąją paskirtį: „Obuolius sudedu rudenį. O taip nenaudoju – agurkų neraugiu, alaus, vyno nelaikau.“

Ir tie keli mediniai indai, sako pašnekovas, namuose atsirado visai atsitiktinai, tiesiog nepavyko parduoti mugėje, taip ir pasiliko. Arvydas pasakoja, kad neturi išsaugojęs ir autentiškų senelio gamybos medinių indų, nors namuose jų buvo. Tuo metu, svarsto jis, matyt, neatrodė svarbu, visiems norėjosi ko nors naujo, gražaus, o mediniai kubilai ar bačkos atrodė beverčiai.

Nors medinių indų gamyba kurį laiką buvo pagrindinis vyro pragyvenimo šaltinis, tačiau, anot jo, dirbant tokį darbą tenka verstis su menkomis pajamomis – per mėnesį pavyksta užsidirbti apie 500 eurų, o susimokėjus visus mokesčius lieka apie 300.

„Dar kai aš vienas, tai užtenka, bet šeimai tai nežinau. Dar vienas dalykas, gal reikėtų man labiau pulti į tuos darbus – ieškot, daryt, varyt, varyt. Galima tada ir daugiau (užsidirbti – DELFI). Aš taip laisviau. Pavyzdžiui, užsako 10 litrų statinaitę, tai padarau dvi, jei kitą kartą kas užsakys. Po mėnesio nuperka ir tą antrą, ne problema.“

Arvydas Kundrotas
© DELFI / Domantas Pipas
Arvydas Kundrotas

Pabuvo ir emigrantu

Kai tarėmės su Arvydu susitikti, jis ką tik buvo grįžęs iš Vokietijos. Ten pabuvo tris mėnesius, dirbo statybose. Kaip pasakoja, padirbėti svetur pasiūlė kaimynas. Pašnekovas sako, kad nors ir anksčiau yra turėjęs progų paragauti emigranto duonos, tačiau visą laiką atsisakydavo. Šįsyk, pripažįsta jis, vis menkstant prekybai, pasiryžo išvykti.

„Kai aš ten nuvažiavau, daugiausiai lietuviai dirbo, vienas lenkutis buvo. Sako – žinok, po poros mėnesių labai namo užsimanysi. Sakau – baik jau, baik. Ir pasitvirtino. Jie sukandę dantis (dirba – DELFI), vieni šeimas turi, tai užsidirbinėja, kiti paskolą pasiėmę – reikia pinigų. Vyrai užsispyrę dirba. Man tokios prievolės nebuvo, norėjau save išbandyt. Užsidirbt tikrai galima, bet man ne vien pinigai (svarbūs – DELFI), norisi dėl savęs pagyventi“, – apie savo patirtį pasakoja Arvydas.

Pasak vyro, gyvenimas išvykus dirbti stvetur labai pilkas, visas maršrutas darbas-namai.

„Ten grįžti iš darbo ir viskas. Nusiprausi, pavalgai ir į lovą. Ryte vėl kaip kareiviai – autobusiukas nuveža į darbą. Savaitgaliais ką? Sėdi į mašiną ir važiuoji kažkur, kad užmuštum tą laiką. Nei ten televizoriaus žiūrėsi, nei nieko. Bandžiau mokytis, tai šiek tiek gali, viena kita fraze su vokiečiu persimest, bet kam ten save kankint“, – retoriškai klausia stalius.

Mažame kaime darbo vietą susikūrė pats: dabar emigruoti nesutiktų, net jei mokėtų 200 eurų per dieną
© DELFI / Domantas Pipas

Sunkiausia, teigia jis, buvo vienuma – nemokėdamas kalbos nešnektelsi nei su pardavėja, nei su vietiniu gatvėje.

„Kaimynas ten dirba, jis irgi dabar grįžęs. Tai vadovai vėl kalbina atvažiuot. Galima užsirbti tikrai, ten organizacija darbo gera, gali 100 eurų per dieną užsidrbt, bet man ten svetima. Čia, galų gale, gali ir su policininku pasikalbėt, jei sustabdė, o ten su kuo pasikalbėsi. Parduotuvėje – ačiū ir sudie. Man ten svetimas kraštas. Nežinau, gal aš jau kito amžiaus“, – ranka numoja bačkorius.

Dabar, sako, nesutiktų tokio gyvenimo gyventi, net jei pasiūlytų uždirbti ir 200 per dieną.

Kartais dirba ir po 12 valandų

Čia, Anglininkų kaime, Arvydo gimtinė. Dabar jis gyvena vienas. Džiaugiasi, kad turi dukrą ir du anūkus. Tiesa, dukros šeima taip pat pasirinko emigraciją, todėl labai dažnai aplankyti Arvydo negali.

„Jiems ten tinka. Jie nedievina užsienio, bet sako – Lietuvoj sunkiau tokius pinigus užsidirbt. Ji baigusi Vilniaus universitetą, tai dirba pagal diplomą, patenkinta. To juodo darbo jai nereikia“, – pasakoja Arvydas.

O pats jis kone visą laiką leidžia čia, dirbtuvėse. Kartais, skaičiuoja, išdirba ir 12 ar net 14 valandų. Nes ką, sako, namuose veiksi: „Norisi pabaigt darbą. Parlėksi namo ir ką ten? Kada nekada prie interneto pasėdi arba prie televizoriaus. Bet kad per televizorių nieko nėra įdomaus. Tai geriau padirbi, padirbi, padarai darbą. Tiek, kad man tas darbas prie širdies. Jei man nepatinka, tai ir nedirbu. Kam save kankint?“

Arvydas Kundrotas
© DELFI / Domantas Pipas
Arvydas Kundrotas

Arvydas įsitikinęs, „jeigu darbas mėgstamas, jis tikrai nevargina“. Paklaustas, ar buvo kada nors minčių viską mesti, pašnekovas tikina, kad buvo apie tai susimąstęs, bet niekada savo amato nekeikė.

„Man jį visą laiką patiko dirbt. Taip nebuvo, kad – ai, velniop, nedirbsiu. Nesakau, kad aš čia fanatikas tų darbų, bet jis man mielas ir viskas. Dirbi ir net nepavargsi per daug. O taip, kad jau pykt ant to savo darbo – nenoriu, nereikia – tai ne. Nebuvo taip.“

Vokietijoje uždirbti pinigai – dirbtuvių remontui

Mūsų susitikimo su staliumiu dieną jokių darbų sugrįžęs čia, į Lietuvą, jis dar nebuvo spėjęs imtis. Tik, sako, pjaustymo lentelę pažįstamam padarė, nes labai prašė. Po kelių mėnesių darbo svetur Arvydas pirmiausiai puolė tvarkyti buitinius reikalus – reikėjo pas meistrus nuvaryti automobilį, susirasti medienos naujiems gaminiams.

„O ko imsitės pirmiausiai?“ – klausiu pašnekovo.

„Jei po teisybei, noriu prie baldų kažką padirbti. Statinaičių, aišku, nenustumiu. Jei bus užsakymų, darysiu, nes vis tiek čia įranga paruošta ir medienos turiu atsargų. Bet noriu kitą dalį patalpų susiremontuot ir bandysiu kėdę kokią gal padaryt, stalą ąžuolinį. Esu daręs kadaise“, – planus pasakoja vyras. Arvydas skaičiuoja, kad Vokietijoje uždirbtų pinigų pakaks dirbtuvių daliai suremontuoti. Tuomet, planuoja, bus daugiau erdvės ir dirbti patogiau.

Mažame kaime darbo vietą susikūrė pats: dabar emigruoti nesutiktų, net jei mokėtų 200 eurų per dieną
© DELFI / Domantas Pipas

Sako, jei galėtų išgyventi tik iš kubilų ir statinių gamybos, nė nesvarstytų kitų variantų, tačiau dabar teks suktis iš padėties ir ieškoti kitų pajamų šaltinių.

„Tai čia ir bėga visas jūsų laikas?“ – dar sykį apžvelgusi aplinką ir visus dirbtuvėse sudėtus daiktus bei įrankius klausiu pašnekovo.

„Taip, pagrinde čia. Su musėm“, – tyliai, lyg susikuklinęs nusijuokia Arvydas ir mosteli ranka į šalia staklių esantį langą, kurio palangė nusėta pjuvenomis ir savo gyvenimą jau baigusiomis, sudžiūvusiomis musėmis.


www.DELFI.lt
56