IŠLIKĘ

Išlikę

Iki Rusnės teko keliolika kilometrų dardėti vingiuotu žvyrkeliu, nes patekimas į miestelį šiuo metu bent jau atvykėliui primena patį tikriausią rebusą. Nors rusniškių džiaugsmui gegužę buvo iškilmingai atidaryta į gyvenvietę vedanti estakada, ji netrukus vėl uždaryta dėl kelio darbų. Tad mums keliaujant į Nemuno deltą teko vadovautis geltonais kelio ženklais, vedančiais aplinkeliu.

Išnirę iš dulkių pagaliau pasiekėme Rusnę ir pasukome Skirvytėlės link. Čia irgi teko kliautis nuovoka, o ne navigacija, nes į šią gatvę veda ne vienas keliukas ir jie nesusijungia tarpusavyje. Galiausiai po kelių neteisingai pasirinktų posūkių atsidūrėme prie E. A. Demerecko kiemo.

Aš esu Alfonsas Edmundas, du vardai.

Nuo vaikystės augo prie vandens

Kad būtent čia gyvena pašnekovas abejonių nekilo. Akis iš karto patraukė nendrėmis uždengti ir lyg pasakų trobelė samanomis apaugę stogai. Kai pirmą kartą paskambinau Alfonsui, ragelį pakėlė jo žmona. Paklausta, ar vyras dar užsiima nendrinių stogų dengimu, moteris patikino, kad nebe. Tačiau, sudvejojo ji, galbūt interviu ir sutiktų duoti.

Vėliau pavyko susisiekti ir su pačiu Alfonsu. Tiesa, kreipiausi į jį Edmundo vardu, nes būtent taip buvo nurodyta Tautinio paveldo puslapyje. „Aš esu Alfonsas Edmundas, du vardai“, – nusijuokė pašnekovas. Tik noru susitikti su žurnalistais nebuvo užsidegęs. Sakė – verslo nebėra, tad nėra ir daug apie ką kalbėti. Nors kartais dar veda grupėms edukacinius užsiėmimus, tačiau šie kainuoja. Visgi galiausiai pavyko pašnekovą įtikinti atrasti valandėlę.

Pirmiausiai Alfonso kieme mus pasitiko senas grandine pririštas apvalių formų šuo. Įnirtingas jo lojimas į kiemą išprašė ir stogdengį. Skirvytėlė mus pasveikino lietumi. Laimei, nestipriu.

„Lietų mums atvežėt“, – sveikindamasis pastebėjo Alfonsas. „Čia gerai ar blogai?“ – klausiu jo. „Na mums čia, Rusnėje, lietaus tikrai netrūksta“, – nusijuokė vyras ir tik tada į galvą toptelėjo, kad esame būtent toje vietoje, kurią du kartus per metus skandina potvyniai. Pašnekovas pakvietė įsitaisyti kieme esančioje medinėje, žinoma, taip pat nendrėmis dengtoje pavėsinėje.

Pats Alfonsas nėra rusniškis. Gimė ir augo, pasakoja jis, Šilutėje, prie Šyšos upės. Kaip anksčiau LRT laidai „Atspindžiai“ yra sakęs vyras, vanduo jį lydėjo nuo pat mažų dienų.

„Visi gyvenome Šilutėje, sename turguje, užliejamoje vietoje, tai prie vandens pripratę nuo mažumės. Mums smagu su vandeniu, mes susidraugavę esame nuo jaunystės. Aš turėjau valtį ir turėjau „Vichr“ variklį. Tai buvo galingiausias rusų variklis“, – prisiminimais tuomet laidoje dalijosi A. Demereckas.

Visi gyvenome Šilutėje, sename turguje, užliejamoje vietoje, tai prie vandens pripratę nuo mažumės. Mums smagu su vandeniu, mes susidraugavę esame nuo jaunystės.

O ir Rusnė, tąkart pasakojo jis, nebuvo svetima. Čia dar būdamas vaikas dažnai atvykdavo vasarą. Galiausiai gyventi į etnografinį kaimą kartu su žmona ir broliu Alfonsas atsikraustė Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

„Brolis iš karto sutiko čia persikelti, žmona truputį spardėsi. Bet dabar žmona patenkinta, visi patenkinti, toks nuostabus kampelis“, – dar 2017 m. nacionaliniam transliuotojui sakė amatinkas.

Žinios keliauja iš kartos į kartą

Alfonso gyvenamoji vieta iš tiesų išskirtinė ir ne tik dėl nendrėmis dengtų stogų. Pašnekovas gyvena prie pat upės, o tiek jo, tiek jo brolio trobesiai atkurti pagal autentiškas žvejų sodybas. Pašnekovas pasakoja, kad būtent Rusnėje įsikūręs jis ir ėmėsi gaivinti seną, tuomet į užmarštį nugarmėjusį amatą.

„Pradėjome paskelbus nepriklausomybę, atsirado pievų. Iki tol mes neturėjome pievų, mums tarybiniais laikais niekas neleido prieiti prie tų pievų, prie tų nendrių. Buvo draudžiama. Viskas buvo kolūkių sugriebta į rankas“, – pasakoja Alfonsas.

Anot pašnekovo, Lietuvai išsivadavus iš okupanto gniaužtų jų šeima atgavo jiems priklausiusias pievas ir kilo mintis pjauti nendres. O be to, pamena vyras, dar paragino ir tėtis. „Tėvas sako – tokios nendrės gražios, reikėtų pjaut, reikėtų pradėt dengti“, – prisimena jis.

Tiesa, ši idėja nebuvo iš niekur, mat tokiu būdu stogus mokėjo dengti ir Alfonso tėtis, ir senelis. Kaip pats pašnekovas sako, amatas keliauja iš kartos į kartą, tad jam teko užduotis šią grandinę pratęsti.

„Senelis buvo stogdengys, tėvas buvo stogdengys, bet taip nepraktikavo, kaip mes dirbome. Jie dengdavo ir paprastus stogus, ir iš rugių rišdavo, ir šiaudais dengdavo. O nendrėmis daugiausiai šitame krašte. Žemaitijoje, kur jie gimė, šiaudus kuldavo ir šiaudais dengdavo“, – pasakoja jis.

Sumanymas dengti stogus nendrėmis iš pašalies gal ir gali atrodyti romantiškai, tačiau, anot vyro, pradžia buvo labai sunki. „Dirbom juodai“, – atvirauja jis ir aiškina, kad tuomet neturėjo jokios technikos nendrėms pjauti, o jai įsigyti reikėjo solidžios sumos.

Buvo įkurta įmonėlė, buvo samdomi žmonės ir dirbom, iš to verslo gyvenom.

„Po truputį įsigijom techniką – traktorių, dar kažkokį motobloką. Paskui, po 10 metų, (motobloką – DELFI) parsivežėm iš Italijos už 5000 dolerių. Buvo labai dideli pinigai“, – teigia stogdengys.

Paklaustas, ar prisimena savo pirmąjį uždegtą stogą, pensininkas nusijuoka: „Kaip neatsiminsi. Aišku, turi atsiminti. Buvo toks nedidelis namelis, atseit pavėsinė. Jis ir dabar tebestovi Kretingos rajone. Ten uždengėm tokiam žmogui, o paskui aš jau savo šulinį uždengiau. Tam šuliniui jau yra 25 metai.“

Apšilęs kojas senojoje stogdengystėje A. Demereckas ėmėsi ir didesnių darbų – savo ir brolio sodybos stogų.

Čerpėmis dengė tik turtuoliai

Pašnekovas teigia, kad šis amatas atsirado ne iš gero gyvenimo. Kaip pasakoja, senovėje nendrės buvo vienintelė tinkama medžiaga stogams dengti.

„Netgi baudžiavos laikais nendres atiduodavo kaip duoklę, kaip činčą, buvo gana paklausi medžiaga. Tai buvo vienintelė stogų dengimo medžiaga, kol XVIII a. neatsirado molinės čerpės, jas pradėjo gaminti olandai“, – žiniomis dalinasi stogdengys. Tiesa, ir atsiradus čerpėms tokius stogus sau leisti galėjo tik turtingi ūkininkai.

Vargo, sako Alfonsas, norint pjauti nendres ir jais dengti stogus, nemažai, nes pjovimas vyksta tik žiemą, šlapiose pievose užšalus ledui.

„Nendrės pjaunamos tik žiemą, kada nukrenta lapai. Jos būna geltonos, pusiau sausos nuo šalčio, tai per tuos šalčius ir pjaudavome. Svarbiausia, kad ledas užšaltų. Dabar ledas būna labai trumpai – savaitę, dvi.

Senovėje ledas išsilaikydavo ilgiau. Mūsų senoliai pjaudavo nuo lapkričio 1 dienos. Pievose būdavo išdalinami rėžiai, dar sala buvo žymiai mažesnė, buvo daugiau intakų, Nemuno delta buvo plati. Išdalindavo tuos rėžius ir kiekvienas savo turėdavo nusipjauti. Jeigu nenupjaudavo, atiduodavo kaimynui. Viskas buvo griežtai“, – anksčiau galiojusią pievų prižiūrėjimo tvarką primena pašnekovas.

Alfonso teigimu, procesas iki šiol liko toks pats – nendrės, kurios bus naudojamos stogams dengti, pjaunamos tik šalčiams paspaudus. Tiesa, pasiruošimo darbai prasideda dar ankstyvą rudenį.

„Ten, kur nendrės, apsipjauni žolę ir lauki, kada užšals pirmasis ledas, turi paruošti techniką, viską, turi būti suruošti žmonės. Ir žiemą prasideda (pats darbymetis – DELFI)“, – pasakoja Alfonsas.

Paklaustas, kodėl nendres galima pjauti tik šaltuoju sezonu, A. Demereckas atsako: „Todėl, kad nukrenta lapai, nendrė yra išvešėjusi, subujojusi ir tik tada yra pjaunama. Vasarą ji žalia netinka. Žalią nupjovęs nieko iš jos negausi.“

„Žiemą nupjaunam, parvežam iš laukų. Kol suvežam visas. Balandžio mėnesį, kai saulė pakyla, pradedame valyti. Visus nupjautus pundelius iš naujo valome, iš naujo rišame. Vėl statome į guobas, vėl džioviname, vėl ruošiame, paskui sandėliuojame. Ir prasideda pervežimai. Už tą darbą nieko negauname, gauname tik tada, kai galutinis rezultatas – stogas uždengtas“, – kaip vyksta tolimesnis darbas, aiškina stogdengys.

Emigravo visi darbuotojai

Vyras pasakoja, kad verslas startavo sėkmingai, o po pirmųjų uždegtų stogų atsirado ir klientų. Kadangi buvo sertifikuotas amatininkas, dažniausiai į jį kreipdavosi muziejai, o konkurencijos beveik nebuvo. Kiek muziejų nuo lietaus saugo jo pjautos ir rištos nendrės, juokiasi pašnekovas, ant rankų pirštų šiandien jau nesuskaičiuotų.

„Kai mes jau įsibėgėjome, neturėjome technikos, rankiniu būdu viską darėme, senoviškai. Nieko neturėjome. Buvo rankiniai pjovikliai, tai daug tų nendrių nenupjausi. Kai įsigijome techniką, tada jau pradėjome tokį pramoninį nendrių pjovimą – pripjaudavom iki 10 tūkst. pundelių, trims-keturiems namams uždengti“, – pamena stogdengys.

Dar kokią vieną, kitą pavėsinę uždengiam. Dar sūnus atvažiuoja, Vilniuje gyvena, tai kartais padarom, bet jau nebe taip, kaip dirbdavom. Į metus seniau uždengdavome tris, keturis namus.

Tiesa, nors procesas įsigijus įrangą ir pagreitėjo, tačiau, aiškina A. Demereckas, visiškai automatizuoti šio darbo tiesiog neįmanoma – technika nendres tik nupjauna, o po to viską vėl tenka daryti rankomis.

Iš pradžių, pasakoja jis, veikė kaip ūkininkas, o vėliau įkūrė ir įmonę, samdė žmones. Stogus dengdavo trise – du lipdavo ant stogo, o vienas buvo pagalbinis darbininkas. Kadangi, sako, pats turėjo neformaliojo mokymo meistro sertifikatą, tad darbui jaunus žmones paruošdavo pats. Viskas, pasak Alfonso, sėkmingai klojosi dešimtmetį.

„Buvo įkurta įmonėlė, buvo samdomi žmonės ir dirbom, iš to verslo gyvenom. Gyvenom tol, kol gaudavome išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros. Kai mes gaudavome išmokas, tai būdavo parama žiemą. Tai buvo nedidelė sumelė, bet mus tenkindavo. Dabar vietoj mūsų kodo yra kanapės. Kanapės galbūt irgi reikalingos, geras produktas, bet Lietuvoje yra labai mažai vietų, kur auga nendrės. Daugiausiai čia, pamaryje. Pjaunam mes tik dviese – yra dar vienas pjovėjas Minijos kaime. Ir viskas“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.

Jo teigimu, valstybės parama buvo vienintelis būdas stogdengiams pragyventi šaltąjį periodą, kai yra pats nendrių pjovimo įkarštis, tačiau atlygio už tai niekas nemoka. Samdomiems žmonėms, stebisi Alfonsas, juk nepasakysi, kad atlygį už viso rudens ir žiemos darbą gausite tik po metų ar pusmečio.

„Aš išmokiau šešis jaunus žmones ir jie visi išvyko į užsienį, kadangi neišsilaikėm“, – atviravo pašnekovas.

Koją pakišo ir šylančios žiemos

Jo teigimu, koją dar vykdant verslą rimtai kišti pradėjo ir vis šylančios lietuviškos žiemos, kas, svarsto pašnekovas, galėjo prisidėti ir prie išmokų nutraukimo.

„Mums nutraukė mokėjimą ir nebeleido deklaruoti nendrių, kadangi nendres mes išskirtinai galime pjauti tik žiemą. Mums neleido pratęsti laiko, gamta darė savo, užšaldavo vis vėliau, sausio pabaigoje, paskui tik vasario pradžioje, mes nespėdavome susitvarkyti. Galų gale, išbraukė tą kodą. Kadangi jį išbraukė, me nebegavome išmokų, nebebuvo paramos. Visiems ūkininkams yra, mums nėra, nors tą patį darbą dirbame. Mus, kitaip sakant, išmetė už borto.

Tada sustojo darbai, kadangi tas verslas nėra labai pelningas. Yra ilgas ir nuobodus, kantrybės reikalaujantis rankų darbas. Jis nėra pelningas, kaip visi galvoja. Palaukit, žiemą reikia nupjauti, pavasarį jas reikia išdžiovinti, tris kartus rankomis išvalyti, perrišti, viską suvežioti, sudėlioti, kad negautų lietaus. Čia ne šienas, kad susuktum į kokią plėvelę ir viskas.“

Dėl spaudžiančių terminų ir vis trumpėjančio periodo, kai šlapias pievas užtraukia ledas, kartais, sako stogdengys, tekdavo dirbti ir pavojingomis sąlygomis.

„Mes ant tokio plono 5 centimetrų ledo jau pjaunam, negalime laukti, nes mus spaudžia laikas ir spaudžia gamta. Ledas užsideda ir iš karto pradeda snigti. Kai tik sniegas, mums vėl sustabdo darbus.“

Taip pamažu, pripažįsta ūkininkas, verslas ėmė tiesiog merdėti: „Gavom savo verslą po truputį užleisti ir galvoju, kad ateityje tas verslas nebeatsigaus, jeigu valstybė nepadės. Žemės ūkio ministerija labai atžagariai į tai žiūri, kadangi yra (įtvirtintas – DELFI) nupjovimo laikas iki kovo 1 d. Kovo mėnesį mums dar pats įkarštis pjauti, dar ledas laiko, bet mes negalime savaitę ilgiau pjauti, mums draudžiama, mums tuojau taiko sankcijas. Jiems nesvarbu, ar laiko ledas, ar nelaiko, tokia data ir turi nupjauti. O mes visiškai priklausomi nuo gamtos, nesame visagaliai.

Aš išmokiau šešis jaunus žmones ir jie visi išvyko į užsienį, kadangi neišsilaikėm.

Toks gaudavosi nesusipratimas. Kaip čia pasakius nesusipratimas. Nesusipratimas valdininkų atžvilgiu, jiems yra įsakymas ir tavęs niekas neišskirs. O čia reikėtų išskirti, toks išskirtinis amatas pagal gamtos užgaidas.“

Paklaustas, kiek kainuoja nendrėmis uždengti stogą, A. Demereckas tikina, kad dvigubai pigiau nei kitose Europos šalyse. „Mūsų Lietuvos kainos nesiekia europinio lygio. Tai yra pusė europinės kainos. Lietuvoje 50 eurų, užsienyje eina iki 100 už kvadratą“, – įkainius vardijo jis.

„Jūs įsivaizduokit, pradedi dirbti nuo rugsėjo mėnesio nieko negaudamas“, – pridūrė jis.

Pasiteiravus, kiek trunka uždengti patį stogą, pašnekovas aiškina, kad tai kone pati greičiausia proceso dalis: „Per mėnesį gerą stogą uždengi, bet turi būti palankios oro sąlygos. Per lietų nedengsi, esame dengę žiemą, pasidarydavome papildomas pastoges. Esame taip dirbę Vilniuje, Nemenčinėje dengėm tokiam verslininkui prieš pat Naujus metus teko dirbti.“

Vilties, kad amatas išliks, beveik neturi

Dabar apie senąją stogdengystę Skirvytėlės kaime primena tik jau nendrėmis apkloti stogai Alfonso ir jo brolio kiemuose ir prie pavėsinės, kurioje kalbėjome, stogdengio mums atnešti parodyti išdžiovintų ir surištų nendrių pundeliai. Stogdengio teigimu, po tokiu stogu vasarą yra 10 laipsnių vėsiau nei lauke.

Paklaustas, ar šiandien nesulaukia skambučių su prašymu tokiu stogu padabinti kokius nors namus, Alfonsas tikina, jog kartais norinčiųjų atsiranda.

„Žmonės, kurie myli gamtą, tokius stogus užsidengia. Tada juos ir paukščiai myli. Paukščius prie tokių stogų traukte trauke. Aš gyvenu paukščių apsuptyje, visur lizdai. Pas mane aplink pastogę visur paukščiai gyvena. Kur tik koks tarpelis – visur paukščiai“, – šypsosi vyras.

O ar užsakymus dar priima?

„Dar kokią vieną, kitą pavėsinę uždengiam. Dar sūnus atvažiuoja, Vilniuje gyvena, tai kartais padarom, bet jau nebe taip, kaip dirbdavom. Į metus seniau uždengdavome tris, keturis namus“, – teigia pašnekovas.

Dabar aš pensijoje. Jau dabar aš esu ramus. Noriu pabaigti savo kadenciją ramiai.

Kartais, sako jis, į talką atvažiuoja ir krikštasūnis, tai visi kartu nupjauna „vieną kitą nendrę“. Alfonsas vis dar tikisi, kad po jo šį amatą kitai kartai perduoti galės jo sūnus, tačiau vilčių, jog senoji stogdengystė visai neišnyks turi labai mažai.

„Dar pievas prižiūriu, dar mokinu sūnų, kad perimtų. Gal ateity sugalvos, gal grįš, gal dirbs vietoj manęs. Labai mažai vilties. Visaip vilioju, kad tik tai dirbtų. Ne, jie nepasirašo, Vilniuje geriau gyventi negu čia.

Čia reikia atsiduoti tam verslui, tam amatui. Visada taip būna. Pradžioje, kol mes pirmą stogą uždengėme, taip sunku, taip nuobodu. Tai, sakyčiau, nuobodus darbas ir gana kruopštus turi būti. Kai gale jau turėdavai rezultatą, kažkaip pasižiūrėdavai į tą savo kūrinį, tada malonu. O kai gauni pinigus už darbą, dar maloniau“, – nusijuokia vyras.

„O kaip dabar leidžiate dienas?“ – teiraujuosi Alfonso.

„Dabar aš pensijoje. Jau dabar aš esu ramus. Noriu pabaigti savo kadenciją ramiai“, – pokalbį užbaigia pašnekovas ir paaiškina, jog jam metas traukti namo – šeimininkei taip pažadėjo. „Bet jūs čia dar galit pabūti, pasifilmuoti“, – pasiūlo stogdengys ir per lietų nužingsniuoja į medinę, išpjaustytais senoviniais ornamentais ir mėlynais mediniais žirgeliais papuoštą žvejo sodybą. Neilgai trukus savo keliu patraukiame ir mes, o mus iš A. Demerecko kiemo išlydi tas pats kantriai dėmesio prašantis draugiško veido šuo.